„Sibirietiškas auklėjimas“: italų režisieriaus žvilgsnis į kriminalinį Sibiro pasaulį su lietuvišku pėdsaku

Šiais metais „Scanorama“ lepino žiūrovus premjeromis. Į šio filmo pristatymą daugelis einančiųjų tikriausiai ėjo kaip į „lietuviško filmo“ premjerą. Apie ką aš? Apie „Sibirietišką auklėjimą“ (Educazione siberiana, 2013). Tai Gabriele Salvatores ne pirmas ir ne dešimtas filmas. Kodėl sakau, kad daugelis ėjo lyg į „lietuvišką filmą“? Nes filmavimai vyko Lietuvoje. Laukiant seanso tarp besišnekučiuojančiųjų buvo galima išgirsti vis ataidinčius įvairių lietuvių aktorių vardus. Tačiau neapsigaukite, Lietuvos vardas neminimas.

Pirmą kartą kino istorijoje lietuvių aktoriai atlieka pagrindinį vaidmenį, o Holivudo žvaigždės, įskaitant garsųjį Johną Malkovichių lieka antrame plane „Oskaro“ laureato kino juostoje, kuri buvo nufilmuota Lietuvoje pagal rašytojo Nicolai Lilin ir lietuviškai išleistą bestselerį „Sibirietiškas auklėjimas“.

Filmas pastatytas pagal Nikolajaus Lilino autobiografiją. Pirmieji „Sibirietiško auklėjimo“ kadrai lyg ir žadėjo, kad istorija bus Holivudinė: ant balto sniego raudonomis raidėmis piešiama trumpa Sovietų Sąjungos istorija. Garso takelis taipogi lyg holivudinio trilerio.

Tai gana holivudiškai pastatytas italų režisieriaus trileris apie valdžią, vyriškumą, brolio meilę ir sibirietiškos gaujos taisykles, kurios, pasirodo, yra už viską svarbesnės.

Urkų kilmė ir gyvenimo kodeksas

Trumpa priešistorė: Tarybiniais metais rūstusis Stalinas iš Sibiro į Padniestrę ištremia mažą maištingą tautelę, kuri vadina save urkais. Pasirodo, tie urkai yra išties ypatingi, nes laikosi itin griežtų kriminalinio pasaulio nuostatų ir propaguoja robinhudišką gyvenseną, t. y. vagia tik iš režimo ir gina vargšus.

Urkai - itin religingi, o jų religinės apeigos primena pagoniškus ritualus. Tremtiniai turi dvasinį ir idėjinį vadą - vietos Doną Korleonę senį Kuzmičių.

Siužeto linija ir personažai

Veiksmo vieta - Dievo pamirštas kaimelis Benderai. Jame pamatysite atokiame Sovietų Sąjungos kampe gyvenančias gaujas. Viena iš jų - Sibiriečių su seneliu Kuzia (Johnu Malkovichu) priešakyje. Čia auga du pagrindiniai istorijos personažai - Kolima (Arnas Fedaravičius) ir Gagarinas (Vilius Tumalavičius).

Juos prižiūri ir auklėja „garbingų nusikaltėlių“ autoritetas senelis Kuzia (kaip visada nepakartojamas Johnas Malkovichius). Savo anūkus - Kolimą ir Gagariną - jis moko būti tikrais sibiriečiais vyrais arba… vilkais. Nes, suprask, žmoniškumo pasaulyje nėra tiek daug, kaip atrodo.

Tikrasis auklėjimas prasideda paauglystėje, kai į Benderus atvyksta Ksenia (Eleanora Tomlinson), o Kolima ją iškart įsimyli, net neįtardamas, jog žavioji būtybė yra sutrikusio mąstymo, arba, kaip paaiškina senelis, „Dievo išrinktoji“. Sibiro tremtinių klanas ją saugo, nes gerbia moteris. Priešingai nei kitos grupuotės - gruzinų, Odesos žydų, juodagymių, - kurios eina išvien su teisėsauga.

Nors Kolima klauso mokytojo ir jam paklūsta, Kuzmičiui atrodo, kad labiau prisitaikęs išgyventi yra Gagarinas. Tik štai nutinka bėda: berniukas net septyneriems metams atsiduria už grotų. Išėjęs iš kalėjimo jis tampa visiškai nevaldomu žmogumi. Kai Gagariną suvilioja narkotikų ir prostitucijos verslas, Kolima, kaip ir senelis, nuo jo nusigręžia. Draugystė nutrūksta.

Pasakojimas plėtojamas ne chronologiškai, o šokinėjant iš dabarties į ateitį ir atvirkščiai. Kuo baigsis ši neįprastai pasakojama istorija, tikrai neišduosime.

Temos ir istorinis kontekstas

Brolių meilės, draugystės, atjautos, kovos už šeimą, vyriškumo, keršto, išdavystės temos - čia tik keletas jų, kurios yra „Sibirietiškame auklėjime“. Ne visos jos išplėtojamos iki galo, bet tai nesumenkina filmo kokybės.

