Socialinio darbuotojo pagalba agresyviam vaikui globos namuose: iššūkiai ir pagalbos strategijos

Vaikų globos namai - institucijos, skirtos laikinai ar nuolat prižiūrėti vaikus, kurie dėl įvairių priežasčių neteko tėvų globos. Nors globos namai užtikrina vaikams pastogę ir priežiūrą, juose gyvenantys vaikai susiduria su specifinėmis socialinėmis ir psichologinėmis problemomis. Šiame straipsnyje nagrinėjamas socialinio darbuotojo vaidmuo formuojant vaikų socialinius įgūdžius bendruomeniniuose vaikų globos namuose, ypač atkreipiant dėmesį į pagalbą agresyviems vaikams ir jų elgesio iššūkiams.

Vaikų patekimo į globos namus priežastys ir patiriamos problemos

Kiekvienais metais į vaikų globos namus patenka vis daugiau vaikų, paimtų iš savo biologinių šeimų. Statistikos departamento duomenimis, globos namuose gyveno daugiau nei trys tūkstančiai vaikų, tačiau tik nedidelė dalis iš jų buvo našlaičiai, neturintys tėvų. Dažniausiai vaikai patenka į globos namus dėl šių priežasčių:

• Skurdas
• Tėvų prievarta
• Tėvų alkoholio vartojimas
• Netinkamas tėvų elgesys su vaikais ir nesirūpinimas jais

Vienas dažniausiai stresą vaikui sukeliančių veiksnių yra tėvų praradimas arba atskyrimas nuo jų. Ypač tai pasakytina apie vaikus, kurie ne įvaikinami, o apgyvendinami globos namuose. Tokia padėtis susiklosto tada, kai biologiniai tėvai miršta arba tėvai su vaikais blogai elgiasi ir jais nesirūpina. Pagrindinės vaikų, patekusių į globos namus, patiriamos problemos yra socialinės ir psichologinės. Globos namuose gyvenančių vaikų socialinė integracija dažnai būna sudėtinga dėl kelių priežasčių.

Socialinės integracijos sunkumai

• Socialinė izoliacija: Globos namų aplinka gali izoliuoti vaikus nuo platesnės visuomenės. Ribotos galimybės bendrauti su bendraamžiais iš kitų socialinių sluoksnių gali trukdyti jiems įgyti socialinių įgūdžių ir susiformuoti normalius socialinius ryšius.
• Stigma: Vaikai, augantys globos namuose, gali susidurti su stigma ir diskriminacija iš visuomenės. Tai gali lemti žemą savivertę, gėdą ir sunkumus užmezgant santykius su kitais žmonėmis.
• Sunkumai kuriant prisirišimą: Nuolatiniai personalo pokyčiai globos namuose gali trukdyti vaikams sukurti tvirtus prisirišimo ryšius. Tai gali lemti emocinius sunkumus, sunkumus pasitikint kitais ir nesaugumo jausmą.
• Integracija į visuomenę: Globos namų gyvenimo sąlygos lemia didesnį šių vaikų socialinį pažeidžiamumą ir apsunkina jų integraciją į visuomenę palikus globos namus.

Psichologinės ir elgesio problemos

Be socialinių problemų, globos namuose gyvenantys vaikai dažnai patiria įvairias psichologines problemas. Daugelis vaikų, patenkančių į globos namus, yra patyrę trauminių įvykių, tokių kaip smurtas, nepriežiūra ar tėvų netektis. Šie išgyvenimai gali sukelti potrauminio streso sindromą (PTSS), depresiją, nerimą ir kitas psichologines problemas. Netekę tėvų globos, vaikai gali jausti liūdesį, pyktį, baimę ir vienišumą. Jiems gali būti sunku reguliuoti savo emocijas ir tinkamai išreikšti jausmus. Nustatyta, jog vaikų globos namuose gyvenantiems vaikams būdingos gana rimtos elgesio bei emocinės problemos, t. y. vaikų globos namuose gyvenantiems vaikams būdinga daug didesnė agresija, delinkvencija, šalinimasis, nerimas ar depresija, akivaizdesnės somatinio pobūdžio bei dėmesio problemos. Vaikai, patekę į globos namus, dažnai stokoja elementarių socialinių įgūdžių, mokymosi motyvacijos ir noro įsitraukti į įvairias veiklas. Jie gali pasižymėti sudėtingu elgesiu, kurį lemia patirtis biologinėje šeimoje. Tai gali būti:

