Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu: Dievo Motinos atvaizdai mene ir tikėjime
Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdai nuo seno traukia tikinčiųjų ir meno mylėtojų žvilgsnius, liudydami gyvojo ir mylinčio Dievo buvimą. Per šimtmečius susiklosčiusi Marijos vaizdavimo tradicija įgijo įvairių formų, atspindinčių Bažnyčios mokymą, apokrifus, teologiją bei kiekvienos šalies civilizacijos ir kultūros raidą.
Autentiškų Marijos atvaizdų neišliko, o šv. Augustinas teigia, kad tikrasis Dievo Motinos atvaizdas nežinomas. Pirmieji atvaizdai rasti katakombų dailėje, pavyzdžiui, Šv. Priscilės katakombų freskoje vaizduojama Marija su Kūdikiu ir pranašu Balaamu, o Komodilo katakombų - Marija soste su šventaisiais Feliksu ir Adauktu.
Marijos ikonografijos raida: nuo Bizantijos iki Vakarų Europos
Marijos vaizdavimo tradicija susiklostė Bizantijoje, kur Dievo Motinos gerbimas plito ikonų pavidalu - ikona tapo kulto objektu. Nuo V amžiaus ikona buvo tapoma pagal griežtą kanoną, susiklostė keli Marijos ikonografiniai tipai:
- Hodegetrija: vaizduota iki pusės, ant kairiosios rankos laikanti Kūdikį Jėzų.
- Eleusa: apsiaustu dengianti žmones.
- Blachernitissa: be Kūdikio, stovinti, iškėlusi rankas maldai.
- Nikopoija: sėdinti soste ir laikanti ant kelių Kūdikį.
Bizantijos dailėje visuotinai paplitęs Marijos atvaizdas tradiciškai siejamas su VI amžiaus šv. Luko tapytomis ikonomis. Manoma, viena jų (hodegetrijos tipo) buvo Ton Hodegon bazilikoje, kita (Blacherniotissa) - Blachernų vienuolyne Konstantinopolyje.
Efeso susirinkimo paveiktas Bizantijos dailėje susiklostė didingas soste sėdinčios Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas su užrašais Mater Maria Dei (Dievo Motina Marija) arba Sancta Dei Genitrix (Šventoji Dievo Gimdytoja). Nuo VII amžiaus jis paplito ir Vakaruose. Ikonos kaip šv. atvaizdo samprata į Vakarus plito per pirmuosius kryžiaus žygius į Konstantinopolį.
Vakarų Europos sakralinėje dailėje, kitaip nei Rytų Bažnyčioje, Marijos vaizdavimo šaltiniu tapo ne tik Šv. Raštas, bet ir legendos (Aukso legenda) bei apokrifinė III-IV amžiaus literatūra. Ji davė impulsą Marijos gyvenimo istorinių siužetų įvairioms interpretacijoms.
Viduramžiai suformavo riterišką požiūrį į Mariją - kaip į dangiškąją Mergelę. Renesanso epocha pabrėžė žmogiškąjį Motinos ir Kūdikio aspektą, Dievo Motinos atvaizdui suteikė idealių Renesanso moters grožio sampratos bruožų, atspindinčių pasaulietinio humanizmo idealus. Vakarų Bažnyčioje susiklostė keliolika Marijos ikonografinių tipų, dauguma - viduramžiais.
Seniausiu laikomas iš Rytų perimtas Marijos didybės (Maesta) ikonografinis tipas. Šiam tipui artimi vėlesni Švč. Mergelės Marijos Dangaus Karalienės (Regina Coeli), Dievo Motinos su šventaisiais ir donatoriais (Sacra Conversazione) ir Išmintingiausios Mergelės (Virga Sapientissima) ikonografiniai tipai. Nuo viduramžių plito Skausmingosios Dievo Motinos atvaizdai (Mater Dolorosa) bei šiam ikonografiniam tipui artimas Gailestingosios Dievo Motinos (Mater Misericordiae) paveikslas. Viduramžiais susiklostė ir pranciškonų skatintas Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos (Immaculata) ikonografinis tipas. Jis išpopuliarėjo XVII-XVIII amžiuose, popiežiui Klemensui XI Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą paskelbus visuotine bažnytine švente.
Siūlome pažiūrėti video apie Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos ikonografiją ir jos reikšmę.
