Rizikos šeimų vaikų auklėjimo iššūkiai ir visuomenės lūkesčiai

Vis dažniau tenka išgirsti mokyklų vadovus, mokytojus, kitus specialistus ar vaikų tėvus kalbant apie „sunkius“ arba probleminius vaikus, kurie būna nekontroliuojamo ir neprognozuojamo elgesio, nuolat nusižengiantys įvairioms taisyklėms ar net nusikalstantys, piktnaudžiaujantys alkoholiu ir panašiai. Pedagoginėje psichologinėje literatūroje tokiam elgesiui apibūdinti vartojamos įvairios sąvokos: asocialus, deviantinis, delikventinis, antisocialus ar kriminalinis elgesys. Socialinėje srityje dirbantys specialistai tokius vaikus vadina socialinės rizikos vaikais. Šie vaikai, priklausantys socialinės rizikos vaikų grupei, būna labai skirtingi, bet ir labai panašūs. Vieni iš jų būna labai įžūlūs ir nepagarbūs su suaugusiaisiais, nori būti dėmesio centre. Kiti vaikai būna užsidarę, nepasitikintys savimi, vengiantys viešumos, jaučiantys baimę, nerimą, kartais net besielgiantys tarsi laukiniai žvėreliukai. Treti būna pikti, įsitempę, nervingi, greitai įsižeidžiantys, nesugebantys valdyti emocijų, į suaugusiųjų ar bendraamžių pastabas reaguojantys keiksmažodžiais, fiziniu ar psichologiniu smurtu.

Socialinės rizikos šeima: apibrėžimas ir ypatumai

Pastaraisiais metais socialinės rizikos šeimos dažniausiai gyvena iš valstybės mokamų pašalpų. Dėmesio centre atsiduria vaikai, kurie gyvena nepalankioje aplinkoje - socialinės rizikos šeimose. Šiuos vaikus sudaro 4 proc. visų vaikų. Pradedant nagrinėti socialinės rizikos šeimų vaikų poreikių tenkinimo galimybes, tikslinga išsiaiškinti esmines socialinės rizikos šeimos charakteristikas. Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010), esminį vaidmenį vaiko asmenybės augime turi šeima, nes būtent joje yra suvokiami socialiniai vaidmenys, yra įgyjama reikalingų žinių ir įgūdžių, būtinų vaiko adaptacijai ir integracijai visuomenėje. Šeima taip pat ugdo vaiko savivertės jausmą, didina pasitikėjimą savimi, plėtoja kūrybinį potencialą, socialinį aktyvumą.

Socialinės rizikos šeimos sampratą mokslinėje bei kitoje literatūroje skirtingi mokslininkai šiek tiek skirtingai interpretuoja. Šiai būdingas dvejopas akcentavimas. Remiantis E. Masiliauskienės, V. Griažkutės (2010) atliktais tyrinėjimas, vienuose dokumentuose identifikuojami negatyvūs tėvų elgsenos ypatumai, o kituose - negatyvios tėvų elgsenos pasekmės tokiose šeimose gyvenantiems vaikams. Taigi, bendruoju atveju socialinę rizikos šeimą galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje auga vaikai iki 18 m., pasižyminčią sutrikusiu bendradarbiavimu ir emociniu bendravimu, negatyvia aplinka, kuri neskatina sveiko, produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokio pobūdžio šeimos negeba tenkinti vaiko emocinius ir fizinius poreikius, be to, bendravimo būdas šiose šeimose ženkliai apriboja vaiko galimybes išreikšti savo poreikius ir jausmus.

Socialinės rizikos šeima taip pat pasižymi įtraukimu į socialinės rizikos grupę. Anot G. Kondrotaitės ir T. I. Butvilo (2007), socialinės rizikos šeimos dažnai būna nepilnos šeimos. Taigi socialinės rizikos šeimą būtų galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje tėvai dėl savo negatyvios elgsenos arba ekonominių, socialinių veiksnių neatlieka arba netikslingai atlieka šeimos statutui pavestą socialinį vaidmenį bei funkcijas. Šia tėvų negatyvaus ar neadekvataus elgesio pasekmės, kurios sąlygoja nepakankamą vaikų socializaciją bei ugdymąsi. Šis vaikų poreikiai yra nepatenkinami arba patenkinami nepakankamai, dažnai tokie vaikai susiduria su įvairiomis socialinėmis, fizinėmis, psichologinėmis problemomis.