• Agresija
• Delinkventiškas elgesys
• Uždarumas
• Nerimas ar depresija
• Dėmesio sutrikimai
• Socialinės adaptacijos sunkumai
• Žema savivertė, įgyta neigiama patirtis, nepasitikėjimas suaugusiais žmonėmis
• Elgesio ir emocijų sutrikimai

Vaikų globos namų auklėtiniai dažnai turi daugiau kognityvinio vystymosi sunkumų, patiria emocinių sunkumų, jaučiasi psichologiškai nesaugūs, blogai socialiai adaptuoti, sulėtėjęs jų lytinės identifikacijos procesas.

Mokymosi sunkumai

V. Lepeškienės, J. Zenkevič (2015), S. Steels, H. Simpson (2017) ir R. Evans ir kt. (2017) atlikti tyrimai rodo, jog tėvų globos netekę vaikai, išgyvenę pokyčius ir nestabilumą, pasižymi prastesniais mokymosi rezultatais ir patiria įvairių mokymosi sunkumų. M. Garcia-Molsosa ir kt. (2021) teigia, kad vaikų globos namų auklėtiniai yra ta grupė, kuri turi didelę riziką dėl patiriamų mokymosi sunkumų iškristi iš švietimo sistemos. Globotiniai stokoja motyvacijos mokytis, dažnai nelanko mokyklos, patiria adaptacijos sunkumų, stokoja mokėjimo mokytis įgūdžių, turi mokymosi spragų, pasižymi neigiamu elgesiu mokykloje, turi sveikatos problemų sąlygotų mokymosi sutrikimų, negalių.

Priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas

Klaipėdos apskrities vaikų globos namų auklėtinių apklausa parodė, kad priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas yra aktuali problema tarp globotinių. Žemiau pateikiami tyrimo duomenys:

Socialinio darbuotojo vaidmuo ir pagalbos strategijos

Vaikų globos namuose svarbų vaidmenį atlieka socialinis darbuotojas, kuris dirba su nepilnamečiais, netekusiais tėvų ar tėvų globos dėl įvairių priežasčių. Socialinis darbuotojas vaiko globoje atlieka itin svarbų vaidmenį užtikrinant vaiko gerovę ir saugumą. Šis darbuotojas yra atsakingas už įvairių funkcijų vykdymą, pradedant nuo vaiko poreikių įvertinimo ir baigiant pagalbos teikimu šeimai. Svarbiausias globos aspektas yra pedagoginis. Socialinio darbuotojo ir socialinio darbuotojo padėjėjas turi būti autoritetas vaikui ir savo pavyzdžiu ugdyti pozityvų socialinį elgesį: mokyti valdyti emocijas, reaguoti į nepasisekimus, stresą.

Būtinos socialinio darbuotojo savybės ir įgūdžiai

Socialinis darbuotojas turi:

• Mylėti vaikus ir mokėti su jais bendrauti
• Gerai išmanyti vaiko amžiaus tarpsnių psichologiją
• Žinoti traumą patyrusio vaiko elgesio ypatumus
• Turėti įgūdžių kalbėtis su vaiku jautriomis temomis
• Mokėti valdyti savo emocijas
• Turėti gerus stebėjimo įgūdžius

Pagrindinis socialinio darbuotojo, dirbančio su vaikais globos namuose, uždavinys - pasiekti atvirumu ir pasitikėjimu grįstą tarpusavio bendravimą. Tik esant tokiai aplinkai galima aptarti su vaiku jo problemas ir padėti jam jas išspręsti.

