Suaugusių alkoholikų vaikų (SAV) charakteristikos ir patiriami iššūkiai

Kai susižeidžiame - likęs randas primena tai, ką patyrėme. Jei būdami vaikais augame šalia tų, kurie priklausomi nuo alkoholio - turime daugybę nematomų randų: ir širdyje, ir psichikoje. Nematomi randai slepiasi giliai pasąmonėje, todėl žmonės išoriškai gali atrodyti stiprūs ir nepriklausomi, tuo tarpu viduje jie dažnai grumiasi su kaltės jausmu, nepasitikėjimu, baime būti atstumtiems. Geriantys tėvai - tai išsekusi vaiko gyvybingumo, džiaugsmo ir laimės upė. Atlikta be galo daug tyrimų, kurie patvirtina, kad būti alkoholiko vaiku, reiškia, užaugus turėti aibę asmenybinių sužeidimų, kurių nei laikas, nei vaistai - nepajėgūs įveikti, nes jie įauga į vaiko sielą, kaip randai, formuodami vaiko būdą ir palikdami pėdsaką visose gyvenimo srityse.

„Suaugę alkoholikų vaikai“ - tai žmonės, užaugę šeimose, kuriose vienas ar abu tėvai turėjo priklausomybę nuo alkoholio. Suaugusio alkoholiko vaiko sindromas (toliau, SAV) - taip jų „liga“ vadinama psichologijoje, kur SAV apibrėžiamas kaip vaikystėje susiformavęs socialinio - psichologinio funkcionavimo schemų rinkinys, kliudantis jau suaugusio asmens socialinei adaptacijai ir autentiškumo raiškai.

Lietuvos statistika: Alkoholio vartojimo įtaka šeimoms

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuva tik dabar žengia pirmuosius žingsnius blaivumo link ir jau nebėra pirma pasaulyje pagal suvartojamo alkoholio kiekį. Vienok daugelį metų ši statistika gėdingai bylojo apie tai, kad mes pirmavome pasaulyje. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento duomenimis, Lietuvoje kas antras žmogus vaikystėje turėjo sunkumų, susijusių su alkoholio vartojimu šeimoje.

Statistikos departamento Higienos instituto duomenimis, 2019 m. gyventojų, sergančiųjų įvairiomis alkoholio vartojimo sukeltomis ligomis nežymiai mažėjo, tačiau pirmąkart nuo 2011-ųjų išaugo alkoholio sukeltų mirčių skaičius. Žemiau pateikiame detalią statistiką apie alkoholio vartojimo sukeltas ligas ir mirtis Lietuvoje:

Nuo 2011-ųjų nuosekliai mažėjęs mirusiųjų nuo alkoholio vartojimo skaičius 2019 metais vėl ūgtelėjo: dėl tiesiogiai su alkoholio vartojimu susijusių ligų 2019 metais mirė 544 žmonės - 37, arba beveik 7 proc. daugiau, nei 2018-aisiais. Vyrų mirtingumas dėl alkoholio sukeltų ligų 3,5 karto viršijo moterų, didesnis mirusiųjų skaičius (100 tūkst. gyventojų) - kaimo vietovėse. Dažniausiai su alkoholio vartojimu susijusiomis ligomis sirgo 45-49 metų vyrai - šis rodiklis daugiau nei triskart viršijo moterų sergamumą šiomis ligomis.

Suaugusio alkoholiko vaiko sindromo (SAV) priežastys ir pasekmės

SAV sindromo susiformavimą lemia trys faktoriai:

1. Ilgalaikis buvimas nuolatinio, stipraus streso situacijoje.
2. Artimo abipusio ryšio su svarbiais žmonėmis nebuvimas.
3. Vaiko vystymosi poreikių ignoravimas iš tėvų pusės.

Šie faktoriai galimi ir kitose disfunkcinėse šeimose. Tačiau alkoholikų vaikai visgi gauna unikalų paveldą, tarsi ypatingą maxi rinkinį, susidedantį iš: sunkumų kuriant santykius, negebėjimo orientuotis savo paties poreikiuose ir jausmuose, polinkio į tam tikras asmenybines ir psichologines problemas (polinkis kontroliuoti, menka savivertė, depresyvumas, nerimastingumas ir kt.). Ir kas svarbiausia, alkoholikų vaikų širdelės lieka suspaustos į mažą vaikišką kumštuką net ir po to, kai kūnas išauga į didelį suaugusį žmogų.

