„Teletabiai“ - tai neabejotinai vienas populiariausių animacinių serialų vaikams, sukėlęs daugybę diskusijų tarp tėvų ir specialistų. Vieniems tėvams šis spalvingas, lėto veiksmo filmukas tapo pagalbininku lavinant vaikus, kiti jį vertina skeptiškai, įžvelgdami jame neigiamą įtaką vaiko suvokimui ar komercijos apraiškas. Ką iš tiesų reikėtų žinoti apie šį fenomeną?

Esu girdėjusi, kad filmukus apie teletabius autoriai kūrė su psichologų pagalba. Ugdymo procesas filmuke pritaikytas prie vaiko psichinių savybių: dėmesio kaitos, atminties procesų ir malonumo principo. Visuose filmukuose informacijos labai nedaug, aplinka „švari“, jokių papildomų trikdžių, kurie pritrauktų mažylių dėmesį. Pateikiama ugdomoji medžiaga ryški, didelė, aiški.
Suteikiamos žinios „apžaidžiamos“ bent jau trejomis veiklomis - vizualiai (piešinukai), audialiai (dainelės), kinestetiškai (šokiai, plojimas). Šis filmukas patrauklus ir tuo, kad juose vaikas tarsi įgyvendina savo troškieji. Žiūrėdamas filmuką, vaikas tapatinasi su veikėjais, o juose nėra didelių ir nemalonių emocinių išgyvenimų.
Mama Jolita dalijasi savo patirtimi: „Man „Teletabiai“ atrodo paprasčiausios lėlės, panašios į sauskelnėtus kūdikius. Linksmas, spalvingas filmukas, kuriame groja graži muzika. Ignas kaip tik iš jo išmoko tarti pirmus savo žodžius: „saulytė“, „ate-ate“, „skrybėlė“, „paspirtukas“. Nuoširdžiai sakau: nepastebėjau, kad šis ar kiti panašūs filmukai darytų kokią nors žalą mano vaikams, juk juose nėra smurto.“
Tačiau kiti tėvai turi kitokią nuomonę. Jolitos vyras Vitalijus teigia: „Manau, kad „Teletabiai“ labiau žalingi nei naudingi mūsų vaikams. Veiksmas labai lėtas, daug pakartojimų, nieko įdomaus nevyksta, tačiau vaikai šį filmuką žiūri išsprogusiomis akimis, tarsi užhipnotizuoti.“

Apie šį serialą sklando daugybė mitų, tačiau kai kurie faktai yra išties netikėti:
| Veikėjas | Spalva |
|---|---|
| Tinkis Vinkis | Violetinė |
| Dipsis | Žalia |
| Lialia | Geltona |
| Pou | Raudona |
Vaikų psichologai pataria mažylio iki vienų metukų nepalikti prie televizoriaus daugiau nei 15 min. Šiek tiek vyresnis vaikas (1-3 m.) gali žiūrėti iki pusvalandžio. Lavina, tačiau niekas kitas taip neugdo, kaip tiesioginis vaiko ir tėvų kontaktas.
Svarbu suprasti, kad patys mažiausieji žiūrovai linkę susitapatinti su pagrindiniu filmuko veikėju ir vėliau ilgai išgyvena tai, ką matė. Tik 3-4 m. vaikas pradeda suprasti vaizduotės ir realybės skirtumą. Todėl tėvai turi labai domėtis, ką per televizorių žiūri jų vaikai, nes kas vienam gali atrodyti nesvarbu, kitam gali įstrigti ilgam.