Kūdikis kvėpuodamas karkia: supraskite priežastis ir žinokite, kada kreiptis pagalbos

Garsesnis nei įprastai ar triukšmingas kūdikio kvėpavimas ne visada reiškia, kad mažylis turi kokių nors sveikatos problemų. Teoriškai sveikas, pro nosį kvėpuojantis kūdikis tą turėtų daryti tyliai, tačiau praktiškai būna visaip. Kūdikio garsus kvėpavimas, švokštimas ar karkimas gali turėti įvairių priežasčių - nuo nekalto nosies užgulimo iki rimtų kvėpavimo takų ligų. Sunerimti reikėtų tuo atveju, jei kūdikis knarkia garsiai, skleidžia keistus garsus, dėl knarkimo sutrinka mažylio miegas ar net kvėpavimas. Triukšmingas kvėpavimas byloja apie plaučių, trachėjos, gerklų arba gerklės negalavimus.

Dažniausios kūdikio garsaus kvėpavimo priežastys

Nosies užgulimas ir sloga

Viena dažna garsaus kvėpavimo priežastis - ligos sukeltas nosies užgulimas ar išskyros. Peršalę maži vaikai gali kvėpuoti triukšmingai, nes jų nosiaryklė lengvai blokuojama gleivių. Jei karkimas atsiranda dėl nosies užgulimo, tuomet kūdikis gali blogai miegoti ir jam gali būti sunku ramiai valgyti. Nosies pertvaros iškrypimas taip pat gali būti viena iš priežasčių.

Siekiant palengvinti kvėpavimą, prieš miegą rekomenduojama įpurkšti į mažylio nosį fiziologinio tirpalo, kuris padės sumažinti užgulimą. Reguliarus nosytės valymas specialiu prietaisu ir druskos tirpalais gali padėti. Taip pat nakčiai kambaryje, kuriame miega kūdikis, patartina įjungti oro drėkintuvą, kadangi per sausas oras gali išdžiovinti nosies gleivinę ir sukelti knarkimą.

Laringomaliacija (Įgimtas gerklų minkštumas)

Pagrindinė kūdikių garsaus kvėpavimo, ypač knarkimo, priežastis gali būti raidos ypatumai: daugelis naujagimių šį pasaulį išvysta turėdami dar nesukietėjusias gerklas, kurios stipriau vibruoja (o tuo pat metu pro jas skverbiantis orui ir sukeliamas triukšmas). Ši būklė dar vadinama laringomaliacija ir mokslinėje literatūroje įvardijama kaip įgimta kūdikių gerklų anomalija (gerklų minkštumas), sukelianti viršutinių kvėpavimo takų obstrukciją.

Jei kūdikis garsiai kvėpuoja paguldytas ant nugaros, tai vadinama stridoru (trachėjos kremzlės dar nėra pilnai subrendusios ir kvėpuojant gali atsirasti šis garsas). Dažniausiai tai nėra pavojinga ir daugeliui kūdikių stridoras išnyksta iki vienerių metų. Tačiau, žinoma, visada reikia įvertinti visą vaiko būklę ir jį apžiūrėti.

Bronchiolitas

Bronchiolitas yra ūmi virusinė kvėpavimo takų infekcija, pažeidžianti mažiausius plaučių kvėpavimo takus - bronchioles. Dėl uždegimo ir gleivių kaupimosi bronchiolės susiaurėja, todėl apsunksta kvėpavimas. Ši liga dažniausiai pasitaiko kūdikiams ir vaikams iki 2 metų, ypač pirmaisiais gyvenimo metais, o didžiausia rizika kyla 3-6 mėnesių amžiaus kūdikiams. 75 proc. visų sergančiųjų bronchiolitu yra jaunesni kaip vienerių metų vaikai, ypač 3-6 mėnesių kūdikiai. Berniukai serga 1,25-1,7 karto dažniau negu mergaitės.

Priežastys ir rizikos veiksniai

Bronchiolitas dažniausiai sukeliamas virusinės infekcijos, kuri plinta per orą ar tiesioginį kontaktą. Dažniausia bronchiolito priežastis yra respiracinis sincitinis virusas (RSV), kuris nustatomas 50-90 proc. visų bronchiolitu sergančių vaikų. Kiti virusai, galintys sukelti šią ligą, yra rinovirusas, adenovirusas, gripo ir paragripo virusai. Bronchiolitą taip pat gali sukelti bakterijos, tokios kaip Mycoplasma pneumoniae bei Chlamydia pneumoniae.