Naujoji Ieva – Nekaltojo Prasidėjimo istorija
Bartolomé Esteban Murillo: religinio jausmo ir realizmo dermė
Iš „Magnificat“ viršelio į mus švelniai žvelgia Bartolomėjaus Estebano Murilo (Bartolome Esteban Murillo) nutapyta Mergelė Marija su Kūdikiu. Šio atvaizdo autorius Bartolomėjus Estebanas Murilas gimė 1617 metais Ispanijos mieste Sevilijoje. Jis buvo keturioliktasis, jauniausias vaikas Sevilijos gydytojo ir kirpėjo Gasparo Estebano ir Marijos Peres šeimoje. Būdamas dešimties neteko tėvo, o po metų, mirus ir motinai, glaudėsi pas giminaičius. Gana anksti buvo išleistas mokytis pas dailininką Chuaną del Kastilo.
Pirmąjį rimtesnį užsakymą Murilas gavo iš pranciškonų - nutapyti 11 paveikslų ciklą Šv. Pranciškaus vienuolynui. Šis ciklas išgarsino tapytoją, nes jau tada Murilas pasireiškė kaip susiformavęs dailininkas. Įkvėpimo jis sėmėsi iš Diego Velaskezo, Francisko de Zurbarano, Džiuzepės de Riberos darbų. 1645 metais Murilas sukūrė šeimą, bet po 20 metų bendro gyvenimo žmona mirė, palikdama jį su penkiais nepilnamečiais vaikais.
B. E. Murilas nebuvo vien tik menininkas. Pirmiausia jis buvo aktyvus, praktikuojantis, nuoširdžiai potridentine maldingumo dvasia gyvenęs katalikas. Pamaldumas ir gailestingumas Murilui buvo dvi neatsiejamos tikrovės. Po žmonos mirties jis įstojo į Gailestingumo broliją, kuri rūpinosi nepasiturinčių mirusiųjų laidojimu, teikė pagalbą benamiams, vargstantiems ir kt.
B. E. Murilas tikėjo, kad šventasis atvaizdas gyvenimo vargų prislėgtam ir sielos aistrų apimtam žmogui gali liudyti gyvojo ir mylinčio Dievo buvimą. Nepaisant realizmo, jo darbai nestokojo poetikos ir transcendencijos. Jam pavyko atrasti ryšį tarp regimo ir neregimo, žemiško ir dangiško. Tai jautraus mylinčio pasakotojo žvilgsnis, perteikiantis Dievo artumą ir švelnumą per gestą, šilumą, šypseną.
Rožinio Dievo Motina: Murilo įnašas
1647-1654 metais B. E. Murilas nutapė daug Dievo Motinos paveikslų, kuriuose vaizdavo Madoną su Kūdikiu, Rožinio Dievo Motiną. Rožinio vėrinėlis tarp Marijos ir Jėzaus rankų mums primena apie palaimintąjį. Rožinio ištakų turbūt turėtume ieškoti dar III-IV amžiuje Dykumos tėvų, kurie melsdamiesi naudojo virvutes su mazgiukais, praktikoje. Tuo metu kartota Tėve mūsų arba Jėzaus malda. Angelo pasveikinimo malda atsiranda XI-XII amžiuje, o paskutinė maldos dalis pridėta tik XVI amžiuje.
Su Rožinio įsteigimu Tradicija sieja šv. Dominyką Gusmaną (apie 1170-1221), Dominikonų ordino įkūrėją. Nors toks Rožinis, kokį kalbame šiandien, susiformavo gerokai vėliau, apie XV amžiaus II pusę - XVI amžių, tačiau būtent dominikonai daug prisidėjo prie rožinio ir Rožinio brolijų platinimo. Popiežiui Pijui V laimėjus Lepanto mūšį prieš turkus 1571 metais, Rožinio brolijos bažnyčiose turėjo koplyčias arba altorius, tad jiems dažnai užsakydavo atvaizdus su Rožinio Mergele Marija.
B. E. Murilas, nuo dvidešimt šešerių metų priklausęs Rožinio brolijai, kurios nariai daug ir ugningai meldėsi bei platino Rožinio maldą, nutapė ne vieną atvaizdą, skirtą Rožinio Dievo Motinai. Garsus yra jo paveikslas, kuriame pavaizduota angelų apsupta Mergelė Marija su Kūdikiu, perduodanti rožinį priklaupusiam šv. Dominykui. Patys pirmieji Rožinio Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdai Vakarų Europoje pasirodė jau XV amžiaus pradžioje, tačiau juose dar negalėjo būti pavaizduotas tradicinis rožinio vėrinys.
