Vaikas darželyje neturi draugų dėl šveplavimo: išsamus gidas tėvams, kaip padėti

Kuklumas žmogų, žinoma, puošia, tačiau perdėtas drovumas, nepasitikėjimas savimi ir net užsisklendimas dažnai trukdo. Droviems vaikams sunkiau bendrauti, susirasti bičiulių ir bendraminčių, jie jaučiasi atskirti, „kitokie“. Buvimas su bendraamžiais vaikui tikrai svarbus, tad reikėtų padėti jam susidraugauti.

Kalbos sutrikimą turinčiu vaiku dažnai bendraamžiai nenori bendrauti, dėl to gali išsivystyti kompleksai ir kalbos raida dar labiau sutrikti. Su panašia situacija teigia susidūrusi ir A. Šimkienė, kurios sūnus patyčias patyrė iš vyresnių vaikų. Ne visiems vaikams pavyksta sklandžiai išmokti tarti sunkius lietuvių kalbos garsus: „š“, „ž“, „č“, „dž“.

Kaip atpažinti kalbos sutrikimą ir kodėl tai svarbu

Kaip padėti vaikui, kuris švepluoja? Šiame interviu su logopede Renata Žaliaduoniene ir Renata Skliaustienė rasite naudingų patarimų. Patyrusi logopedė Renata Skliaustienė, dirbanti „Ortopedijos technika“ įmonėje, pritaria, kad turint įtarimų dėl vaiko kalbos sutrikimo į specialistus reikia kreiptis kuo anksčiau - laiku suteikta pagalba gali problemas ištaisyti greičiau ir lengviau.

Vaiką būtina stebėti nuo pat jo gimimo, sekti jo motorikos, valgymo, gugavimo įpročius. Aktyviausiai kalba vystosi antraisiais ir trečiaisiais vaiko gyvenimo metais, tada atkreipkite didžiausią dėmesį, - pasakoja logopedė. Kad sūnaus kalba sutrikusi, pašnekovė A. Šimkienė pastebėjo, kai jos 2,5 metų vaikas pradėjo švepluoti, sukeisti žodžiuose raides ar netgi sugalvoti naujų žodžių. Jai buvo atsakyta, kad dar anksti apie tai spręsti ir susirūpinti reikėtų tik tada, jei vaikas švepluoja būdamas 4-5 metų, - dalijasi patirtimi kaunietė.

Sunerimti verta tuomet, jei 5-6 metų vaikas neištaria garso r, neskiria raidės s nuo š, mikčioja ir panašiai, - teigia R. Skliaustienė. Kai vaikui sueina ketveri metai, baigiasi fiziologinio šveplavimo laikas. Tokio amžiaus vaikai turėtų kalbėti taisyklingai. Garsai „š“, „ž“, „č“, „dž“ sunkūs, tad gali tekti padėti su jais susidraugauti.

Galimos šveplavimo priežastys ir tėvų vaidmuo

Vaiko kalbos sutrikimai dažniausiai būna dviejų rūšių - paveldimi arba įgyti ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu. Kalbos problemos gali atsirasti patyrus traumas nėštumo arba gimdymo metu, dėl kurių pažeidžiamos kalbinės sritys. Taip pat, jei vienas iš tėvų mikčioja, tai gali perimti ir vaikas - tačiau šiuo atveju nereikėtų skubėti daryti išvadų, mat mažieji mokosi kalbėti mėgdžiodami. Garsų tarimo trūkumus gali sukelti liežuvio, lūpų ar gomurio pažeidimai, netaisyklingas sukandimas ir netgi sutrikusi klausa.

Viena dažniausių kalbos sutrikimo priežasčių, anot logopedės, yra vaiko socialinė aplinka, o ypač - tėvų ir vaikų tarpusavio bendravimo trūkumas. „Šiais laikais tėvai yra labai užsiėmę, daug dirba, anksti išeina ir vėlai grįžta. Kadangi savaitgaliais nori ilsėtis, vaikui liepiama būti tyliai, netriukšmauti. Labai trūksta prisilietimų prie vaiko, paglostymų. O blogiausia, kad tėvai nepaklausia, ką jų atžala darželyje veikė, ko išmoko - nėra tarpusavio diskusijos ir pokalbių, taip pat neskaito pasakų“, - pasakoja R. Skliaustienė.

