Agnė Narušytė: Menotyrininkė, Kuratorė ir Fotografijos Istorijos Tyrinėtoja

Agnė Narušytė, gimusi 1970 m. birželio 26 d. Vilniuje, yra žymi lietuvių dailėtyrininkė, muziejininkė ir profesorė. Ji yra humanitarinių mokslų daktarė, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) narė, Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) narė ir Lietuvos dailės istorikų draugijos (LDID) narė, gilinanti savo tyrimus į fotografijos bei šiuolaikinio meno istorijos ir teorijos sritis.

Išsilavinimas ir akademinė karjera

A. Narušytė savo išsilavinimą pradėjo 1988 m., baigusi Vilniaus vidurinę meno mokyklą-internatą. Toliau tęsė studijas įvairiuose prestižiniuose universitetuose:

• 1993 m. jai buvo suteiktas menotyros bakalauro laipsnis Vytauto Didžiojo universitete.
• 1995 m. ji įgijo dailės ir architektūros istorijos ir filosofijos magistro laipsnį Centrinės Europos universitete (CEU) Prahoje, Čekijos Respublikoje.
• 1995-1996 m. Newcastle’io universitete Newcastle upon Tyne studijavo kino teoriją.
• 2005 m. Vilniaus dailės akademijoje apgynė daktaro disertaciją tema „Nuobodulio estetika XX a. devintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijoje“.

Nuo 1997 m. Agnė Narušytė dėsto (su pertrauka) Vilniaus dailės akademijoje, o 2009-2014 m. ėjo Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėjos pareigas, vėliau tapo profesore. Nuo 2009 m. ji yra Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėja. 2006-2009 m. A. Narušytė dirbo Edinburgo (Škotija) Napier universiteto mokslo darbuotoja.

Jos studijų metai sutapo su esminiais pokyčiais Lietuvoje, vadinamuoju „lūžio laikotarpiu“. Priklausydama „lūžio kartai“, kurios brandos bei studijų etapas sutapo su politiniais bei socialiniais pokyčiais šalyje, menotyrininkė džiaugiasi šitaip sutapusiomis aplinkybėmis. Dėl šių aplinkybių ramia širdimi galėjo atmesti senąją sovietinę santvarką ir stačia galva nerti į atsiveriantį pasaulį - skirtingų kalbų, naujų meno raiškų bei stilių, knygų ir idėjų, pažinčių ir galimybių įvairovę.

Profesinė veikla ir visuomeninis indėlis

A. Narušytė aktyviai prisideda prie Lietuvos kultūros ir meno lauko įvairiose srityse, atlikdama svarbias funkcijas:

• 1988-1989 m. dirbo Techninės estetikos instituto Vilniaus filiale.
• 1997-2006 m. dirbo Lietuvos dailės muziejuje, kur tyrinėjo muziejaus fotografijos rinkinį ir kuravo parodas.
• Bendradarbiauja su kultūros ir meno savaitraščiu „7 meno dienos“, kur 1998-2000 m. ir 2014-2016 m. dirbo užsienio kultūros puslapio redaktore.
• 2000-2001 m. dirbo Lietuvos televizijoje, kur buvo laidų „Kultūros spąstai“ ir „Kūrybos metas“ redaktorė, taip pat rengia komentarus LRT radijo laidai „Kultūros savaitė“.
• 2017-2021 m. buvo Lietuvos kultūros tarybos narė.

Moksliniai interesai ir publikacijos

Agnės Narušytės pagrindinės mokslinių interesų sritys apima fotografijos istoriją ir teoriją, politinio protesto, lyčių, atminties, laiko patirties ir ekologinės minties problematiką fotografijoje bei šiuolaikiniame mene. Monografijose, straipsniuose ir pranešimuose ji analizuoja istorinės vaizduotės, karo traumos reprezentacijų, lyčių santykių ir ekologinių problemų aspektus, išryškėjančius XX-XXI a. fotografijoje ir mene. Jos kūrybinis kelias apima daugybę svarbių leidinių, kurie tapo reikšmingu indėliu į Lietuvos meno istoriją.

