Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė: „Mažasis Kelelis“ ir Pasaulinė Meilės Žinia

Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė (1873-1897) - vienuolė karmelitė, Bažnyčios mokytoja, viena iš mylimiausių ir žinomiausių šventųjų. Dar vadinama Lisieux (Lizjė) Terese, Karmelio Gėlele ar tiesiog meiliai - Teresėle. Ji yra Prancūzijos ir pasaulio misijų globėja, ją gerbia ir kitų krikščioniškųjų konfesijų išpažinėjai ir netgi nekrikščionys.

Ankstyvasis Gyvenimas ir Šeimos Įtaka

Teresė Marten (Thérèse Martin) gimė Prancūzijoje, Alansone (Alençon), 1873 m. sausio 2 d. giliai tikinčių, atsidavusių katalikų Luiso Marteno (Louis Martin) ir Zelijos Geren (Zélie Guérin) šeimoje. Teresė buvo jauniausia iš penkių seserų. Būtent darnioje ir mylinčioje šeimoje Teresėlė gavo pirmąją tikros tėviškos bei motiniškos meilės patirtį. Šios meilės patirtis persmelks jos santykius su Dievu. (Beje, Teresėlės tėvai dėl savo tikėjimo ir gyvenimo liudijimo yra paskelbti Dievo tarnais.)

Laimingasis Teresėlės gyvenimo laikotarpis pasibaigia 1877 m. rugpjūčio 28 d. mirus mamai. Po jos mirties tėvas su dukromis išsikrausto į Lizjė. Po mamos mirties Teresė iš guvios ir džiaugsmingos mergaitės virsta itin jautria ir drovia. Ją apninka skrupulai. Veikiausiai dėl didelių emocinių žaizdų Teresėlė netgi suserga. Iš rimtos ligos patalo pakyla per 1883-ųjų Sekmines, regis, antgamtiškai išgijusi Mergelės Marijos užtarimu.

Mirus motinai, visos šios ligos detalės paliko jautrios mergaitės sieloje neišdildomą pėdsaką, ypač ta diena, kai ji „ilgai“ (jos pačios žodžiais) stovėjo prie karsto: „Aš dar nebuvau mačiusi karsto, bet vis dėlto supratau, ką jis reiškia.“ Teresę augino seserys (vieną iš jų ji pasirinko savo „antrąja motina“); ji labai mylėjo tėvą - nepaprastai gerą žmogų („Mano vyras - šventas žmogus, - rašė jos motina, - aš linkėčiau tokio vyro kiekvienai moteriai“).

Tuo metu ankstesnis Teresės guvumas išblėso; ji tapo užsidariusi, nedrąsi, pernelyg pažeidžiama, ji dažnai verkdavo. Šis nykus periodas tęsėsi beveik devynerius metus, ir ji sakė, kad tai buvo „liūdniausias jos gyvenimo tarpsnis“.

Dvasinis Bręsimas ir „Kalėdų Malonė“

Šis laikotarpis labai svarbus ir Teresės dvasiniam brendimui. 1884 m. gegužės 8 d. ji priima Pirmąją Komuniją. Tai išgyvena kaip be galo artimą susitikimą su Jėzumi, tiesiog ištirpimą Jame. Tais pačiais metais, birželio 14 d. Teresėlė labai sąmoningai priima Sutvirtinimo sakramentą. Ji išsyk buvo konfirmuota, ir, kadangi jai paaiškino, jog Šventoji Dvasia suteikia jai teisę liudyti Jėzų, ji paprašė ir malonės daug kentėti iš meilės Jam.

Kai jai sukako devyneri, sesuo, pasirinkta „antrąja mama“, paliko ją, nes įstojo į griežtą atsiskyrėlių karmeličių vienuolyną, esantį jų mieste. Teresė vėl patyrė gilią dvasinę traumą. Vis dėlto išsiskyrusi su seserimi ji taip labai kentėjo, kad net susirgo keista liga: daug savaičių iš eilės ją be jokios priežasties apimdavo siaubas. Sykį, kai ji dejavo, melsdama: „Marija, Marija!“, o seserys meldėsi Dievo Motinai, ji pamatė, kad Dievo Motinos statulėlė, stovinti jos kambaryje, atgijo ir nusišypsojo jai.