Murilo sukurta apie 1650-1655 metus Rožinio Dievo Motina, kurią matome „Magnificat“ viršelyje, dabar saugoma Madrido Prado muziejuje. Ją 1788 metais įsigijo Karolis IV ir darbas kurį laiką buvo Eskorialyje, todėl šis atvaizdas taip pat vadinamas Eskorialio Madona. Paveiksle išreikštas ypatingas Motinos ir Sūnaus santykis. Marija švelniai, vos juntamu judesiu, priglaudusi Jį prie savęs. Kūdikis nėra statiškai pasodintas ant Marijos kelių, bet kupinas gyvybės, atrodo, lyg slystų nuo Motinos kelių, tačiau taip pat jautriai glaudžiasi prie Marijos skruosto.
Motina ir Kūdikis žvelgia į mus tarsi vienu žvilgsniu, ir vis dėlto šie žvilgsniai visiškai skirtingi. Murilas nepalieka kanoniškai Dievo Motinai būdingų trijų spalvų: mėlynos, raudonos ir baltos, tačiau, atrasdamas naujus atspalvius, savitai modeliuodamas drabužių klostes, jis ir šiam savo darbui suteikia naujo skambesio ir ypatingos harmonijos. Atvaizde susipina gilus religinis jausmas su subtiliai perteiktu natūralizmu. Svarbiausias paveikslo akcentas - rožinis, tarsi tiltas tarp Jėzaus ir Mergelės Marijos rankų, pabrėžia ir pagrindinę jo paskirtį - per maldą Marijai vis labiau vienytis su Jėzumi. Į tai mūsų dėmesį atkreipė ir popiežius Jonas Paulius II: „Nors ir susijęs su Marija, rožinis yra malda su kristologine šerdimi.“
Nekaltai Pradėtoji Marija ir Murilo kūryba
Labiausiai savo religiniais kūriniais Murilas į bažnytinio meno istoriją įėjo kaip Nekaltai Pradėtosios (Immaculatos) autorius, sukūręs apie dvidešimt kiekvienąkart naujai išgyventų ir išreikštų drobių. Įdomu tai, kad 1614 metais karalius Pilypas III pavedė Ispaniją Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globai, o 1617 metais Sevilijoje Immaculatos dogma iškilmingai paskelbta Ispanijai. Ši įspūdinga ceremonija vyko Murilo gimtajame mieste, likus keletui mėnesių iki jo gimimo. Popiežiaus Pijaus IX Visuotinėje Bažnyčioje 1854 metų gruodžio 8 dieną paskelbta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo dogma XIX amžiaus pabaigoje - XX amžiaus I pusėje davė stiprią paskatą daugybei Immaculatos tipo skulptūrų bei paveikslų, tarp jų ir Murilo paveikslo kartotėms atsirasti ir Lietuvos bažnyčiose.
Francisco de Zurbarán: Evangelijos scenos ir simbolika
Ispanų tapytojo Fransisko de Surbarano (Francisco de Zurbaran, 1598-1669) 1662 metais sukurtame paveiksle „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu Jėzumi ir šv. Jonu Krikštytoju“ skleidžiasi Jėzaus Kristaus, Jono Krikštytojo ir Švč. Mergelės Marijos santykių tema, apimanti keletą teminių aspektų. Fransiskas de Surbaranas dailės tyrinėtojų laikomas vienu iškiliausių XVII amžiaus ispanų baroko atstovų, taip pat italų tapytojo Karavadžo sekėju.
Didžiąją menininko kūrybos dalį sudaro evangelinės scenos, šventųjų gyvenimo istorijos ir vizijos. Jis yra sukūręs ir didikų portretų, paveikslų istorine tema. Dailininkas atliko užsakymus Ispanijos karaliui Pilypui IV. De Surbaranas ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu tapė paveikslus daugumai Sevilijos vienuolynų.
Paveiksle „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu Jėzumi ir šv. Jonu Krikštytoju“, remiantis sena tradicija, Marija pavaizduota su Jėzumi viena, be kitų suaugusiųjų. Marija šiame paveiksle parodyta raudona suknia, apsigaubusi mėlynu apsiaustu. Ji pavaizduota vos palenkusi galvą, galbūt stebinti Kūdikėlį Jėzų ir Joną Krikštytoją, akimirką panirusi į apmąstymus. Dešiniąja ranka ji prilaiko Jėzų, kairėje laiko maldyną, netoliese padėta vaisių lėkštė.
