Ką daryti, kai vaikas neklauso: patarimai tėvams
Vaikų nepaklusnumas - vienas dažniausių iššūkių, su kuriuo susiduria tėvai. Tai gali kelti nerimą, frustraciją ir neapibrėžtumą, ypač kai atrodo, kad niekas nepadeda. Tačiau svarbu suprasti, kad vaikų elgesys dažnai yra jų raidos etapas arba reakcija į aplinką ir vidinius poreikius.
„Per karantiną mamoms ir tėčiams tenka priminti, kad vienu metu rūpintis vaikais, darbiniais reikalais ir ant savo pečių užsikrauti visą buitį yra tiesiog neįmanoma“, - sako psichologė Jūratė Baltuškienė. Šalyje prasidėjus karantinui ir pasikeitus įprastoms gyvenimo sąlygoms, ilgai lauktas laikas namuose su artimaisiais kai kurioms šeimoms apkarto. Mintyse besisukantis vaizdas apie gardžius pusryčius, laiku nudirbtus darbus, tvarkingus namus ir jaukiai ant kilimo žaidžiančius vaikus pasirodė tesintis tik iliuzija. „Niekur nedingo senos problemos, tėvams kėlusios klausimų dar iki karantino, - vaiko elgesys, savijauta, mokymasis. Kadangi šiuo metu patiriame daugiau įtampos, jos net šiek tiek paaštrėjo. Karantino pradžioje tėvai domėjosi, kaip kartu su vaikais draugiškai laikytis naujų taisyklių, susitarti, kad paaugliai nesiveržtų susitikinėti su draugais, mažieji plautų rankas. Praėjus kelioms karantino savaitėms, pastebėjome, jog ima kilti bendresnė įtampa, į „Tėvų liniją“ skambinantys tėvai ėmė pastebėti tam tikrų savo atžalų elgesio pokyčių: vaikai tapo agresyvesni, jiems be jokios priežasties ima skaudėti pilvą, sutriko puoduko reikalai“, - iššūkius, su kuriais per karantiną susiduria tėvai ir vaikai, vardija J. Baltuškienė.
Jeigu tėvai patiria įtampą, vaikai neberanda, kas jiems padėtų susitvarkyti su savo jausmais. Natūralu, kad daugelis tėvų šiuo metu jaučia įtampą - išgyvena dėl darbo, ateities, jaudinasi dėl artimųjų sveikatos, bando suderinti darbus, namų ruošą ir vaikų priežiūrą. „Girdime, kad per karantiną tarp vaikų ir tėvų padaugėjo konfliktų, tėvai nespėja suderinti savo darbų ir nuotolinio vaikų mokymosi, todėl kyla labai didelė įtampa. Tada pradeda kilti balsai ir tonas, didėja reikalavimai, mažėja supratingumas. Mažesni vaikai daug ką girdi, vyresni jau patys daugiau supranta, todėl jie perima tėvų emocijas. Jeigu tėvai patiria įtampą, vaikai neberanda, kas jiems padėtų susitvarkyti su savo jausmais. Tada ir prasideda užsisukimas įtampos rate“, - dėsto J. Baltuškienė.
„Pradėjus ieškoti pasikeitusio vaiko elgesio priežasčių, tėvams pasidaro truputį aiškiau, kad čia ne vaikui kažkas atsitiko, kad jo pasikeitęs elgesys būnant namie turi ne visada nuo jo paties priklausančias priežastis. Neretai vaikas dar nelabai moka įvardinti savo savijautos, todėl ji išryškėja per įvairiausius simptomus ar netinkamą elgesį“, - sako J. Baltuškienė.