Socialinio darbuotojo veiklos kryptys ir pareigos

Socialinis darbuotojas atlieka daugybę funkcijų, kurias įprastai šeimoje atlieka tėvai. Svarbiausi socialinio darbuotojo vaidmenys formuojant socialinius įgūdžius vaikams bendruomeniniuose vaikų globos namuose, apima:

• Psichosocialinės pagalbos teikimą
• Konsultavimą rūpimais klausimais
• Reikiamos informacijos teikimą
• Tarpininkavimą su kitomis įstaigomis
• Tarpininkavimą su asmens šeima
• Socialinių įgūdžių ugdymą ir kasdienių įgūdžių mokymą
• Mokymosi motyvacijos skatinimą
• Laisvalaikio organizavimo pagalbą
• Klientų gebėjimų tobulinimą
• Tinkamo pasirūpinimo organizavimą
• Kliento interesų atstovavimą
• Asmens problemų įvertinimą
• Pagalbos sprendimo būdų planavimą
• Asmens veiksmų organizavimą
• Susidariusių problemų sprendimą
• Individualų darbą su klientu
• Reikalingų išteklių gavimo pagalbą
• Paramos gavimo organizavimą
• Nukreipimą į kitas įstaigas
• Įtraukimą į įvairias siūlomas veiklas
• Dėmesio sutelkimą į socialinių problemų sprendimo įgūdžių lavinimą

Socialinis darbuotojas atstovauja vaiko interesams įvairiose institucijose ir situacijose, užtikrindamas, kad būtų atsižvelgta į jo nuomonę ir poreikius. Jis bendradarbiauja su kitais specialistais, tokiais kaip psichologai, pedagogai, medikai, siekdamas užtikrinti kompleksinę pagalbą vaikui. Taip pat socialinis darbuotojas tvarko visą reikiamą dokumentaciją, susijusią su vaiko globa.

Socialinio darbuotojo kompetencijos

Socialinis darbuotojas, formuodamas vaikų likusių be tėvų globos socialinius įgūdžius bendruomeniniuose globos namuose, turi turėti šias kompetencijas:

• Žinių turėjimą išsiaiškinant asmens poreikius
• Žinių turėjimą apie vykdomą užsiėmimą
• Bendradarbiavimą su institucijų specialistais
• Sugebėjimą parinkti tinkančią veiklą
• Kliento galimybių ribų suvokimą
• Puikius bendravimo įgūdžius
• Empatiją
• Gebėjimą spręsti konfliktus
• Kritinį mąstymą
• Organizacinius įgūdžius

Be to, socialinis darbuotojas turi nuolat tobulinti savo žinias ir įgūdžius, dalyvaudamas mokymuose ir seminaruose.

Kompleksiniai sprendimo būdai ir sistemos pertvarka

Siekiant sumažinti socialines ir psichologines problemas, su kuriomis susiduria globos namuose gyvenantys vaikai, būtina imtis kompleksinių priemonių.

