Pasakos - kur kas daugiau nei paprasti pasakojimai vaikams. Pasakos - tai pasakojamieji fantastiniai kūriniai, kurie yra priskiriami tautosakos žanrui. Pasakos vaikams gali būti išties naudingos, ypač vaikų kūrybiškumui, vaizduotei lavinti, moralinėms normoms formuoti, empatijai ugdyti. Jos nuo seno užima ypatingą vietą kiekvienos kartos vaikų širdyse, žavi jų vaizduotę magiškais pasauliais, drąsiais herojais ir įvairiomis mistinėmis, fantastinėmis, išskirtinėmis būtybėmis.
Skaitydami pasakas ar jų klausydamiesi vaikai keliauja į fantazijos pasaulį, pilną kalbančių gyvūnų, mitinių būtybių, patiria nepaprastų nuotykių. Taip skatinamas vaiko kūrybiškumas, gebėjimas mąstyti laisvai. Pasakose neįtikėtinai daug pamokų apie moralę ir nesenstančias vertybes. Per išbandymus ir vargus, su kuriais susiduria tokie veikėjai kaip Pelenė, Snieguolė ar Raudonkepuraitė, vaikai mokosi apie gerumo, empatijos svarbą, gebėjimą atleisti, drąsą, atkaklumą, liūdnas ir pamokančias godumo bei apgaulės pasekmes.
Pasakose paprastai vartojama turtinga ir gyvybinga kalba, kuri yra naudinga vaikų kalbos įgūdžių vystymuisi. Yra daug pasakų, kuriose pasakojama apie egzotines šalis, skirtingas kultūras, atskleidžiamos skirtingų socialinių sluoksnių gyvenimo peripetijos, vaikai susipažįsta su tradicijomis, papročiais ir folkloru. Pasakų skaitymas kartu gali būti puiki bendros šeimos veiklos alternatyva. Bendra patirtis, tyrinėjant magiškus pasaulius ir aptariant pasakų veikėjus bei siužetus, padeda kurti ilgalaikius prisiminimus. Pasakų nauda vaikams yra neabejotina.
Tačiau, kaip skaityti vaikams, kad šis procesas būtų išties naudingas? Keletas patarimų:
Pasakų skaitymas - kur kas daugiau nei tik knygoje parašytų žodžių ištarimas balsu.
Pasakų pasaulis yra be galo platus ir įvairus. Jame rasime tiek lietuvių liaudies pasakų, tiek pasakų iš viso pasaulio. Kiekviena pasaka turi savo unikalų žavesį ir pamoką.

Lietuvių liaudies pasakos - tai pasakos, kurios keliauja karta iš kartos ir kurių autorius nėra žinomas. Jos pasižymi išmintimi ir atspindi mūsų protėvių pasaulėžiūrą.
VELNIAS - tai požemio dvasia, sauganti žemėje slypinčius, žmonių paslėptus, užkeiktus lobius bei globoja vargšus, neturtingus, bet sąžiningus žmones, baudžia gobšuolius.
Vienas kalvis turėjo sunų milžiną. Sūnus buvo toks stiprus, kad jau trejų metų galėjo su meška grumtis. O kai sulaukė dvylikos metų, tėvas nukalė jam geležinę lazdą dvylikos pūdų ir išleido į žmones tarnauti. Sūnus išėjo. Eidamas keliu, pamatė keturiese žemę ariant....

Vieną sykį augino urve liūtas savo sūnų. Užaugino didelį ir išmokė. - Dabar,- sako,- jau tu stiprus, jokio žvėries nebijosi, bet kai išeisi laukan, tai saugokis žmogaus. Liūtukas galvoja: „kas tasai žmogus, kad liepė jo saugotis?" Eina jis pagiriu ieškoti žmogaus. Žiūri -...