1. Emociniai sunkumai ir nepatenkinti poreikiai

Alkoholikų šeimose vaikų poreikiai dažnai būna ignoruojami, o dėmesys nukreiptas į tėvų problemas. Dėl to vaikai užauga galvodami, kad jų jausmai nėra svarbūs. Suaugę jie gali nuolat jaustis nepakankamai geri ir neverti meilės, net jei aplinkybės pasikeitė.

Suaugę alkoholikų vaikai dažnai susiduria su sunkumais atpažįstant ir įvardijant savo emocijas. Psichologijoje tai vadinama aleksitimija. Kadangi tėvai dažnai nepajėgdavo patenkinti vaikų emocinių poreikių, vaikai priprato slopinti savo jausmus ir ignoruoti, kas vyksta jų viduje. Mokslinis faktas: Tyrimai rodo, kad žmonėms, patyrusiems vaikystės traumas, padidėja smegenų srities - migdolinės liaukos - jautrumas stresui. Dėl to jų kūnai įpratę nuolat būti „pavojaus režime“ ir jiems sunkiau atsipalaiduoti.

Nerimas, nesaugumas, pyktis, begalinė gėda ir kaltė - štai toks alkoholiko šeimoje augančios asmenybės emocinis racionas. „Kaltės, nepasitikėjimo žmonėmis, kontrolės, perdėtos atsakomybės jausmai bei žema savivertė - tai kaina kurią šiems žmonėms tenka mokėti už tai, ką praeityje teko išgyventi“, - kalba psichologė Ilona Nomeikienė.

2. Nesaugumo ir nepasitikėjimo atmosfera

Jei tėvai priklausomi nuo alkoholio, vaikai jaučiasi nesaugiai, jiems trūksta pastovumo ir nuspėjamumo, mat tokių tėvų elgesys gali per akimirką pasikeisti nuo švelnumo iki pykčio ar agresijos priepuolio. Užaugę tokie vaikai mano, kad negalima pasitikėti nei žmonėmis, nei santykiais. Dėl chaotiškų vaikystės patirčių, užaugę alkoholikų vaikai dažnai atsiduria dviejose kraštutinėse situacijose: arba per daug prisiriša prie kitų, bijodami būti palikti, arba visiškai atsiriboja nuo emocijų ir santykių.

Disfunkcinėse šeimose dominuoja nuolatinė nesaugumo, nestabilumo, baimės dėl ateities, melo, tuščių pažadų aplinka. Augant tokioje šeimoje, vaiko galvoje susiformuoja, tarsi įsidiegia programos, kurios vėliau veikia automatiškai. Susiformuoja ypatingas gebėjimas jausti, tarsi užuosti kitų žmonių emocijas. Bandoma nuspėti, kaip kitas žmogus jaučiasi, ar jis nepiktas, ar negrėsmingas. Disfunkcinėse šeimose užaugusiems vaikams ramybė yra neįprastas ir keliantis įtampą pojūtis. Jiems sunku įsisąmoninti, kad tai natūrali, rami, žmogui taip reikalinga būsena.

Štai Sigitos pasakojimas: „Ar tėtis grįžo išgėręs suprasdavau jau iš to, kaip jis rakina duris. Iš karto būdavo aišku, ar grįžo tėtis, ar „tas“. Kai grįžta „tas“ aišku, kas bus toliau, mama ant jo rėks, „tas“ daužys kumščiais viską, kas papuola po ranka, mes su sese slėpsimės koridoriaus spintoje, ir tupėsime ten tol, kol „tas“ nenueis miegoti. Tada mama verks, užsikniaubusi ant virtuvės stalo, o mes eisim jos guosti. Dienas, kai grįždavo namo tėtis, galiu suskaičiuoti ant pirštų.“

3. Perdėta atsakomybė ir ribų nebuvimas

Daugelis suaugusių alkoholikų vaikų turi problemų nustatydami sveikas ribas. Augdami chaose, jie išmoksta daryti viską, kad išvengtų konfliktų - dažnai tenkindami kitų poreikius, net jei tai kenkia jų pačių gerovei. Dažnai suaugę alkoholikų vaikai tampa nuolat besistengiančiais „gelbėtojais“. Jie mano, kad jų pareiga yra rūpintis kitų žmonių problemomis, tuo tarpu savo pačių jausmų ir poreikių jie nelaiko reikšmingais.

