Lada: Slavų Harmonijos, Meilės ir Grožio Deivė

Slavų mitologija - tai turtinga ir daugiasluoksnė dievybių sistema, kurioje kiekviena dievybė atliko svarbų vaidmenį gamtos, kosmoso ir žmogaus gyvenimo tvarkoje. Ši mitologinė sistema, gimininga lietuvių mitologijai, apima visų slavų tautų tikėjimus ir pasižymi bendru pasaulėvaizdžiu, kuriame pasaulis yra nuolatinės kovos tarp tvarkos ir chaoso arena. Slavų dievybės buvo glaudžiai susijusios su gamtos reiškiniais, tačiau dažniau nei baltų mitologijoje jos turėjo aiškius antropomorfinius bruožus, charakterius ir net tarpusavio konfliktus.

Lada - Harmonijos ir Meilės Deivė

Viena svarbiausių ir gražiausių slavų deivių yra Lada, simbolizuojanti harmoniją, meilę ir grožį. Jos vardas minimas XV a. lenkų mitologijoje, o taip pat aptinkamas kituose XV-XVII a. šaltiniuose bei folklorinėse slavų dainose. Kai kurie tyrinėtojai Ladą sieja ir su baltų mitologija, o pasak P. Dundulienės, Lada ir Lela buvo senovės baltų motinos deivės, kurioms svarbiausių metų švenčių metu būdavo rengiamos apeigos. Lada apibūdinama kaip tarpininkė tarp dangaus ir žemės, lietaus davėja ir žemės globėja. Su ja siejamas ir Ladakalnio kalno Aukštaitijoje vardas.

Deivių vaidmuo buvo labai svarbus motinystėje ir meilėje, jos globė šeimą ir santarvę. Slavų panteone Lada yra viena švelniausių dievybių, globojanti šeimą, santarvę ir pavasario atgimimą. Ji siejama su meile, grožiu ir moteriška harmonija.

Slavų Mitologijos Pasaulėžiūra

Senovės slavų religija ir pagrindinės apeigos buvo glaudžiai susijusios su metų ciklu. Metai buvo dalinami pagal mėnulio ciklus ir prasidėdavo kovą. Paskutinė metų naktis/diena vadinta Velja Noč/Velik Dan, kuri vėliau, priėmus krikščionybę, tapo Velykomis. Ši šventė turėjo panašumų su Vėlinėmis ar keltų Helovinu, kuomet po kaimus vaikščiodavo persirengėliai, tikint, jog po namus klajoja protėvių vėlės.

Didžiulis pavasario festivalis buvo pašvęstas Jarilui - augmenijos dievui. Jaunuoliai, nešdami žalumynus ir gėles - naujos gyvybės simbolius, keliaudavo per kaimus, o eisenas vesdavo jaunuoliai ant žirgų, pamėgdžiodami Jarilą. Didelę reikšmę turėjo velykiniai margučiai, simbolizuojantys atgimstantį pasaulį.

Vasaros saulėgrįža, šiandien žinoma įvairiais vardais (Ivanje, Kupala, Krijes'as), buvo skirta augmenijos, vaisingumo ar santuokos dievybėms. Šiuo metu žmonės tuokdavosi, o kai kurie šaltiniai rodo, jog galėjo būti atliekamos ir orgijos. Šventės metu vykdavo gausios vaišės, šokiai, laužų perėjimas. Merginos pindavo vainikus ir burdavo iš žolių.

Vidurvasario šventė buvo skirta griaustinio dievui Perunui. Kai kurie duomenys leidžia manyti, jog senovėje vykdyti net žmonių aukojimai. Tikėtina, kad žiemos saulėgrįža, per Kalėdas, buvo pašvęsta saulės dievui Svarogui. Slavų mitologijoje Saulė buvo moteriška dievybė, o Mėnuo - vyriška.