Pagrindiniai pagalbos būdai

• Psichologinė pagalba: Vaikams, patyrusiems traumų ar jaučiantiems emocinius sunkumus, būtina suteikti individualią ir grupinę psichoterapiją. Svarbu, kad psichologai ir psichoterapeutai turėtų patirties dirbant su vaikais, patyrusiais traumų ir netekusiais tėvų globos.
• Socialinė parama: Vaikams reikia padėti įgyti socialinių įgūdžių, užmegzti santykius su bendraamžiais ir integruotis į visuomenę. Tai galima pasiekti organizuojant socialinius renginius, stovyklas, ekskursijas ir kitas veiklas, kuriose vaikai galėtų bendrauti su kitais žmonėmis.
• Švietimas: Vaikams reikia užtikrinti kokybišką išsilavinimą ir padėti įveikti mokymosi sunkumus. Svarbu, kad mokytojai ir auklėtojai suprastų vaikų, gyvenančių globos namuose, poreikius ir galėtų suteikti jiems individualią pagalbą.
• Globos namų reforma: Būtina gerinti globos namų sąlygas, užtikrinti vaikams saugią ir jaukią aplinką, suteikti jiems daugiau dėmesio ir rūpesčio. Taip pat svarbu mažinti vaikų skaičių globos namuose ir skatinti šeimyninių globos formų plėtrą.
• Sveikatos stiprinimas: Pagrindiniai veiksniai, skatinantys vaikų globos namų auklėtinius dalyvauti sveikatos stiprinimo renginiuose, yra sveikatos stiprinimo temos aktualumas (50,4 proc.) bei prizai ir apdovanojimai (32,2 proc.). Dauguma vaikų globos namų administracijos darbuotojų (88,9 proc.) palankiai vertina sveikatos stiprinimo veiklą, tačiau 77,8 proc. jų nurodo, kad Klaipėdos apskrityje trūksta organizuojamų sveikatos stiprinimo renginių.
• Ryšio su biologine šeima palaikymas: Jei įmanoma ir atitinka vaiko interesus, svarbu palaikyti ryšį su biologine šeima.

Deinstitucionalizacija ir Globos centrai

Pagrindinis Lietuvoje vykstančios socialinės vaikų globos sistemos pertvarkos tikslas - panaikinti institucinius vaikų globos namus ir įkurdinti tėvų globos netekusius vaikus įtėvių, globėjų šeimose, grąžinti juos biologiniams tėvams. Tačiau motyvuoti dirbti globos namuose yra labai sudėtinga. Daugėja vaikų su dideliais sutrikimais, smurtaujančių, taip pat sergančių psichikos ligomis, kurie turi būti integruojami, ir tikrai ne kiekvienas žmogus ryžtasi dirbti šį sunkų ir milžiniškos atsakomybės darbą.

Darbas su globėjais, globėjų paieška, mokymai globėjams, įtėviams, renginių organizavimas yra Globos centro prerogatyva. Pats pagrindinis tikslas yra tas, kad vaikas augtų biologinėje šeimoje, tam skiriamas ypatingas dėmesys. Socialiniai darbuotojai, dirbantys su šeimomis, deda visas pastangas, kad stiprintų šeimą ir išnyktų problemos; jie dirba, kad vaikai nebūtų paimti iš šeimos. Visgi, jeigu jau vaikas paimamas iš šeimos, įsijungia globos centras ir pradedami ieškoti globėjai. Globos koordinatoriai dirba su globėjų šeimomis, jie deda visas pastangas, kad globa nesubyrėtų. Jų darbas: stiprinti globėjus, ieškoti namų vaikams, dirbti, jog vaikai nepatektų į institucinę globą, t. y. į vaikų globos namus. Su šeima, iš kurios paimtas vaikas, dirba atvejo vadybininkai, jie yra svarbiausieji šeimos gelbėtojai.

Naujasis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas ir tarpinstitucinis bendradarbiavimas

Per pastaruosius metus labai pasikeitė požiūris į vaiko gerovę. 2018 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Šių metų sausio mėnesį įsigaliojo Įstatymo pakeitimai, o tai rodo, jog įstatymas vis dar keičiasi. Įstatymo dėmesio centre yra kaip užkirsti kelią smurtui šeimoje ir vaikų nepriežiūrai. Jog Įstatymas būtų įgyvendintas buvo sukurtos naujos funkcijos, tokios kaip mobilios komandos, atvejo vadybininkai. Įvardinta tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus (TBK) funkcijos pagalbos procese vaikui ir šeimai. Vaikų globos galimybės buvo praplėstos. Įteisintas ir suaktyvintas tarpusavio bendradarbiavimas ir konsultacijos. Į pagalbos procesą gali būti įtrauktos visos organizacijos, kurios yra susijusios su vaikų ir jaunimo priežiūra, tai ir mokykla, sveikatos priežiūros įstaigos, dienos centai, bendruomeniniai vaikų globos namai, savarankiškumo/lydimieji būstai, policija. Įtraukimas į pagalbos procesą priklauso nuo esamų problemų, kurias norima išspręsti.

