Sovietiniai vaikų darželiai: ideologija, kasdienybė ir prisiminimai
Sovietmečiu vaikai modernybės istorijoje neretai buvo siejami su konkrečios visuomenės ateities vizijomis. Vaikai laikyti sovietinės modernizacijos varomąja jėga, neatsiejama nuo technologinės pažangos, mokslo dominavimo ir darbo kaip pamatinės vertybės. Vaikas ir vaikystė reiškė sistemos ateitį ir klestėjimą. Todėl nenuostabu, kad vaikas ir vaikystė kaip socialinis konstruktas buvo ir tebėra matomi kaip esminė jėga, galinti įnešti politinių, ekonominių ir socialinių pokyčių į perkuriamas visuomenes.
Didysis sovietinės pedagogikos projektas buvo išugdyti naująjį žmogų, kuris ir taptų visiškai naujų vertybių, naujos tvarkos nešėju ir skleidėju. Nepaisant sovietinės Lietuvos naujųjų švietimo politikos užmačių performuoti kasdienį šeimos gyvenimą įvedant kolektyvinę vaikų auklėjimo prieigą, iš tikrųjų ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklas nebuvo visuotinis ir pakankamai išplėtotas.
Sovietinių darželių realybė: prieinamumas ir kasdienybė
1965 metais darželius-lopšelius lankančių vaikų skaičius miestuose siekė vos 22,5 proc., o kaimo vietovėse - mažiau nei 12 proc. Darželių buvo per mažai, eilės į juos - milžiniškos. Leisti vaiką į darželį buvo labiau prabangos paslauga, kuria neretai pasinaudodavo svarbesnes darbo pareigas užimantys ar privilegijų turintys tėvai. Vis dėlto patekusių į darželius būdavo, ir jų kasdiena skirdavosi nuo namų ugdymo strategijų.
Grupiniai ritualai - nuo sėdėjimo ant puodo ar miego iki žaidimų ar sveikatos patikrų - liudija laikmečiui būdingas dienos laike ir erdvėje įrėminto vaiko praktikas. Kolektyvas kaip esminė sovietinė auklėjimo strategija išliko aktuali visą sovietinį laikotarpį. Grupinės veiklos, skatinimas neišsiskirti ir būti panašiam į savo grupės / klasės draugą, būti ir veikti kaip visi ir vienu metu - dažnas sovietinio auklėjimo leitmotyvas. Žaisti darbą sovietinio vaiko aplinkoje buvo įprasta darbinio auklėjimo praktikos dalis. Vaikystė viešajame diskurse neretai tapatinama su pasiruošimu suaugusiojo gyvenimui, kuriame darbas turėjo būti pagrindinė vertybė ir saviidentifikacijos priemonė.
Technologiniai išradimai, industrializacija ir žemės ūkio modernizacija įgavo vaikams įprastas formas per konstruktorius, sunkvežimius ar raketas. Ankstyvas vaikų supažindinimas su technologiniais procesais rodo didžiules sovietinio švietimo sistemos ambicijas bet kokia kaina išugdyti technologiškai išsilavinusią naująją kartą. Tokių pastebimų ir užmaskuotų ideologinio turinio skleidėjų / simbolių, pradedant raketomis, traktoriais, konstruktoriais ir baigiant Sovietų Lietuvos vėliavėlėmis ar mažojo Lenino portretais ant darželio sienų, vaikų kasdienybėje buvo apstu.
Nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžios kosmoso tematika itin plito sovietinių vaikų kasdienybėje: mokyklose freskų pavidalu, vaikų žaidimų aikštelėse, literatūroje ir spaudoje. Įdomu, kad vaikystės ir kosmoso motyvai buvo matomi ir kaip galimybė perkrauti socializmą po Stalino mirties.
Vaikystė kine: filmas „Charakterio gimimas“
Režisierė atsigręžia į vėlyvojo sovietmečio vaikų kasdienybę. Filme fiksuojamas ikimokyklinės ugdymo įstaigos gyvenimas, kuriame susipina sovietinės vaikystės atributai, kasdieniai vaiko ritualai ir jį supanti aplinka. Kita vertus, žiūrint juostą galima pajusti, kad filmas nėra vien plokščia sovietinių lozungų apie vaikystę visuma. Režisierė kviečia patyrinėti specialų statusą sovietinėje visuomenėje turėjusią vaikystės temą kiek kitaip. Pavlovos idiliškos darželio kasdienybės etiude dokumentuojami ikimokyklinio ugdymo įstaigose vaikui keliami sovietinės pedagogikos tikslai, susiję su sistemos realijomis: dalyvavimas kolektyve, ideologinio auklėjimo pagrindų diegimas, darbo ir techninės pažangos svarba, higienos ir griežto režimo įpročių ugdymas.