Atsiradimo priežastys ir padariniai

Analizuojant socialinės rizikos šeimų ypatumus, svarbu išsiaiškinti tokių šeimų atsiradimo priežastis bei galimus jų mažinimo būdus. Kaip teigiama Vaiko gerovės plėtros 2013-2020 m. programoje, socialinės rizikos šeimos dažnai patiria daugybę problemų vienu metu. Daugelis šių šeimų gyvena itin skurdžiomis sąlygomis. Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010), socialinės rizikos šeimos nariai išgyvena strategijas, susijusias su jų požiūriu į krizinę situaciją. Tokiose šeimose vaikai tampa socialiai labiau pažeidžiami dėl neužtikrintos socialinės-kultūrinės aplinkos, pozityvių tarpusavio santykių šeimoje trūkumo, nepriežiūros, netinkamo ar net negatyvaus elgesio. J. Šinskienė ir G. Kondrotaitė (2006) teigia, kad socialinės rizikos šeimoms ypatingai sudėtinga auklėti paaugliško amžiaus vaikus, kadangi šio amžiaus tarpsnis yra labiausiai problematiškas. Vieną socialinės rizikos šeimą gali paveikti abiejų paminėtų grupių socialinės rizikos faktoriai.

Į socialinę riziką vaikai patenka dėl įvairių priežasčių. Dažniausiai tai nulemia vaiko aplinka, pavyzdžiui, vaiko šeimos gyvenimo būdas arba šeimos socialinė padėtis, kuomet vaikui trūksta tėvų dėmesio, rūpinimosi juo, supratimo, globos, patiriamas smurtas ir nėra patenkinami vaiko pagrindiniai poreikiai. Vaikai, augantys tokiose šeimose, dažnai perima vertybes, prieštaraujančias visuomenės moralės normoms, o vėliau susiformuoja elgsena, prieštaraujanti ir teisės normoms. Taip pat į socialinę riziką vaikas gali patekti dėl nesuderintų šeimos ir švietimo įstaigos (vaikų darželio, mokyklos) veiksmų ir reikalavimų. Tad pagrindinė vaiko tapimo socialinės rizikos vaiku priežastis yra vaiko socialinis ir pedagoginis apleistumas.

Dalis mokslininkų laikosi nuomonės, kad skurdas tiesiogiai nesąlygoja vaiko neigiamo rezultato. Tačiau, aptariant socialinės rizikos šeimos potencialą Lietuvoje, matyti, kad probleminės šeimos dažniausiai gyvena esant ganėtinai didesniam skurdui (Žalimienė, 2004). Vaikai, gyvenantys esant didesnės (sąlyginai) sociodemografinės rizikos sąlygomis, yra labiau linkę patirti neigiamas emocines bei elgesio problemas bei mokymosi sunkumus mokykloje nei tokiomis sąlygomis negyvenantys bendraamžiai: tokie vaikai dažniau gauna blogesnius pažymius mokykloje, yra linkę mažiau įsipareigoti ir pan. Tokios rizikos įtampos dažnai susijusios su žemu šeimos socioekonominiu statusu, žemu tėvų išsilavinimu, ribotomis įsidarbinimo galimybėmis ir kt. Kaip teigia R. Šikštė (2006), vaikai, patiriantys bent kelis šiuos rizikos veiksnius, jau gali būti įtraukti į aukšto lygio sociodemografinės rizikos grupę. Šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei sąlygoja įvairūs socialiniai, ekonominiai, kultūriniai veiksniai - tai gali būti menkas šeimos aprūpinimas, bendrų interesų tarp šeimos narių nebuvimas, skirtingos tėvų pažiūros įvairiais gyvenimo klausimais, tėvų psichologinės, psichosocialinės problemos ir kt. Dažnose situacijose šie veiksniai yra tarpusavyje susiję, sąlygoja vienas kito poveikį šeimos gerovei arba naujų negatyvių veiksnių atsiradimą.

Tokiu būdu yra sąlygojamos įvairaus pobūdžio problemos socialinės rizikos šeimose - skurdas, alkoholizmas, narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimas, smurtas, depresija, diskriminacija šeimoje bei visuomenėje, vaikų mokyklos nelankymo, bėgimo iš namų, įsitraukimas į nusikalstamą veiklą ir kt. Socialinės rizikos vaikai turi įvairių mokymosi sunkumų, sunkiau sukaupia dėmesį, nesugeba ilgesnį laiką intensyviai dirbti, greitai pavargsta ir išsenka, todėl susiformuoja neigiama mokymosi motyvacija, jie praleidinėja pamokas arba visai nustoja jas lankyti. Pagrindinė vertybė gyvenime yra pinigai, todėl visos pastangos yra nukreiptos į tai, kaip ir kur jų gauti. Tai gali juos stumti į nusikalstamą veiklą. Be to, tokie vaikai linkę meluoti, apgaudinėti, dažnai išsigalvoja nebūtų dalykų, kad išvengtų bausmės arba sukeltų gailestį, gautų sau naudos.