Vidury miško, eglelėj, susikrovė strazdelis sau gūžtelę ir sudėjo penkis kiaušinėlius, o iš jų išperėjo penkis strazdžiukus. Atbėgo lapė ir sako: - Strazdel, strazdel, veskis savo vaikelius, kirsiu eglelę. - Lape, lapute, nekirsk,- prašo strazdelis. - Mesk man vieną...
Sykį vienas jaunas vyrukas, gerai išsimokęs dailidės amato, užsigeidė keliauti po pasaulį. Kelias dienas ėjęs, sutiko vieną žmogų, einantį tuo pačiu keliu, ir dabar juodu ėjo drauge, kad abiem laikas ne taip prailgtų.
Toli jūros vidury vanduo toks mėlynas kaip gražiausios rugiagėlės žiedas, ir toks skaidrus kaip krištolas, bet jis labai gilus - toks gilus, jog joks inkaras negali pasiekti dugno. Reikėtų ant viena kitos sustatyti daug varpinių, kad jos išlįstų į viršų.

Prieš daug daug metų buvo karalius. Jis turėjo vienturtę dukterį ir niekam kitam nenorėjo jos duoti į pačias, kaip tik tam, kas tris sunkius darbus atliks, nors tas būtų ir prasčiausias elgeta. Daug kas bandė karalaitę laimėti, bet nė vienas netesėjo. Netoli karaliaus dvaro gyveno...
Kitąsyk, kai baudžiavą ėjo, buvo toks suvargęs žmogelis. Jis taip nusigyveno, kad neturėjo nė vieno arklio. Atvedė jam velnias syvą kumelę ir sako: - Atvedžiau tau kumelę - turėsi kuo lauką dirbti, o kada prasigyvensi, tai man ją atiduosi. Žmogus nudžiugo ir sako: - ...
Paupy buvo trobelė, joje gyveno senelis ir senelė; nieko jie daugiau neturėjo, tik vieną kalytę. Vieną kartą senelis, sugrįžęs iš žūklės, rado gimusius du sūnus. Pradžiugo...
Ar žinai pasaką apie seną gatvės žibintą? Ji nėra labai graži, bet kokį kartą paklausyti ne iš kelio. Buvo toks senas gatvės žibintas, jis daug metų teisingai tarnavo, pagaliau nusprendė jį atleisti. Jis žinojo, kad paskutinį vakarą kaba ant stulpo ir šviečia gatvę, ir...

Buvo devyni broliai ir sesuo elenytė. Tėvai mirdami paliko sūnums po kumelį, o dukteriai kumelę, šitų devynių kumelių motiną, netrukus broliai išjojo į karą, Elenytė atliko namie viena. Ilgai ji laukė brolių. Praėjo devyneri metai, o jų kaip nėra, taip nėra. Tada ji pasikinkė...
Trisdešimtoj karalystėj, pačiam žemės krašte, gyveno vienas karalius. Jis turėjo sūnų ir labai jį mylėjo. Sykį įsėjo karalaitis į sodą pasivaikščioti ir pamatė nedidelę, tvirtai sumūrytą, geležim apkaltą, stipriai užrakintą trobelę su vienu langeliu.
Už jūrų plačiausių, už kalnų aukščiausių gyveno našlė. Ji turėjo dukterį Onytę ir podukrą Alenytę. Tikrąją savo dukrelę motina neapsakomai mylėjo, o podukrą ėste ėdė. Onytė buvo negraži, pikta ir labai tingi mergaitė, o Alenytė - graži, gera ir meili.
Buvo toks senas žmogus ir turėjo mažą vaiką. Nebeišgalėdamas jam duonos užpelnyti, vedasi elgetauti. Atėjo į tokią trobelę, pasiskundė, kad sunku senam vaiką auginti, o tas trobelninkas sako: - Čia yra toks ponas - ima vaikus auginti. Gali tu jam nuvesti, jis užaugins ir...
Susisuko kregždė lizdą po tiltu ir išsiperėjo vaikelius. - Kam tu susisukai lizdą po tiltu? Ar negalėjai geresnės vietos rasti? Čia visą laiką važiuoja, dunda ir trinksi, gali į vandenį nukristi. Motina...