Logopedo pagalbos svarba ir sėkmės sąlygos

Gal tėvai gali patys vaikus to išmokyti? Gali, bet ne visada tėvai žino, ar garsą vaikas gerai artikuliuoja. Iškyla pavojus, kad vaikas tars tik panašų garsą, įpras ir tada bus labai sunku atpratinti. Pavyzdžiui, jei įpranta tarti „š“ su iškištu tarp dantukų liežuviu, išmokyti taisyklingos tarties bus sunkiau, negu to mokant iš pradžių. Geriausiai pasikonsultuoti su logopedu, gauti patarimų, o tada su juo dirbti namuose. Kartais tėvai tikisi, kad vaikas išaugs, tačiau tai nuspręsti gali tik specialistas, negalima palikti visko likimo valiai. Būtina kreiptis pagalbos į specialistus.

Taisyklingam garsų tarimui reikalingos sąlygos

Tam, kad vaikas išmoktų tarti sunkius garsus, tarp jų - ir „š“, reikia trijų svarbiausių sąlygų:

Tik po logopedo apžiūros galima pasakyti, ties kuriuo punktų reikėtų padirbėti.

Praktiniai logopediniai pratimai per žaidimus

Ikimokyklinukai nėra pasiruošę akademiniam mokymui, tad pratybos su jais turi būti lyg smagus žaidimas, linksmos ir įdomios. Kūrybiškai pateikta medžiaga padės daug geriau, negu daug kartų negyvai ištarti žodžiai. Mokydama skirti „s“ ir „š“ garsus logopedė Renata pasitelkia šiuos žaidimus:

Garsų skyrimo žaidimai

Linksmas ar piktas? Paaiškinkite vaikui, kad garsas „s“ linksmas, nes jį tariant mūsų lūpos tarsi šypsosi, liežuvis guli žemai. Tuo tarpu „š“ - piktas, nes jį tariant lūpos atkišamos į priekį, o liežuvis lyg gyvatė pakeltas burnytėje. Garsas „š“ ir tariamas lyg gyvatės šnypštimas. Iliustruokite savo žodžius: ant popieriaus lapo nupieškite linksmas lūpas ir parašykite „s“, o ant kito lapo - piktas lūpas ir raidę „š“.

Pučiame balioną Įsivaizduokime, kad pučiame balioną. Pūsdami sakome „š“, „šš“, „ššššš“. Kai balionas didelis, jame atsiranda maža skylutė ir oras pamažu iš jo išeina. Girdėti garsas „sss“. Po šių dviejų žaidimų patikrinkite, kiek vaikas suprato. Aiškiai tarkite jam garsus „s“ ir „š“ ir prašykite, kad parodytų atitinkamą raidę (ar pasakytų), kuris tai garsas - linksmasis „s“ ar piktasis „š“. Kitas žingsnis - užsidengti burną, kad vaikas nematytų jūsų lūpų, ir tada tarti garsus. Dabar jis turės atskirti garsus remdamasis tik klausa.

Kortelės su paveikslėliais Parinkite kortelių su paveiksliukais ir užrašytais jų pavadinimais (puikiai tinka stalo žaidimas „Alias junior“). Dabar atrinkite paveikslėlius, kurių pavadinimų pradžioje yra mokomi garsai (saldainis, šuo, saulė ir kt.), ir drauge su vaiku žiūrėdami į raides dėliokite jas į skirtingas „š“ ir „s“ krūveles. Surūšiavę pabrėžkite, kad tuos paveikslėlius, kurie padėti prie linksmos „s“ raidės, mes ir tariame linksmai, o kurie padėti prie „piktosios“ „š“, ir tariame „piktai“. Geriausiai, kad vienoje kortelėje būtų tik vienos rūšies mūsų mokomi garsai, t. y. paveikslėliai tik su „s“ garsu („skarelė“, „saga“, “sausainis“), su garseliu „š“ („šaka“, „šokėja“, „šeima“). Vėliau, kai vaikas įsimena svarbiausius garsų požymius, į trečią krūvelę galite rūšiuoti ir korteles su abiem garsais, pvz., „kaštonas“, „vyšnios“ ir kt.