„Tam, kad emocijų „nupylimo“ objektu netaptų vaikas, suaugusiesiems rekomenduojame atrasti savų nusiraminimo būdų. Beje, suaugusiesiems labai svarbu nelikti tik su vaikais ir vaikų problemomis. Tėvams patariame kalbėtis su kitais suaugusiaisiais, paskambinti mamai, draugei ar draugui. Nors pradžioje gali būti nedrąsu, ši patirtis tėvams gali būti nauja, „Tėvų linijoje“ dirba jautrios psichologės, suprantančios situaciją ir palaikančios tiek mamas, tiek tėčius, tiek senelius, kitus giminaičius ar mokytojus“, - dėsto J. Baltuškienė.
Vis dėlto didžiausia problema, su kuria per karantiną susiduria įvairaus amžiaus vaikus auginantys tėvai, anot „Tėvų linijos“ vadovės, yra tai, jog tėvai kaip įmanydami stengiasi viską aprėpti. Mamoms ir tėčiams vis sakome, kad jie turi ne tik rūpintis visa šeima, bet ir nepamiršti savęs. Per karantiną jiems tenka priminti, kad vienu metu rūpintis vaikais, darbiniais reikalais ir ant savo pečių užsikrauti visą buitį yra tiesiog neįmanoma. Neįmanomais dalykais užsiimantiems tėvams kartojame, kad vaikams nereikia tobulų mamų ir tėčių - vaikams reikia pakankamai gerų mamų ir tėčių“, - kalba J. Baltuškienė.
Jai antrina ir „Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė, ji atkreipia dėmesį, kad dabartinė situacija atskleidė įvairiaspalvę, ne vien malonių emocijų puokštę. Taip yra todėl, kad dabartinė situacija yra neeilinė ir kylantys jausmai nėra panašūs į mūsų ligšiolinius patyrimus. Kadangi susidūrėme su įprastinio gyvenimo apribojimais - vaikai nelanko ugdymo įstaigų, negali susitikti su draugais, eiti į mėgstamus būrelius - visa tai į gyvenimą įneša įtampos. Natūralu, kad laikas, kurį dabar leidžiame su šeima, yra šiek tiek kitoks, nuspalvintas gausesnių, įvairesnių emocijų“, - portalui LRT.lt sako J. S. Jasiulionė.
Todėl šiuo metu itin svarbi nuolatinė tėvų savistaba ir vidinis dialogas, aiškus apsibrėžimas, ką privalau ir ko neprivalau daryti, sako psichologė. Taip pat tėvams labai svarbu stebėti savo emocinę būseną. Viena iš dažnų ir labai svarbių rekomendacijų yra turėti dienos rutiną ir joje rasti laiko veiklai, kuri atpalaiduoja ir leidžia gerai pasijusti. Galų gale, kol vaikai, pavyzdžiui, žiūri mėgstamą laidą, per tą laiką mama ar tėtis gali ne kibti į darbus, kurių kasdien yra begalė, o pasidaryti arbatos, pažiūrėti į langą, išeiti į balkoną, skirti laiko trumpai meditacijai. Tokie maži dalykėliai, padedantys atstatyti gyvybines jėgas, šiuo metu yra ypač svarbūs“, - dėsto J. S. Jasiulionė.
Nenuostabu, jog kai kurios su karantino sunkumais namuose susidūrusios mamos pradėjo svajoti apie sugrįžimą į darbą. Visgi, prisileidusios tokią mintį, jos gali pradėti save kaltinti, graužtis, kad nesidžiaugia laiku namuose, su šeima. Anot J. S. Jasiulionės: „Manau, visai natūralu, kad kai kurios mamos nori sugrįžti į darbą, nes darbo ilgesys yra aiškios struktūros, tam tikrų įprastinių dalykų, kurie gyvenime suteikia saugumą, ilgesys. Vaikus auginančios moterys vis dar susiduria su dideliais vidiniais ir visuomenės lūkesčiais: jos turi būti profesionalės savo darbe, būti geros mamos, gebėti spręsti vaikų konfliktus, nepriekaištingai gaminti ir t. t. Šiuo laikotarpiu reikalingas savęs priėmimas ir supratimas, kad kokie jausmai bekiltų, jie tiesiog signalizuoja apie mūsų būseną ir tam tikrą poreikį. Svarbu ne tiek panirti į mintis, ar viskas man gerai, kiek pagalvoti, kas man padėtų atsikvėpti, pasijusti geriau ir bet kurią akimirką išnaudoti galvojant ne tik apie kitus šeimos narius, bet ir apie save, savo poreikius ir vidinį pasaulį“, - sako psichologė J. S. Jasiulionė.
