Giedrės Kupstytės gyvenimo istorija yra tarsi tiltas tarp praeities skaudulių ir ateities kūrimo sporte. Nors šiandien ji puikiai atpažįstama kaip lengvosios atletikos trenerė, jos šeimos šaknys paženklintos Lietuvos tremties drama, palikusia neišdildomą pėdsaką kartų atmintyje.
Tremties tema Giedrės aplinkoje visada buvo gyva. Daugelio Lietuvos šeimų likimai buvo sulaužyti 1948 m. gegužės 22 d., kai vyko vienas didžiausių trėmimų. Tais metais iš Lietuvos buvo ištremta apie 105 000 žmonių. Šios represijos palietė ir Giedrės artimuosius, kurių gyvenimai buvo persmelkti netekčių, baimės ir kasdienės kovos už išlikimą Sibiro tremtyje.

Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra istorijos dalis, todėl privalome kalbėti ir išklausyti visų. Negalime tylėti, reikia atvirai kalbėti apie sulaužytus gyvenimus, apie nužudytuosius, apie nuo bado mirusius mažus vaikus ir suaugusius, apie laisvo žmogaus pavertimą vergu. Patirtos skriaudos neatlygins joks reabilitavimas, niekas nesugrąžins ten paliktos sveikatos ir jaunystės, o tremtinės dalia liks iki gyvenimo pabaigos.
Pati Giedrė Kupstytė vaikystėje tikrai niekada negalvojo, kad likimas pasiūlys variantą tapti trenere. Iš Smalininkų kilusi 26-erių lengvaatletė prisimena, kaip vaikystėje klasėje ją pravardžiuodavo „slieku“, todėl sportas jai atrodė kaip būdas susikurti kitokį kūną. Paradoksalu, tačiau būtent sportas tapo jos gyvenimo pagrindu, nors pradžioje ji svajojo tapti modeliu.
| Sporto šaka | Giedrės patirtis |
|---|---|
| Sprintas / Šuolis į tolį | Pradžia vaikystėje, noras būti priimtai į komandą. |
| Rutulio stūmimas | Netikėtas atradimas, vėliau tapęs profesionalia rungtimi. |
| Ieties metimas | Pagrindinė specializacija, vėliau pakeista dėl peties traumos. |
„Dabar žinau, kad treneris yra žmogus, kuris per sportą formuoja žmogų kaip asmenybę, formuoja jo vertybes ir visą pasaulėžiūrą“, - sako Giedrė. Nors pati sportininkė savo karjerą užbaigė pasirinkdama trenerės darbą, ji niekada nesigailėjo šio sprendimo. „Nebebuvo džiaugsmo ir laimės, nes reikėjo save plėšyti. Pasirinkau darbą. Iki šiol nesu sau pasakiusi: „Bliamba, kaip gailiuosi“, - atvirauja ji.
Šiandien Giedrė Kupstytė garsėja ne tik savo darbo metodais, bet ir pilietiškumu. Ji aktyviai pasisako už geresnes sąlygas sportininkams Lietuvoje. „O aš niekaip nesuprantu, kodėl turime tylėti, jei tikrai yra negerai. Čia yra mūsų darbo vieta. Kodėl negalime reikalauti gerų darbo sąlygų?“, - retoriškai klausia ji, komentuodama situaciją su sporto infrastruktūra.
Jos svajonės šiandien yra aiškios ir nukreiptos į ateities kartas:
Giedrė pabrėžia, kad jos auklėtiniai jai yra labai artimi, o darbas su jais - tai būdas perduoti tą stiprybę, kurią paveldėjo iš savo šeimos istorijos. Nors tremties šešėliai vis dar gyvi atmintyje, sporto aikštelėje Giedrė kuria šviesią ateitį, kurioje vertinamas žmogaus atkaklumas ir asmenybės ugdymas.