Juostoje mažosios Lilės deklamuojamas eilėraštukas apie raketą iliustruoja kosmoso karštinės reiškinį, būdingą vėlyvajam sovietmečiui. Vis dėlto A. Pavlova, sumaniai konstruodama pagrindinį pasakojimą apie sovietmečio darželio praktikas, o pirmame plane akcentuodama visus pavyzdinės sovietinės vaikystės būtinuosius dėmenis, atskleidžia ir kitą, mažai sovietinės dokumentikos tyrinėtą vaiko pusę. Priešingai nei šio režisieriaus filmuose, vaikas A. Pavlovos kine nėra provokuojamas klausimais ir tardymais, diktuojančiais vaikų atsakymus ir taip kuriančiais režisieriaus norimą pasakojimą ir specifinį vaikų vaizdinį. Vaikų lūpomis nesiekiama papasakoti ir menamos tikrovės. Čia, nei įprasta kituose A. Pavlovos filmuose, kurtuose kino žurnalui „Lietuvos pionierius“, nebėra nei visažinio užkadrinio balso, nei akivaizdžiai griežtai surežisuotos idealizuotos tikrovės įspūdžio, būdingo kitiems jos darbams.
Kūrėjos pasirinkto veikėjo amžiaus tarpsnis leidžia atskleisti vaiko individualumą. Fiksuojamas vaiko smalsumas, emocijos (teigiamos ir neigiamos) ir reakcijos tuo pat metu yra ir jo atsakas į jį supančią sovietinę tikrovę, kuri šiame filme atlieka vieną iš pagrindinių vaidmenų. Tad A. Pavlovos filmas iš dalies tampa istorijos šaltiniu, kuriame stebime, kaip nuoširdžiai vaikas priima ir išgyvena jį supančią aplinką su visu jos turiniu ir potekstėmis. Kartu su režisiere stebime ne tik „Charakterio gimimą“, bet ir pamatyto / parodyto vaiko gimimą.
Prisiminimai ir patirtys: nuo idilės iki žiaurumo
6-ojo dešimtmečio pabaigoje-7-ajame dešimtmetyje Lietuvoje galima pastebėti bendrųjų modernėjančios pedagogikos tendencijų ir Lietuvos pedagogų nuoseklią integraciją į visos Sovietų Sąjungos pedagoginį diskursą. Tuo metu pradeda ryškėti modernaus pobūdžio pedagoginės psichologijos idėjos, kuriose fiksuojamos vaiko sampratos slinktys. Atsiranda psichologizuoto vaiko vaizdinys, kuriuo atkreipiamas dėmesys į vaiko individualumą ir su juo susijusių psichologinių procesų sudėtingumą. Žinoma, vaiko sampratos pokytis viešajame diskurse nereiškė, kad vaiko tikrovė keičiasi lygiai taip pat.
Mano prisiminimai nera tokie ziaurus. Tik grasindavo, kad kelnaites numaus, bet kažkaip nedarydavo to. Kaspinus berniukams segdavo - tas tiesa. Dar prisimenu geležines iš spintos istraukiamas lovas ir virinta piena pavakariams (veee, kaip neskanu). Aš savo auklėtojas su visomis jų žmogiškomis silpnybėmis prisimenu pagarbiai iki šiol ir nematau reikalo stebėtis "lapeliais ant akių" ar "puse saldainio". Tobulų žmonių nėra ir į viską reiktų žvelgti truputį pozityviau. Man mano darželis davė labai daug. Taip, tada vykdavo privalomos pamokėlės, kurių šiais laikais niekas nebeveda, bet kažkaip nepamenu to, kaip prievartos ar kažko nenormalaus ir žlugdančio mane, kaip asmenybę. Anaiptol, visi užgimti ir paveldėti talentai ir polinkiai atsiskleidė ten - daržely.
