Dzeusas, karalius Amfitrionas ir Alkmėnė: Heraklio gimimo istorija
Antikos mitologija yra neatsiejama nuo pasakojimų apie dievus, didvyrius ir jų sudėtingus santykius. Vienas žymiausių graikų mitų pasakoja apie didvyrio Heraklio gimimą, kurio tėvas - pats Dzeusas, visų dievų valdovas, o motina - mirtingoji Alkmėnė, karaliaus Amfitriono žmona. Ši istorija atskleidžia ne tik dievų galią ir aistras, bet ir mirtingųjų likimus, kurie dažnai būdavo persipynę su dieviškaisiais planais.
Dzeusas: Olimpo valdovas
Dzeusas (sen. gr. Ζευς, n. graikų Δίας) graikų mitologijoje - aukščiausias ir galingiausias iš Olimpo dievų, šeštasis Krono ir Rėjos sūnus. Dzeusas taip pat yra daugybės graikų mitologijos dievų ir didvyrių tėvas. Galingesnės už jį buvo tik likimo personifikacijos, jo dukterys deivės moiros. Dievo vardas kildinamas iš indų mitologijos dangaus dievo Djauso. Dzeusas sukeldavo griaustinį, žaibus, lietų ir vėjus. Pagal Homerą jis gyveno aukščiausiame Graikijos Olimpo kalne, kur jam pakluso kiti dievai. Iš Olimpo kalno Dzeusas prižiūrėjo žmones, matydamas ir valdydamas viską, apdovanodamas už gėrį ir bausdamas už blogį. Dzeuso simboliai: žaibas, skeptras ir erelis. Romėniškas Dzeuso atitikmuo - dievas Jupiteris, etruskų - Tinia, o hinduizmo - Djausas.
Krono tėvas prarydavo savo vaikus vos gimusius, bijodamas, kad jie gali atimti iš jo valdžią, kaip kad jis pats sukilo prieš tėvą. Todėl Dzeusą Rėja slapta pagimdžiusi kalno oloje Kretoje. Kronui praryti ji davė akmenų ryšulį. Dzeusą auginti ir saugoti Rėja pavedė ožkai (arba nimfai) Amaltėjai bei kuretams, ginkluotiems jaunuoliams. Dzeusu taip pat rūpinosi nimfos - Adrastėja ir Ida. Apie Dzeusą kūdikystėje yra daug legendų. Pasakojama, kad Dzeusą išmaitino bitės. Graikiškai bitė - „melissa“ ir pagal vienus duomenis, vienos nimfos vardas buvęs Melisa, o pagal kitus, - Melisėju vadinę Adrastėjos ir Idos tėvą. Iš vieno Amaltėjos rago tryško nektaras, iš kito ambrozija, o nulaužtą Amaltėjos ragą vadino „gausybės ragu“, arba Plutu (turtu), arba Tiche (laime); iš šio rago tekėjo neišsenkama gausybė maisto ir gėrimo. Dzeuso skydą (aigis) Egidę, kuris iš pradžių reiškė tamsų audros debesį (kaitaragis), liaudies etimologija taip pat susiejo su ožka.
Užaugęs Dzeusas sukilo prieš titanus. Jis paragino Metidę, kad ši duotų Kronui išgerti stebuklingo gėrimo, tada šis visus vaikus atrijo atgal. Dzeusas pakvietė visus savo brolius ir seseris, kiklopus, hekatonkheirus, gigantus, į kovą su titanais. Per dešimt metų titanai buvo nugalėti ir sumesti į Tartarą, kur juos saugojo šimtarankiai. Taip baigėsi titanų ir prasidėjo Olimpo dievų valdymas.
Dzeusui buvo išpranašauta, kad jei jo žmonai Metidei gims sūnus, jis nuversiąs Dzeusą nuo sosto. Dzeusui teko atlaikyti kelis sukilimus prieš jo valdžią. Vienas iš jų buvo Gigantų (Gajos ir Tartaro vaikų) mėginimą nuversti Olimpo dievus. Nors ir visur laikytas visagaliu ir panteono vyriausiuoju dievu, bendrai Dzeuso svarba (kultas) buvo mažesnė nei vietinių kultų dievų kaip Atėnės ar Heros. Tačiau Zeus Herkeios („Namo sergėtojo“) statulos ir Zeus Xenios („Svetingojo“) altoriai puošė namų kiemus, o jo kalų viršūnėse esančią šventvietes lankė piligrimai, Dzeusas neturėjo šventyklos iki pat VI amžiaus pr. m. e. Nors dauguma orakulų yra dedikuoti Apolonui, bet keletas yra priklausančių ir Dzeusui.