Trylikametei Teresei niekaip nepavyko įveikti savo vaikiškų ydų. Be to, ją paveikė du klaidinantys pamokslai - tuo metu Prancūzijoje buvo labai paplitęs jansenizmas, ir mergaitės sielą apėmė liguistas įtarumas, baimė. Galiausiai 1886 metų Kalėdų naktį ji patyrė „mažą stebuklą“. Keturiolikmetę Teresę perkeičia staigi ir visą ją apimanti Kalėdų malonė. Ją pati Teresėlė apibūdina, kaip „darbą, kurio neįveikiau per dešimt metų, Jėzus padarė per vieną akimirką, pasikliaudamas mano gera valia, kurios man niekada netrūko“.

Ji jaučiasi atgavusi sielos tvirtumą, atsikrato vaikystės ydų ir trūkumų. Teresė staiga subręsta ir pradeda bėgti per gyvenimą „milžino žingsniais“, nes Jėzus jos vidinę tamsą pavertė šviesos srautu. „Patyriau tvirtąjį ir galingąjį Dievą“, - rašo Teresė. Nuo tos palaimingos nakties ji sako, kad nepatyrė nė vieno pralaimėjimo nė viename mūšyje, o laikotarpis nuo 13 iki 15 metų buvo „geriausias jos gyvenimo tarpsnis“.

Pašaukimas į Karmelį ir Kelionė į Romą

Teresė nusprendė, kad ir ji pašaukta stoti į Karmelį (jai pakako išgirsti, jog tai nuošali vieta, kur pasišalina tie, kurie visa širdimi trokšta rasti Dievą). „Aš pajutau, kad Karmelis - tai dykuma, į kurią aš Dievo valia turiu pasitraukti.“ Šis pašaukimas buvo ne tik akivaizdus, bet ir be jokių psichologinių dviprasmybių. Teresė sako: „Tai nebuvo jautrios mergaitės svaja, o įsitikinimas, kad Dievas mane pašaukė: aš norėjau įstoti į Karmelį ne dėl Paulinos (sesers), ne tam, kad atgaučiau prarastą mamą, bet vien dėl Kristaus.“

Veikiai po savo atsivertimo Teresė pradeda žygius dėl stojimo į Karmelį. Ji jau pajėgia kovoti dėl savo tikslo. Iš pradžių ji įtikino tėvą. Nors jo širdis plyšo iš skausmo, bet jis pasakė, kad „Dievas suteikia jam didžią garbę, reikalaudamas dukterų“. Vėliau ji pabandė įtikinti vietos vienuolyno viršininką, po to - vyskupą. Nepasiekusi geidžiamo, ji nutarė kreiptis į popiežių ir išsirengė su savo vyskupijos maldininkais į Romą.

Iš viso keliavo gal du šimtai žmonių, vadovaujami generalinio vikaro. Tuo metu tokia kelionė buvo didelis įvykis, patraukęs tiek prancūzų, tiek italų spaudos dėmesį. Specialaus traukinio, kuriuo važiavo maldininkai, laukta visuose Italijos miestuose, kur jis sustodavo. Taigi Teresė aplankė Paryžių, Milaną, Veneciją, Padują, Boloniją. Amžinajame mieste kulminacinis kelionės momentas buvo audiencija, kurios metu maldininkai turėjo eiti priešais popiežių ir kiekvienas gauti jo palaiminimą. Maldininkų primygtinai prašė nevarginti seno ir ligoto popiežiaus ir tyliai eiti pro šalį.

Paskutinė prie jo priėjo Teresė, kuri ryžtingai sulaužė draudimą. Vėliau ji rašė: „Gerasis popiežius buvo toks senas, kad galėjai pamanyti, kas jis buvo miręs.“ Nustebęs ir nepatenkintas vikaras Bajė išsykis įsikišo: „Švenčiausiasis Tėve, šis vaikas trokšta tapti karmelite, ir jos prašymas dabar svarstomas.“ Popiežiui beliko atsakyti: „Na ką gi, mano vaike, pasielk taip, kaip nutars vyresnieji.“ Popiežius atidžiai pažvelgė į ją ir raiškiai, iškilmingai ištarė: „Gerai... Gerai... Tu įstosi į vienuolyną, jeigu Dievas taip nori.“ Šis įvykis atrodė toks neįprastas, kad apie jį užsiminta prancūzų spaudoje, iš tolo stebėjusioje maldininkų kelionę. Tačiau formaliai nebuvo jokio leidimo, ir tolima kelionė, regis, liko bevaisė. Vis dėlto Teresės gyvenimui ji turėjo lemiamos reikšmės: Italijoje ji suprato, koks jos pašaukimas.