Per mylią nuo sostinės stovėjo sena pilis su storomis dantytomis sienomis ir aukštais bokštais. Toje pilyje gyveno turtingi ir garsūs bajorai, vyras su pačia. Jie ten gyveno, tiesą sakant, tik vasaros metu. Pilis buvo iš viršaus graži, o viduj patogi ir jauki.
Buvo trys broliai: du gudrūs ir vienas kvailas. Kartą visi trys išėjo į pasaulį laimės ieškoti. Gudrieji broliai eina vienu keliu, o kvailys vienas pats - kitu keliu. Paėjęs kokį galą, kvailys ėmė juos šaukti: - Ee, broliai! Eikit šen! Žiūrėkit, ką aš čia radau!...
Vakar Tadukas daug bėgiojo, dėl to šiandien ilgai miega. Saulutė, aukštai pakilusi, šviečia pro langinių plyšius į Taduko kambarį. Atbudusios musės laksto aplink lovelę. Viena musė nutūpė Tadukui ant veido ir bėgioja sau, veidelį laižydama. Tadukas sapnuoja avietes renkąs,...

Žiema guli susitraukusi patvoryje. Blogai, galvoja. Ateina pavasaris. Nuvijo mane nuo laukų, išvys ir iš tos sodybos. Bet ne, nepasiduosiu! Užlindo už namo, dar labiau susitraukė, kad būtų...
Naktis pavydėjo dienai, kad jai paukšteliai gražiai čiulba. "Kai visi paukščiai vakarop nutilo, poilsio sutūpė, prišliaužė naktis prie lakštingalos...
Galulauky, pamiškėje, mažoj sukrypusioj trobelėj gyveno su žmona kampininkas medkirtis. Juodu turėjo septynis sūnus, ir visi jie buvo dar labai maži. Kasmet miške darbo mažėjo, ir medkirčių gyvenimas ėjo sunkyn.
Vieną kartą vėjas atnešė žiedų ir pribėrė jų j vyšnias prie svirno. Naktys buvo šiltos, retkarčiais su gaivinančiu lietumi, su tolimomis perkūnijomis ir žaibais. Atėjo pavasaris.
Seniai seniai gyveno ūkininkas su žmona, bet neturėjo vaikų. Jie labai dėl to liūdėjo ir nežinojo, ką daryti. Vieną kartą pas juos atėjo senelis elgeta ir paprašė valgyti. Ūkininkai jį gražiai pavaišino ir pasiskundė, kad nesulaukia vaikų. Senelis liepė ūkininkei nupjauti...
Buvo seniau du broliai: vienas labai turtingas, o kitas varguolis. Vienąkart išvažiavo abu į Rygą: turtingasis pasikinkęs gražų, riebų arklį ir prisidėjęs pilną vežimą visokio gero, o varguolis su labai prasta kumelaite, įsimetęs į vežimėlį kelias linų grįžtes. Nuvažiavus...
Mirgėjo, lakstė kopūstų darže balti drugeliai, visi kaip vienas. Vincukas nubėgo į daržą, pritūpė tarplysvyje ir gėrisi. Vienas drugelis nutūpė Vincukui ant kepurėlės. - Kur jūsų didieji, kur seniai, kad vieni čionai skrajojat? - klausia Vincukas. - Mes visi didieji, visi...
Buvo sau ožkelė balta, barzdota, raguota. Turėjo gražų, mažą ožkelį. Tas ožkelis dideliai mylėjo savo motinėlę - vis paskui ją lakstė ir vis bliovė: mee! mee! Vieną kartą užėjo didelis šaltis. Tuomet ožka tarė ožkeliui: ,,Aš eisiu j mišką žalio šėko paėsti, o...

Berniukas žaidė ir netyčia sudaužė brangų puodelį. Niekas nematė. - Ačiū, kad pasakei...