Atvejo vadybos pavyzdžiai socialinio darbuotojo praktikoje

Kasdienėje socialinio darbuotojo praktikoje susiduriama su įvairiomis sudėtingomis situacijomis, reikalaujančiomis individualaus požiūrio ir kruopščiai suplanuotos pagalbos. Štai keletas pavyzdžių, iliustruojančių socialinio darbuotojo veiksmus.

1 pavyzdys: Alkoholio priklausomybės problema ir atvejo vadyba

Atvejo vadybininkės pavyzdys akcentuoja mamos alkoholio priklausomybės problemą. Šeimą sudaro trys asmenys - mama, jos partneris ir paauglys sūnus. Mama turi alkoholio priklausomybės problemą. Šeimos gyvenimo sąlygos yra skurdžios ir jų gyvenamoji vieta nutolusi nuo miesto ir dėl šios priežasties jiems sudėtinga pasinaudoti socialinėmis paslaugomis. Moteris nedirba ar dirba tik atsitiktinius darbus, kadangi alkoholio vartojimas turi didelį poveikį jai. Ji negali susitvarkyti su kasdieninėmis problemomis, pavyzdžiui, darbu ar sūnaus mokymosi problemomis. Tai ją labai erzina/liūdina ir dėl alkoholio vartojimo jos emocijos siūbuoja. Ji emocionali, verksminga ir impulsyvi. Po pokalbio su šeimos socialine darbuotoja, siekiant padėti spręsti iškilusias problemas, sutarta pradėti atvejo vadybos procesą, nes norėta įtraukti daugiau jos aplinkos žmonių, tokių kaip brolis ir partneris. Klientė atvyko į susitikimą ir aiškiai matėsi, jog yra vartojusi alkoholio. Moteris buvo emocionali ir susitikimas nevyko sklandžiai. Ji atsisakė visos jai siūlomos pagalbos ir staiga išbėgo iš susitikimo. Nuspręsta nesukelti didesnio streso ir suteikti mamai daugiau laiko. Sutarta, kad moteris du mėnesius galės pagalvoti dėl reabilitacijos. Atvejo vadybininkė ir socialinė darbuotoja sudarė pirmąjį pagalbos šeimai planą, kurio pagrindiniai tikslai buvo užmegzti kontaktą su kliente ir motyvuoti ją priimti pagalbą dėl priklausomybės. Socialinės darbuotojos požiūris buvo, jog priklausomybė nėra pats asmuo. Moteriai buvo suteiktas maksimalus terminas tikslui pasiekti, t. y. 2 mėnesiai. Moteriai buvo aišku, kad ji turi pasirinkimą - ar kažką daryti, ar ne. Į antrąjį susitikimą moteris atvyko kartu su broliu, kuris ją palaikė ir motyvavo gydytis. Ji buvo ramesnė ir apsisprendė ieškoti pagalbos. Su socialinės darbuotojos pagalba moteris buvo pasiruošusi pradėti gauti priklausomybės terapeuto konsultacijas. Tai labai aiškus pavyzdys, iliustruojantis, kaip svarbu vadovautis požiūriu, kuriame atkreipiamas dėmesys į įsitraukusių asmenų individualius poreikius, patirtis, emocijas ir kokį tikslą norima pasiekti. Šis pavyzdys iliustruoja socialinio darbuotojo pastangas sukurti abipusiu pasitikėjimu grįstus santykius su klientu, jautrumą.