Jeigu ieškote skubios psichologinės pagalbos, kviečiame kreiptis į specialistą jo budėjimo laiku. Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. Pagalba teikiama nusižudžiūsių artimiesiems.
Atskirais atvejais, itin aršus, dažnai pasitaikantis ir agresyvus užsispyrimas (nepaklusnumas) gali būti elgesio sutrikimo ženklas. Jei be nuolatinio priešgyniavimo pastebite ir kitų elgesio sutrikimo požymių, pavyzdžiui, agresiją, negebėjimą sutelkti dėmesio, hiperaktyvumą, reikėtų būtinai pasitarti su vaiko raidos specialistu ar psichologu.
Gera žinia nepaklusnių, priešgyniauti linkusių vaikų tėvams: 2015-aisiais Amerikos psichologų asociacija (angl. American Psychological Association) paskelbė tyrimą, kurio metu nustatyta, kad nepaklusnūs vaikai, kurie kelia klausimus, abejojasi autoritetais, tačiau vis tiek stengiasi siekti savo tikslų, ateityje tampa sėkmingesni. Be kita ko, šis tyrimas atskleidė ir vieną kiek netikėtą koreliaciją: gerai besimokantys, tačiau nepaklusnūs, autoritetais abejojantys ir jų valiai aklai nepasiduodantys vaikai turėjo aukštesnį intelekto koeficientą (IQ), pasiekė geresnių akademinių rezultatų, užėmė aukštesnes pareigas bei uždirbo daugiau.
Nepaklusnūs, užsispyrę vaikai labai nori būti savarankiškais, tad suteikite jiems šią galimybę. Pavyzdžiui, jeigu kyla problemų dėl nenoro rengtis, pasiūlykite vaikui pačiam susidėlioti patinkantį aprangos derinį...
Pavyzdžiui, jei vaikas įsigeidė naujo mobilaus telefono, jūs vaikui galite pasakyti, kad tam šeima gali skirti dalį reikiamos sumos, tačiau likusią jis turi sukaupti iš savo kišenpinigių, galbūt atsisakyti kitų vaikui numatytų pirkinių (pavyzdžiui, naujo džemperio).
Išbandykite trijų TAIP! metodą
Vaikas kartais pats nepajunta, kaip įsisuka į „Ne“ ratą ir nė nesusimąstymas priešgyniauja tiesiog iš inercijos. Su mažesniais vaikais psichologai siūlo pasinaudoti gudriu „Trys TAIP!“ metodu. Užduokite vaikui du lyg ir nesusijusius klausimus, į kuriuos jis tikrai atsakys teigiamai. Pavyzdžiui, vaikas nenori eiti praustis, paklauskite jo: „Klausyk, tau juk patinka žaisti su nauja lėle, TAIP?“. Vaikas sutiks. Tuomet užduokite kitą klausimą: „Būtų smagu praustis vonioje su ta lėle, TAIP?“. Vaikas ir vėl atsakys teigiamai.
Vaikai dažnai priešinasi, kai tenka atlikti ilgas, nuobodžias, jiems nepatinkančias užduotis. Pavyzdžiui, atliekant namų darbus paprašykite vaiko parašyti tris eilutes žodžių, o tada tris kartus apibėgti aplink stalą. Suteikite vaikui tokią galimybę ir pasiūlykite susitvarkyti kuo greičiau, bet nedarant klaidų (t.y. nepamirštant, kad reikia atlikti ir kitą užduotį).