Kunigaikščiui dievas davė sūnų, po krikšto Joną. To vaiko lopšyje rado raštą. Tėvas pradėjo jį skaityti. Rašo, kad kai sūnus bus dvidešimties metų, tai jį praris žemė. Dideliai tėvas jį saugojo, neleido niekur be savęs iki dvidešimties metų.
Kitados gyveno prie ežero žvejys su savo pačia. Jie buvo taip nuskurdę, jog nieko daugiau neturėjo, tik suklypusią trobelę, o mito iš to, ką susigaudavo ežere. Vieną kartą žvejys gaudė žuvis kiaurą dieną iki pat sutemų, bet nė mažos žuvelės nesugavo. Vakare ištraukęs iš...
Kartą senelė sako: - seneliuk, seneliuk, neturime duonutės. Ką darysime? - Et, nedidelė bėda, - atsakė senelis. - Aš atnešiu miltų, tu užmaišyk tešlą ir iškepsime duonutę. Kaip tarė, taip ir padarė. Senelis atnešė maišelį ruginių miltų, senelė duonkubilyje užmaišė tešlą, o...
Seniai seniai, kai dar žmonių nebuvo, gyveno mėnulis ir saulė. gyveno šviesioje pilyje ir vienas kitą labai mylėjo. Begyvendami susilaukė ir gražios dukters. Dukteriai davė Žemės vardą. Daug metų Mėnulis su Saule gražiai gyveno, bet vieną dieną ėmė ir susipyko. - Tu tokia...

Buvo labai graži vasaros diena skruzdėlė, sunkiai vilkdama savo nešulius, ėjo miško takeliu. Staiga, kur buvęs nebuvęs, jai ant tako stryktelėjo žiogas ir sako: - Sesele, ko tu taip vargsti? Matai, kokia graži diena. Tai dainuok ir linksminkis! Skruzdėlė pažiūrėjo į žiogą ir...
Pamiškėje trobelėje gyveno ožka su septyniais ožiukais. Kartą eidama į mišką ožka sušaukė ožiukus ir sako: - Aš einu parnešti šieno, o jūs neįleiskite trobon vilko. Jį pažinsite iš storo balso. - Gerai, motute, - sušuko ožiukai. - Mes jau mokėsim pasisaugoti! Vilkas girdėjo...
Vieną sykį katinas išėjo iš namų pasipeliaut. landžiojo landžiojo po kopūstų daržą, tiktai piept jam ant uodegos galo kopūsto lapas ir užkrito. Persigandęs katinas pamanė: „Dabar tai jau tikrai dangus griūva!" Ir pasileido bėgt. Bėga, spiria, kiek tik kojos leidžia, ir...
Šeimininkė suspaudė gražų didelį sūrį ir padėjo jį džiūti ant palangės. Kur buvus, kur nebuvus, varna tik plast plast ir prišokus jį pagriebė. Pagriebus atsitūpė medžio viršūnėje ir patenkinta apsidairė. Tuo metu iš miško atslinko lapė ir pamatė varną su sūriu. Lapei iš...

Viename sodžiuje gyveno ūkininkas su žmona ir turėjo sūnų mikutį. Guvus tai buvo bernaitis: padykęs ir pramaniūgas. Jis nuolat baidė paukštelius, vaikė šunelį ir katytę, gainiojo po kiemą vištas. Kai Mikutis paūgėjo, tėtė liepė jam ganyti gyvulėlius. Išgena būdavo Mikutis...
Gyveno senelis ir senelė. nieko jie daugiau neturėjo, tik trobelę ir vištytę su gaidžiuku. Kartą gaidžiukas kapstė žemę ir iškapstė pupą. - Pasodinkime pupą, tegu auga, - pasakė senelis. Paėmė senelė molinį puodą ir pasodino į jį pupą. Pasodino, o puodą padėjo po lova....
