Tegul vaikeli tavo vardas: tikėjimo ir atminties šviesoje
Kiekvienas žmogus savo gyvenimo kelyje susiduria su akimirkomis, kai reikia atsigręžti į dvasines vertybes ir ieškoti atramos. Maldos, kaip ir prisiminimai, tampa tiltu, jungiančiu mus su amžinybe. O maloniausia Jėzaus Širdie, kuri visuomet esi Švenčiausiame Sakramente, ir degi karšta meile prie sielų, esančių skaistykloje, pasigailėk savo tarno, išvesk jį iš ištrėmimo vietos ir nuvesk į dangaus šviesybes. Šie žodžiai neša ramybę ir viltį tiems, kurie palieka šį pasaulį, primindami, kad mirtis yra tik žengimas į šviesą.
Gyvenimo trapumas ir prisiminimų galia
Neliūdėkite manęs, nes jau esu laisvas. Aš einu keliu, kurį Dievas man skyrė. Kai išgirdau Jo balsą, padaviau Jam savo ranką, palikau viską ir nuėjau su Juo. Jeigu mano išėjimas paliko tuštumą, užpildykite ją prisiminimų džiaugsmu, pasidalinta draugyste, bendru juoku, pabučiavimu. Pakelkite širdis ir dalinkitės su manimi, nes Dievas mane pakvietė. Būtent prisiminimai apie vaikystę, jos sudėtingumą ir šviesą, formuoja mūsų asmenybę. Kaip teigia vienas liudijimas: „Mano gyvenimas buvo la-a-abai sudėtingas dar ir todėl, kad, matyt, neatsitiktinai beveik visi berniukai mane pravardžiavo Vilku. Mano vaikystės pasaulis buvo tokia prieštaravimų harmonija.“
Kaip veikia žmogaus atmintis?
Šeimos vertybės ir tradicijos
Šeima yra pagrindinė atramos vieta. Vaikus žmonės gimdo, kai jaučiasi saugūs - savo valstybėje, darbo rinkoje, šeimoje. Visa esmė, kuri sustiprintų mūsų valstybę ir be kalbų didintų taip laukiamą gimstamumą, - nuoširdi visavertė pagarba bei palaikymas vieni kitiems. Tai atsispindi ir meninėje raiškoje. Pavyzdžiui, Regina Vaišnorienė, garsioji Šiaulių kanklininkė, savo gyvenimą ir talentą dedikavo tautiniam menui. „Kiekviena tauta pasiilgsta savo tapatumo, savo dvasios. Aš labai norėčiau, kad šalia mūsų Tautiškos giesmės ir vėliavos būtų kanklės. Tai mūsų nacionalinis instrumentas.“
| Vertybė | Reikšmė |
|---|---|
| Šeima | Saugumo ir meilės pamatas |
| Tikėjimas | Dvasinė atrama mirties akivaizdoje |
| Tautinis menas | Tapatybės ir kultūros išsaugojimas |
Vyskupo Kazimiero Paltaroko pavyzdys
Lietuvos Bažnyčios istorija neatsiejama nuo asmenybių, kurios savo gyvenimu rodė ištikimybės ir tarnystės pavyzdį. Vyskupas Kazimieras Paltarokas - tai ganytojas, kurio svarbiausius darbus Bažnyčiai ir tautai XX a. tęsė tikėjimo šviesa. „Norėčiau Jus mylėti meile Kristaus, nes aš esu atstovas Gerojo Ganytojo, kursai savoms avelėms paaukojo savo gyvenimą,“ - skelbė jis savo ingreso pamoksle. Jo gyvenimas, kupinas išbandymų, tremčių ir kovos už tikėjimą, šiandien mums primena apie drąsą, žodžio laikymąsi ir išmintį, kuri būtina išsaugant mūsų tautinį ir dvasinį identitetą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