Dzeusas vienintelis visiškai laisvas (eleutheros), nors ir negali pakeisti tvarkos nei gamtos, nei idėjų pasauly. Dar daugiau, jo buvimas - pasaulio vieningumo laidas. Moiros, likimo deivės, buvo Dzeuso dukterys, taip pat kaip ir Horos, saugančios nustatytą tvarką tiek gamtos pasauly, tiek ir moralės srityje, glaudžiai tarp savęs susijusiuose. Pripažinti ir gerbti pasaulio tvarką, laikytis Temidės (Įsakymo) įsakymų buvo būtina. Temidė kartais laikoma Gajos - Žemės) dukterimi, o kartais sutapatinama su ja ir laikoma Horų motina. Vienintelis žmonių vertas gyvenimo būdas buvo laisvė, ir nors, pagal Eschilą, „niekas nėra laisvas, išskyrus Dzeusą“, vis dėlto, tarp žmonėms Dzeuso teikiamų malonių buvo ir laisvė. Dzeusas - dievų ir žmonių tėvas, apibūdinamas kaip „valdovų valdovas, laimingiausias tarp laimingiausių ir tobuliausias tarp tobuliausių, palaimintasis Dzeusas“. Taip jis iškilmingai garbinamas mergaičių choro, kurios Eschilo dramoje ieško išsigelbėjimo prie Dzeuso aukuro. Žemiškieji valdovai, karaliai, teigdavo, kad jų valdžia - dieviška, o jie patys save kildinti iš jo arba skleidė legendą, kad jų karališkasis skeptras - Dzeuso dovana.
Dzeusas pagrobė Eginą, vėliau ji pagimdė Ajaką. Dzeusas sutiko ją Eginos saloje, kuri anksčiau vad. Aistros apimtas Dzeusas vijosi plejadę Taigetę, ši gelbėdamasi kvietėsi Artemidės. Deivė pavertė Taigetę stirna, bet Dzeusas nesustojo ir nimfą išprievartavo stirnos pavidale. Semelė nuo Dzeuso buvo Dioniso motina. Dzeuso žmona Hera, pavydžioji ir išdidžioji deivė, sužinojo apie vyro neištikimybę, kol Semelė dar buvo nėščia. Hera, pasirodžiusi kaip senė, susidraugavo su Semele, kuri tikėjo, kad jos vyras iš tikrųjų yra Dzeusas. Hera, apsimetusi, kad tuo netiki, pasėjo abejonės sėklą Semelės mintyse. Smalsioji Semelė pareikalavo iš Dzeuso, kad šis pasirodytų jai savo dieviškoje didybėje ir taip įrodytų savo dieviškumą. Nors Dzeusas maldavo Semelės to neprašyti, bet ji buvo užsispyrusi, ir Dzeusas sutiko. Mirtingieji pamatę tikrąjį dievo pavidalą miršta, dėl to mirė ir Semelė. Dzeusas išgelbėjo Dioniso embrioną, įsiūdamas jį į savo šlaunį.
Dzeusas pamatė Europą ir įsimylėjo ją bei nusprendė pagrobti. Jis pasivertė baltu jaučiu tam, kad apgautų pavydžią Herą, išniro iš jūros ir prisiartino prie Europos. Europa, pamačiusi priėjusį jautį, jį apkabino, pabučiavo ir juokais atsisėdo ant jo nugaros. Gyvulys pakilo ir metėsi į jūrą, kurią su Europa ant sprando perplaukė. Nusižiūrėjęs Ganimedą, nepaprasto grožio vaikiną, Dzeusas liepė ereliui jį pagrobti ir atnešti į Olimpą. Dzeusas norėjo jūrų dievo Nerėjo dukterį Tetidę, „sidabrakoję deivę“, paimti už žmoną. Bet Prometėjas jam išpranašavo, kad Tetidės sūnus bus galingesnis už tėvą. Dzeusas persekiojo deivę Kibelę, tačiau ši pasivertė uola, bet, nepaisant to, buvo išprievartauta.