2 pavyzdys: Realistiškas pagalbos šeimai planavimas

Praėjus atvejo vadybos posėdžiui socialinis darbuotojas gauna pagalbos šeimai planą, kuriame yra nemažai uždavinių klientui ir socialiniam darbuotojui, siekiantiems, kad šeimoje įvyktų pokyčiai. Dirbant ir vykdant daugybę užduočių yra sudėtinga pastebėti teigiamus pokyčius dėl paprastos žmogiškos priežasties, mūsų klientai nėra laisvi 24 valandas per parą ir tik užsigeidus, negali ateiti pas socialinį darbuotoją konsultacijai. Taigi užduotys žingsnis po žingsnio šeimai ir socialiniam darbuotojui gali būti veiksmingesnės. Kalba eina apie pagalbos šeimai plano sudarymą su konkrečia viena-dvejomis užduotimis klientui ir socialiniam darbuotojui. Pavyzdžiui, jei kliento emocinė būsena neleidžia jam tinkamai nustatyti taisyklių bei ribų savo vaikams, tuomet pagalbos šeimai plane planuojamos užduotys, susijusios su emocinės būsenos stiprinimu: psichologo konsultacijos ir socialinio darbuotojo konsultacijos pasitikėjimo savimi klausimais. Išsprendus šią problemą, tobulėkime toliau ties kitomis šeimos problemomis. Socialinis darbuotojas, kuris parašė šį pavyzdį, atkreipia dėmesį į realistiškus planus/balansą tarp reikalavimų, kurie numatyti Pagalbos šeimai plane, ir kliento „kasdieninių“ įsipareigojimų. Išskiriant konkrečias užduotis ir suformuluojant prioritetus, ties kuo norima dirbti pirmiausia, reikia sudaryti skirtingus Pagalbos šeimai planus, kurie seka vienas paskui kitą. Dirbant mažais žingsneliais asmeniui suteikiamas pasitenkinimas ir keliamas jos pasitikėjimas savimi. Per daug užduočių vienu metu sukelia chaosą ir mažina koncentraciją. Atvejo vadybininkas, padedamas socialinio darbuotojo, pastebės, kada yra per dideli žingsniai ar skirta per daug užduočių vienu metu. Pokyčiams reikia laiko. Būtina sąlyga yra geras bendradarbiavimas tarp atvejo vadybininko ir socialinio darbuotojo bei kitų institucijų.

3 pavyzdys: Jautrios situacijos valdymas be atvejo vadybos

Dėl itin jautrios situacijos buvo nuspręsta nepradėti atvejo vadybos. X šeima nebuvo iki to žinoma centro darbuotojams, su ja nebuvo dirbamas socialinis darbas, paslaugos nebuvo teikiamos. Informacija apie šeimą gauta iš TBK, kartu gautos ir rekomendacijos iš „Užuovėjos“ (vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, centras). Minėtoje X šeimoje nepilnametė patyrė seksualinę prievartą ir smurtą. Mergina seksualinę prievartą ir smurtą patyrė ne šeimoje, bet iš bendraamžio. Ji kelias dienas buvo nuvykusi ištyrimui į „Užuovėją“. Pagal dabartinę darbo su šeimomis tvarką, šeimai turėtų būti organizuojama atvejo vadyba, tačiau vadovai paskyrė dirbti su šeima be vadybos ir įvertinti paslaugų poreikį. Šis sprendimas buvo teisingas, dėl to, kad problema, dėl kurios su šeima buvo pradėtas socialinis darbas, yra labai jautri. Aplankius šeimą iš karto buvo aišku, kad jiems sunku kalbėti apie įvykusį patyrimą, jie labai užsidarę savyje, jautėsi nepasitikėjimas, nenoras kalbėti apie šią problemą „garsiai“. Šiuo atveju šeimos nariai prašė tik psichologinės pagalbos mergaitei. Jeigu šeimai būtų pradėta atvejo vadyba, į procesą automatiškai būtų įtraukti ir kiti asmenys/dalyviai, ir šeimai galimai būtų dar sunkiau atsiskleisti ir priimti pagalbą. Šiame pavyzdyje patraukia dėmesį tai, kad organizacijos vadovas nusprendė neįtraukti atvejo vadybininkės ir vadovauti procesui paskyrė socialinį darbuotoją. Tai labai aiškus pavyzdys, kuris iliustruoja, kaip svarbu vadovautis požiūriu, kuriame atkreipiamas dėmesys į įsitraukusių asmenų individualius poreikius, patirtis, emocijas ir kokį tikslą norima pasiekti. Šis pavyzdys iliustruoja socialinio darbuotojo pastangas sukurti abipusiu pasitikėjimu grįstus santykius su klientu, jautrumą, o toks darbas reikalauja laiko.