Nepaklusnūs vaikai ypatingai siekia tėvų dėmesio, nori būti įvertinti ir išgirsti, tačiau dažnai girdi daug negatyvių frazių: „užsispyręs, kaip ožys“, „su tavimi neįmanoma susitarti“, „kodėl su tavimi taip sunku“. Kaip laiške rašo tėtis Rimvydas (vardas pakeistas), jo „dešimtmetis nuolat atsikalbinėja, maištauja, pastaruoju metu dažniausi jo žodžiai - „nedarysiu“, „nenoriu“, „neisiu“. Kad ir ką sakytume, viskas negerai, netinka. Vaikas tarsi specialiai elgiasi priešingai nei sakoma, lyg bandytų mūsų kantrybę. Kartais galvojame, kad auginame maištininką. Pasitaiko, kad neištvėrę jį subarame pakeltu tonu, pagrasiname. Kodėl jis taip elgiasi? Patarkite, ką daryti ir kaip susivaldyti nepliaukštelėjus vaikui.“
Po tokių situacijų dažniausiai kyla konfliktai, kurių pasekmės būna skaudžios: tarp tėvų ir vaikų prarandamas pasitikėjimas, nebėra nuoširdžių pokalbių, supratimo ir palaikymo. Vaiko teisių apsaugos specialistai supranta, jog tėvams skaudu, kai vaikas atsikalbinėja ir nedaro tai, ko jie prašo, kai į prašymą reaguoja atšiauriai, tačiau, visų pirma, pataria išsiaiškinti maišto priežastis.
Situacijos analizė ir psichologų patarimai
Situaciją plačiau komentuoja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Mobiliosios komandos psichologė Laura Kmitė: „Maištaujančių ar kitaip netinkamai besielgiančių vaikų tikslas nėra konkrečiai supykdyti ir erzinti tėvelius ar kitus šeimos narius. Būna ir taip, kad vaikas pats nesuvokia ir negali įvardinti, kaip jis jaučiasi ir kodėl netinkamai elgiasi. Dažniausiai vaikų netinkamo elgesio tikslai yra susiję su emociniais bei fiziniais poreikiais.
Skirkite vaikui kokybiško laiko ir nuoširdaus dėmesio
Paprastai vaikai yra linkę prieštarauti tėvams, kai jiems trūksta tėvų dėmesio. Tai reiškia, kad vaikams trūksta fizinio kontakto, artimo emocinio ryšio, todėl jie visais įmanomais būdais siekia būti tėvų dėmesio centre, siekia būti mylimi, svarbūs ir pastebimi. Ypač tarp brolių ir seserų vyrauja neteisybės ar nelygybės pojūtis tada, kai tėvai skirtingai teikia dėmesį savo vaikams. Tokiais atvejais rekomenduojama skirti laiką kiekvienam vaikui su kiekvienu iš tėvų atskirai, t. y. skirti individualų laiką vaikui. Tais atvejais, kai šeimoje auga vienas vaikas ir jis dažnai neduoda tėvams ramybės, taip pat svarbu sutarti aiškų laiką, kada tėveliai galės jam skirti individualų dėmesį. Vaikams reikia aiškaus laiko.
Ypatingai jaunesni vaikai neturi kantrybės ir visko nori čia ir dabar. Tokiais atvejais tėveliai gali informuoti savo atžalas sakydami, pavyzdžiui, „šiuo metu esu užsiėmusi, tačiau kai baigsiu (įvardyti, kokią veiklą atliekate ir kodėl ją svarbu padaryti), tuomet tau skirsiu laiko / su tavimi pažaisiu“. Labai svarbu išpildyti savo pažadą. Jeigu dėl tam tikrų priežasčių tėvai negali ištesėti duoto pažado, geriausia vaiką informuoti dėl kokių priežasčių taip nutiko ir aptarti kitą pasibuvimo laiką. Toks bendradarbiavimas ir lygiavertiškumas vaikui leidžia pasijausti išgirstam ir mylimam.