Dzeusas įsimylėjo Libijos karalienę Lamiją. Tačiau Hera pavertė ją pabaisa (arba Hera užmušė jos vaikus, ir tada Lamija pasislėpė tarpeklyje ir pavirto pabaisa), kuri grobė ir rijo svetimus vaikus. Hera buvo atėmusi jai miegą - prakeikusi ją, kad negalėtų sumerkti akių, todėl Lamija buvo apsėsta matyti savo mirusių vaikų vaizdus. Dzeusas pasigailėjo Lamijos, apdovanojo ją sugebėjimu išsiimti laikinai akis.
Pagal mitą Dzeusą pamatė Ijo ir užsidegė aistra jai. Pasivertė baltu debesimi ir apgaubė ją, bijodamas Heros įniršio Ijo pavertė sniego baltumo karve. Tačiau Hera perprato apgavystę ir pareikalavo jos kaip dovanos. Hera paskyrė šimtaakį milžiną Argą saugoti Ijo. Dzeuso sūnus Iksionas turėjo būti griežtai nubaustas už savo nuodėmę, tačiau Dzeusas jo pasigailėjo ir atsigabeno į Olimpą. Tačiau vietoje to, kad būtų dėkingas, Iksionas mėgino suvilioti Dzeuso žmoną deivę Herą. Dzeusas sužinojo apie jo ketinimus (Hera jam pasakė arba pats sužinojo) sukūrė Heros pavidalo debesį, kuris buvo pavadintas Nefele, ir įviliojo Iksioną suartėti su debesiu. Iš jų sąjungos prasidėjo kentaurai. Dzeusas žaibu nutrenkė Iksioną iš Olimpo ir įsakė Hermiui pririšti jį prie rato, kuris visada sukasi. Dzeuso sūnus Serpedonas kovojo Trojos kare miestiečių pusėje ir buvo užmuštas Patroklo. Sutrukdė suaugusiam Arkui sumedžioti meška paverstą savo motiną, abu įkeldamas į dangų. Kai Echidna kartu su Tifonu užpuolė Olimpo kalną, Dzeusas juos nugalėjo ir Tifoną įkalino po Etnos ugnikalniu.
Hera panaudodama savo įtaką prisaikdino Dzeusą, kad tą dieną gimsiąs mirtingasis nuo jo būtų didis valdovas. Hera taip padarė, kad Heraklio gimdymas užsitęsė, o Euristėjus gimė pirmą laiko. Dzeusas atsimokėdamas Eos už Ganimedą pasiūlė išpildyti vieną norą. Atkeršijo Prometėjui ir žmonijai už pavogtą ugnį padovanojęs Pandorą ne įžvalgiajam Prometėjui, o jo lėtapėdžiam broliui Epimėtėjui. Prometėjas perspėjo brolį, kad nepriimtų jokios dovanos iš Dzeuso. Bet Epimetėją taip pakerėjo Pandoros grožis, kad jis paėmė ją į žmonas.
Dzeusas žaibu nužudė Apolono sūnų Asklepiją, nes šis sulaužė gamtos dėsnius prikeldamas Hipolitą. Dzeusas ne tik užmušė Asklepiją, bet ir dar kartą nužudė Hipolitą. Asklepijo tėvas Apolonas keršydamas Dzeusui už sūnaus nužudymą užmušė Kiklopus, kurie žavėjosi Dzeuso žaibais. Dzeusas matydamas, kad nepavyksta įtikinti Demetros grįžti ir ji labai liūdinti be dukros, pasiuntė Hermį į Hado karalystę leisti Persefonei pasimatyti su motina, nes gamta mirštanti. Užsirūstinęs Helijas pasiskundė dievams, kad Odisėjo bendražygiai įžeidė jį, ir ėmė grasinti visiems laikams nusileisiąs Hado karalystėn ir niekada daugiau nebešviesiąs dievams ir žmonėms. Dzeusas sutiko patenkinti jo rūstybę ir nutarė žaibu sunaikinti laivą ir pražudyti visus Odisėjo bendražygius. Sudužus laivui išsigelbėjo vienintelis Odisėjas.