1888 m. balandžio 9 d. Teresė įstojo į Lizjė Karmelį. Priešingai negu buvo galima tikėtis, penkiolikmetei išimties tvarka buvo leista tapti vienuole. Vietos ordino vyresnysis prieš savo valią pasakė vienuolėms pranašiškus žodžius: „Galima būtų pagalvoti, kad nuo penkiolikmečio vaiko priklauso šios bendruomenės išganymas!“ O atnešęs joms vyskupo leidimą nepatenkintas pasakė: „Ką gi, gerbiamosios seserys, pagaliau galite giedoti 'Te Deum'. Vyskupo vardu pristatau jums šį penkiolikmetį vaiką, kurio įstojimo jūs geidėte.“

Gyvenimas Karmelyje ir „Mažasis Kelelis“

Teresė įstojo į Karmelį neturėdama jokių iliuzijų ir ne dėl to, kad norėtų vėl būti su savo anksčiau į tą patį vienuolyną įstojusiomis vyresnėmis seserimis. Jos troškimas - aukotis dėl sielų, melstis už žmones, ypač už kunigus. Ji ir pati trokšta tapti šventa. Įkvėpimo savo paieškoms semiasi iš Evangelijos. Tai irgi Teresės drąsos ir nepriklausomumo įrodymas. Jos laikais nebuvo įprasta ieškoti įkvėpimo Dievo žodyje, greičiau - jo komentaruose.

Teresės neguodžia jokie komentarai, nė šventųjų gyvenimų aprašymai. Ji mato didžiulę prarają tarp jų ir savęs. Mūsų karmelitę apšviečia ši Šventojo Rašto eilutė: „Jei kas yra mažasis, teateinie pas mane!“ (Pat 9, 4). Šiuose žodžiuose ji atpažįsta save. O Iz 66, 12-13 atranda atsakymą, ką Dievas darys su tuo mažuoju: „Kaip mažyliai būsite nešiojami ant jos rankų, sūpuojami ant jos kelių. Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus“.

Pasitikėjimo kelio „įkūnijimas“ - Teresės sukurtas Pasiaukojimo Gailestingajai Meilei aktas. 1895 m. birželio 9 d., per Švenčiausiosios Trejybės iškilmę, ji pasiaukoja Gailestingajai Dievo Meilei. Taip atsiskleidžia didžiulė Teresės drąsa, nepaisant labai aiškaus savo menkumo suvokimo. Pasiauojimo akte ji nevardija jokių savo nuopelnų, bet prašo patį Dievą būti jos šventumu. Ji net atsisako savo nuopelnų („pasirodysiu Tavo akivaizdoje tuščiomis rankomis, nes neprašau Tavęs, Viešpatie, skaičiuoti mano darbus“). Teresė Dievo Gailestingajai Meilei pasiaukoja deginamąja auka, maldaudama Dievą ją „sunaikinti“.

Teresę kankina nenumaldomi troškimai būti apaštale, kankine, kovotoja, kunigu, skelbti Evangeliją visuose penkiuose žemynuose. Tai neįmanoma. Apsimarinti, atsisakyti to? Atsakymą ji randa Pauliaus laiške korintiečiams (1 Kor 13 sk.). Ji rašo: „Meilė, gailestingumas bus mano pašaukimas. Supratau, kad jei bažnyčia yra kūnas, sudėtas iš atskirų narių, tai negali stigti Jai ir paties būtiniausio bei prakilniausio. Suvokiau, kad Bažnyčia turi širdį, o toji Širdis liepsnoja meile. Supratau, kad vien Meilė žadina Bažnyčios narius veiklai. Ir jeigu Meilė užgestų, apaštalai neskelbtų Evangelijos, kankiniai atsisakytų lieti kraują [...] Aš supratau, kad meilė aprėpia visus pašaukimus, kad meilė yra viskas, kad ji gyva visais laikais ir visur. Vienu žodžiu, meilė amžina.“

Ligų Sunkumai, Kančia ir Mirtis

1896 m. balandžio 3-ąją, naktį iš Didžiojo ketvirtadienio į Didįjį penktadienį, Teresėlę ištinka kraujoplūdis, pirmasis mirtinos ligos - džiovos ženklas. Ji jį sutinka tikėjimu - artėja susitikimas su Mylimuoju Sužadėtiniu Kristumi. Prieš pat įsismarkaujant ligai, ji, paprašyta Motinos Agnietės, baigė rašyti savo prisiminimų rankraščio pirmąją dalį. Kitas rankraščio dalis (B ir C) parašė jau sunkiai sirgdama.