Monografijos ir knygos

Agnė Narušytė yra parašiusi ir sudariusi daugybę leidinių, giliai analizuojančių fotografijos ir šiuolaikinio meno fenomenus. Štai svarbiausi jos darbai:

1. Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje (2008). Ši monografija, paremta jos daktaro disertacija, vėliau buvo išleista ir anglų kalba pavadinimu The Aesthetics of Boredom: Lithuanian Photography 1980-1990 (2010).

2. Lietuvos fotografija: 1990-2010 (2011). Ši knyga išleista „Baltų lankų“ leidyklos serijoje „20 nepriklausomybės metų“.

3. Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija: 1839-1945 (su Margarita Matulyte, 2016). Už šį išsamų darbą A. Narušytei ir M. Matulytei buvo skirta Lietuvos dailės istorikų draugijos premija už geriausią 2016 m. knygą.

4. Post Ars partitūra (su Aleksu Andriuškevičiumi, Robertu Antiniu, Česlovu Lukensku, Gintaru Zinkevičiumi; sudarytoja Agnė Narušytė, 2017). Šis leidinys buvo apdovanotas už geriausią metų knygą (2017 m.).

5. Chronometrai: Įsivaizduoti laiką, arba Chronopolitika, heterochronija ir greitėjančio pasaulio patirtys Lietuvos mene (2021).

6. Lietuvos menininkės: Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų (2022, kartu ir viena straipsnių autorių).

7. Taip pat parengė leidinį Fotografijos, istorijos, žemėlapiai (su Vytautu Michelkevičiumi, L. Michelkeviče, 2007) ir buvo tęstinio leidinio Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien (2000-2001) viena autorių.

Agnės Narušytės pagrindinių monografijų apžvalga:

Svarbiausi straipsniai ir skyriai knygose

• „Menininkė kaip antropoceno partizanė: Aurelijos Maknytės ir Castor Fiber bendradarbiavimas“, in: Athena: filosofijos studijos, 2019, nr. 14. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
• „Iškamšų muziejus kaip žmogaus ir gyvūno santykių istorijos teatras / Taxidermy Museums: Theatres of the History of Human and Animal Relations“, in: Gyvūnas. Žmogus. Robotas / Animal. Human. Robot, 2019. Vilnius: MO muziejus.
• „Post Ars Photo Performances: Material for Research or a Work of Art?“, Kunstiteaduslikke Uurimusi/ Studies on Art and Architecture, special issue: Representing Art History in the Baltic Countries: Experiences and Prospects, 2018, Vol. 27/ 1-3. Tallinn: Estonian Society of Art Historians and Curators.
• „The Soldier’s Diary. A Record of Erased Time“, Constructing the Memory of War in Visual Culture since 1914, 2018. London: Routledge.
• „Kūrėja: moters laikas Akvilės Anglickaitės ir Dalios Mikonytės fotoinstaliacijose,“ in: Acta Academiae Artium Vilnensis, 2017, t. 85: Moteriškumo reprezentacijos ir dailė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla.
• „Dislocation: The conflict of photographic and cinematographic representations of war in Soviet Lithuania“, in: MIK, Art History & Criticism, Meno istorija ir kritika, Vol. 13, 2017. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.
• „The Diaries of Death“, The Art of Identity and Memory: Toward a Cultural History of the Two World Wars in Lithuania, 2016. Boston: Academic Studies Press.
• Matulytė, Margarita, Narušytė, Agnė, „Lithuanian Photography 1970 - 2000“, The History of European Photography, 1970 - 2000, Vol. III, 2016. Bratislava: Stredoeurópsky dom fotografie, Central European House of Photography.
• „Sovietmetis kaip meninio tyrimo objektas: Kęstučio Grigaliūno, Dainiaus Liškevičiaus ir Eglės Ulčickaitės atvejai“, Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 79, Meninis tyrimas: teorija ir praktika, 2015. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla.