Dievų Panteonas ir Jų Funkcijos

Slavų dievai sudarė platų ir daugiasluoksnį panteoną. Tarp svarbiausių dievybių minimi:

• Perūnas - dangaus, perkūnijos ir teisingumo dievas, vienas svarbiausių slavų panteone, kovojantis su Velesu dėl pasaulio tvarkos.
• Velesas - požemio, magijos, gyvulių ir turtų dievas, Perūno priešingybė, valdantis žemės gelmes ir likimo paslaptis.
• Mokoshė - slavų žemės, moteriškojo likimo, verpimo ir vaisingumo deivė, globojanti moteris, gimdymą, namų darbus ir žemdirbystę.
• Svarogas - dangaus kalvis, ugnies ir kūrybos dievas, nukalęs pasaulio tvarką.
• Dažbogas - saulės ir gausos dievas, dovanojantis šviesą, derlių ir klestėjimą.
• Baba Jaga - miško ragana ir laukinės gamtos dvasia, galinti būti ir pavojinga, ir išmintinga.
• Belobogas - šviesos, gėrio ir sėkmės dievas, simbolizuojantis tvarką ir teisingumą.
• Černobogas - tamsos, nelaimių ir chaoso dievas, neišvengiama pasaulio tamsioji pusė.
• Devana - miškų, medžioklės ir laukinės gamtos deivė, artima baltų Medeinai.
• Dodola - lietaus ir vaisingumo deivė.
• Domovojus - namų dvasia, sauganti šeimą ir židinį.
• Dzidzilelya - meilės ir pavasario deivė.
• Horsas - saulės ir šviesos dievas.
• Jaryla - pavasario, vaisingumo ir jaunystės dievas.
• Koliada - žiemos saulėgrįžos dievas.
• Kostroma - pavasario ir derliaus deivė.
• Kupala - vasaros saulėgrįžos, vandens ir vaisingumo deivė.
• Lelė - Lados dukra, jaunystės ir pavasario deivė.
• Liesovikas - miško dvasia.
• Morana - žiemos, mirties ir tamsos deivė.
• Rarogas - ugnies dvasia.
• Rodas - gimimo, protėvių ir likimo dievas.
• Rugievitas - karo ir vyriškos jėgos dievas.
• Rusalka - vandens dvasia.
• Simarglas - ugnies ir augalų globėjas.
• Stribogas - vėjų ir oro dievas.
• Svarožičius - namų ugnies ir židinio dievas.
• Svetovitas - keturgalvis karo, derliaus ir pranašystės dievas.
• Triglav - trigalvis dievas, simbolizuojantis dangų, žemę ir požemį.
• Vesna - pavasario deivė.
• Živa - gyvybės, vaisingumo ir pavasario deivė.

Slavų dievai priklauso tam pačiam indoeuropiečių religiniam laukui kaip ir baltų ar skandinavų dievybės, todėl tarp jų gausu paralelių. Tačiau slavų panteonas turi savitą struktūrą ir išsiskiria ryškesne Perūno ir Veleso priešprieša, simbolizuojančia tvarkos ir chaoso, dangaus ir požemio, įstatymo ir magijos kovą.

Slavų mitologijoje buvo daugybė dievų, kiekviena gentis ir giminė turėjo savus dievus. Raganos atitikmuo slavų mitologijoje yra Baba Jaga. Keralos regiono Indra dievybė Anat, vaisingumo ir karo deivė, taip pat minima tarp vakarų semitų mitologijos dievybių.

Rytų ir vakarų slavų tradicijose aukščiausias mitologinis lygis formavosi 8-9 amžiuje. Daugelio tyrinėtojų nuomone, pagrindinis dievas buvo griaustinio dievas Perūnas. Kijevo kunigaikščio Vladimiro Sviatoslavičiaus 980 m. sudarytame rusų dievų panteone jam skiriama aukščiausiojo dievo funkcija. Šiam panteonui priskiriami dievai Velesas, Svarogas, Semarglas, Dažbogas, Stribogas ir deivė Mokoša.

Vakarų slavų mitologijoje gausu dievybių, siejamų su vietiniais kultais. Iš vakarų slavų dievų dažniausiai minimi Sventovitas, Trigalvis, Svarožičius, Rugevitas. Jiems priskiriamos įvairios funkcijos: karo, vaisingumo, pranašystės. Nuo seno garbinti dievai Jarovitas, Porevitas, Porenutas, Černobogas. Deivei Živai priskiriama gyvybės funkcija.

Plintant krikščionybei dalis slavų garbintų dievybių imtos traktuoti kaip piktosios dvasios, o kai kurios tapatintos su krikščionių šventaisiais. Taip, rytų ir pietų slavų deivė Piatnica galimai tapatinama su šv. Paraskeva.

tags: #slavu #vaisingumo #dievas #karala

• Sužinokite apie ugdymo direktoriaus pavaduotojo atlyginimą
• Perdirbtų grūdinių produktų kūdikiams svarba
• Dainelės ir žaidimai vaikams darželyje
• vitaminai ir papildai besilaukiančioms
• Įdarytų kiaušinių receptai