Buvo senelis ir senelė, turėjo juodu vištytę ir gaidžiuką. Senelė pasiuvo gaidžiukui naujas kelnytes, o vištytei sijonuką ir išleido abu riešutauti. Gaidžiukas įlipo į lazdyną ir raško riešutus. Vištytė aplink bėginėja ir karkia: - Kar, kar, kar! Ir man bent kekelę! Kai tik metė...
Vargingas žmogus girioj ant upės kranto capt capt medžius kirto. Jam becampijant, kirvis nuo koto smukt ir nusmuko, pokšt į upės gelmę įkrito. Vargšas pravirko: - Ui ui ui mano kirvelis! Kas man jį sužvejos? Gaila pajėgiojo mano kirvuko! Tuo tarpu tik pakabakšt pakabakšt,...
Vienas žmogus turėjo septynis sūnus ir nė vienos dukters, o turėti ją labai norėjo. Galų gale jo noras išsipildė, ir pati pagimdė mergaitę. Koks buvo džiaugsmas! Bet kūdikis atėjo į pasaulį silpnutis ir menkutis, todėl reikėjo jį kuo skubiau pakrikštyti. Nusiuntė tėvas...
Kaimo gale, prie upelio, gyveno ožka su savo vaikeliu - juodu ožiuku. O už upelio, prie tankaus eglyno, trobelėje gyveno kita ožka su baltu ožiuku. Per upelį buvo nutiestas siauras siauras lieptas, per kurį visi eidavo atsargiai, kad neįpultų į vandenį. Abu ožiukai dažnai...
Ėjo siuvėjas per mišką ir sutiko alkaną vilką. Vilkas jam sako: - Dabar gulk, aš tave suėsiu! Siuvėjas pradėjo prašyti ir įkalbinėti, kad į vilko pilvą nepareisiąs. Vilkas liepė paimti matą ir pamatuoti. Bematuodamas siuvėjas kapt ir nutvėrė vilką už uodegos. Nutvėręs...
Vieną šaltą žiemos dieną važiavo per mišką ūkininkas ir rogėse vežėsi pilną maišą žuvų. Važiuoja žmogus, o iš paskos išalkusi laputė bėga. Toks gardus kvapas tvokstelėjo į nosį, taip ji panoro žuvies pasmaguriauti, kad net seilė nutįso.

Atėjo šiltas gražus ruduo. Neseniai nulijo ir miškas spindėjo lyg vaivorykštė. Po lietaus grybai šoko iš samanų pasižiūrėti saulutės. O kaime vaikai susiruošė grybauti. - Vaikai, grybai dygsta! - šaukė Petriukas. - Eikim visi grybauti! Vaikai, pasigriebę pintines, nuskuodė į...
Sėdėjo senelis ant akmenėlio, žiūrėjo į vandenėlį, nugi tik pliumpt ir įpuolė. Mirko mirko, išmirko - išrūgo, išlipo - išdžiūvo. - Tau graži ir man...
Neretai pasitaiko, kad mieste per gaisrą namuose lieka vaikai ir nėra kaip jų išgelbėti, nes jie persigandę nulenda kur nors ir tyli, o per dūmus negalima jžiūrėti, kame jie yra. Tad Londone yra tam tyčia išmokytų šunų.
Kartą vilkas sutiko girioje žmogų ir prašo: - duok man duonos! Žmogus davė. Vilkas suėdė, apsilaižė, - duona jam pasirodė labai skani. Sako žmogui: - Ką reikia daryti, kad ir aš visada duonos turėčiau? Išmokyk mane! - Gerai, - sutiko žmogus ir pradėjo vilką mokyti. - Pirmiausia...
Kitados gyveno moteriškė, kuri turėjo dukterį ir podukrą. pamotės duktė buvo negraži, nemandagi ir tinginė, o podukra - gero būdo ir kasdien darėsi vis dailesnė. Vieną žiemos dieną pamotė pasišaukė podukrą, padavė duonos kampelį ir sako: - Eik į mišką ir parnešk man...
Žydi sodo medžiai, pavasario šventę švenčia. Džiaugiasi vyšnios, obelys, slyvos, kad jas bitelės lanko....