Kuratorinė veikla

Nuo 2002 m. Agnė Narušytė aktyviai kuruoja fotografijos ir šiuolaikinio meno parodas, sudaro parodų katalogus ir fotografijos albumus. Jos kuruotos parodos apima tiek istorinius, tiek šiuolaikinius meno aspektus, pristatant tiek Lietuvos, tiek Baltijos šalių fotografiją tarptautinei auditorijai.

Išskirtinės kuruotos parodos ir sudaryti albumai:

• „Lietuvos fotografijos dešimtmečiai 1945-1990“ (Vilnius, 2002).

• „Saviobjektai“ (su R. Pileckaite, D. Tumpyte, 2006).

• „Kitur / Elsewhere“ (su L. Butkute, Londonas, 2008).

• „(Re)kolekcija“ (Jeruzalė, 2009).

• „Nuobodulys“ (su E. Deltuvaite, 2010).

• Šiuolaikinio meno paroda „Post Ars. Partitūra“ (su Julija Fomina, 2016).

• Remigijaus Pačėsos personalinė paroda „Geltona gulbė neatplauks“ (su Gintaru Zinkevičiumi, 2017). Ši paroda keliavo po Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos muziejų, Kauno fotografijos galeriją, „Prospekto“ galeriją ir Vilniaus fotografijos galeriją, taip pat buvo pagrindinė Trečiosios fotografijos šventės Klaipėdoje paroda.

• Šiuolaikinio meno paroda „Post Ars. Humanist Photography as a Tool to Criticise the Soviet Occupation“ Tokijuje, Japonijoje (2022). Ši paroda, kuruota kartu su Estijos ir Latvijos kuratoriais Kristel Aimee Laur, Toomas Järvet, Iveta Gabaliņa ir Julija Berkovica, pristatė Baltijos humanistinės fotografijos geriausius kūrinius, skatindama apmąstyti menininkų pasirinkimus dirbant represyviuose režimuose.

• „Chronometrai“ (su Gintaru Zinkevičiumi, 2019).

• Kolektyvinė paroda „Saldus ateities prakaitas“ (su Laima Kreivyte, Jolanta Marcišauskyte‑Jurašiene, Ieva Mazūraite‑Novickiene, Egle Mikalajūne, 2019).

• Nauja Lietuvos dailės ekspozicija „Naujas žvilgsnis į XX a. II pusės - XXI a. Lietuvos dailę“ Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje (su L. Jablonskiene, Laima Kreivyte, Jolanta Marcišauskyte‑Jurašiene, 2019).

• Aurelijos Maknytės „Gamtos kabinetai“ (2020).

Ji taip pat sudarė fotografijos ir šiuolaikinio meno albumų, tokių kaip: Algimantas Aleksandravičius: Lietuvos dailininkų portretai (2000), Romualdas Rakauskas: Fotografijos (2009), Gintautas Trimakas (su Gyčiu Skudžinsku, G. Trimaku, 2016), Savanoriai: fotografinė atmintis (su Kęstučiu Grigaliūnu, 2017), Remigijus Pačėsa: Shtai (su Gintaru Zinkevičiumi, 2018), Dainius Liškevičius: Labyrinthus (su Dainiumi Liškevičiumi, 2018), Foto Vėros Šleivytės (su Milda Dainovskyte, 2020).

Ankstyvasis gyvenimas ir Vilniaus patirtys

Nors Agnės Narušytės pirmi šešeri gyvenimo metai praėjo Žirmūnuose, jai iš ankstyvosios vaikystės svarbesnis buvo kaimas - Kartena, Žemaitijoje, kur pas močiutę leisdavo visas vasaras. Meilė Vilniui augo su metais, ypač po to, kai jos šeima, jai esant septynerių, persikėlė gyventi į ką tik pastatytas Viršuliškes.

Vaikystėje Vilnius atrodė milžiniškas, o atstumai - didžiuliai, nes reikėdavo važinėti troleibusais per visą miestą į Čiurlionio meno mokyklą ir baseiną Žirmūnuose. Kelionė iš namų į mokyklą ar iš baseino į namus labai prailgdavo. Ši patirtis išmokė anksti grūstis, išsikovoti sau vietą ir išgyventi žmonių sangrūdoje. Būtent Viršuliškių architektūros monotonija ir nykumas, kurių Agnė Narušytė, kaip ji pati teigia, nekentė ir bijojo, vėliau inspiravo jos „nuobodulio estetikos“ sampratą, kuria ji bandė suprasti ir paaiškinti to laikmečio nykumą.