Išmintingasis kentauras Cheironas, padėjęs Herakliui, kentėjo nepakeliamus skausmus ir troško mirties. Aiks (dar vad. Zetas, Tėbų užkariautojai (vers. Emationas, Samotrakės (gr. PiraHelėnas, mitologinė graikų protėvis (pagal kitą ver. Targitajus, pirmasis Skytijos karalius.
Alkmėnė ir Amfitrionas
Graikų mitologijoje Alkmenė arba Alkmena („mėnulio galia“) - Mikėnų karaliaus Elektriono dukra, Amfitriono žmona. Jos motina buvo Anakso, Amfitriono sesuo, Elektriono dukterėčia, arba Euridikė, Pelopo dukra. Ji buvo Ifiklio (tėvas Amfitrionas) ir Heraklio (tėvas Dzeusas) motina.
Alkmenė buvo Amfitriono žmona tremtyje, nors per neatsargumą nužudė jos tėvą. Kartu su Amfitrionu ji paliko Mikėnus ir apsigyveno Tėbuose, kur Kreontas „apvalė“ jos vyrą už žmogžudystę. Vyrui kovojant su telebojais, Alkmenės grožio pakerėtas Dzeusas apsilankė pas ją. Dzeusas pasivertė jos vyru, kai šio nebuvo, ir sustabdė Heliją, vieną naktį paversdamas trimis meilės naktimis. Kai vyras grįžo, ji taip pat nuo jo pagimdė Heraklio dvynį Ifiklą, jaunesnį viena diena. Ji tapo viena iš mitinių dvynių, kurių vienas mirtingas, o kitas - ne, motina. Šiuo atveju Heraklis buvo nemirtingas, o Ifiksas, tikrasis Amfitriono sūnus, buvo mirtingas.
Amfitrionas bandė sudeginti Alkmenę už neištikimybę, bet Dzeusas atsiuntė liūtį. Tuo metu, kai Alkmenė laukėsi Heraklio („Heros šlovė“), Hera, Dzeuso žmona, mėgino išvengti jo gimimo. Herai sukliudė Galantidė (Galanthis), Alkmenės tarnaitė, kuri pasakė, kad Alkmenė jau pagimdžiusi. Vėliau jos vyras Amfitrionas kovojo ir žuvo mūšyje su minijais. Likusi našle pradėjo valdyti Tirintą. Mirus Herakliui ją persekiojo Euristėjas, todėl ji pabėgo pas atėniečius, kurie jį nugalėjo ir paėmė į nelaisvę. Pagal Euripido tragediją „Herakleidai“ Alkmenė pareikalavusi Euristėjo mirties. Po mirties Dzeuso liepimu Hermis pervedė ją į Palaimintųjų salas, kur ji ištekėjo už Radamanto. Alkmenė buvo garbinama Tėbuose, Atikoje ir Atėnuose (kadangi buvo Heraklio motina).
Graikų mitologijoje Alkmenė - Amfitriono žmona. Ifiklio ir Heraklio motina. Su vyru išvyko iš Mikėnų į Tėbus, kai šis per klaidą nužudė uošvį Elektrioną. Kai Tėbų karaliaus valia Amfitrionas išėjo į karą su telebojais, juo pasivertęs Dzeusas suartėjo su Alkmene ir ji pagimdė dvynius - Ifiklį nuo vyro ir Heraklį nuo Dzeuso. Kare su minijais žuvus vyrui, Alkmenė valdė Tirintą, tačiau po Heraklio mirties persekiojama Euristėjo pabėgo į Atėnus. Mirė grįžusi į Tėbus. Dzeuso įsakymu Hermis po mirties perkėlė ją į Palaimintųjų salas, kur ji ištekėjo už Radamanto.
Heraklio gimimas
Heraklis (gr. Ἡρακλῆς, hêraklês; pagal lotynišką tradiciją taip pat vadinamas Herkuliu) graikų mitologijoje - mitinis didvyris ir pusdievis. Heraklis buvo Dzeuso (romėnų Jupiterio) ir mirtingosios Alkmenės (Persėjo anūkės), Tėbų karaliaus Amfitriono žmonos, sūnus. Heraklis buvo garsiausias iš mitinių graikų didvyrių, pasižymėjęs antžmogiška galia, jam buvo skirta nemažai senovės graikų legendų ir pasakojimų. Heraklis išgarsėjo savo 12 žygdarbių, kuriuos atliko vykdydamas Tiro (Mikėnų) karaliaus Euristėjo duotus darbus.