Kiti prisiminimai pasakoja ir apie daug griežtesnius patyrimus. Niekad nemiegojau pietu miego, o kad laikas neprailgtu, pastoviai kalbindavau lovos kaimyne, tai tik isgirstu zingsniai aukletojos arteja, arteja, atkloja antklode ir per rura su delnu smaukst... Vos ne kiekviena pietu miega gaudavau. Bet aš buvau "geru tevu geras vaikas", tai man ne taip kliudavo (jau tada tai jauciau), o buvo vaiku, kuriems tekdavo ir ant stalo nuogiems pastovet. Prisiminiau ką pasakojo apie sovietinį vaikų darželį mano vyras: kai viena mergaitė apsivėmė, auklėtoja paėmė šaukštą ir "sušėrė" vemalus vargšui vaikui. Nu čia tai susirinkot visos nuskriaustos. Bet va tas isstyciojimas "numove kelnaites", "liepe stoveti nuogiems ant stalo"... dabar gi "suvalgytu" toki pedagoga momentaliai ir dar baudziamaja byla iskeltu uz tokius dalykus.
Šie prisiminimai rodo, kad sistema buvo kalta, pavyzdžiui, jei piešimo pamoka, visi piešia. Kazkuriam vaikui suskaudo pilva, prigule ant kilimo. Staiga direktore atejo ir pamaciusi si vaizdeli, apsauke aukletoja, mzd "taip negali buti!". Deja, tuo metu vaikui net nedaeidavo skustis, nes jis net nesuprasdavo, kad aukletoja neteisi ir elgiasi blogai. Jis galvodavo, jog jis kaltas. Bet tikrai ziauru. Nenorėčiau, kad mano vaikas tą darželį lankytų, kur aš lankiau. Visa laime, kad "nutekėjau" į miestą.
Pats baisiausias dalykas, kas man buvo atsitikę, tai politvalandėlė. Priklausė pagal programą. Nu žodžiu, susodino dvi grupes ant kėdučių ir skaitė eiles apie Pirčiupio motiną. Ten kur "Vaikšto motina po Hirosimą/ Buchenvaldo pelenus bučiuoja/ Vaikšto motina po Osvencimą/ ir lopšinę pelenams dainuoja". Kiek atsimenu. Nu va čia plia man nervai ir neišlaikė, kai dėjau raudot. O darželinukai tokia liaudis - visi kiti iš paskos. Žodžiu, solo partija su pritariančiu choru, bliaunančių - dvi grupės, vaizdelį įsivaizduojat? Skubiai liko iškviestas auklėtojų-auklyčių-virėjų pastiprinimas iš kitų grupių ir iš visų kampų, mirsiu neužmiršiu to vaizdo - krūva svetimų auklėtojų ir kiekviena po 3-4 bliaunančius apsikabinus ramina. O aš, kaip zavadyla, gavau personalinę guodėją, tą, kuri skaitė...
Palikimas ir šiandiena
Aptariamo 1967 m. išleisto trumpametražio filmo pavadinimo formuluotė „Charakterio gimimas“ tarsi atliepia ir tuomečiame viešajame diskurse vykstančią vaiko sampratos kaitą, kuri akcentuoja vaiko stebėjimo / pažinimo poreikį. Tarybiniais, ir dabartiniais laikais darželių tikslas vienas - ugdyti vaikus visapusiškai. O metodai ir būdai bei drausminimo priemonės skiriasi kartu su laikmečiu. Tiek darželyje, tiek mokykloje.
Nevertinu sovietinio darzelio, sakydama geras ar blogas jis buvo. Bet kai palygini su dabartiniais laikais - skirtumas didziulis. Aišku, buvo kita sistema - dėl to nesiginčysiu, bet visa kita... Skirtumas ne tik su tarybiniais darželiais, skirtumas ir su tarybine mokykla - galingas. Nesakau, kad tada buvo geriau ar blogiau, bet vaikai ir tada iš proto suaugusiuosius vesdavo. O šie drausmindavo taip, kaip buvo tais laikais priimta, nebijodami tėvų nusiskundimų.
Šiandien situacija daugelyje šalies darželių, deja, yra liūdna. Darželiais rūpintis lyg ir turėtų savivaldybės, kurios dievagojasi neturinčios tiek pinigų jiems remontuoti. Vietoj to, kad tai taptų suduriančių savivaldybių reikalu, tai turėtų būti valstybės finansavimo prioritetas!
tags: #sovietiniai #vaiku #darzeliai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