Didžiausias ligos pakilimas pastebimas rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį. Liga plinta oro-lašeliniu būdu, greitai, ypač vaikų kolektyvuose. Infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus (suaugusiam žmogui minėti sukėlėjai sukelia slogą, peršalimo ligas). Nurodoma, kad RSV nuo pirmųjų ligos požymių gali būti išskiriamas iš nosies sekreto net iki 21-os paros. Inkubacinis periodas trunka 1-7 dienas.

Bronchiolitu dažniau serga vaikai, trumpai ar visai nemaitinti motinos pienu, gyvenantys didelėse šeimose bei perpildytuose butuose, lankantys lopšelius-darželius, gimę neišnešioti, sergantys gretutinėmis, ypač plaučių, širdies ir nervų ligomis, taip pat vaikai, kuriems nustatyta imunodeficitinė būklė. Būsimos motinos rūkymas nėštumo metu, rūkymas vaiko aplinkoje taip pat didina tikimybę susirgti bronchiolitu.

Simptomai

Bronchiolito simptomai paprastai prasideda kaip lengvas peršalimas, tačiau per kelias dienas gali paūmėti. Pirmieji bronchiolito simptomai dažniausiai panašūs į bendrus peršalimo simptomus:

• Nosies užgulimas
• Sloga
• Lengvas kosulys
• Subfebrili, o kartais žemesnė negu normali arba febrili temperatūra.

Šie simptomai gali tęstis 1-3 dienas, vėliau stiprėja kosulys, pasunkėja alsavimas ir atsiranda švokštimas (aukšto tono triukšmingi garsai iškvėpimo metu). Dėl prasidedančio kvėpavimo nepakankamumo kūdikis nenori valgyti ir gerti, gali pradėti vemti, ypač po kosulio. Dėl deguonies trūkumo ir skysčių balanso sutrikimo, vaiko būklė greitai tampa sunki ir pavojinga. Rečiau, ypač neišnešiotiems vaikams bei vaikams iki 44 gyvenimo savaitės, galimi trumpalaikiai kvėpavimo sustojimai, vadinami apnėjomis.

Sunkios ligos atveju sutrinka sąmonė, o kartais vystosi koma. Sunkiais atvejais gali atsirasti cianozė (mėlynuojanti oda, ypač apie lūpas ar nagus), dehidratacija ar kvėpavimo sustojimas (apnėja), reikalaujantis skubios medicininės pagalbos. Būdinga tai, kad, auskultuojant plaučius, girdimi gausūs smulkūs drėgni bei krepituojantys karkalai. Ligos pikas dažniausiai būna 2-3 ligos parą. Dusulys ir pasunkėjęs alsavimas, esant nekomplikuotai ligos eigai, tęsiasi apie savaitę, o kosulys gali išlikti net keletą savaičių ar mėnesių.

Diagnostika

Bronchiolito diagnostika daugiausiai remiasi klinikiniais požymiais. Apžiūrint sergantį vaiką, įvertinama jo būklė, dusulys ir kiti minėti požymiai. Klausant jo plaučiuose galima girdėti traškančius karkalus, ypač iškvepiant. Kraujo tyrimas gali rodyti nespecifinius uždegiminius pokyčius. Rentgeno nuotrauka taip pat yra nespecifinė. Galima tirti kraujo dujas - bus sumažėjusi deguonies saturacija (hemoglobino, prisijungusio deguonį kiekis procentais). Viruso identifikavimas yra ilgas ir brangus procesas, o esant sunkiai vaiko būklei, gydymą reikia taikyti kuo greičiau.

Gydymas ir slauga

Bronchiolitu sergančio vaiko slauga ir gydymas priklauso nuo ligos sunkumo. Gydymo tikslai yra kuo ankstesnis kvėpavimo nepakankamumo diagnozavimas bei jo gydymas gerinant plaučių funkciją, hipoksijos profilaktika tiekiant deguonį ir simptominis gydymas. Lengvi atvejai leidžia gydytis namuose, tačiau sunkesni gali reikalauti hospitalizacijos, trukdančios kasdienei rutinai.