Tačiau ji labai anksti atrado ir kitokį Vilnių. Čiurlionio mokykla įsikūrusi šalia Vilniaus kalvų, už kurių atsiveria Senamiestis. Paauglystėje su draugėmis nuolatos vaikščiodavo po Senamiestį, atrasdavo jo kiemus, erdves, apgriuvusius namus ir bažnyčias. Iš pradžių visiškai nepažindamos miesto, jos žaidė savotišką žaidimą, sąmoningai bandydamos jame pasiklysti, o tada ieškodavo išėjimo iš šio Vilniaus-labirinto. Tai buvo nuotykis ir galimybė patirti miestą kaip nuostabų įvykį. Būtent tuomet Agnė Narušytė pradėjo ir fotografuoti, „kurti menus“, kaip ji pati tada įsivaizdavo. Labiausiai ją domino visokios griuvėsiai, kurių Vilniaus Senamiestyje tuomet buvo apstu. Būtent tame ji matė estetiką ir grožį, spalvas ir faktūras.

Altanos kalnas su mūriniu bokšteliu ant jo buvo viena iš tokių vietų, kur jaunystėje ji nuolatos eidavo pasėdėti ir pažiūrėti į miestą iš viršaus. Vėliau ji atrado ir pamirštas istorijas, pavyzdžiui, apie menininkę Janiną Dłuską, kurios motina pastatė bokštelį ant kalno viršaus. Tai jai patvirtino suvokimą, kad Vilnius pats savaime yra mums patiems vis dar mažai žinoma žemė, o didelė dalis paties miesto gyvenimo, jo žmonių istorijų buvo paprasčiausiai ištrinta po Antrojo pasaulinio karo.

Šiandieninis Vilnius gerokai skiriasi nuo jos vaikystės miesto. Griuvėsiai ir namai vaiduokliai beveik išnyko, miestas yra žymiai tvarkingesnis - ir tai pozityvūs pokyčiai. Tačiau A. Narušytė pažymi, kad ano meto Lazdynai ar Viršuliškės buvo labiau skirtos žmogui nei dabartinis Perkūnkiemis, kur viskas sugrūsta ir užstatyta. Ji kritikuoja, kad daugelis statybos darbų, kurie dabar vyksta Vilniaus centre, yra daromi ne siekiant gyventojų gerovės, miesto autentikos, harmoningos plėtros, bet primityviai - pasidaryti pinigų ir daugiau pinigų. Ji pabrėžia, kad meilė miestui - sąvoka egzistuojanti tik mažumai, kuriai išties rūpi miestovaizdis, jo estetika bei dvasia.

Kelias į fotografijos teoriją

Nors Agnės Narušytės giminėje dominavo muzikos genas (prosenelis ir senelis buvo vargonininkai, dėdė Pranas Narušis - žinomas saksofonininkas-klarnetininkas), ji pati baisiausiai nemėgo skambinti pianinu ir griežti smuiku. Nuo mažens ji mėgo piešti, o viena pirmųjų jos piešinių serijų pasakojo apie gyvenimą naujai pastatytose Viršuliškėse, kur molio duobėse net buvo atidariusios keramikos dirbtuves.

Pirmas keturias Čiurlionio meno mokyklos klases baigusi smuiko klasėje, ji perstojo į dailę, o baigusi grafiką, mėgino stoti į Dailės instituto grafikos specialybę, tačiau nebuvo priimta. Metus paskyrusi privatiems dailės mokslams, ji per televiziją išgirdo, kad Kaune atkuriamas Vytauto Didžiojo universitetas. Tai tapo „meile iš pirmo žvilgsnio“, nes čia buvo planuojama atkurti tarpukariu egzistavusias specialybes, tarp jų ir kultūros filosofiją. Būtent to ji ir norėjo, o meno virtuvės išmanymas ir dailės istorijos pagrindai suteikė didelį pranašumą. Nuo tada ji džiaugėsi tapusi teoretike.