Kūdikėlis Jėzus nutapytas lyg norintis apglėbti Joną Krikštytoją, kuris tradiciškai vaizduojamas dėvintis kupranugario vilnos apdarą. Jonas Krikštytojas tarsi nori priglausti Jėzaus ranką, galbūt laukia leidimo eiti pirma jo ir būti „tyruose šaukiančiojo“ balsu: „Taisykite Viešpačiui kelią!“ Švč. Mergelės Marijos žvilgsnį traukiantis mažas avinėlis paveiksle simbolizuoja Kristaus pasiaukojimą. Prie avinėlio pavaizduota pergamento skiautė, kurioje įrašyta dailininko signatūra ir paveikslo data.
Jungiantis vienai temai su kita, šiame dailininko paveiksle įžvelgiami Evangelijos tarpsniai, Jėzaus Kristaus ir Dievo Motinos gyvenimas, kuris atskiriamas nuo šv. Jono Krikštytojo gyvenimo. Evangelijoje paminėti šv. Jono Krikštytojo tėvai Zacharijas ir Elzbieta, jo gimimas ir veikla paveiksle tiktai numanomi. Dar prieš Jono Krikštytojo gimimą Mergelė Marija aplankė besilaukiančią Elzbietą.
Dievo Motinos vaidmuo ir simbolika
Marija leido Dievui ateiti į mūsų istoriją ir į mūsų gyvenimą, ir jei Dievas mus lydi ir veda gyvenimo ir išganymo keliais, mes negalime prarasti vilties. „Anuo metu piemenys atsiskubino į Betliejų ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje.“
Dieviškasis Kūdikis, tyliai gulėdamas prakartėlėje ant šieno, prie savęs pritraukia įvairių luomų ir socialinių sluoksnių žmones, piemenis ir mokytojus, taip pat ir dangų stebinčius astrologus. Tačiau pirmieji, kurie naudojosi Jo dieviškuoju šventumu ir taip džiaugėsi gauta nepaprasta dovana, buvo Jo tėvai. Su jais Kūdikis kuria bendrystę ir santarvę - Šventąją Nazareto šeimą.
Šiandien žvilgsnis ypač krypsta į Įsikūnijusio Dievo Motiną Mariją, kuri vien dėl to, kad pradėjo Įsikūnijusį Žodį, nenustojusį būti Dievu, teisėtai vadinama Dievo Motina. Jau jos giminaitė Elzbieta taip sutiko į kalnų kaimelį atvykusią Mariją: „Už ką man tai, kad mano Viešpaties Motina aplanko mane?“ Tas, kurį sutikdamas Elzbietos įsčiose pajudėjo negimęs Jonas Krikštytojas, iš tiesų galėjo būti tik dieviškasis Žodis, Dievas. Todėl mes Mariją ir vadiname amžinojo ir begalinio Dievo, kuris priėmė kūną, kad ateitų ir apsigyventų tarp mūsų, Motina.
Marija puoselėja viltį, kad ateityje ji pati ir kiti bus patenkinti, žinodami, jog Dievas neleidžia nuvili mūsų lūkesčių. Be abejo, Marija gerai žino, kad jos motinystė susidurs su daugybe nerimo, sunkumų ir kliūčių. Motinystės pareigos ir toliau pareikalaus ne vieno pasiaukojimo ir sunkumų, atnešiančių tikrumą, kad „kalavijas pervers jos sielą“. Vis dėlto Viešpaties Motina moka tikėtis ir laukti, būdama tikra, kad viskas krypsta į malonių išsipildymą, kuris gali patenkinti visus lūkesčius.
Mergelė Motina, atskleidžianti mums ne tik savo dieviškąją motinystę, bet ir savo tyrumo bei nekaltumo tikrovę, pagimdžiusi absoliučią Tobulybę kaip Nekaltai Pradėtoji, skatina mus gyvai vilčiai. Kitaip tariant, ji ragina mus gyventi su pasitikėjimu žvelgiant į ateitį. Kaip rūpestinga Žodžio Motina, Marija savo motinystę išplečia ir visiems mums, kurie esame „vaikai Sūnuje“ dėl krikšto, padariusio mus Kūno, kurio galva yra pats Kristus, nariais. Jei Marija yra Dievo Motina, kaip ji gali nebūti ir mūsų Motina?