Gydymas namų sąlygomis:

• Tėvai turėtų būti supažindinami su galimais ligos pokyčiais, kaip vertinti kvėpavimo dažnį, pagalbinių kvėpavimo raumenų darbą, sąmonės būklę, odos spalvą, vaiko gebėjimą valgyti ir gerti, kūno temperatūrą.
• Užtikrinkite vėsią, drėgną, neprirūkytą aplinką.
• Sergančiojo padėtis turėtų būti patogi, dažnai pusiau sėdima.
• Būtina užtikrinti, kad vaikas gautų pakankamai skysčių - juos reikėtų skirti mažesniais kiekiais, bet dažniau nei įprastai.
• Galimas vibracinis masažas.
• Kvėpavimui pro nosį palengvinti būtina dažniau valyti nosytę specialiai tam skirtu prietaisu, jei reikia - naudoti nosiai praplauti specialius druskinius tirpalus ar nosies gleivinę sutraukiančius lašus. Tai palengvins vaiko maitinimą ir miegą. Reikėtų vengti tepalų nosies gleivinei.
• Įkvepiamieji ar geriamieji bronchus plečiantys vaistai vartojami tik tada, kai pastebima, kad jie išties padeda. Kitu atveju gydymą reikėtų nutraukti.
• Jei vaikas karščiuoja daugiau kaip 38 °C, jam skiriami antipiretikai.
• Reikia vengti visų aplinkos dirgiklių, iki minimumo sumažinti vaiko fizinį krūvį.
• Neskirti mukolitikų ir kosulį slopinančių medikamentų.
• Neskubėti skirti antibakterinės terapijos.
• Per 24 valandas būtina šeimos gydytojo kontrolė.

Hospitalizacija ir specializuotas gydymas:

Būklei blogėjant, ligonį būtina vežti į stacionarą. Pagrindinis gydymo principas ligoninėje yra užtikrinti pakankamą deguonies bei skysčių poreikį. Deguonis yra skiriamas per veido kaukę, nosies kaniules, kartais naudojama deguonies palatėlė. Esant dažniems apnėjos priepuoliams arba progresuojant kvėpavimo nepakankamumui, taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija. Skysčių poreikiui patenkinti, jei vaikas atsisako gerti, skiriama lašinė skysčių infuzija.

Antibiotikai bronchiolito gydymui neskirtini, nes ligą dažniausiai sukelia virusai. Tačiau jie skiriami esant sunkiai ligos eigai, kai manoma, kad greta yra ir kita - bakterinė - infekcija, ypač kai pastebimi tam tikri pokyčiai plaučių rentgenogramoje. Kvėpavimo takų spazmui, švokštimui, kosuliui palengvinti skiriami bronchus plečiantys vaistai, tokie kaip įkvepiamieji salbutamolis ar adrenalinas. Kartais bronchiolitui gydyti skiriami gliukokortikosteroidai (hormonai). Rizikos grupės vaikams, ypač kurių nusilpęs imunitetas, gali būti skiriami specifiniai priešvirusiniai vaistai, tačiau jų vartojimą riboja preparatų brangumas.

Bronchiolito prevencija

Prevencinės priemonės, tokios kaip higiena, rūkymo vengimas ir maitinimas krūtimi padeda sumažinti ligos riziką. Bronchiolito profilaktikai svarbu:

• Vengti kontakto su sergančiais peršalimo ligomis.
• Rankų higiena.
• Vengti pasyvaus kūdikių rūkymo.
• Kiek įmanoma trumpesnė gydymo stacionare trukmė.
• Stiprinti vaikų imunitetą.
• Vėdinti patalpas.

Specifinę profilaktiką prieš respiracinį sincitinį virusą rekomenduojama duoti kas mėnesį RSV piko metu neišnešiotiems vaikams, sergantiems sunkia lėtine plaučių ar kita gretutine patologija iki 2-jų metų amžiaus. Jei svarstote prevencines priemones, tokias kaip higiena, rūkymo vengimas ar vakcinacija, aptarkite šias priemones su gydytoju, kad jos būtų tinkamos jūsų vaikui. Taip pat galite apsvarstyti reguliarų patalpų vėdinimą ar kūdikio nosies valymą druskos tirpalu, tačiau šių priemonių taikymą būtina suderinti su specialistu.

Kada kreiptis į gydytoją dėl bronchiolito?