Liežuvio ir burnos mankštos

Vaikui, kuris gerai skiria „s“ ir „š“ garsus, tačiau vis tiek švepluoja, galbūt reikia pamankštinti liežuvėlį. Logopedė Renata Žaliaduonienė siūlo drauge su atžala pasekti liežuvio pasakų.

1 pasaka Gyveno liežuvis (pajudiname liežuvį burnoje), kartą jis atidarė namų langelį (išsižiojame), išlindo pasižiūrėti (iškišame liežuvį) ir kažko išsigando (greitai įtraukiame liežuvį į burną). Tada jis atsisėdo į mašiną (burzgiame lūpomis), po kiek laiko persėdo į motociklą (burzgiame liežuviu tarp lūpų). Atvažiavo į zoologijos sodą ir pamatė čia begemotą, varlytę, dramblį, gyvatę, arkliuką (liežuviu caksime). Tada sumanė pasisupti sūpynėmis („supam“ liežuvį į šonus burnoje), aukštyn ir žemyn (iškišame liežuvį kuo ilgiau).

2 pasaka Gyveno kartą darbštus dažytojas (parodome liežuvį), kuris sumanė perdažyti visą savo kambarį (liežuviu makaluojame burnoje). Pirmiausia išdažė lubas (liežuvis viršuje, braukiame per gomurį nuo dantų iki gerklės), sienas (šonuose), grindis (apačioje).

3 pasaka Smaližius valgo uogienę, tai skanumėlis (aplaižome lūpas kiek pasiekiame). Dabar gersime arbatos iš puodelio (iškišame liežuvį ir išgaubiame jį lyg puoduką), įpilame arbatos (sakom „ššš“) ir išgeriame (caktelime liežuviu). Galite paprašyti vaiko, kad jis pats sukurtų liežuvio pasaką ir jos pamokytų… jus.

Kartais ištarti garsą „š“ mažyliui trukdo ne tik nemiklus liežuvis. Gali tekti „pamankštinti“ lūpas, skruostus ar apatinį žandikaulį. Šiam lavinti tinka „beždžionių žaidimas“. Paprašykite parodyti vaiko, kaip vaiposi beždžionės (užkiškite liežuvį tarp apatinių dantų ir lūpos, paskui tarp viršutinių dantų ir lūpos, apatinį žandikaulį nuleiskite, sukite į vieną ir kitą pusę). Lūpoms ir skruostams skirti šie pratimai:

• Šypsokitės ir susiraukite, atkiškite lūpas dūdele.
• Pakelkite viršutinę lūpą ir parodykite dantis („šuo pyksta“).
• Išpūskite skruostus-balionus ir juos „sprogdinkite“ (įtraukite).
• Laikykite lūpomis pieštuką ar flomasterį ir popieriaus lape nupieškite juo, pvz., skritulį.

Jokio muštro! Vienas svarbiausių sėkmės garantų - vaikas turi norėti išmokti taisyklingai tarti garsus ir dalyvauti pratybose. Jas pradėkite paprastais, lengvais, anksčiau išmoktais judesiais, kad vaikas pajaustų malonumą ir pasitikėtų savimi. Kelias minutes galite skirti kūno motorikos ar pirštų žaidimams („košei virti“ ir kt.).