Simbolinės spalvos ir elementai Marijos atvaizduose
Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu dažnai vaizduojami karūnuoti. Ant Motinos kelių sėdintis Kūdikis viena ranka laimina, kitoje laiko Evangelijos simbolį - knygą arba valdžios simbolį - Pasaulio obuolį. Mėlyna Marijos apsiausto spalva simbolizuoja Dangaus Karalienės skaistybę, raudona ir balta kūdikio drabužio spalvos - žemišką Išganytojo prigimtį ir nekaltumą. Siužetas remiasi Evangelijų teiginiais apie dieviškąją Marijos Motinystę, nes ji buvo Dievo išrinkta būti žemiškąja Jėzaus Kristaus motina ir kartu išgyventi jo kančią dėl žmonijos išganymo.
Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu Lietuvoje
Lietuvoje ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu buvo itin paplitusi rytietiška švento atvaizdo (ikonos) samprata. Vėlesni XVI amžiaus antros pusės-XVII amžiaus Marijos atvaizdai liudija stačiatikiškosios (bizantiškosios) ir Vakarų ikonografijos bei plastinės raiškos sinkretiškumą. Tai matyti Senųjų Trakų, Merkinės, Šiluvos, Tytuvėnų ir kitų bažnyčių Dievo Motinos paveiksluose. Veikiama stačiatikiškos ir katalikiškos kultūrų, Marijos vaizdavimo tradicija įgijo vietinių bruožų.
Po Tridento susirinkimo ikonografinės ir meninės raiškos požiūriu sakralinėje dailėje įsivyravo vakarietiška samprata. Visuotinai paplito Apreiškimo, Ėmimo į dangų, Nekaltojo Prasidėjimo, Marijos vardo paveikslai. Vienuolijos ir brolijos paskatino Skausmingosios Dievo Motinos, Rožinio, Šv. Karmelio kalno Marijos (Škaplierinės), Marijos Belaisvių Vaduotojos vaizdavimo plėtrą. Šiuo metu stebuklingais laikomi Marijos paveikslai:
- Trakų Dievo Motina (XVI a.)
- Šiluvos Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu (XVII a. pradžia)
- Aušros Vartų Vilniuje Švč. Mergelė Marija Gailestingumo Motina (XVII a. pradžia)
- Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelė Marija (XVII a.)
- Pivašiūnų Švč. Mergelė Marija Nuliūdusiųjų Paguoda (XVII a. vidurys)
- Krekenavos Dievo Motina (nežinoma data)
Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas
Šimtmečiams bėgant Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas ne kartą buvo restauruotas, stengiantis panaikinti laiko įspaustas žymes. Bene nuodugniausia ir svarbiausia - paskutinioji, 2001-2003 metais. Šios restauracijos metu atlikti nuodugnūs paveikslo tyrimai, stengtasi panaikinti ne tik laiko bei teršalų žymes, bet ir ankstesnių restauracijų ne visada vykusius užtapymus. Šiluvos Madona atgavo pirmykščius švelnios, jaunos moters bruožus. Ilgas ir kruopštus restauratorių darbas pasiteisino. Mūsų akims atsivėrė grakščios Madonos veido ir kaklo linijos, išraiškingos akys, lūpos, autentiškas skruostų rausvumas. Marijos ir Kūdikio veidai švelnūs, sklidini giedrumo ir ramumo.
Po šios restauracijos daug tiksliau identifikuotas paveikslo amžius. Taip pat restauruojant paveikslą išsiaiškinta, kad apatinė jo dalis pridurta vėliau, veikiausiai paveikslą didinant, kad tiktų didesniam altoriui. Tad nepadidintas paveikslas tikriausiai buvo skirtas 1623-1624 metais Šiluvoje pastatytai medinei bažnytėlei. 1642 metais ją perstačius į didesnę, buvo padidintas ir paveikslas. Arba galėjo būti jis padidintas 1670 metais. Šiluvos Dievo Motinos paveikslą restauravo aukščiausios kategorijos tapybos restauratorė Janina Biliotienė.
Krekenavos Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu
Nuo pat XVII amžiaus pradžios į Krekenavą maldininkus traukė malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslas. Padavimas sako, jog šis stebuklingasis paveikslas į Krekenavos apylinkes atgabentas pačiais pirmaisiais krikščionybės Lietuvoje laikais. Alexander Fridrych rinkinyje „Historie cudownych obrazow“ teigiama, jog paveikslas buvęs nedidelėje koplytėlėje, o vėliau perkeltas į medinę Krekenavos bažnyčią. Registruota daugybė maldų, prašymų, problemų išsprendimo, yra net kūno ar negalios pagijimų. Kad tai nepaprastas paveikslas liudija daug padėkos ženklų - votų, yra jų net iš XVI amžiaus.
