Spektaklio „Išvarymas“ gimimo istorija: nuo emigracijos dramatizmo iki sceninio triumfo

Pjesė „Išvarymas“, kurios autorius yra Marius Ivaškevičius, gimė iš Londone gyvenančių lietuvių pasakojimų ir istorijų, kurias dramaturgui pavyko išgirsti. Tai nėra dokumentinis kūrinys apie emigraciją, o greičiau meno kūrinys, nagrinėjantis tapatybės, tautinio identiteto, susvetimėjimo bei savirealizacijos problemas. Dramaturgas M. Ivaškevičius pasakojo, kad pjesė parašyta iš emigrantiškų istorijų - lietuvių ir kitų rytų europiečių pasakojimų. Režisierius Oskaras Koršunovas, komentuodamas spektaklio temą, teigė, kad „Išvaryme“ paliesta labai aktuali emigracijos tema, kurios masto turbūt mes nesuvokiame net statistiškai.

Svarbiausia - abu spektakliai įgijo provokacinę ir kartu įtaigią formą, atvėrusią naujas technines ir kūrybines tiek teatro, tiek kūrėjų galimybes. 2011 m. gruodžio 22 d. įvykusi Nacionalinio dramos teatro premjera tapo vienu reikšmingiausių teatro įvykių. „Išvarymas“ - tai ne tik „varom iš čia“ fenomenas, bet ir valingas bei tikslingas atsikratymas kažkuo, kieno buvimas tampa skausmingu tavo paties ar sistemos ydingumo paliudijimu. Dramaturgas neapsiriboja vien lietuvių portretais, įpina ir kitų tautų atstovus, kruopščiai ištyręs kiekvieno tautinį identitetą.

Spektaklio kūrybos procesas ir unikalumas

Repetuojant „Išvarymą“, aktoriai buvo įtraukti į bendrą spektaklio kūrybinį procesą: pasakojo savo emigracines istorijas, aptarinėjo mokslininkų straipsnius tapatybės klausimais, žiūrėjo filmus. Spektaklis tapo N-18, nes jame tikrai labai daug keikiamasi. Režisierius O. Koršunovas spektaklyje pasitelkia gyvai atliekamą Sauliaus Prūsaičio muziką, kuri suteikia visumai šarmo, melodingumo ir tampa spektaklio dalimi.

Gintaro Makarevičiaus scenografija - didžiulė metalinė konstrukcija su sraigtiniais laiptais, besisukančiu ventiliacijos propeleriu ir baru - apibrėžia emigrantų judėjimo topografiją. Tai XIX a. pabaigos fabrikas ar prieplaukos angaras, įkūnijantis marginalijų getą, kuriame visi išsibarstę kas sau, o vakarais skandina vienatvę baro triukšme. Scenovaizdis įkūnija savotišką fabriką, kuriame žmonės dirba nuo sutemų iki aušros.

Pagrindiniai spektaklio veikėjai ir jų likimai

Spektaklyje gausu skirtingų, spalvingų personažų, kurie kapanojasi „pažadėtoje žemėje“. Benas, Vandalas ir Eglė yra pagrindiniai veikėjai, atspindintys skirtingas emigracijos trajektorijas:

• Benas - žmogus, einantis per visus emigracijos etapus: pažeminimą, nusivylimą, tapatybės paieškas.
• Vandalas - „Išvarymo“ atrakcijonas, plastiškas, organiškas mušeikos tipas, kuris nesikeisdamas patiria tikrąją metamorfozę.
• Eglė - šiuolaikinės moters drama vyriškame pasaulyje, jos likimas krenta, nors ji pati yra gyva ir nuoširdi.

Spektaklio recepcija ir reikšmė

„Išvarymas“ - tai ne tik teatro reginys, tai - šiandieninio Lietuvos piliečio kasdienybės veidrodis. Tai spektaklis, kuriame, anot teatrologės Daivos Šabasevičienės, neaišku, kas ką išvarydavo, bet iš sielos demonai tikrai buvo varomi. Spektaklis, kuris sugebėjo išjudinti dešimtmetį letarginiame snaudulyje rymojusį svarbiausią Lietuvos teatrą ir problemų aštrumu priminti po 1990-ųjų čia vykusias reformas.

Visgi siūlyčiau padaryti išvarytiesiems nuo pasilikusiųjų dovanėlę ir nuvežti „Išvarymą“ į Londoną. Emigracijos tema šiandien savo aktualumu jau tapusi nuvalkiota, tačiau svarbiau už statistinius rodiklius yra psichologinės pasekmės, kurios pažymi vis daugiau emigracijos palytėtų šeimų. „Išvarymas“ - tai tragedija, kurioje neasmuo virsta oriu asmeniu, nežmogus tampa žmogumi. Į klausimus neatsako spektaklis - į juos atsako gyvenimas, kurį verta gyventi tik tada, kai etiškai išmėgini save jame.

tags: #spektaklio #isvarymas #gimimo #istorija

• sveika gyvensena vaikų globos sistemoje
• Gairės dėl natūralių preparatų vartojimo nėštumo metu
• Saugus gimdymas namuose: ką reikia žinoti?
• skaitykite apie Erikos Umbrasaitės gyvenimą ir kūrybą Prancūzijoje
• tėvystės vaidmenys ir iššūkiai