Teresei ligos laikotarpis sunkus ne tik fiziškai. Ją labiausiai kankino vidinė tamsa. Teresėlė darėsi panaši į Kristų ne tik fiziniais kentėjimais, bet ir dalijosi Jo apleistumu. Jos vidinė vienatvė, dvasinis išbandymas ją įvesdino į Getsemanės slėpinį. Jos agonija 1897 m. rugsėjo 30 d. buvo kaip ir Jėzaus, be jokios paguodos. Kai apie trečią valandą ji kryžiumi išskėtė savo rankas, atsiremdama į dvi seseris, dusdama ir ieškodama palengvėjimo, susirinkusioms aplink ją seserims ji labai priminė Nukryžiuotąjį. Iki paskutinio atodūsio - kaip Jėzus - ji liko suvokianti ir budri. Žodžiu, Teresė matė save mirštant. Ji galėjo paaukoti savo mirtį. Kad ir kaip baisu tai buvo, Švč. Veido Teresės mirtis negalėjo sukelti vien ašarų ir skausmo. Jos mirtis tapo džiaugsmo švente.

„Rožių Lietus“ ir Pasaulinis Pripažinimas

Po Teresėlės mirties seserims karmelitėms išleidus jos rankraščius, prasidėjo Teresės žadėtasis rožių lietus, malonės, kurias jos užtariami gavo daugybė žmonių. Teresę šventąja paskelbė popiežius Pijus XI 1925 m. gegužės 17 d. Jis ją drauge su šv. Pranciškumi Ksaveru 1927 m. gruodžio 14 d. paskelbė ir visų misijų globėja. Popiežius Pijus X, pradėjęs kanonizacijos procesą, numatė, kad ji bus pripažinta „didžiausia naujųjų laikų šventąja“. Pijus XI, kuris ją kanonizavo, pavadino ją „savo pontifikato žvaigžde“, o pasaulį apėmusį visuotinos meilės ir pagarbos jaunajai karmelitei sąjūdį popiežius pavadino „šlovės uraganu“ (ji mirė sulaukusi 24 metų, o palaimintąja paskelbta, kai jai tebūtų sukakę 50 metų).

Dar vienas, regis, paradoksalus dalykas: Teresę, buvusią vienuolę atsiskyrėlę, popiežius paskelbė visų misijų ir misionierių globėja... Vėliau ji paskelbta Prancūzijos globėja. Per penkiasdešimtąsias jos mirties metines, tuoj po antrojo pasaulinio karo, urna su kūnu tos, kurią imta vadinti „Prancūzijos Terese“, vežiota po visą šalį, ir visur ji būdavo su entuziazmu sutinkama. Per abu pasaulinius karus į ją paguodos ir pagalbos kreipėsi daugybė žmonių, buvusių mūšio lauke ir koncentracijos stovyklose. Ją vadinta „mylimiausia pasaulio mergaite“. Dar iki kanonizacijos jai priskirta 4000 stebuklų. Ji pati žadėjo: „Jeigu mano prašymai bus patenkinti, mano Dangus bus nusileidęs žemėn iki pasaulio pabaigos. Aš noriu iš Dangaus daryti gerus darbus žemėje.“

Šv. Teresė kaip Bažnyčios Mokytoja ir Jos Pripažinimas

Teresėlės su tobulu paprastumu atskleista evangelinė išmintis paskatino popiežių Joną Paulių II 1997 m. spalio 19 d. paskelbti ją Bažnyčios mokytoja, kaip Dievo ir žmonių meilės mokslo ekspertę. Šv. Karmelitės vienuolės, šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Šventojo Veido Teresės gimimo 150 metinės sukako š. m. sausio 2 d. Pasaulinė organizacija UNESCO 2021 m. priėmė sprendimą Bažnyčios mokytoją šv. Teresę iš Lizjė jubiliejinės sukakties proga oficialiai minėti kaip vieną iš reikšmingų asmenybių dvimetyje nuo 2022 iki 2023 m. Anot UNESCO, šv. Teresė Lizietė - „žmonijos paveldas“, „Bažnyčios mokytoja ir pasaulio mokytoja“.

Katalikų Bažnyčia nedelsiant pripažino Teresėlės iš Lizjė liudijimo nepaprastą vertę ir jos evangelinio dvasingumo autentiškumą. Jos asmeniu ir dvasingumu žavėjosi visi popiežiai.