Ir dar vienas išskirtinis suaugusio alkoholiko vaiko ypatumas - neadekvati atsakomybė! Už visus ir už kiekvieną, prašė to kas nors, ar neprašė, reikia ar nereikia. Nuo mažų dienų alkoholiko vaikas išmoksta būti atsakingas:

• Atsakingas pats už save, nes nelabai daugiau kam jo poreikiai svarbūs. Tėvas „užsiėmęs“ savo liga, mama „užimta“ tėvo „gydymu“ (arba atvirkščiai).
• Atsakingas už geriančius tėvus, nes kažkas juk turi parvesti girtą tėvą, palinksminti ir paguosti mamą, padėti tvarkytis su „šeimos bėda“.
• Atsakingas už tai, kad niekas nieko nesužinotų.
• Atsakingas už tai, kad jaunesni broliai ir seserys turėtų ką valgyti ar kad būtų nuvesti į mokyklą.

Pasakoja jauna moteris, dviejų vaikų mama: „Labiausiai bijodavau eiti į lindynes, ieškoti savo mamos. Ten taip dvokdavo, bijodavau to vaizdo. Nežinojau, ką galiu rasti… Ar mama bus dar su sąmone, ar jau be sąmonės, ar apsirengusi, ar nuoga. Kartą radau ją girtutėlę, voliojosi ant kažkokio skuduro, akis užtinusi, pusė veido kruvina, galvojau, kad jau nebegyva… Taip baisu buvo! Nedrįsau net pajudėti. Bet namo be mamos grįžti irgi negalėjau. Tėvas būtų prilupęs. Mano darbas būdavo mamą rasti ir namo parvesti...“

Suaugę alkoholikų vaikai perdėtai reaguoja į nuo jų valios nepriklausančius pokyčius. Mažas alkoholiko vaikas buvo bejėgis. Kad išgyventų augdamas, jis turėjo viską perimti į savo rankas. Prisiimti atsakomybę už savo aplinką. Tai jam buvo labai svarbu ir taip yra iki šiol. Kai kitais nebebuvo įmanoma pasitikėti, alkoholiko vaikas išmoko pasitikėti savimi ir nieko nelaukti iš kitų. Kaip tik todėl jus dažnai kaltina, kad nuolat kontroliuojate, esate nesukalbami, jums trūksta spontaniškumo. Viskas kyla iš baimės: jei nevaldysite situacijos, jei be jūsų bus nuspręsta ką nors keisti, staiga, tą patį akimirksnį, gyvenimas pakryps nevaldoma linkme.

4. Žema savivertė ir gėdos jausmas

Suaugę alkoholikų vaikai susiduria su kaltės, nepasitikėjimo, kontrolės jausmais bei žema saviverte. Labai didelę reikšmę turi gėda ir šeimos paslaptis, kuria nebuvo galima su niekuo dalintis. Jų jausmai yra ne tik sumišę tarp meilės ir neapykantos tėvams: juk ta pati ranka glosto galvą, tačiau niekad negali žinoti kada ta pati ranka skaudžiai sugriebs ar net suduos.

SAV negailestingai save teisia, yra labai jautrūs kritikai ir turi labai menką savivertės jausmą. Jie labai nepalankiai nusiteikę kaip savo, taip ir kitų silpnybėms, nuolat reikalauja tobulumo.