Visa istorija rutuliojasi svarbių istorinių pokyčių fone: griūna Berlyno siena, žlunga Sovietų Sąjunga, keičiasi tiek socialinė, tiek kultūrinė šalies sankloda. Tačiau tai tik žodžiai. Filme istoriniai pokyčiai yra fono fonas. Kad būtų autentiškiau, keletą kartų parodomi archyviniai kadrai.

Kino kūrėjas pristato labai brutalų ir tikrovišką filmą, atpasakotą pagal žymią knygą, ir kviečia žiūrovus susipažinti su siaubingais rusų banditų kodeksais, kurie net dabar kelia šiurpą daugeliui pasaulio kriminalinių organizacijų atstovų. Keturi vaikystės draugai augo moralės neturinčioje aplinkoje, kur kiekvieną dieną reikėjo kovoti dėl išgyvenimo. Gavę itin siaubingą auklėjimą iš pačių žiauriausių rusų banditų, draugai tapo vieninga grupuote, kuri darė tvarką savo rajone ir tuo pačiu užsitarnavo pagarbą iš vyresnių. Suaugę vaikinai užsinorėjo kilti aukštai, tačiau didelės svajonės kartais tampa tikru pragaru.

Filmo kūrybiniai sprendimai ir kritika

Jau nuo pat pirmų filmo akimirkų tapo aišku, jog režisierius net nebandė pasidomėti rusų mafijos istorija ir tuo, kaip banditai atrodė anais laikais. Filmas iš karto praranda didelę dalį autentiškumo, kai pagrindiniai veikėjai pradeda šnekėti angliškai. Dar būtų suprantama, jeigu veiksmas vyktų Didžiojoje Britanijoje arba JAV, tačiau jis vyko Rusijoje, ir dar ne bet kokiame regione, o šiaurėje.

Juosta negali pasigirti gerai pateikta siužetine linija - viskas vyksta labai chaotiškai ir pagreitintai, o tai sumenkina juostos kokybę. Praeitis, dabartis ir ateitis parodyta taip neprofesionaliai, jog kai kuriose scenose norisi paklausti - kodėl? Ir išties, kodėl taip pigiai ir nenatūraliai režisierius perteikė knygoje aprašytus įvykius? Nejaugi buvo sunku šiek tiek pastudijuoti literatūrinį kūrinį ir pateikti tiek veikėjus, tiek jų likimą žymiai šviesesniame kontekste? Atsakymo į šį klausimą, matyt, neteks sulaukti.

Peržiūros metu neigiamą poveikį padarė ne tik dialogai ir anglų kalba. Svarbiausias akcentas buvo pamatyti ir sužinoti tuos tikrus banditų papročius ir pamatyti tą auklėjimą, bet tenka nusivilti ir čia. Nėra visiškai jokio auklėjimo, vos tik keliose scenos, kuriose minima tam tikra banditų hierarchija ir kodeksas, galima pamatyti tikrovišką vaizdą iš tos uždaros eiliniams žmonėms kastos. Juokingiausia, jog Davidas Cronenberghas, po ranka neturėdamas tokio literatūrinio darbo kaip N. Lilino knyga, sugebėjo „išspausti“ iš šios tematikos tūkstantį kartų geresnį filmą „Rytietiški pažadai“.

Draugystės aspektas irgi neatskleistas. Geriau jau antrą, trečia, ketvirtą ar penktą kartą peržiūrėti rusų kultinį serialą „Brigada“, nei gaišti laiką paistalams, rodomiems šiame filme. Personažai neatskleisti, o tai galiausiai parodo jų trapumą ir filmo menkumą. Netgi meilės kontekstas nebuvo atskleistas, nors tam potencialas buvo gana nemažas, pamačius pirmą Kolimos ir Ksenijos akių kontaktą. Deja, filmo kūrėjas nesugebėjo sužaisti ties jausmas, galiausiai tik prajuokino.

Vizualiniai sprendimai ir Lietuvos įtaka

Ne paslaptis, jog filmas buvo nufilmuotas Lietuvoje, tačiau stengiantis perteikti rusišką atmosferą daugelyje filmavimo vietų buvo persistengta. Rusiški pavadinimai žinomose vietose gal ir suteikia autentiškumo, tačiau viskas atrodo juokinga, kai kai kur matosi lietuviški užrašai. Einantiems žiūrėti šio filmo bus smagu pamatyti baltą ar rudeniškai oranžinį Vilnių ir įvairias jo transformacijas.

Žmonių apranga irgi atrodo lyg iš aštunto sovietmečio dešimtmečio. Negi italas režisierius galvojo, kad 1995 metais žmonės vaikščiojo taip apsirengę? Dar viena klaida, ir turbūt didžiausias vizualinės pusės minusas - gyvenamieji namai ir aplinka. Labai įdomu, iš kur tais laikais beveik visuose butuose buvo plastikiniai langai? Juoko vertas reginys.