Padėkite atpažinti nuovargį ir jį pašalinti
Kita dažna prieštaraujančio elgesio priežastis yra nuovargis. Kai vaikas yra pavargęs, jis yra linkęs savo emocinį būvį išlieti ant artimiausių žmonių. Tokiu atveju rekomenduojama jam padėti įvardinti būseną, pavyzdžiui, „aš matau, kad tu šiuo metu esi pavargęs ir dėl nuovargio greitai supyksti, susierzini, nesilaikai mūsų susitarimų, kaip aš galėčiau tau šiuo metu padėti?“
Pagalba suvokti dėl ko ir kaip yra jaučiamasi veikia tarsi žaibolaidis trenkiant žaibui, tačiau reikėtų neapsigauti - vieno žaibolaidžio nepakaks. Kiekvienam atvejui prireiks kantrybės ir resursų išmokyti vaiką atpažinti nuovargį bei tinkamai jį pašalinti. Tėveliams patariama kartu su vaiku atrasti, kokie būdai vaikams padeda atsipalaiduoti, pailsėti. Jeigu vaikas prašo priemonės, kuri galimai vaiką tik dar labiau išsekintų, aptarkite tos priemonės naudojimo laiką.
Skatinkite atžalą savarankiškai tvarkytis
Nereta tėvų ir vaikų konfliktų priežastis yra vaikų savarankiškumo problema. Šiuo atveju arba vaikams trūksta savarankiškumo dėl tėvų pastangų viską atlikti už vaiką (iš geriausių paskatų) ir vaikas tuo naudojasi bei reiškia pretenzijas tėvams, kai yra paprašytas atlikti kažkokią veiklą, arba vaikai maištauja norėdami savarankiškumo ne pagal savo amžių.
Vieni iš pirmųjų savarankiškumo įgūdžių atsiranda tuomet, kai vaikai pradeda norėti tvarkytis. Tas etapas ateina tada, kai vaikai dar patys nelabai moka koordinuoti savo kūno ir jų namų ruošos darbai atrodo kaip netvarka ar terlionė. Labai svarbu skatinant vaiko savarankiškumą per namų tvarkymąsi neištaisyti vaiko padarytos „tvarkos“ prie jo paties bei paskatinti jį už padarytą rezultatą, net jeigu tas rezultatas jūsų netenkina.
Vėliau vaikui augant galima labiau jį pamokyti ir paraginti prisijungti prie sudėtingesnių namų ruošos darbų. Toks paprastas įgūdis kaip namų tvarkymasis ugdo ne tik gebėjimą pasirūpinti savo aplinka ir savimi, bet ir ugdo valią daryti nuobodžius ar ne tokius malonius dalykus.
Leiskite vaikui nuspręsti, kaip praleisti laisvalaikį
Lygiai taip pat savarankiškumą galima ugdyti per atsakomybės atidavimą vaikams už laisvo laiko praleidimą. Šiuolaikiniai vaikai yra įpratę prie įvairių pramogų bei veiklų, kurias dažniausiai organizuoja tėvai. Dėl to vaikai turėdami neužimto laiko reiškia pretenzijas tėvams, nes jiems nuobodu ir nėra ką veikti. Nuobodžiaujantys vaikai pradžioje būna itin irzlūs, nepakantūs, reikalaujantys ir neatliekantys savo pareigų. Apsišarvojus kantrybe ir nukreipiant vaikus, kad šis laikas yra skirtas tik jiems ir tik jų atsakomybė yra nuspręsti, kaip tą laiką praleisti, ilgainiui išsivysto vaikų kūrybiškumas, lavinasi bendravimo įgūdžiai bei savarankiškumas.
