Daužyti vaikų galvas į sieną: vaidyba, menas ar smurto kurstymas?

Praėjusių metų lapkričio mėnesį portale lrytas.lt pasirodė vienos motinos laiškas, kuriame ji skundėsi, kad jos vaikas klauso dainos apie Velnią, vaikų žudymą ir kitus siaubingus dalykus. Minėtosios dainos „Šėtone, prašau“ autorius - Vaidotas Grincevičius. Komentaruose paaiškėjo, kad šio kūrinio gerbėjų yra daugybė. Dainos tekstas skambėjo taip: „Jeigu pagaučiau aš vaiką, galėčiau jo mėsą sušaldyt, suvalgyt. Ar matai mane dabar? Ne, aš ne dviratis. Ne, aš ne krūmas. BAM, apgavau, aš buvau dviratis. Svarstai, kodėl tave aš apgavau? Į tave, į tave, į tave. Jeigu pagaučiau aš vaiką, galėčiau jo mėsą sušaldyt, suvalgyt.“

Po motinos laiško į vaikino namus pasibeldė policija ir konfiskavo asmeninius daiktus. V. Grincevičius teigė, kad žmonės, ginantys vaikų teises, nesuprato jų turinio, kad tai yra vaikų auklėjimas. Jis tikino, kad norėjo, jog vaikai jaustų daugiau pagarbos suaugusiesiems, tačiau pripažino, kad daina yra dviprasmiška. „Aš nesijaučiu kaltas. Šią dainą, kaip ir bet kurį kitą kultūrinį produktą, galima suprasti ne dviem, o netgi trim būdais“, - kalbėjo jis, remdamasis akademiko Stiutarto Hallo teorija, teigiančia, kad produkto reikšmę kuria ne tik autoriai, bet ir jį interpretuojantys vartotojai.

Pirmasis supratimo būdas - dominuojantysis, kai vartotojas produkto reikšmę supranta taip, kaip autorius ją užkodavo. Antrasis - derinamasis, kuomet vartotojas supranta originalią žinutę, tačiau interpretuoja ir pritaiko ją savaip. Trečiasis - oponuojantysis, kai vartotojas atmeta originalią idėją.

Dėl šios dainos kilo diskusija, ar menas gali būti ribojamas. Lietuvos Respublikos Konstitucija labai aiškiai pasako, kad saviraiškos laisvė yra nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, tautinės, rasinės, socialinės neapykantos kurstymu, diskriminacija. Deividas Velkas pridūrė, kad visuomenėje yra nustatytos tam tikros elgesio taisyklės ir saviraiškos laisvės turėtų riboti bendra moralė.

Menas, provokacija ar nusikaltimas?

Šeimos psichologė Laima Gudaitė buvo nustebusi dainos populiarumu. „Aš irgi girdžiu kvietimą smurtauti prieš vaikus. Nereikia būti dideliu mokslininku ar psichologu, kad tą įžvelgtum. Laisvė neatsiejama nuo atsakomybės. Visada reiktų pamąstyti, kokią įtaką tai sukels aplinkiniams“, - sakė ji.

Kita vertus, jeigu dainą įvardintume kaip turinčią religinio atspalvio, jos populiarumą galėtų paaiškinti akademiko Charles’o Tayloro mintys apie tai, kad daugybė žmonių seka savo dvasiniais instinktais, ieškodami vienybės ir pilnavertiškumo su savimi. Ši mintis tampa dar aktualesnė, atsižvelgiant į Vidaus reikalų ministerijos statistiką apie smurtą artimoje aplinkoje - 2012 ir 2013 metais įvyko apie 10 000 smurto atvejų, kai moteris nukentėjo nuo vyro.

E. Ziolkowski savo knygoje „Vaikų religijos studija. Metodiniai patarimai“ rašo apie Carlo Collodi knygą „Pinokio nuotykiai“, kurioje autorius auklėja vaikus, sakydamas, kad tiems, „kuriems nereikia patarimo iš tų, kurie žino geriau, nei jie, greitai paklius į bėdą“. Taip pat perspėja, kad „berniukai, kurie atsuka nugarą mokslams, knygoms, mokykloms ir mokytojams ir neveikia nieko, tik žaidžia žaidimus ir smaginasi, baigs savo gyvenimą liūdnai“. Knygoje galima aptikti elementų, leidžiančių geriau analizuoti smurtą mene: „Ar matai mane? Ne, aš ne dviratis. Ne, aš ne krūmas. Ne, aš ne stulpas. Pasityčiojimas: „Pažiūrėk, matai, aš grėbiu lapus. Būtų daug smagiau grėbti man vaikus. Mirtina bausmė: „Jeigu pagaučiau aš vaiką, galėčiau jo mėsą sušaldyt, suvalgyt. Kaulus vietoj malkų suskaldyti“ arba „Nukapokim jiem nagus, nuvarykim į kapus.“