Tėvų indėlis skatinant socialinę adaptaciją

Norėdami, kad vaikas būtų drąsesnis ir išmoktų susidraugauti, būkite pozityvūs. Kalbos sutrikimą turinčiu vaiku dažnai bendraamžiai nenori bendrauti, dėl to gali išsivystyti kompleksai ir kalbos raida dar labiau sutrikti. Logopedė R. Skliaustienė tėvams pataria kuo daugiau kalbėtis su vaiku: „Apsaugokite savo vaiką nuo užsidarymo, išmokykite jį socialinių įgūdžių. Kuo daugiau su atžala dirbsite, tuo turtingesnis taps vaiko žodynas, išsivystys aukštesnis intelektas.“

Atsargiai, lyg tarp kitko vis paklauskite vaiko su kuo jis draugauja kieme, darželyje, mokykloje ar būreliuose. Pasidomėkite, kaip sutaria kiti vaikai, su kuo jie bendrauja. Kartais tėvų ir vaikų poreikiai bei supratimas apie „tinkamo dydžio“ draugų ratą skiriasi. Gali būti, kad jūsų vaikas nebūna būryje, tačiau turi vieną ar du gerus draugus ir jam to pakanka, jis jaučiasi laimingas, saugus. Juk visi žmonės skirtingi - vieniems reikia šurmulio, buvimo dėmesio centre, naujų pažinčių, o kiti mieliau leidžia laiką atokiau, puoselėja vieną, tačiau artimą draugystę.

Vaikus draugystės procesas gali gluminti, tad mažylius reikia mokyti draugauti. Pasistenkite kuo anksčiau pastebėti ir ugdyti vaiko entalpiją, norą padėti ir dalintis. Pavyzdžiui, būtinai pagirkite vaiką, kuris davė draugui žaislą, padėjo atsistoti jam nukritus, pagailėjo nusibrozdinus alkūnę. Su paaugusiais mažyliais diskutuokite apie tai, kodėl žmogui svarbu turėti draugų, kaip reikia bendrauti su kitais žmonėmis, kokie veiksmai bičiulį džiugina, o kokie jį liūdina. Taip pat kalbėkite su vaiku apie tikrą draugą, paaiškinkite, kad tikras draugas yra mandagus, geras, malonus, jis neskriaudžia, nemuša, neatima daiktų, su geru draugu smagu būti.

Nereikėtų drovaus vaiko stumti į jam nepatogią situaciją - neverskite jo linksmintis klegesio kupiname žaidimų kambaryje, „negrūskite“ į kiemą, kuriame daug nepažįstamų vaikų, nesipiktinkite, jeigu vaikas niekaip nesusiranda bičiulių darželyje ar mokykloje. Jūsų susierzinimas ar net pyktis suveiks priešingai. Bendravimas su bendraamžiais vaikui ims kelti tik dar didesnį stresą!

Pabendraukite su netoliese gyvenančiomis, panašaus amžiaus, ramius, galbūt taip pat kiek uždarus vaikus auginančiomis mamomis. Suorganizuokite žaidimų popietę, kurioje dalyvautų tik du vaikučiai ir leiskite jiems patiems, po truputį, savo tempu susipažinti ir pradėti bendrauti. Bent vieną draugą susiradęs vaikas jausis drąsiau, supras, kad tai linksma.

Drovūs vaikai dažnai būna kiek lėtesni, jautresni, prisibijo judresnių bendraamžių. Šie vaikučiai neretai geriau jaučiasi ir labiau atsiskleidžia būdami su truputį mažesniais už save. Bendraudami su mažyliais jie jaučiasi viršesni, o tai gali būti tiek teigiamas, tiek ir neigiamas dalykas. Mamai svarbu stebėti, kad su jaunesniais vaikučiais bendraujanti atžala elgtųsi lyg geras vyresnis brolis ar sesuo. Padėtų, mokytų, parodytų, globotų, gintų. Žinoma, svarbu laiku pamatyti ir sudrausminti agresyviai lyderiauti ar net žeminti mažesnius už save pradėjusį vaiką.

Popamokinė veikla labai naudinga vaikams. Įvairūs užsiėmimai ne tik ugdo tuos įgūdžius, kuriems mokykloje ar darželyje skiriama mažiau dėmesio, bet ir suteikia galimybę pabendrauti su bendraminčiais. Popamokinėje veikloje dalyvaujantys vaikai skatinami kartu tobulėti bei siekti bendrų tikslų. Jų bendravimas nėra toks tiesioginis, jis paremtas bendru darbu ar užduotimi, tad net ir kukliam vaikui atsiskleisti gerokai lengviau. Svarbu atrasti vaikui malonią veiklą. Jeigu vaikui visai nesiseka šokti, tai lankant šokių pamokas jam ne tik bus sunku susidraugauti, jis jaus atskirtį, dar labiau užsisklęs.