Jei įtariate, kad jūsų kūdikis serga bronchiolitu, pastebite švokštimą, dusulį ar blogą maitinimąsi, būtina nedelsiant konsultuotis su pediatru ar gydytoju, kad būtų įvertinta būklė ir prireikus pradėtas gydymas. Negydant ar esant komplikacijoms, bronchiolitas gali sukelti kvėpavimo nepakankamumą. Daugumai vaikų bronchiolitas praeina per 1-2 savaites, tačiau sunkesniais atvejais gali prireikti hospitalizacijos.

Būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją, jei:

• Kvėpavimas tampa labai dažnas, yra lydimas švokštimo ir kvėpavime dalyvauja tarpšonkauliniai bei pilvo raumenys.
• Vaikas atsisako gerti, nevalgo ar vemia.
• Vaikas labai karščiuoja.
• Sunkėja kosulys.

Astma

Astma yra pagrindinė ir vaikų (nuo 6 mėnesių), ir suaugusiųjų švilpiamo kvėpavimo priežastis. Nuolatiniai peršalimai, kurie neišvengiamai nusileidžia į plaučius, naktį bei po fizinio krūvio sustiprėjantis nuolatinis kosulys gali byloti, kad jūsų vaikas serga astma. Astma gali tęstis paūmėjimo ir ramybės periodais. Jos požymiai gali staiga atsirasti ir praeiti.

Fiziniai pratimai, emocinis šokas arba infekcija gali sukelti kosulio priepuolius. Kai kuriems vaikams astmą sukelia alergija, dažniausiai - namų dulkėms ir gyvūnams. Alerginės astmos požymiai gali atsirasti net trumpam apsilankius draugų, laikančių gyvūnus, namuose. Egzema (nuolatinis bėrimas) arba šieno karštinė (alerginė sloga - alerginis rinitas) taip pat susiję su astma. Astmos gydymą turi skirti ir kontroliuoti gydytojas. Pagrindinė gydymo priemonė - nuolatinės ir priepuolio metu atliekamos inhaliacijos. Vyresniems vaikams švilpiamą kosulį gali sukelti viršutinių kvėpavimo takų infekcijos bei bronchitai.

Krupas (Laringitas)

Jeigu vaikas karščiuoja, buvo prikimęs ir kosėjo lojamu kosuliu, jam pasidarė sunku įkvėpti, o tai darydamas švokščia, jam gali būti virusinis krupas. Susiaurėjus viršutiniams kvėpavimo takams (pavyzdžiui, sergant krupu) sunkėja ir ilgėja įkvėpimas, kvėpavimas tampa triukšmingas.

Epiglotitas

Jei vaikas prikimęs, temperatūra pakilo iki 39-40 laipsnių, jam sunku ryti, kalbėti ir įkvėpti, kvėpuodamas švokščia, jis vangus ir irzlus, stengiasi pasilenkti į priekį ir ištempti kaklą, galite įtarti antgerklio uždegimą - epiglotitą. Esant epiglotitui, vaikui staiga pakyla kūno temperatūra, jis prastai jaučiasi, skauda gerklę, jį kankina kimus kosulys (kartais lojamas). Jam sunku ryti net savo seiles, todėl jos nuolat teka iš burnytės. Epiglotitas kelia pavojų vaiko gyvybei, todėl skubiai kreipkitės į gydytoją. Epiglotitas paprastai gydomas antibakteriniais preparatais, vaiką būtina nuvežti į ligoninę.

Svetimkūnis kvėpavimo takuose

Dažniausia keletą akimirkų trunkančio dusulio priežastis yra į kvėpavimo takus patekusios vandens ir maisto dalelės, smulkios žaislų detalės. Dusulio priepuolis ištinka užsikimšus trachėjai ir paprastai trunka kelias akimirkas. Staigus dusulys dažniausiai vaiką ištinka svetimkūniui iš burnos patekus į trachėją. Tokiu atveju būtina nedelsiant kreiptis į greitąją pagalbą.

Kitos priežastys

Kūdikio garsų kvėpavimą gali lemti ir kitos, retesnės priežastys, tokios kaip alerginės reakcijos, ligos, organizmo sistemų sutrikimai, genetinės ligos ar net augliai. Svarbu stebėti kūdikio būklę ir, esant abejonėms, kreiptis į medikus.

Kada kūdikio garsus kvėpavimas kelia rimtą susirūpinimą ir reikia kreiptis į gydytoją?