Dalia pasakoja: „Tėvas, kai prisigerdavo, visada puldavo tikrinti mano namų darbus. Tuomet kabindavosi prie bet ko. Kad negražiai rašau, ar kad padariau klaidą. Imdavo rėkti. Vadindavo daune, debile. Labai jo bijojau. Bijojau rodyti pažymių knygelę, nes jei jam kas nepatiks, lieps mokytis per naktį. Nemušdavo niekada… Bet iki dabar susigūžiu vien nuo minties, kad galiu suklysti. Naktim nemiegu, jei darbe kokią klaidą padarau.“

Laišką parašiusios Renatos dar nekamuoja suicidiniai pamąstymai, bet kaip ji pati sako: „Savo mintyse, atrodo, išprotėsiu, dar tas nerimo jausmas kasdien, kad kažkas atsitiks negero. Tas gėdos jausmas už tėvus mane baigia iš vidaus suėsti…“

SAV bruožai pagal Tony A. ir Janet G. Woititz

Tony A. dar 1978 m. yra paskelbęs 14 bruožų, apibūdinančių suaugusį alkoholikų vaiką. Štai keletas iš jų:

1. SAV arba tampa alkoholikais ir (arba) tuokiasi su alkoholikais, arba susiranda kitokią kompulsyvią asmenybę, pavyzdžiui, darboholiką, kad patenkintų savo liguistą poreikį būti apleistiems. SAV yra linkę išlaikyti jiems įprastą nerimo ir įtampos lygį, todėl nesąmoningai taip veikia savo gyvenime, kad išliktų „aukštos įtampos zonoje“: susiranda sau sudėtingus partnerius, apsikrauna pernelyg sudėtingais darbais, nepaiso savo poreikio pailsėti, atsipalaiduoti.
2. SAV turi neadekvatų atsakomybės jausmą. Jiems lengviau rūpintis kitais nei savimi. Ta perdėta atsakomybė, kuri gali būti labai patraukli darbdaviui, tampa labai nepatrauklia artimame santykyje, kuomet SAV imasi kontroliuoti savo vyro (žmonos, vaikų, tėvų) gyvenimus tapdamas besiaukojančiu Geradėju.
3. SAV painioja meilę ir gailestį. Yra linkę „mylėti“ žmones, kurių gali „gailėti“ ir juos „gelbėti“. Daug saugiau yra kurti santykį su kitu žmogumi iš gailesčio, nes gailėdamasis kito pats išlieki stiprus, stipresnis už kitą ir tarsi pranašesnis. Neretai jie jaučiasi kitokie nei visi. Daugiau patyrę. Neretai dėl to jaučiasi ir aukščiau už kitus, kaip nebūtų paradoksalu, turint menką savivertę ir nuolatinį savęs kritikavimą.

Janet G. Woititz, SAV psichologijos specialistė, vardina ir daugiau SAV būdingų bruožų:

1. Jie gerai nežino, kas yra „normalu“. Geriančių tėvų namuose paprastai nebūna aiškių elgesio ir mąstymo ribų. Tad užaugę jie nuolat abejoja tiek savo sprendimais, tiek nuomonėmis, tiek jausmais. Išmokę nejausti, SAV netenka kompaso, kurio pagalba galėtų orientuotis santykių su kitais pasaulyje. Todėl neretai SAV save ir savo artimųjų gyvenimus apkrauna begale taisyklių ir principų, kurių patys noriai laikosi ir taip jaučiasi saugiau. Jiems sunku susivokti, koks žmonių elgesys su jais yra normalus, o koks destruktyvus. Jie neįtikėtinai tolerantiški išnaudojimui, patyčioms, prievartai. SAV asmeninės ribos beveik neįžvelgiamos.
2. Meluoja, net jei būtų paprasčiau sakyti tiesą. Apie alkoholiu sergantį šeimos narį paprastai nekalbama. Apie geriantį tėtį ar mamą neturi žinoti nei draugai nei giminės. Todėl tenka išmokti meluoti. Renata savo laiške rašo: „Iš mano aplinkos niekas to nežino, nei geriausios draugės. Slepiu viską nuo jų, bijau išsipasakoti...“.
3. Nelabai moka linksmintis, džiaugtis. Paprastai, SAV labai anksti ir greitai tenka suaugti. Vaikystei būdingas gebėjimas spontaniškai džiaugtis ir žaisti neturi galimybių atsiverti. Reikia sutelkti visas savo vaikiškas jėgas, kad išliktų tame nesaugiame pasaulyje, kurį jam sukuria tėvai. Iš čia gimsta kita SAV savybė - polinkis pernelyg rimtai žiūrėti į save.

Ką daryti suaugusiems alkoholikų vaikams?