Žiaurumo filme netrūksta, tačiau net ir tas žiaurumas nelabai tikroviškai atrodo. Visame filme - vos tik kelios tokios scenos, tačiau ant jų ir laikosi bendra istorija, kai buvo norima parodyti visą banditų brutalumą, o gavosi menkavertis portretas, kai vaikinai panorėjo žaisti mafiją. Vizualiai filmas atrodo grėsmingas, šaltas ir nemalonus, o neblogos muzikos ir tikrai kokybiško fono dėka juostai galima skirti keletą balų vien už natūraliai perteiktą atmosferą. Tai vienintelis filmo koziris, kuris nepriverčia nuobodžiauti. Bent jau akims buvo padaryta šventė.

Filmo montažas ir operatoriaus darbas labai prasti. Operatorius dar keliais kameros manevrais sugeba „pagauti“ kažką įdomesnio, tačiau kalbant apie montažą ir jo pasibaisėtiną pusę, prarandama istorijos dalis. Visiškai prastai suderintos scenos priverčia sukti galvą dėl ekrane rodomų įvykių. Tai tikra kančia ir pasišaipymas iš žiūrovo. Atrodo, kad filmas skirtas rodymui paryčiais televizijoje, kai dar visi miega ir mažai kas galėtų jį pamatyti.

Nors kartais aktoriai vaidindavo silpnai, ar scenarijuje žiojėjusios skylės gąsdindavo, tačiau yra ir daug įdomių režisieriaus sprendimų: tiek vizualinių, tiek pačioje istorijoje. Galbūt šis filmas žiūrovui iš „ten“, iš kitur, atrodys įdomesnis, geresnis, gyvesnis? Kadangi, mano nuomone, lietuviui žiūrovui bus sunku atsiriboti nuo artimos ir dar gerai prisimenamos „skaudžios, krauju nudažytos“ istorijos. Dėl to kai kurie režisieriaus sprendimai gali atrodyti juokingi ar absurdiški, šaržuoti, todėl ne veltui prieš filmo premjerą mums priminė: tai ne dokumentinis filmas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Gana įtikinamą gaujos vado, vyriausiojo vilko, vaidmenį atliko Johnas Malkovichius, tačiau kartais šiek tiek persistengdavo. O lietuviai - Arnas Fedaravičius ir Vilius Tumalavičius - kartais bandydavo nenusileisti profesionaliam aktoriui ir dažnai jiems tai pavykdavo, tačiau retkarčiais šalia jo atrodydavo silpnokai. Juostoje erzino muilo operas primenantys ilgi, susikaupimo ir mąslumo kupini žvilgsniai į nieką, taip pat perdėtas stengimasis, kuris virsdavo dirbtinumu. Tačiau, iš tiesų, žemai lenkiu galvą jauniems ir tikrai talentingiems aktoriams.

Juostoje buvo ir daugiau žinomų veidų: Eleanora Tomlinson (Ksenia), Peteris Stormare (Rašalas). P. Stormare vaidmuo atrodė neišbaigtas. Apie aktorių profesionalumą ir atsidavimą savo vaidmenims sunku kalbėti, visiškai jokios vaidybos nebuvo. Lietuvių aktoriai Arnas Fedaravičius ir Vilius Tumalavičius bandė parodyti kažką drąsesnio, bet man pasirodė kaip dar vieni teatriniai aktoriai, kuriems ne vieta kine. Prie jų prisidėjo ir britė Eleanor Tomlinson, taip pat nesugebėjusi įkūnyti savo veikėjos. Kino veteranai, Holivudo senbuviai Johnas Malchovich‘ius ir Peteris Stormare‘as pagyvina juostą vien tik savo buvimu, tačiau jie irgi nesistengė. Jokio noro pasirodyti gerai prieš kameras, jie tiesiog buvo kadruose. Tačiau bent tiek gerai, buvo galima pasižiūrėti bent kažką pozityvaus įžvelgt.

Didžiausią įspūdį palieka debiutuojančio Arno Fedaravičiaus (Kolimos) ir Viliaus Tumalavičiaus (Gagarino) duetas.

Apibendrinimas ir vertinimas

„Sibirietiškas auklėjimas“ - tai skurdžiai pilkas italo režisieriaus požiūris į vieną didžiausių kriminalinių pasaulio organizacijų. Mano galva, filme neatskleistas joks auklėjimas, o tik pateikti keli žinomi faktai apie banditų papročius rusų žemėje.

Filmo vertinimas

tags: #sibirietiskas #auklejimas #filmux

• Tarpvietės skausmo priežastys nėštumoje
• Vadovas tėvams apie vaikiškų marškinėlių dydžius
• Pagalba Pakruojo rajono gyventojams
• tėvų sutikimas vaikui keliauti
• Nuo namų kiemo iki miesto oazės