Kai XVIII amžiaus pirmoje pusėje Krekenavos miestelio gaisre jį iš degančios bažnyčios išnešė senukas, paveikslas apsipynė naujomis legendomis. Nuo to laiko Krekenavos Mariją imta dar uoliau garbinti, o Dievo Motina atsakydavo gausiomis malonėmis. Paveiksle vaizduojama Švenčiausioji Mergelė su Vaikeliu Jėzumi ant rankų, jie abu papuošti sidabriniais drabužiais ir karūnomis su brangakmeniais. 1960 metais atliktuose tyrinėjimuose mokslininkai nustatė, kad paveikslas tikrai yra senas, nutapytas Italijos mokyklos stiliumi ir papuoštas sidabru bei brangakmeniais Vilniaus auksakalių pagamintais paveikslo rūbais.
Nuo seno piligrimai, lankydami Krekenavos stebuklingosios Mergelės Marijos - Dievo Motinos paveikslą, esantį didžiajame altoriuje, apeina altorių keliais. Štai vienas iš daugelio liudijimų: Henrikas Mataitis, gyvenantis Panevėžyje, Vilniaus g. 20, pasakojo: „Būdamas 2 metų amžiaus, aš visai jau merdėjau. Daktarams atsisakius, mano motina atėjo pėsčia į Krekenavą, apėjo keliais stebuklingąjį paveikslą. Kai grįžo namo, rado mane pagerėjusį ir pasveikusį.“ Maldininkai ir šiandien kreipiasi į Dievo Motiną šiais žodžiais:
„O, stebuklingoji Krekenavos Dievo Motina, mūsų Guodėja ir Užtarėja, su daugybe besimeldžiančiųjų skubame pas Tave. O, Dievo Motina, duok mums tokią širdį kaip Tavo: tokią tyrą, tokią gražią, tokią nesuteptą, tokią tvirtą kentėjimuose; duok širdį pilną tvirto tikėjimo, nesulaužomos vilties, deginančios meilės ir tylaus nuolankumo. Tada galėsiu Jėzų taip mylėti, kaip Tu, Motina.“
Marijos vaizdavimas šiuolaikinėje Lietuvos dailėje
XX amžiaus sakralinės dailės, kartu ir Marijos vaizdavimo, plėtra buvo neintensyvi, jos nepagyvino nei Katalikų veikimo centro Meno sekcijos (įkurta 1928), nei Šv. Luko cecho veikla (1923-32), nei Bažnytiniam menui Lietuvoje tirti, remti ir ugdyti draugija (įkurta 1933). 2-4 dešimtmetyje tradicinės bažnytinės dailės kūrinių, dažniausiai skirtų remontuojamoms ar naujoms bažnyčioms, sukūrė dailininkai P. Kalpokas (Švč. Mergelės Marijos pasirodymas Vytautui Didžiajam prieš Vorkslos mūšį, apie 1926, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje Kaune), A. Galdikas (Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija 1922, Šv. Gertrūdos bažnyčioje Kaune), J. Mackevičius, A. Aleksandravičius (Pieta 1926, Aleksoto kapinėse).
Atkūrus nepriklausomybę atgijo bažnytinė dailė. Sukurta Marijos ikonografijos vitražų, monumentalių figūrinių kompozicijų Lietuvos bažnyčiose ir koplyčiose (K. Morkūno vitražai Vilkaviškio katedroje, A. Kmieliausko freska Lietuvos Pieta 1991, Rainių Kančios koplyčioje). Sakralinėse visuomeninėse erdvėse pritaikyta pavienių kūrinių (N. Vilutytės freska‑sgrafitas Aušros Vartų Madona 2004, Dievo Gailestingumo bažnyčioje Vilniuje, P. Juškos Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai 2001, Šimonių bažnyčioje; A. Kmieliausko Švč. Mergelė Marija su Kūdikiėliu Jėzumi 2004, Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje, S. Kuzmos Pieta Sausio tryliktosios aukoms Antakalnio kapinėse Vilniuje, 1995). Marijos vaizdavimo tradicija gaji tautodailėje, daugiausia tapyboje ir skulptūroje.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