Naujienų portalas Delfi.lt publikavo straipsnį, klausiantį, ką religijai pranašauja skaičiai. Remiantis Eurobarometro apklausos duomenimis, 2005 metais Lietuvoje buvo 49 procentai tikinčiųjų, o 2010-aisiais - 47. Tačiau Vilniaus Universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro direktorė profesorė Rita Šepertytė teigia, kad statistika parodo tik momentinius atsakymus ir yra paviršutiniška. Sociologas George’as Lundskow mano, kad religija yra labiau suvokiama per emocijas ir patirtį, o ne per objektyvią tiesą. Jis tvirtina, kad Šiaurės Amerikos paaugliai sako, jog religija jiems yra svarbi. Šią mintį sustiprina ir S. B. Ridgley, rašanti, kad „asmenys lengva ranka kviečia Dievą, kai to užsigeidžia, lyg kviestų aptarnaujantį personalą, ir linkę jį ignoruoti kituomet.“

Perfrazuojant G. Lundskow ir S. B. Ridgley, galima teigti, kad žmonės lygiai taip pat gali juoktis iš siaubo, kaip ir iš aukščiausios palaimos, nes nepatyrę negali suvokti. James’as R. Lewisas knygoje „Satanizmas šiandien“ tvirtina, kad pragaras yra tapęs neišsenkamu humoro šaltiniu. Jei iš pradžių toks bandymas pokštauti, naudojant tamsos subjektus, atrodė kaip lengvabūdiškumas, tai dabar žmonės linkę pokštauti apie tai, kas jiems kelia nerimo ar susierzinimo. Todėl ir turime tiek juokų apie seksą, religiją, politiką. J. R. Lewis taip pat tikina, kad modernioje industrializuotoje visuomenėje reklamos gamintojai jaučiasi laisvai, propaguodami pragariškos temos įvaizdžius. Tai patvirtina ir Manendra Mohan knygoje „Reklamos vadyba. Konceptai ir pavyzdžiai“, kur rašo: „reklama yra dažnai kritikuojama dėl apgaulės, manipuliavimo ir blogo skonio.“

Johnas L. Ausintas savo knygoje „Kaip daryti dalykus su žodžiais“ kalba apie veiksmingą teiginį - teoriją, kuri nusako veiksmus, kurie išties atlieka savo paskirtį, o ne apibūdina ją. „Jeigu aš sakau „mano draugas šiandien tuokiasi“, tai apibūdina veiksmą, kuris netrukus įvyks. Kita vertus, kai kada teiginių išsakymas gali būti nesėkmingas, neveiksmingas. „Jeigu aš, kuris neturi teisės ar religinio autoriteto, pasakyčiau „Aš skelbiu jus vyru ir žmona“, tai būtų neišreikštas, nesėkmingas veiksmas. Mano žodžiai tušti, nes aš neturiu autoriteto jų atlikti.“

Šią teoriją galima pritaikyti ir V. Grincevičiaus atveju. Jeigu kunigas ar satanistas prašytų Velnio nupirkti jo sielą, mes tai priimtume rimčiau, nes juos matytume kaip religiškai autoritetingus asmenis. Tačiau kai kalbame apie V. Grincevičių, darome prielaidą, kad jis neturi tiek religinių žinių, todėl esame linkę nepriimti jo žodžių už gryną pinigą. Taip pat sunku pasakyti, ar jo sielą išties paėmė Velnias. Ir didžioji dalis žmonių į jo žodžius rimtai nepažiūrėjo.