Šeima kaip ugdymo institucija ir tėvystės iššūkiai

Šeima - viena svarbiausia ir galingiausia ugdymo institucija, įteisinta Dievo ir žmonių įstatymais. Ir nors kai kurios jos funkcijos istorijos vingiuose keitėsi, vis dėlto šeima lieka svarbiausia ne tik atskiro žmogaus, bet ir Bažnyčios bei valstybės atrama. Visų pirma verta pastebėti, kad šeima geriausiai atliepia visus žmogaus ugdomumo parametrus. Tik su tėvais ir protėviais vaikas yra susietas genetiniu ryšiu, todėl šeimoje anksčiau ir lengviau galima įžvelgti prigimtines užuomazgas, skatinti ar slopinti jų plėtrą. Dar matomesnis aplinkos poveikis, nes būtent tėvai kuria tą pirmąją aplinką, atveriančią duris į pasaulio pažinimą, vyriškumo ir moteriškumo sintezę. Pagaliau tėvai yra pašaukti ugdytojai iš prigimties, sąmoningai darantys poveikį vaiko vystymuisi. Kad tėvai galėtų tinkamai ugdyti, jiems, ypač motinoms, duota prigimtinė, nesavanaudiška meilė savo vaikui. Kūdikis mylimas ne už kažką, o todėl, kad jis yra. Kadangi meilė yra viso ugdymo pamatas, tai tėvai turi daugiausiai galimybių įsitraukti į šį procesą.

Tėvų atsakomybė ir ugdymo principai

Tėvai yra pagrindiniai savo vaikų globotojai ir yra atsakingi už jų auklėjimą. Auklėjimas - tai asmenybės ugdymas, jos prigimties plėtojimas, dorinimas. Auklėjimu išvystoma žmogaus prigimtis, jo individualybė. Auklėjimas stiprina žmogaus vidines galias, atstato harmoniją tarp aukštesnių ir žemesnių galių. Auklėjimas apima ne dalį, o visą vaiko asmenybę. Auklėjimas yra tėvų ir vaikų sąveika vertybių pagrindu. Tėvų siūlomas vertybes vaikai priima tik tada, kai yra nuoširdus bendravimas tarp jų. Vaikų auklėjimo procese labai svarbi visos šeimos buitis, jos narių elgesys. Suaugusieji rūpinasi, kad šeimoje neįsigalėtų chaosas. Svarbu, kad ir gyvenimas už šeimos ribų, kuriame taip pat yra daug chaoso, dvasiškai nežalotų vaiko. Reikia ugdyti vaiką taip, kad jis pasidarytų neimlus blogiems pavyzdžiams. Augdamas, kaupdamas gyvenimo patyrimą, vaikas sukuria savąją autonomiją. Šeimos ir aplinkos pavyzdžius jis pasirenka pats ir juos atmeta, jei jie neatitinka jo vidinei pozicijai. Protingi tėvai, auklėdami vaiką, į jį žiūri kaip į asmenybę, turinčią savo dvasinį gyvenimą, kurios negalima tvarkyti tik pagal savo norus.

Taigi, auklėti vaiką reiškia:

1. Tobulinti jo prigimtį.
2. Dorinti asmenybę.
3. Bendradarbiauti su juo remiantis šeimos vertybėmis.
4. Tikslingai organizuoti visos šeimos gyvenimą ir elgesį.

Šeimoje atliekamas vaikų ugdymo darbas yra svarbi prielaida kitų auklėjimo grandžių (mokyklos, bažnyčios, visuomenės informavimo priemonių, visuomeninių organizacijų) veiklos sėkmei užtikrinti. Šeima auklėja vaiką su mokykla ir valstybe bendradarbiaudama ir kooperuodama savo veiksmus. Todėl tėvai, spręsdami juos, neturėtų aklai orientuotis į Rytus ar Vakarus. Išstudijavę vienų ar kitų auklėjimo patyrimą, jie sukuria savąjį vaikų auklėjimo modelį, kuris atitiktų savo šeimos kultūrą ir siekius. Pats bendriausias auklėjimo uždavinys šeimoje - pasiekti, kad jis būtų organiškai individualus. Vaikas turi vystytis ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp bendraamžių, taip pat nuolat bendraujant su gamta.