Profesionalios logopedo pagalbos sėkmė: Jonuko istorija

Logopedei pritaria ir Jonuko mama Aura Šimkienė: „Jonas jau lankė užsiėmimus su logopede darželyje, pradėjo kiek aiškiau tarti z, ž, s, š raides, bet didelės pažangos nemačiau. Vis dar kliuvo r ir l raidės. Mėginome lavinti liežuvį namuose, burzgėm, kleksėjom, bet Jonas minkštą l tardavo taisyklingai (kaip tariant ledas, kelias), l kietąją keisdavo į v - vietoje „labas“ sakydavo „vabas“. Galiausiai visos pamokos namuose pasibaigdavo žodžiais „man niekada neišeis, aš nemoku“, - patirtimi dalijasi pašnekovė. Šešiametis Jonas lanko mišrią darželio grupę kartu su 2,5-3 metukų vaikais, - gal tai kiek pristabdė jo kalbos raidą?", - svarsto mama.

„Supratau, kad vaikams reikia padėti taisyklingai išgirsti, ištarti žodžius ir tik profesionali logopedo pagalba, patikrinta metodika gali duoti daug greitesnių rezultatų“, - dalijasi patirtimi pašnekovė. Moteris taip pat pabrėžia, kad renkantis logopedą labai svarbu jo profesionalumas: „Paprašėme, kad logopedę darželyje sūnus lankytų du kartus per savaitę, tačiau užsiėmimai bendri ir su kiekvienu vaiku individualiai dirbama minimaliai. Taigi 2 metus lavinome kalbą eidami labai mažais žingsneliais į priekį.“

„Galiausiai, kai Jonukui sukako 6 metai, o r raidė vis dar buvo tariama netaisyklingai", nusprendėme kreiptis į profesionalią logopedę - Renatą Skliaustienę, dirbančią įmonėje „Ortopedijos technika“. Konsultacijos metu mus nuramino ir pasakė, kad viskas bus gerai, tiesiog būtini užsiėmimai namuose, pateikiant juos žaidimų forma, pagiriant ir paskatinant vaiką. Gavome namų darbų - liežuvio mankštelių, tikslinių eilėraštukų ir žodžių sąrašą. Pirmuose užsiėmimuose dalyvavome kartu: stebėjau mankšteles ir mokiausi, kaip meistriškai bendraujama su vaiku“, - apie profesionalią pagalbą pasakoja mama. „Jau po pirmųjų apsilankymų Jonas pradėjo norėti mokytis tarti taisyklingai, nebeerzino mano prašymai pakartoti.“

Kaip pasakoja A. Šimkienė, jau po dviejų savaičių sūnus pradėjo teisingai tarti l ir r raides, nebebuvo simuliavimų ir prancūziškų „gargaliavimų“, užtekdavo tik priminti, paprašyti, kad pasistengtų. „Užsiėmimus lankėme tik vieną mėnesį, du kartus per savaitę, o rezultatai akivaizdūs, belieka tik retkarčiais priminti, kad neskubėtų ir kalbėtų aiškiau, - džiaugiasi Jono mama. Kiekvieną kartą teisingai ištaręs r raidę Jonas net pats nustebdavo, kaip paprasta ir lengva. Šokinėjo iš laimės: „Mama, ši logopedė daro stebuklus!"

tags: #vaikas #neturi #darzelyje #draugu #nes #svepluoja

• Maistingi patarimai su avokadu ir kiaušiniu
• Kultinis serialas „Anarchijos vaikai“
• Priežastys, kodėl kūdikiai neramiai žinda
• Jekaterinos II Didžiosios kelias į sostą
• Apie bekelės bėgimo čempionatą