Teisinis ir visuomenės vertinimas

Egzorcistas Arnoldas Valkauskas pasisakė šiuo klausimu: „Jeigu dainoje būtų raginimas daužyti negrų galvas į sieną, žydų galvas į sieną ar gėjų galvas į sieną, manau, būtume išgarsėję pasaulyje ir tokio atgarsio sulaukę, kad ne tik Lietuva sureaguotų.“ Žvelgiant iš krikščioniškosios perspektyvos, Šėtonui adresuotas prašymas paimti sielą, A. Valkausko manymu, yra satanizmas: „Savęs pašventimas šėtonui, be jokios abejonės, turės akivaizdžias pasekmes tiems, kurie dainavo kartu sąmoningai ar nesąmoningai.“

Teosofas Artūras E. Powelas aiškina, kad viešoji erdvė yra pripildyta įvairiausių minčių, kurios gali susimaišyti su mūsų mintimis. Thomas Shepardas, XVII a. amerikiečių puritanas, Kembridžo ministras, taip pat kalbėjo apie vykstančius šventuosius karus, sakydamas, kad Velnias nesukelia nuodėmės, tačiau užvaldo tuos, kurie yra jos apsėsti. Taigi, remiantis aprašytaisiais autoriais, galėtume nubrėžti schemą: iš pradžių mintys (vidinis dainavimas) ir veiksmai (jos palaikymas, propagavimas) veda į nuodėmę, kur mūsų kontrolę perima Velnias.

Anykščių rajono apylinkės teismo verdiktas: dainos „Šėtone, prašau“ kūrėjai - G.Sasnauskas, M.Grincevičius ir V.Grincevičius - nepadarė jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų. Teisėja Zita Gavėnienė pabrėžė, kad kaltinamieji neturėjo tikslo skatinti susidoroti su tam tikra socialine asmenų grupe, t.y. vaikais. Teisėja įvardijo dainą kaip pažeidžiančią moralę, tačiau neįžvelgė kūrinio tekste jokio tiesioginio raginimo smurtauti prieš vaikus: „Diskriminacinis poveikis turi būti aktyvus.“

Teisėja Z. Gavėnienė, skelbdama nuosprendį, perskaitė visą dainos tekstą: „Šiais laikais vaikai yra tokie įkyrūs, bet tiek to, jų stuburai silpni ir birūs. Į teismą atvykęs Whydotas neslėpė, kad tikisi nepalankaus verdikto. Savo ruožtu į nuosprendžio paskelbimą atvykęs prokuratūros atstovas tokio bylos posūkio buvo išmuštas iš vėžių.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos patarėjas teisės klausimais Deividas Velkas pabrėžė, kad žiūrint tik į dainos tekstą, galima daryti išvadą, kad tai yra kurstymas smurtauti prieš vaikus. Tačiau jis pridūrė, kad ribos egzistuoja ir mene. „Lietuvos Respublikos Konstitucija labai aiškiai pasako, kad saviraiškos laisvė yra nesuderinama su nusikalstamais veiksmais. Tautinės, rasinės, socialinės neapykantos kurstymu, diskriminacija ir t. t.“, - sakė pašnekovas. Jo teigimu, neapykantos kurstymas jau yra Baudžiamojo kodekso nusikaltimas, prasilenkiantis su saviraiškos laisve.

Atlikėjas Marijonas Mikutavičius išreiškė palaikymą, bet patikslino, kad palaiko ne patį V. Grincevičių, o jo, kaip žmogaus, teisę kurti. „Mane labiausiai nustebino kompiuterių paėmimo faktas, kad buvo atlikta krata ir t. t. Suprantu, kad teisėsauga turi reaguoti į nepasitenkinimo faktus, bet man netelpa galvoje, kad mūsų valstybėje už dainelę, kuri yra tiesiog įmesta į „Youtube“, staiga įsiveržė į jauno žmogaus namus ir paėmė kompiuterį“, - stebėjosi M. Mikutavičius.

Jo nuomone, dainos autorius nepadarė jokio nusikaltimo, dėl kurio reikėtų imtis tokių veiksmų. Vienintelė priežastis, kodėl kilo toks pasipiktinimas, yra ta, kad V. Grincevičius dainą atliko pirmuoju asmeniu. „Kada žmogus įvardija save, ir prašo, šėtone, paimk mano sielą, kad galėčiau žudyti kažką. Gali sakyti, kad jis žudė ir trankė į sieną, ir daužė, ir niekas neprisikabintų, nes tai yra saviraiškos forma“, - sakė M. Mikutavičius.