Ką pirmiausia bando daryti alkoholiko vaikas, tai ir toliau atsakingai „gelbėti“ savo geriančius tėvus. Jis „dirba“ šį darbą visą savo sąmoningą gyvenimą ir nenustoja vilties, net ir tuomet, kai sukuria savo šeimą. Todėl pirmiausia, ką vertėtų padaryti, tai pripažinti sau tris labai realius dalykus:

1. Mano mama (tėtis) alkoholikas! Jei nors į vieną žemiau pateiktą klausimą atsakote teigiamai, tai reiškia, kad jūsų tėvų šeimoje buvo (yra) su alkoholiu susijusių problemų (pagal D. Deltuvienę):
   • Ar kada nors pagalvojote, kad kuris nors vienas ar abu tėvai turi problemų su alkoholiu?
   • Ar kada nors pykotės ar ginčijotės su kuriuo nors iš tėvų todėl, kad jis buvo per daug išgėręs?
   • Ar kada nors norėjote, kad jūsų tėtis (mama) mažiau gertų?
   • Ar kada nors jautėte kaltę ar atsakomybę, kad tėvai per daug vartoja alkoholio?
   • Ar kada nors jautėte fizinius simptomus (pvz., pilvo spazmus), o gal verkėte susijaudinęs, nes tėvai (ar vienas iš jų) per daug vartojo alkoholio?
2. Jūs esate ko-priklausoma asmenybė, tai yra žmogus, artimai susijęs su priklausomybe sergančiu asmeniu ir taip pat įtrauktas į priklausomybės liūną. Jūsų nuotaika, mintys, netgi veiksmai priklauso nuo to, ar jūsų artimas žmogus (tėvas, mama) šiuo momentu yra blaivas, ar girtas. Nuo kito žmogaus blaivumo būklės, priklauso jūsų gyvenimo kokybė - tai esminis ko-priklausomo žmogaus gyvenimo ypatumas.
3. Jūs niekuo negalite padėti alkoholizmu sergantiems tėvams. Pirmiausia, jūs nekaltas, kad vienas ar abu iš tėvų serga alkoholizmu, o antra, jūs negalite jų išgydyti, perauklėti, išgelbėti. Net jei jaučiatės dėl to kaltas ir atsakingas. Pradžiai, pats turite pasveikti iš savo ko-priklausomybės. O kad tai pavyktų, vėl gi tenka pradėti nuo pirmo žingsnio - pripažinti, kad esate suaugęs alkoholiko vaikas.

Pagalbos būdai ir savęs pažinimas

Nors iš išorės suaugę alkoholikų vaikai gali atrodyti pakankamai nepriklausomi, daugelis jų kenčia nuo stiprios baimės būti palikti. Psichoterapija ar savęs pažinimo praktikos, pavyzdžiui - kognityvinė elgesio terapija, padeda keisti neigiamus įsitikinimus apie save.

Vadinamosios „Mindfulness” arba sąmoningo buvimo praktikos gali padėti atpažinti emocijas ir nereaguoti impulsyviai. Reikia išmokti pasakyti „ne“ be kaltės jausmo. Rekomenduojama pradėti nuo mažų žingsnių - pavyzdžiui, aiškiai pasakyti, kai kas nors prašo per daug. Svarbu atpažinti, kada pagalba tampa žalinga, ir mokytis palaikyti kitus neperžengiant savo ribų.

Ilgametė patirtis rodo, kad tokias ir panašias problemas galima spręsti individualios arba grupinės psichoterapijos metu. Tereikia išdrįsti kreiptis pagalbos. Jūs galite pakeisti savo elgesį ir tai, kaip reaguojate į priklausomą artimąjį, kas leistų priklausomam asmeniui pajausti, kad jis gali atsistoti ant kojų ir būti savarankiškas, daryti teisingus sprendimus.

Supratimas apie tai, kas vyksta mūsų viduje, suteikia jėgų keistis ir kurti sveikesnį bei laimingesnį gyvenimą. Prisiminkite: jūs nesate vieni.

tags: #suauge #alkoholiku #vaikai

• Išsamus gidas naujoms mamoms apie sauskelnes po gimdymo
• Kodėl mokymasis yra svarbus: pedagogų požiūris
• kaip įkvėpti meilę sveikai mitybai
• organizmo pokyčiai nėštumo pabaigoje
• Gijimo procesas po gimdymo