Taigi atpažinus maištaujančio vaiko elgesio priežastį ir padedant vaikui lavinti jo emocinį intelektą, nenustebkite, kad norimam rezultatui pasiekti reikės laiko. Nuosekliai naudojant susitarimus su vaikais, atsižvelgiant į jų nuomonę, įtraukiant į šeimos buitinį gyvenimą, vaikai turi unikalią progą pasijusti reikalingi, svarbūs ir mylimi. Taip pat ir tėvai naudodamiesi aiškia bendravimo su vaikais struktūra jaučiasi ramesni, užtikrinti.
Išdrįskite kreiptis pagalbos į profesionalus
Vaiko teisių apsaugos specialistai pataria tėvams jaučiant, kad patys nebekontroliuoja situacijos, nebijoti kreiptis pagalbos į psichologą. Pastarasis, stebėdamas situaciją iš šalies, atkreipdamas dėmesį tiek į tam tikrą vaiko elgesį, tiek į tėvų reakcijas, nuostatas, iškilus vaiko elgesio problemoms bei kartu su šeimos nariais išgrynindamas galimus sprendimo būdus gali suteikti profesionalią pagalbą. Dažnai tėvai žino atsakymus, tik juos reikia aiškiai įvardinti ir padrąsinti imtis pokyčių, patiems keisti savo elgesį.
Primename, kad fizinis skausmas yra netoleruojamas, tai negali būti auklėjimo priemonė. Vaikas neturi galimybės apsiginti. Fizinio veiksmo panaudojimas prieš vaiką padaro didelę žalą jo psichologinei būsenai ir ateičiai, nes vėliau, vaikas atėjęs į darželį ar mokyklą, taip pat gali smurtauti prieš kitus vaikus.
Trejų metų sūnų auginanti mama prašo specialistės patarimo - kaip susikalbėti ir kaip auklėti neklusnų trimetį? Mama klausia: „Mano berniukui treji metukai, turim tokią mažą problemą - jis mūsų neklauso ir atsikalbinėja. Net nebežinau, kaip su juo kalbėt ir ką daryt?“
Atsako psichologė Daiva Čeponienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija. Ačiū jums už klausimą. Skaitydama jį jaučiau jūsų nuovargį, nusivylimą ir nuoširdų pagalbos prašymą. Pirmosiomis eilutėmis iškart norisi pasakyti, kad tai, kas vyksta su jūsų berniuku, viskas yra normalu. Labiau sunerimti reiktų priešingu atveju, t.y. tada, jei vaikutis su viskuo sutiktų ir viskam paklustų. Tikriausiai jums jau teko skaityti apie trečiųjų metų krizę (nors kai kurie tėvai sako, kad paskui prasideda ketvirtųjų, penktųjų ir n-tųjų metų krizės)? Jei taip, tuomet jums turbūt jau žinoma, kad trimečiams atsikalbinėti, viską neigti, savivaliauti, priešintis tėvų vadovavimui yra visiškai įprastas elgesys, atitinkantis jų raidos etapą. Ką gali ir turi daryti tėvai, kad vaikas sėkmingai įveiktų šį etapą? Pirmiausia - nusiraminti patiems. Nešaukti ant vaiko, nes tikrai nepadės. „Neauklėti“ bausmėmis, nes tai irgi nepadeda. Čia svarbu nustatyti leistinas ribas, jų laikytis, bet kartu būti lankstiems, kantriems, daugiau vaikui leisti, jei tai nėra už leistinų ribų, negu drausti.