M. Mikutavičius įsitikinęs, kad kūryba visada yra linkusi plėsti savo ribas. Jis priminė, kad seniau populiari ne viena daina, kurios tekstai taip pat galėjo sukelti diskusijas: „Duok, duok į snukį, duok“, „Džipas partrenkė bobutę“ ir kt. „Mūsų teisėsauga tada nereagavo taip jautriai [...] ŽAS dainavo „Mano mylima katyte, gal akis tau išbadyti“. Tai vėlgi buvo įdomu. Kai buvau vaikas, pas mus buvo labai populiarios istorijos apie karstą ant ratukų, kad kažkam nukirto galvą ir t. t.“, - bandė priminti M. Mikutavičius.

Saviraiškos laisvės ir atsakomybės ribos

D. Velkas sutiko, kad būtina žiūrėti į visą dainos ir jos sukūrimo kontekstą, o ne tik dainos tekstą ar kurią atskirą dalį. Ekspertas tvirtino, kad šiais laikais žaibiškos reakcijos į panašius kūrinius kyla dėl greitos informacijos sklaidos. Internetu kūrinys daug greičiau pasiekia didesnį kiekį žmonių.

Šeimos psichologė L. Gudaitė teigė, kad šioje dainoje gausu smurto ir agresijos. Jos nuomone, dainos autorius perlenkė, pasirinkdamas žodžius. „Aš irgi girdžiu kvietimą smurtauti prieš vaikus. Nereikia būti dideliu mokslininku ar psichologu, kad tą įžvelgtum. Laisvė neatsiejama nuo atsakomybės. Visada reiktų pamąstyti, kokią įtaką tai sukels aplinkiniams“, - sakė L. Gudaitė ir pridėjo šioje dainoje neįžvelgianti humoro.

Psichologė pripažįsta, kad, taikant sankcijas V. Grincevičiui, buvo persistengta. Juolab kad jos iššaukė dar didesnę reakciją į jo sukurtą dainą. Pasak L. Gudaitės, bausmės taip pat gali paskatinti priešiškumą, didesnę agresiją. „Agresija, smurtas prasideda nuo to, kas žmogaus viduje. Labai svarbu reaguoti ir padėti jaunam žmogui suprasti, kur yra ribos, kaip galima savo pyktį reikšti. Panašu, kad tų ribų šiuo metu nėra“, - įsitikinusi L. Gudaitė.

D. Velkas tvirtino pats prisimindamas, kad seniau buvo sukurtos panašios dainos ir už jas niekas nebaudė, bet paaiškino, kad atsirado tam tikri teisės aktai, kurie riboja arba draudžia tam tikrų daiktų, kūrinių gamybą ar platinimą. Jis pabrėžė, kad svarbu atkreipti dėmesį ne tik į kūrėją. „Šiuo aspektu taip pat labai svarbu kalbėt ne vien apie kūrėją, kuris sukūrė ir vienkartiniu būdu išplatino, bet ir apie visus kitus, kurie ir toliau platina tą įrašą. Atsakomybę sukelia ne vien sukūrimas, bet ir platinimas ar netgi tokios produkcijos laikymas. Tam ribas nustato įstatymas“, - aiškino D. Velkas.

Jis pritarė psichologės L. Gudaitės išreikštai nuomonei, kad reikia jauniems žmonėms paaiškinti, kur yra ribos. Esą dabar bandoma įrodyti, kad tokios dainos sukūrimas yra visiškai pateisinama ir geras. D. Velkas akcentavo, kad taip nėra.

M. Mikutavičiaus teigimu, jo pozicija yra tokia, kad V. Grincevičiaus sukurta daina yra kvailokas humoras, kuriame tarp eilučių galima įskaityti kalbėjimą apie vaikų problemas. Jis akcentavo kitą aspektą, kad dainos autorius yra laikomas žmogumi, kuris nori žudyti vaikus. „Jeigu jis būtų žudikas, kaip mes žiūrime į tą vaikį? Ar mes įsivaizduojame, kad potencialus žudikas kuria vaizdo klipą, vaikšto su gitara, dainuoja apie dviračius ir dar jį kažkas filmuoja. Žmonės, taip nedaroma“, - pusiau juokais kalbėjo M. Mikutavičius.