Labai seniai viename kaime gyveno berniukas, vardu Virgutis. Sunkiai susirgo jo mama. Virgutis labai mylėjo savo mamą.
Vienas ponas labai troško turtų ir dieną naktį kartodavo, kad didžiausias jo noras - turėti daug aukso. Nuėjo jis kartą į bažnyčią ir meldžiasi: „Dieve, duok man aukso, duok man aukso!.." Kur buvęs nebuvęs, prieš jį atsirado šv. Petras ir klausia: - O kiek tu aukso nori, žmogau?...
Vieną dieną ėriukas su draugais ganėsi pamiškės pievoje. Panorėjęs gerti jis nubėgo prie upės. Tik strykt iš miško vilkas ir pribėgo prie ėriuko. - Ko čia man vandenį drumsti? - suriko vilkas. - Pone vilke, - atsakė nusigandęs ėriukas, - aš prie vandens prisiliesti nespėjau ir...
Ėjo katinas per mišką ir sutiko lapę. žinodamas, kad lapė - didelė gudruolė, ją mandagiai užkalbino: - Sveika gyva, lapute. Kaip laikaisi, kaip gyveni? Lapė išdidžiai pažvelgė į katiną ir atšovė: - O tu, žebrasnuki, kaip drįsti mane sveikinti ir net klausinėti, kaip gyvenu....
Susimetė kartą draugėn pelytė, paukštelis ir dešra, bendrai tvarkė namų ūkio reikalus, ilgą laiką gražiai ir sutartinai gyveno ir nemažai gero užgyveno. Paukštelio darbas buvo kiekvieną dieną skraidyti į girią malkų. Pelė turėjo vandenį nešioti, ugnį kūrenti ir stalą...
Gimė vargšui žmogui berniukas. O tas žmogus sakydavo, kad pasaulyje nėra lygybės: vieni turtingi, kiti vargšai. Taigi sumanė anas ieškoti tokio kūmo, kuriam visi lygūs - teisingo žmogaus. Na, ir išėjo. Eina anas ir sutinka dievą. - Kur tu eini? - klausia dievas. - Kūmų...
Tai buvo labai seniai. kartą gražų šventadienio rytą vienas žmogus išėjo į mišką malkų parsinešti. Nuėjęs prisikirto didelę krūvą ir užsidėjęs ją ant pečių pasuko namo. Beeidamas sutiko seną senutį, apsirengusį šventadieniais rūbais ir keliaujantį bažnyčion.
Vaikščioja vištelė po kiemą ir kalba: - Kad-kad-kudešimts! Padėsiu kiaušinių dešimts, išperėsiu gražių viščiukų! Pasidarė vištelė gūžtą, prisidėjo kiaušinių ir atsitūpė viščiukų perėti. Šeimininkė norėjo užsiauginti ančiukų. Atsiėmė iš gūžtos vištos kiaušinius,...
Pasakos skirstomos į daugybę temų, padedančių vaikams suprasti įvairius gyvenimo aspektus:
Nors daugelis pasakų perduodamos iš kartos į kartą, dalį jų sukūrė žinomi autoriai. Jų kūryba taip pat praturtina vaikų literatūros pasaulį:
Naudodamiesi šiuolaikinėmis technologijomis įdomiausių pasakų galime klausytis tiesiog naudodamiesi kompiuteriu, mobiliuoju telefonu ar planšetiniu kompiuteriu. Ypač gausus kokybiškų garsinių pasakų pasirinkimas www.lrt.lt mediatekoje.
Pasakos neretai ekranizuojamos ir kino filmuose. Pasakų skaitymas ir klausymas labai naudingas vaiko kalbos raidai. Pasakos, ramiai nuteikiančios teigiamai dienos pabaigai.
Rūpinatės visapusišku vaiko lavinimu? Tuomet pasakos yra puikus būdas ugdyti vaiko kūrybiškumą, empatiją ir moralines vertybes.