Sunerimti reikėtų tuo atveju, jei kūdikis knarkia garsiai, skleidžia keistus garsus, dėl knarkimo sutrinka mažylio miegas ar net kvėpavimas. Jei vaiko tarpšonkaulinių tarpų oda arba šonkaulių apačios puslankio oda (krūtinės ir pilvo susijungimo sritis) vaikui įkvepiant įsitraukia vidun - tai rimto pažeidimo požymis. Rimčiausias deguonies trūkumo požymis yra vaiko pamėlynavimas. Kaip atrodo dusulio kankinamas vaikas? Jis triukšmingai kvėpuoja, neramus ir blaškosi, pamėlsta nosies ir lūpų trikampis. Jeigu dusulio priepuolis vaikui trunka keltą sekundžių, kreipkitės skubios medicinos pagalbos. Švilpimas dažnai sustiprėja naktį. Sunkiais atvejais gali atsirasti cianozė (mėlynuojanti oda, ypač apie lūpas ar nagus), dehidratacija ar kvėpavimo sustojimas (apnėja), reikalaujantis skubios medicininės pagalbos. Būtina nedelsiant konsultuotis su pediatru ar gydytoju, kad būtų įvertinta būklė ir prireikus pradėtas gydymas.

Atsižvelgiant į simptomus, būklės gali skirtis, todėl svarbu atpažinti rimtus signalus:

Svarbi tėvų žinia

Venkite savarankiško vaistų, įskaitant kosulį slopinančius ar bronchus plečiančius preparatus, vartojimo be specialisto rekomendacijos, nes tai gali būti pavojinga. Tik specialistas gali tiksliai nustatyti priežastį ir paskirti tinkamą gydymą. Po ligos kūdikiai gali kosėti ar švokšti kelias savaites, tačiau dauguma pasveiksta be ilgalaikių pasekmių. Norint palengvinti atsigavimą, svarbu užtikrinti poilsį, tinkamą mitybą ir stebėti simptomus.

Kauno klinikų patirtis: retas kvėpavimo takų sutrikimas ir inovatyvus gydymas

„Pagimdžiusi dukrą, iškart supratau, kad ji kvėpuoja keistai, buvo girdimas šaižus švokštimas, miesto, kuriame gyvename, gydytojai sakė, kad tai nuo širdies ydos, tačiau tai nebuvo tiesa, - prisimena Lėjos mama. - Kiek kartų vykome į Skubios pagalbos skyrių, apsilankėme pas skirtingus specialistus, kol sužinojome tikrąją priežastį.“

Lėjai, patekusiai į Kauno klinikas, buvo diagnozuotas įgimtas aukšto kvėpavimo takų obstrukcijos sindromas - vaisiaus trachėjos arba gerklų užsikimšimas. Būdama vos mėnesio laiko, Lėja susirgo ūminiu bronchiolitu. Būklei blogėjant, progresuojant ūmiam kvėpavimo nepakankamumui, kitoje šalies ligoninėje ji buvo intubuota, pradėta dirbtinė plaučių ventiliacija (DPV).

„Mergaitė pristatyta į Kauno klinikas, čia dar beveik savaitę tęsėme DPV, po kurios atlikome fibrobronchoskopiją - įvertinome kvėpavimo takų anatomiją, praeinamumą. Pastebėjome membraninį plėvinį susiaurėjimą, siaurinantį trachėją net 90 proc. (pakartojus tyrimą, šis skaičius siekė 75 proc.) ir žymiai sunkinantį Lėjos kvėpavimą“, - aiškina Giedrė Kojelienė, Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos gydytoja pulmonologė.

Doc. Artūras Kilda, Kauno klinikų Vaikų chirurgijos klinikos Vaikų urologijos sektoriaus vadovas, pažymi, kad ši kliūtis gali atsirasti dėl daugelio veiksnių, įskaitant kvėpavimo takų susiaurėjimą (stenozę), į tinklą panašią membraną ar net trūkstamą trachėjos sritį (atreziją). „Ši liga - nuolat progresuoja. Jei pradžioje vaikas guli ramiai, galima net nepastebėti problemos. Tačiau pradėjus valgyti, verkiant, susirgus virusine kvėpavimo liga atsiranda dusulys, švokštimas, - teigia doc. A. Kilda. - Augant vaikui trachėjos diafragmos skylė nedidėja, todėl dusulys atsiranda ir ramybės būsenoje. Vaikas visą laiką sunkiai kvėpuoja, gali sutrikti jo augimas ir vystymasis.“