V. Grincevičius teigė, kad šėtonas jam yra kaip fėja ar angelas - mistinė būtybė. Jis netiki, kad jį yra apsėdęs šėtonas. „Tiesiog tuo metu galvoje kažkaip skambėjo tie žodžiai, todėl ir gavosi taip, kad „šėtone prašau, nupirk mano sielą“. O vaikai atsirado neatsitiktinai - jie yra mūsų auditorija. Jiems tai - juokinga, mūsų auditorijoje taip ir yra šnekama, tokie jų bajeriai. Ir vaikai patys sako, kad tai yra juokinga, niekas neįžvelgia jokio kurstymo žudyti. Tokia yra saviraiškos laisvė.“

Dėl vykusio ikiteisminio tyrimo, o dabar ir dėl teisme nagrinėjamos bylos yra suvaržyta jūsų laisvė. Kokie jums skirti apribojimai? Iš mūsų visų yra paimti pasai. Kai Giedrius nuėjo pas teisėją Z. Gavėnienę ir parašęs prašymą paklausė, ar galiu jį susigrąžinti, sulaukė piktos replikos - tipo nereikia durnų dainų kurti, nereikės paso pasiiminėti. Giedrius, aišku, patylėjo, nieko nesakė. Jam iš pradžių net nedavė to paso ir tik po kiek laiko paskambino sekretorė, liepė ateiti pasiimti - o juk paso jam reikėjo egzaminams, nes tuo metu buvo dvyliktokas. Tai reiškia, kad teisėja Z. Gavėnienė prieš mus yra nusiteikusi, man atrodo, ji pyksta ant mūsų, turi savo nuomonę, net nežinau kodėl, gal dėl asmeninių problemų yra priešiškai nusiteikusi.

Su broliu iki šiol neatgavome paso, be jo negalime iš Lietuvos išvykti - mums paskyrė tokią kardomąją priemonę. Dar visai neseniai kas savaitę turėjome važinėti į policiją registruotis, bet jau panaikino šį apribojimą. Žinoma, galėjome prašyti, kad leistų išvykti iš Lietuvos, bet neprašėme - vis tiek teisėja būtų nepatenkinusi.

Dienraštis „Lietuvos rytas“ ir naujienų portalas lrytas.lt spausdina interviu (Danutė Jonušienė „Meilės ieškantis šėtono šauklys Whydotas žino, ko nori tauta“) su troškūniečiu Vaidotu Grincevičiumi -Whydotu, kuris plačiuose visuomenės sluoksniuose išgarsėjo po „YouTube“ dainos „Šetone, prašau…“ skandalo. Anykščių policijos komisariato pareigūnai dėl šio „kūrinio“ atlieka ikiteisminį tyrimą, filmuko autoriai kaltinami nesantaikos kurstymu. O „YouTube“ „Šetone, prašau…“ klipas kopia į populiarumo aukštumas - pirmadienio rytą jis jau buvo peržiūrėtas 1 mln. 367 tūkst. kartų.

„Drovus ir kuklus, vaikystėje scenoje vaidinęs kiškį, o sulaukęs 21-erių dainuojantis apie šėtoną - toks nenuspėjamas Anykščių rajone gyvenantis Vaidotas Grincevičius. Juodojo humoro kaukę užsidėjęs vyras tikino, kad kalti genai, nes daug ką paveldėjo iš savo tėvo suvirintojo. Vašuokėnuose, Troškūnų seniūnijoje, vienintelė vieta, kurią lengva rasti atvykėliui iš toliau, - kaimo parduotuvė. Važiuojant nuo Panevėžio, tai silikatinių plytų pastatas, niekuo neypatingas. „Vaidotas mėgsta kurti siužetus, kurių personažas - nevalyvas, agresyvus kaimietis. Vaidotas mano, kad mieste gimęs aktorius neturi natūralumo, o jis puikiai žino kaimiečių bėdas. Nors pašte dirbanti jo motina laiko karvę, Vaidotas nemokėtų jos pamelžti.“

„- Kaip įsivaizduojate savo ateitį? - Buvau įstojęs į Anykščių profesinę technikos mokyklą, kurioje ruošiami tolimųjų reisų vairuotojai. Po to paprašiau, kad duotų dar savaitę, vėl sugrįžau ir vėl paprašiau, kad duotų laisvų dienų. Man paaiškino, kad jau nebegalima. - Kažkada norėjau studijuoti aktorystę, bet vėliau apsiraminau. Vaikinas Troškūnų vidurinę baigė gerais pažymiais. Jo atestato vidurkis - 8,64 balo. Tačiau žurnalistams kalbėjo, jog žinojo, kad niekur mokytis nestosiąs.“