Grįžkime prie Jūsų berniuko. Trečiaisiais gyvenimo metais vaikai mokosi būti savarankiški, nepriklausomi. Mokosi pasitikėti savo jėgomis, pažįsta baimės ir saugumo jausmus. Pagrindinis trimečių šūkis „Aš pats!“. Pavyks, nepavyks, bet viską jūsų mažajam norisi daryti pačiam, išbandyti ką sugeba. Bet gi čia ir atsiranda pirmoji problema - pirmasis išbandymas. Ir tas pirmasis - ne tik vaikui, bet ir tėveliams. Tėvai skuba ir nori, kad viskas vyktų greitai ir teisingai, tai negi lauks penkiolika minučių, kol vaikas pats užsisegs striukę? Aišku, kad ne! Nejučia prasideda kova. O kas nugalės? Žinoma, tas, kuris didesnis ir geriau viską moka. Vaikas bandys maištauti, atsikalbinėti, neklausyti, bet kartas po karto įsitikins, kad jis mažas ir dar nieko nesugeba. Ką daryti, kad ši situacija nesibaigtų vienu kurio nors pralaimėjimu? Bendradarbiauti! Jeigu matote, kad užduotis vaikui neįveikiama, padrąsinkite už pastangas: „Matau, kad esi labai sumanus ir stengiesi sujungti užtrauktukus, gal leisi man padėti tavo rankytėms užtraukti striukės užtrauktuką?“
Taip pat žr
Kitas ne mažiau svarbus trimečio pareiškimas, tinkantis bet kurioms situacijoms: „Aš noriu!“. Vaikas gali norėti šokolado prieš pusryčius arba torto vietoj pietų. Svarbiausia tokioje situacijoje pripažinti jo norą ir pasiūlyti tinkamo maisto. Įsivaizduokime: grįžtate namo šaltą žiemos vakarą ir sakote savo sutuoktiniui, kad labiau už viską dabar norėtumėt nuvažiuoti į šiltus kraštus. Kaip jaustumėtės, jei vyras jums atšautų: Ką čia dabar pasakoji, mes gi neturim pinigų tokiai kelionei, be to labai pavojinga skristi lėktuvu, o ir besaikis buvimas saulėje gali sukelti odos vėžį”. Ar nepasijustumėte nesuprasta? Juk tik pasidalijote savo noru, nieko žūtbūt nereikalavote, o čia…Įsivaizduokime kitaip besibaigiantį pokalbį su vyru, kai jis išklausęs jus ima ir sako: „O taip, būtų gerai tokią šaltą žiemą atsidurti ten, kur šilta. Tikrai norėčiau, bet, deja…“. Taigi, savo „trimetukams“, kai jie sako kažko norį, mes irgi galime pripažinti jų norą ir pasakyti „suprantu, kad nori šokolado, ir aš jį labai mėgstu. O koks šokoladas tau skanesnis su riešutais ar su uogomis?” Kalbėdami su vaiku apie jo norą, išvengsite konflikto, lavinsite jo vaizduotę. Svarbu atminti, kad vaikams svarbiau yra procesas, t.y. įsivaizdavimas, koks tas šokoladas, kokių skonių gali būti, kokios formos, o ne turinys (šiuo atveju šokoladas).
Ir trečioji situacija, kuri, manau, jums taip pat yra pažįstama: susiruošėte eiti su vaiku į parduotuvę, o jūsų mažylis sau ramiausiai žaidžia. Jo planuose kelionė nenumatyta. Dažniausiai, ką tenka girdėti iš tėvų, tai pasakymą - pagrasinimą vaikui, kad tuoj pat liautųsi žaisti, nes bus paliktas vienas namuose. Kiti tėvai bando jėga aprengti ir išnešti vaiką iš namų. Suprantama, kad nei vienas, nei kitas variantas nėra tinkami. Jie skatina vaiką kovoti ir tai visiškai suprantama. Šioje situacijoje tinkamiausias sprendimas būtų pastatyti smėlio laikrodį ir paaiškinti vaikui, kad kai laikroduko smėliukas išbyrės, jūs turėsite išeiti pro duris. Taip pat čia svarbu užtikrinti, kad grįžus vaikas galės tęsti žaidimą. Taip elgdamiesi parodysite vaikui pagarbą (juk nenešate savo draugės į mašiną, kai jūs kur nors skubate, o ji dar nori pas jus pasisvečiuoti, o paaiškinate, kad po kelių minučių turite išeiti). Taip elgdamiesi kursite šiltus santykius su vaiku ir tai padės jums nustatyti vaiko elgesio ribas.