Šv. Teresės Relikvijos ir Dvasinės Vaikystės Mokymas

2007 m. Lietuvoje prasideda šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresės, Basųjų karmeličių ordino vienuolės (1873-1897) relikvijų kelionė. Tai ypatingas, dar nebūtas įvykis mūsų vyskupijose, o kartu ir iššūkis mūsų tikėjimo brandai: kaip mes jį priimsime, kaip suprasime ir kaip juo dvasiškai pasinaudosime? Nuo 1994 metų šv. Teresės relikvijos keliauja po pasaulį, aplankydamos katedras, vienuolynus, parapijas, kalėjimus bei ligonines. Ši relikvijų kelionė - tai tarsi „atvirkštinė“ piligrimystė: ne mes leidžiamės į kelią prie jos relikvijų, bet ji tokiu neįprastu būdu ateina pas mus.

Šventosios palaikai mums turi priminti pirmiausia vidinį jos pasaulį. Dėl jauno amžiaus, kurio būdama ji iškeliavo į Tėvo namus, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė dažnai vadinama Mažąja Terese arba tiesiog šv. Teresėle. Nepaisant šio mažybinio vardo, popiežius Pijus X ją pavadino didžiausia Naujųjų laikų šventąja, o popiežius Jonas Paulius II titulavo visuotinės Bažnyčios mokytoja, patvirtindamas, kad jos mokymas tinka visiems, kad ji yra viena iškiliausių mūsų laikų dvasinio gyvenimo mokytojų.

Šv. Teresėlės gilų dvasingumą apibūdina mažasis kelelis, kuriuo žengdama ji nuolat išgyveno dvasinę kūdikystę ir įkūnijo Kristaus žodžius: „Jei nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18, 3). Dvasinės kūdikystės kelias grindžiamas svarbiausia ir universaliausia Evangelijos žinia: Dievas yra visų mūsų Tėvas, o mes - jo vaikai. Vaikiška dvasia Dievo akivaizdoje - tai ne kaprizingumas, naivumas ar nenatūralus patiklumas. Šv. Teresėlės dvasios „vaikiškumas“ artimiausias elgsenai vaiko, kuris su didžiausiu pasitikėjimu puola į tėvo rankas. Kontempliuodama Viešpaties apsireiškimą mažutėliams, ji rašė: „Aš elgiuosi kaip nemokantys skaityti vaikai: visiškai paprastai sakau Dievui tai, ką noriu pasakyti, nekurdama gražių frazių, ir Jis visada mane supranta.“

Šventumo esmė - širdies nusiteikimas, kurio dėka esame neturtingi ir maži Dievo rankose. Būdama visiškai atsidavusi Dievui, šv. Teresėlė tiesiog degė troškimu tapti misioniere ir skelbti Evangeliją penkiuose pasaulio žemynuose. Nors gyvai esant jai neteko įgyvendinti šio troškimo, tačiau kaip vienuolė karmelitė ji praktikavo maldos apaštalavimą. Tai padėjo jai suvokti, kad vienuolynas nėra žmogiškos laisvės ar jausmų suvaržymas, bet tikras laisvės Viešpatyje pajautimas: „Karmelis man leido gyventi Afrikoje, taip pat ir Indijoje. Įžengdama į Karmelį, įžengiau visur: į vargšų ir turčių namus, pas tuos, kurie toli, ir pas tuos, kurie arčiausiai. Karmelyje išnyksta sienos, jos neriboja. Tapdama karmelite, tapau kine, inde, japone, esu iš visur, iš viso pasaulio. Mano širdis laisva, gali eiti bet kur. Meilė leidžia apkeliauti pasaulį.“

Ši relikvijų kelionė - tai šv. Teresėlės giliausio troškimo išsipildymas: ji atvyksta kaip misionierė skelbianti mums Dievo meilę, kuri nutiesia kelią Evangelijai iki pat žemės pakraščių. „Pasitikėjimas, vien pasitikėjimas turi vesti mus į meilę“ - anot Pranciškaus, vien ši frazė pateisina Bažnyčios mokytojos titulo suteikimą šv. Teresėlei. Jos galingas užtarimas Dievo akivaizdoje tampa „dangaus aukštybių rožių - meilės lietumi“, kurį Viešpats išlieja ant kiekvieno, to užtarimo besišaukiančio.