Kada trachėjos susiaurėjimas ženklus - gresia pavojus gyvybei, tuomet gali būti suformuojama tracheostoma. „Jos metu padaromas pjūvis trachėjoje ir įdedamas vamzdelis, leidžiantis orui praeiti. Tai - gyvybę gelbėjanti operacija, tačiau vamzdelio priežiūra sudėtinga ir reikalauja daug žinių bei laiko. Po tracheostomos suformavimo pasikeičia ne tik vaiko, bet ir jį prižiūrinčių asmenų gyvenimo kokybė - vaikui pasidaro lengviau kvėpuoti, tėvams ar globėjams gyvenimo kokybė dažniausiai pablogėja“, - paaiškina gydytoja vaikų pulmonologė G. Kojelienė. Medikų tikslas - rasti alternatyvius gydymo būdus ir išvengti tracheostomos suformavimo.

„Buvo momentų, kai nuleidau rankas, sutikau su vamzdelio įdėjimu, jaučiausi išvargusi nuo dukrytės kvėpavimo problemų, buvo labai sunku matyti vaiką besikankinantį, kartais mėlynuojantį nuo deguonies trūkumo, - prisimena Lėjos mama. - Visas personalas, ypatingai gydytoja G. Kojelienė, ramino. Gydytojai otorinolaringologai, apžiūrėję mažylę, pasakė, kad galimai išvengsime vamzdelio įdėjimo, yra kitas būdas Lėjai padėti.“

„Sujungėme visiškai skirtingas kompetencijas: gydytojų vaikų chirurgų patirtį, vaikų pulmonologų žinias bei lazerinę chirurgiją, kurią naudojame suaugusiųjų onkologinių gerklų ligų gydyme, ir atlikome Lėjai lazerinę operaciją, kurios metu plėvelę, dengiančią mergaitės trachėją ir sunkinančią kvėpavimą, įpjovėme, taip atverdami Lėjos kvėpavimo takus „. - pasakoja prof. Evaldas Padervinskis, Kauno klinikų Ausų, nosies ir gerklės ligų klinikos Galvos ir kaklo onkologijos sektoriaus vadovas. „Laiko atlikti pjūvius membranoje neturime daug, nes tuo metu vaikas nekvėpuoja. Pjūviai turi būti labai tikslūs, pjauti reikia tik membraną ir nepažeisti trachėjos sienelės“, - sako docentas A. Kilda. „Kūdikių trachėjos skersmuo siekia 5-6 mm, gydytojų otorinolaringologų komanda pratusi dirbti su suaugusiais pacientais, tad iššūkių kilo. Tačiau, bendradarbiaudami su puikia gydytojų vaikų chirurgų komanda, pavyko atlikti procedūrą, kurios tuo metu Lietuvoje dar niekas nebuvo atlikęs vos dviejų mėnesių amžiaus pacientui“, - teigia prof. E. Padervinskis.

„Mergaitė, kuriai šiuo metu yra kiek daugiau nei pusantrų metų, Kauno klinikose lankosi ambulatorinei apžiūrai, ji - aktyvi, gerai toleruojanti fizinį krūvį, nepastebimos kvėpavimo problemos“, - apie Lėjos sveikatą pasakoja gydytoja vaikų pulmonologė G. Kojelienė. Jurgita atvirauja, kad šia istorija sutiko pasidalinti, norėdama įkvėpti kitas šeimas, galbūt susiduriančias su panašiomis problemomis. „Norisi papasakoti dukros Lėjos istoriją ir parodyti, kad šiais laikais yra įvairių gydymo metodų ir kad tracheostomos įdėjimas - nėra vienintelė išeitis, - sako moteris. - Linkiu šeimas, susiduriančias su tokiomis problemomis, nenuleisti rankų ir stengtis dėl savo vaikų.“

tags: #kudikis #kvepuodamas #karkia

• Apie valdymą ir administravimą
• Ugdant stiprybes ankstyvajame amžiuje
• nevaisingumo diagnostika ir efektyvus gydymas
• Patogūs ir jaukūs tapukai mažoms pėdutėms
• Dozavimas ir nauda kūdikiams