4 pavyzdys: Socialinio darbuotojo pagalba skyrybų atveju

Skyrybos - vienas sudėtingiausių šeimos gyvenimo etapų, paliečiantis ne tik sutuoktinius, bet ir jų vaikus. Šiuo laikotarpiu vaikai dažnai patiria emocinį nesaugumą, stresą, kaltės jausmą ar baimę dėl ateities. Socialinis darbuotojas atlieka svarbų vaidmenį padėdamas šeimai įveikti skyrybų sukeltus sunkumus ir užtikrinti vaiko gerovę. Moksliniai tyrimai rodo, kad didžiausią žalą vaikui daro ne pats skyrybų faktas, o nuolatinis tėvų konfliktas. Tokiose situacijose itin svarbus tampa atvejo vadybos procesas, kurį taiko socialiniai darbuotojai, siekdami užtikrinti koordinuotą, nuoseklią ir į vaiko interesus orientuotą pagalbą. Skyrybų proceso metu socialinis darbuotojas teikia pagalbą vaikui ir jo tėvams. Socialinis darbuotojas siekia apsaugoti geriausius vaiko interesus ir padėti šeimai kuo konstruktyviau išgyventi pokyčius ir priimti sprendimus.

Viena svarbiausių socialinio darbuotojo funkcijų - vaiko gerovės užtikrinimas. Socialinis darbuotojas teikia emocinę paramą vaikui, padeda jam saugioje aplinkoje išreikšti jausmus, susijusius su tėvų skyrybomis, ir padeda suprasti vykstančius pokyčius. Taip pat siekiama stiprinti vaiko saugumo jausmą, palaikyti kasdienę rutiną ir stabilumą. Specialistas siekia suprasti vaiko emocinę būseną, padeda jam išreikšti jausmus ir suvokti, kad tėvų sprendimas skirtis nėra jo kaltė. Vaikui ypač svarbus stabilumo jausmas, todėl socialinis darbuotojas padeda išlaikyti kasdienę rutiną, palaiko ryšį su abiem tėvais ir užtikrina, kad vaiko poreikiai būtų girdimi. Prireikus jis tarpininkauja tarp vaiko, tėvų ir kitų specialistų, kad vaiko nuomonė būtų išgirsta. Ne mažiau svarbi pagalba teikiama ir tėvams. Socialinis darbuotojas konsultuoja juos apie skyrybų poveikį vaikų psichologinei būklei, skatina atsakingą ir bendradarbiaujančią tėvystę. Kadangi skyrybas dažnai lydi konfliktai, socialinis darbuotojas padeda tėvams rasti konstruktyvius sprendimus, mažinti įtampą ir susitarti vaiko labui. Akivaizdu, jog socialinis darbuotojas veikia kaip tarpininkas tarp vaiko ir tėvų, kaip konsultantas bei pagalbos organizatorius. Tinkamai suteikta socialinė pagalba padeda šeimai sklandžiau prisitaikyti prie pokyčių ir kurti stabilesnius santykius ateityje.