Bažnyčios, skirtos Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresei

Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia

Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia yra Kauno rajone, Raudondvario kaime, Nevėžio slėnio dešiniajame krante, prie Kauno-Jurbarko kelio. Tinkuoto mūro, pastatyta 1938 metais. Istoristinė, turi neobaroko ir neoklasicizmo bruožų. Senoji mūrinė Raudondvario bažnyčia, stovėjusi dabartinės bažnyčios vietoje, buvo viena puošniausių krašte. Ji pastatyta 1852-1856 m., jos fundatorius buvo grafas Benediktas Tiškevičius. Projekto autorius buvo Tomas Tišeckis, o statybai vadovavo italų architektas Cezaris Anichinis, pasilikęs Lietuvoje nuo Napoleono laikų (jis palaidotas Raudondvario kapinėse). Kertinis akmuo pašventintas 1846 metais. Pastatytą bažnyčią dekoravo skulptorius iš Varšuvos Pranciškus Andriolis. Vidus buvo papuoštas iš Italijos atvežtais žymių dailininkų paveikslais. 1857 m. birželio 2 d. bažnyčią konsekravo vyskupas Motiejus Valančius, jai buvo suteiktas Viešpaties Jėzaus Kristaus Žengimo į dangų titulas.

Prie bažnyčios galo buvo pristatyta koplyčia su kripta, kurioje buvo laidojami grafų Tiškevičių šeimos mirusieji. Pirmojo pasaulinio karo metu 1914 m. Kauno tvirtovės komendanto įsakymu buvo susprogdinti bažnyčios bokštai, o 1915 m. rugsėjo mėn. iki pamatų buvo susprogdinta ir pati bažnyčia. Dabartinė parapijos mūrinė bažnyčia 1930-1938 metais buvo pastatyta ant senosios bažnyčios pamatų parapijiečių aukomis kun. Stanislovo Irtmano rūpesčiu. Bažnyčia konsekruota arkivyskupo Juozapo Skvirecko 1938 m. spalio 3 d. Jai buvo suteiktas naujas Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės titulas. Antrojo pasaulinio karo metais frontui traukiantis į Vakarus 1944 m. sprogimų buvo numuštos bažnyčios bokštų viršutinės dalys ir stipriai apgadintas visas pastatas. Bažnyčios restauravimo darbai pradėti Nepriklausomybės metais. Buvo sutvirtinti ir sutvarkyti bokštai, suremontuotas bažnyčios priekis. Pertvarkyta presbiterija, pastatytas naujas šv. Mišių altorius, pakeistos medinės grindys, presbiterijoje pakabintas restauruotas senosios bažnyčios didžiojo altoriaus paveikslas - Švč. Jėzaus Kristaus dangun Žengimas. Tai žymaus Florencijos tapytojo Dž. Berti darbas (dar du jo paveikslai puošia bažnyčios šoninius altorius). Didžiajame altoriuje yra kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra (manoma, jog tai P. Rimšos darbas).

2025 m. užbaigus parapijos Misijų savaitę (ji vyko rugsėjo 28-spalio 5 d.) bažnyčios šventoriuje palaimintas kryžius misijoms atminti.

Paveisininkų Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia

Paveisininkų Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia pastatyta 1939 m. Po Antrojo pasaulinio karo uždaryta, liturginiai objektai buvo perduoti buvusiam Ateizmo muziejui. 1990 m. grąžinta tikintiesiems, suremontuota. Bažnyčia stovi lygioje vietoje, prie kelio, stačiakampiame akmens mūro tvora apjuostame šventoriuje. Tai nedidelis stačiakampio plano medinis pastatas. Jo vidus dviem poromis stulpų padalintas į tris navas. Vidurinioji - aukštesnė ir platesnė už šonines. Ją pratęsia stačiakampė presbiterija, abipus kurios, šoninių navų tąsoje, atitvertos zakristijos. Bažnyčia utilitarios architektūros, itin paprastų formų, bebokštė, panaši į gyvenamąjį namą su aukštu dvišlaičiu stogu. Pastato gale yra plačios dvivėrės durys, šoninėse sienose - nedideli stačiakampiai langai. Viduje sienos ir plokščios lubos iškaltos lentomis. Yra trys altoriai. Didįjį altorių sudaro tik mensa, tabernakulis ir paveikslas. Panašūs ir šoniniai altoriai.

tags: #svento #kudikelio #jezaus #terese

• Levas Tolstojus: kūrybos apžvalga
• Kūčių sveikinimai mažiems
• Kaip skystai virti kiaušiniai veikia virškinimą?
• Sveikatos atspindys kraujo tyrime
• Vaikų augimo normos: ar jūsų vaikas auga tinkamai?