Taigi, apibendrinant, jei mažylis neklauso, ignoruokite jo netinkamą elgesį ir skirkite dėmesio tuomet, kai jis elgsis deramai. Stenkitės klausytis ir atspindėti vaiko jausmus sakydama: „Matau esi liūdnas, nusiminęs, piktas ir kt.“ Paaiškinkite, kaip jaučiatės jūs tokioje situacijoje, pavyzdžiui, „Man neramu, kai šokinėji ant lovos, nes gali susižeisti“. Ir dar: leiskite vaikui rinktis. Pavyzdžiui, jeigu vaikas nenori autis batų, galima jam pasiūlyti: „Ar nori autis batų atsisėdęs ant kėdės ar ant fotelio“. Vaikui leisdami rinktis stipriname jo atsakomybę ir leidžiame pasijusti savarankiškam.
Pabaigai norisi akcentuoti, kad net ir mums nepatinkantis vaiko elgesys (atsikalbinėjimas, neklausimas) yra reikalingas jo raidai. Ir tik begalinė tėvų kantrybė, mažylio poreikių supratimas, besąlygiška meilė, apkabinimai, gebėjimas į situacijas pasižiūrėti su humoru padeda žingsnis po žingsnio įveikti visus kylančius sunkumus.
Ką daryti, kai 4 metų sūnus visiškai neklauso - nei manęs, nei auklėtojų darželyje, nei būreliuose. Sūnus Benas mylimas, su juo daug užsiimama, visada apkabinamas, daug kalbama su juo, bet, rodos, pro viena ausį įeina, o pro kitą išeina. Tėtis irgi kalbasi, pasisodiname, bandėme „kėdutės metodą“, kurį naudoja darželiuose - pasėdėti ir apmąstyti. Jam nustatyta aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, bet autizmo diagnozė atmesta. Benas darželyje krenta ant žemės, jei jo nerengia, namie ir pats nebesirengia, bet kai sakau, kad negaus pažaisti telefonu ar kad išmesiu visus “žmogaus voro” rūbelius, nurimsta. Nesimuša, nėra agresyvus. Darželyje lanko piešimo būrelį, labai patinka, lanko šokius ir futbolą pagal nuotaiką. Bet jei nepatinka kas nors arba, pvz. negali atsistoti prie to vaiko, kurio nori, krenta, lenda po suoliuku ir guli. suprantu jūsų susirūpinimą ir apimantį bejėgiškumo jausmą auklėjant sūnelį. Pradėkime nuo to, jog jūsų vaikučiui, kaip teigiate, diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, taip pat buvo kilę įtarimų dėl autizmo diagnozės, kuri atmesta. Neretai auklėdami aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turinčius vaikus, tikrai sąmoningai to nenorėdami tėvai nueina trim skirtingai nepalankiais pozityviai bendrauti ir puoselėti gerą ryšį keliais. Vadinasi, svarbu stebint savo vaiką, įsigilinant į jo individualias savybes paieškoti būdų susitarti dėl būtiniausių dalykų ir nuosekliai laikytis susitarimų. Tokiems vaikučiams itin reikalinga rutina, aiškios taisyklės, pagalba sutelkiant dėmesį, pagalba mokant reguliuoti savo emocijas. Tai darykite kantriai, be didelių lūkesčių, kad greitai pastebėsite rezultatą, pasidžiaukite mažiausiais laimėjimais. Konkrečių metodų nenurodysiu, nes juos reikėtų individualiai parinkti būtent jūsų vaikučiui, pagal jo ypatumus ir galimybes, labai detaliai pasigilinant į tai, ką jau bandėte, kas galėtų suveikti geriau. Bet pats reikšmingiausias dalykas - žiūrėti į savo vaiką su besąlygiška meile kaip į unikalų žmogų, kuriam reikia padėti užaugti, įveikti sutrikimo keliamus iššūkius, kad jis nepaisant sunkumų augintų pasitikėjimą savimi ir mokytųsi pats sau padėti.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