Iššūkiai socialinio darbuotojo darbe ir ateities perspektyvos

Socialinių darbuotojų darbas yra nepaprastai sunkus. Socialinis darbas dažnai yra trys žingsniai į priekį ir penki atgal. Dirbama su žmogumi, kuris yra palūžęs, jo savivertė žema, kuris nepasitiki savimi ir kitais, nemato prasmės.

Socialinio darbuotojo iššūkiai

Socialiniai darbuotojai susiduria su įvairiais iššūkiais, tokiais kaip:

• Laiko trūkumas
• Per didelis darbo krūvis
• Informacijos stoka apie socialinio darbuotojo tobulinimo galimybes
• Profesinio perdegimo sindromo prevencijos trūkumas
• Finansinės problemos (mokymai, supervizijos yra mokami)

Patys darbuotojai nesulaukia tinkamo institucinio palaikymo ir darbo įvertinimo, o priimant sprendimus jie neturi įtakos, nes juose nedalyvauja. Be to, dėl problematiškų vaikų jaučiama institucinė diskriminacija, nes gero elgesio vaikai dėmesio sulaukia mažiau. Socialiniams darbuotojams dėl pertvarkos tikslingumo nekiltų abejonių ir jaustųsi ramiau, jeigu priimamuose sprendimuose dėl tolimesnio jų gyvenimo būtų įtraukti vaikai ir jie patys, nes gaunama informacija nesuteikia reikiamo pagrindo padėti vaikams išgyventi pokyčius, o ir patys dėl informacijos stokos dažnai jaučiasi nesaugiai.

Deinstitucionalizacijos proceso iššūkiai

Deinstitucionalizacijos tikslas yra pagalba vaikui ir šeimai. Vaikai išgyvena stiprius ryšių pokyčius su jam artimais žmonėmis, turi kurti naujus su darbuotojais, ieškodami paguodos, tačiau instituciniai rėmai neužtikrina, kad ryšius pavyktų susikurti ir išlaikyti. Pertvarkoje dar nėra įgyvendinta paslaugų plėtra bei alternatyvios globos trūkumas neužkerta kelio vaikui patekti į emociškai nestabilią ir pozityvių ryšių stokojančią aplinką. Tarpinstituciniam bendradarbiavimui užtikrinti pasigendama politinės valios ir interesų grupių paieškų, socialinės klasterizacijos stoka nesudaro sąlygų įtraukti daugiau dalyvių, suinteresuotų dėl vaikų globos ir jų gerovės.

Vaikų dalyvavimas ir palaikymas vyksta kokybiškai, kai sprendžiamas vaiko tolimesnės globos klausimas, kai atsižvelgiama į vaiko interesus, tačiau karantino sąlygos blogina situaciją, paaštrina vaiko emocinę būklę. Vaikams sudaromos didesnės galimybės valdyti apčiuopiamus, finansinius bei materialiuosius išteklius, bet ne ryšius, o vaiko, linkusio į destruktyvų elgesį, nuomonė mažiausiai yra vertinga, jį bandoma nuolatos pritaikyti prie ydingos sistemos metant iš vienos vietos į kitą. Atliktas tyrimas parodė vaiko, išgyvenančio globą, psichosocialinės būsenos kaitą patekus į globą, kaip ją įtakoja atskyrimas nuo šeimos, kokius išgyvenimus jie būna patyrę. Socialinis darbuotojas nuolatos dirba su vaiko jausmų pokyčiais, tad kartais globa turi ir teigiamą poveikį vaiko elgesiui.

tags: #socialinio #darbuotojo #pagalba #agresyviam #vaikui #globos

• Patogi sulankstoma lovytė kelionėms
• Stilius ir patogumas
• Edukaciniai žaidimai su dinozaurais
• efektyvus kalbos ugdymas vaikams
• Darbas aukle Kipre