„Mano tėvas irgi kalba daug nesąmonių, matyt, atsigimiau į jį, nors jis sveria 120 kilogramų, o aš - tik 50. Atsigimiau į jį ne kūnu, bet protu. Tyrinėjau, kas lietuviams patinka. Įsitikinau, kad negatyvumas. Jei sukursime vaizdo medžiagą apie rimtą dalyką, nebus įdomu.“

Smurtas prieš vaikus yra vaiko teisių pažeidimas, taip pat tai yra didžiulė socialinė ir visuomenės sveikatos problema. Vaiką žalojantis elgesys - tai suaugusio žmogaus neatsitiktinis veikimu ar neveikimu vaikui daromas fizinis, seksualinis, psichologinis, emocinis poveikis, kuris sukelia ar gali sukelti žalą vaiko raidai, sveikatai ir orumui.

Praktika rodo, kad vaikas labai retai patiria tik vieną kurią nors smurto rūšį. Vaikai, kurie yra nuolatos skriaudžiami, dažniausiai patiria vienu metu įvairių rūšių smurtą - fizinį kankinimą ir emocinį žeminimą, seksualinį išnaudojimą ir grasinimus fiziniu, nepriežiūrą ir įtraukimą į asocialią veiklą. Pažintinė, emocinė ir socialinė vaiko raida yra neatsiejamai susijusi su vaiko saugumu ir priežiūra, kurią suteikia tėvai ar globėjai. Pamatinis saugumas, vaiko raidos poreikių supratimas ir jų tinkamas tenkinimas yra būtina sąlyga vaikui augti ir realizuoti savo potencialą.

Vaiką žalojantis elgesys paveikia įvairiai - pasekmės gali būti trumpalaikės, nežymiai sutrikdančios sveikatą arba ilgalaikės, pasireiškiančios visą gyvenimą, ženkliai sutrikdančios vaiko raidą ir kasdienį funkcionavimą. Svarbu suprasti, kas padidina ar sumažina patirtos skriaudos pasekmių riziką: vaiko amžius, genetinis pažeidžiamumas, vaiko žalojimo trukmė ir dažnumas, pobūdis ir sunkumas, smurtautojo ir vaiko santykių artumas, specialistų intervencijos pobūdis, psichologinis atsparumas, ankstyvoji suaugusiojo globa ir užmegztas ryšys, pakankamai geri šeimos socialiniai gebėjimai.

Vaiką žalojantis elgesys paveikia visas vaiko raidos sritis - fizinę, emocinę, socialinę, pažintinę ir elgesio. Tyrimai, atlikti įvairiose šalyse, patvirtina nepalankias vaiko raidai ir funkcionavimui pasekmes. Yra skiriamos trumpalaikės ir ilgalaikės prievartos prieš vaikus pasekmės. Trumpalaikės pasekmės - tai po patirtos prievartos betarpiškai atsirandantys fiziniai sužalojimai ar emociniai padariniai. Ilgalaikės pasekmės -tai asmenybės pokyčiai ir polinkiai, kurie galėjo susiformuoti dėl vaikystėje patirtos prievartos ar nepriežiūros, pastebimi jau vaikui suaugus.

Vaikystėje patirta fizinė prievarta ir emocinis žeminimas yra pagrindinis rizikos veiksnys susijęs su prievartos naudojimu ir kitų žmonių žeminimu. Yra nustatyta stipri koreliacija tarp patirtos prievartos ir nusikalstamo elgesio.

Vaiką žalojantis elgesys paveikia visus kasdienio funkcionavimo aspektus ir sutrikdo normalią vaiko raidą. Kai kurie sunkumai nesibaigia vaikystėje, jie žaloja ir jau suaugus, sukurdami nesibaigiantį smurto ratą.

tags: #dauzyti #vaiku #galvas #i #siena #vaidas

• vaikučių šokiai darželyje
• Iššūkiai, su kuriais susiduria globos namų auklėtiniai pradedant savarankišką gyvenimą
• Vydūno požiūris į sveikatą
• Viskas apie kūdikių vonios aliejų: naudojimas ir nauda
• Atraskite, kaip muzika praturtina vaiko gerovę