Fotografija į jos gyvenimą atėjo iš noro fotografuoti. Įtakos tam turėjo ir žurnalai „Tarybinė moteris“, kuriame buvo publikuojamos Antano Sutkaus nuotraukos, ir „Nemunas“, skyręs daug dėmesio fotografijai. Tačiau pagrindinis impulsas įvyko pusbrolio namuose, pamačius nuotraukų spausdinimą ir baltame lape ryškėjantį realybės vaizdą - tai jai prilygo stebuklui. Paauglystėje fotografavimas buvo daugiau nei tiesiog fotografavimas; tai buvo galimybė vaikščioti po miestą, ieškoti įdomių ir netikėtų dalykų, ir tam tikra draugystės forma, su keliomis klasiokėmis spausdinant nuotraukas per naktį, be mokytojų ir be išankstinio supratimo - tiesiog iš malonumo tai daryti.

Nors sovietinė menotyra Agnei Narušytei atrodė „sausa ir neįdomi“, atkūrus Vytauto Didžiojo universitetą 1989 metais, čia papūtė nauji vėjai. Humanitariniame fakultete studentai studijavo pačius įvairiausius dalykus, pavyzdžiui, muzikos, šokio, kino ir fotografijos istorijas, o studijos buvo pati tikriausia kūryba, grynas eksperimentas. Ji supranta, kad šitokie dalykai įmanomi tik pereinamuoju, lūžio laikotarpiu, kai senosios taisyklės žlugo, o naujosios dar nebuvo susikūrusios, tad patys jas ir kūrė.

Paradoksalu, bet Vilniaus dailės akademijoje fotografijos teorija išvis neegzistavo. Tik Agnei Narušytei pradėjus doktorantūros studijas 1998 m., A. Andriuškevičius pasiūlė dėstyti fotografijos kursą. Narušytė buvo užsispyrusi ir tvirtai tikėjo, kad fotografija turi būti menotyros lauke, nepaisant to, kad net ir tuomet buvo žmonių, atkalbinėjusių ją nuo fotografijos temos, nes, menotyros prasme, tai buvo „neteisėtas“ dalykas. Šiandien fotografija, kaip menotyros objektas, yra pripažinta visame pasaulyje, prie to prisidėjo tokie mąstytojai kaip semiotikas Roland‘as Barthes‘as, 1977 m. parašęs veikalą „Camera Lucida“, ir rašytoja Susana Sontag, kurios esė „Apie fotografiją“ išleista tais pačiais metais.

Tuo metu Lietuvą ėmė pasiekti iš Vakarų sklindančios naujos meno raiškos formos, filosofinės bei menotyrinės idėjos, galų gale, žodynas. Agnė Narušytė prisimena, kaip žurnale „Krantai“ perskaitė Virginijaus Kinčinaičio straipsnį apie postmodernizmą. Tuomet su kursiokais labai ilgai ir įdėmiai skaitė šį tekstą bandydami suvokti, kas tas postmodernizmas yra, mat jiems tai buvo nauja ir negirdėta sąvoka. Nors nelabai ką suvokė, tačiau buvo akivaizdu, kad tai svarbu. Tuomet jie gaudė viską, kas ateidavo nauja, nes viskas baisiausiai domino. Universitete griežtas anglų kalbos mokymasis paruošė juos susitikimui su tuo neaprėpiamu pasauliu, visų pirma - knygų pasauliu. Dėl to laiką Prahoje ji, visų pirma, atsimena kaip skaitymo laiką.

Apdovanojimai

• Lietuvos dailės istorikų draugijos premija už geriausią 2016 m. mokslinį darbą (už knygą Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija 1839-1945, kartu su Margarita Matulyte).
• Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2019).

tags: #agne #narusyte #gime

• Paprasti ir skanūs pusryčių idėjos
• praeities suvokimas XXI amžiuje
• Bananų davimas kūdikiams
• „Honda CRF450R“ įkvėptas triratis
• vilkų dauginimasis ir gyvenimo ciklas