Heraklio atsiradimas buvo neatsitiktinis - Dzeusas ruošėsi dievų ir nemirtingųjų gigantų kovai, o pusdievis Heraklis galėjo padėti šioje kovoje su Gajos sūnumis. Kartą Amfitrionas išvyko į žygį prieš leukadiečius. Pasinaudodamas tuo Dzeusas pasirodė Amfitriono pavidalu ir permiegojo su Alkmene. Deivė Hera, nekentusi Dzeuso sūnaus, pasiuntė Herakliui ligą. Jis išprotėjo. Apimtas beprotystės priepuolio, Heraklis užmušė visus savo ir brolio Ifiklo vaikus. Praėjus priepuoliui, jis labai sielvartavo dėl to, kas atsitiko. Apsivalęs nuo netyčinės žmogžudystės, Heraklis iškeliavo į šventuosius Delfus. Čia jis norėjo paklausti dievo Apolono, ką jam daryti. Apolonas liepė Herakliui vykti į jo protėvių gimtinę Tirintą ir dvylika metų tarnauti Euristėjui. Pitijos lūpomis Lėtonės sūnus išpranašavo Herakliui, jog jis taps nemirtingu, jei atliks Euristėjaus įsakymu dvylika žygdarbių.
Pagauti Kerinėjos auksaragį danielių ir gyvą atvesti į Mikėnus. Atnešti gyvą Erimanto šerną. Atvesti Euristėjui arklius - žmogėdras.
Atlikus dvyliktą žygdarbį, Heraklio tarnyba pas Euristėją baigėsi. Heraklis padėjo Olimpo dievams kovoti su gigantais. Dzeusas pasiuntė Atėnę, kad ši pakviestų Heraklį į sąjungą su dievais. Heraklis pirmasis paleido strėles į Alkionėją, bet šis buvo gimtojoje žemėje, ir Heraklis negalėjo jo nukauti. Tada, Atėnei patarus, Heraklis išviliojo Alkionėją iš Palenės, ten gigantas neteko nemirtingumo, ir Heraklis galėjo jį užmušti. Efialtui vieną akį peršovė Apolonas, kitą - Heraklis. Heraklis išgelbėjo ir Admetui sugrąžino jo žmoną Alkestidę, kuri buvo pasirengusi mirti vietoje jo, nes Apolonas taip buvo pažadėjęs. Heraklis patykojo ir pagavo prie Alkestidės kapo atėjusi jos sielos paimti Tanatą. Taip buvo išgelbėti karalius Admetas ir jo žmona Alkestidė iš Ferajos Tesalioje.
Heraklis pamatė kentaurą Nesą mėginantį išprievartauti jo žmoną Dejanirą ir iš kito upės kranto iššovė nuodingą strėlę Nesui į krūtinę. Prieš mirdamas Nesas pasakė Dejanirai, kad jo kraujas užtikrins, jog Heraklis liktų jai amžinai ištikimas. Ji patikėjo Neso melu, suvilgdė Heraklio marškinius ir davė vyrui apsivilkti. Vėliau pamatė, kad kraujas yra nuodai, bet jau buvo per vėlu. Jis krito ant žemės ir raitėsi iš skausmo deginamas nuodų.
Nemirtingu dievu tapo Heraklis. Hera, užmiršusi neapykantą, atidavė Herakliui į žmonas savo dukterį deivę Hebę. Gyvena nuo to laiko šviesiajame Olimpe tarp nemirtingųjų dievų Heraklis.
12 Heraklio žygdarbių (užbaigta) - graikų mitologija
Vienas iš mitų pasakoja, kaip Dzeusas, norėdamas pagimdyti didvyrį, suviliojo Tėbų karaliaus Amfitriono žmoną Alkmėnę. Dzeusas pasivertė jos vyru ir praleido su ja tris naktis, pavertęs vieną naktį trimis. Taip Alkmėnė pagimdė dvynius: Heraklį, Dzeuso sūnų, ir Ifiklį, Amfitriono sūnų. Nors ir vienos motinos, jie buvo skirtingi - Heraklis tapo nemirtinguoju didvyriu, o Ifiklis - mirtinguoju.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