Modernios tėvystės spaudimas ir iššūkiai

Šiuolaikinė tėvystė yra paradoksali: nors technologijos ir įvairios priemonės padarė vaikų priežiūrą patogesnę, tėvai šiandien susiduria su didesniu stresu nei bet kada anksčiau. Vienas iš esminių šiuolaikinės tėvystės pokyčių - visuomenėje pasikeitusi samprata apie asmeninę ir profesinę sėkmę ir atitinkamai išaugę tėvų lūkesčiai savo vaikams. Visuomenėje įsigalėjęs įsitikinimas, kad laimė neatsiejama nuo sėkmės, o ši - nuo puikių akademinių pasiekimų, tėvus verčia jausti milžinišką spaudimą. Jei anksčiau buvo svarbu vaiką užauginti „doru žmogumi“, šiandien vaiko auginimas tapo šeimos prestižo reikalu: vaikystė tapo intensyviu (pasi)ruošimu ateičiai, kurioje nebėra vietos spontaniškumui ir natūraliam vaiko brendimui. Tėvai skuba užpildyti vaikų laiką „vertinga veikla“, manydami, kad tik taip galima užtikrinti jų sėkmę ateityje. Vis daugiau ir vis jaunesnio amžiaus vaikų lanko kelis būrelius, užsiima papildomomis užklasinėmis veiklomis ir po pamokų mokosi su korepetitoriais.

Tėvams nebėra aišku ir kokios mokyklos jie nori savo vaikams: viena vertus, jie pageidauja, kad jų vaikai jaustųsi saugūs ir nepatirtų streso, kaip Suomijos ugdymo įstaigose, tačiau kita vertus, reiškia lūkestį mokyklai, kad ši užtikrintų aukštas akademines žinias - taip, kaip jas suteikia mokyklos Honkonge, Pietų Korėjoje, Japonijoje ar Singapūre. Tai skatina trintį tarp tėvų ir mokytojų, dar masiškesnį korepetitorių samdymą ir vis labiau didėjantį vaikų užimtumą ir nuovargį. Perteklinis tėvų įsitraukimas į vaiko gyvenimą (angl. Hyper-Parenting) tapo šiuolaikinės visuomenės norma.

Auklėjimo stiliai ir jų pasekmės

Analizuojant mokslinę literatūrą, buvo išskirti auklėjimo stiliai, psichologinės kontrolės būdai, tėvų ir vaikų konfliktų priežastys:

• Atsitraukęs auklėjimas: šis auklėjimo stilius yra apibūdinamas minimaliu laiko ir energijos skyrimu vaikams, tėvai labai nedaug žino apie savo vaikus ir yra per daug susirūpinę savo asmeniniais gyvenimais, nesitaria su vaikais, nesvarbi jų nuomonė.
• Viską leidžiantis auklėjimas: šis auklėjimo stilius yra apibūdinamas tėvų tolerantiškumu, vaiko priėmimu, tėvams labai svarbi vaiko laisvė, jo norai.
• Autoritetingas auklėjimas: šis auklėjimo stilius yra apibūdinamas šiltu, bet tvirtu auklėjimu. Tėvams yra svarbi vaiko autonomija, tėvai pilnai priima atsakomybę už vaiko elgesį, iš vaiko nesitiki daugiau, negu jam yra suteiktų galimybių, tėvai bendrauja ir tariasi su vaiku, jiems svarbi vaiko nuomonė.
• Autoritarinis auklėjimas: šis auklėjimo stilius yra apibūdinamas dideliu klusnumo reikalavimu iš vaiko. Taip savo vaikus auklėdami tėvai mano, kad vaikai su jais turi sutikti neklausinėdami ir nedvejodami, tėvams svarbu yra riboti vaiko autonomiją. Psichologinės kontrolės pavyzdys: staigus emocinis kaitaliojimas tarp rūpinimosi ir emocinio puolimo.

Psichologė Š. Vienė įvardija keturis auklėjimo metodus, kurie šiandien aktualūs tėvams:

1. Fizinės bausmės už netinkamą elgesį: „Fizinės bausmės auklėjimo procese yra visiškai nepriimtinas būdas. Vaikai, kurių tėvai nevengia fizinių bausmių, pasižymi stipriu nesaugumo jausmu, nepasitikėjimu savimi ir aplinkiniais, elgesio ir emociniais sutrikimais. Suaugę žmonės, kurie buvo auklėjami fizinių bausmių pagalba, turi socialinių santykių sunkumų, savivertės problemų bei dažnai patys nevengia bendraudami su žmonėmis pasitelkti smurtinių veiksmų.“
2. Jokio lepinimo: „Kalbant apie lepinimą, yra viena paprasta taisyklė - saikas. Perdėtai lepindami tėvai atima iš vaikų galimybę mokytis susitvarkyti su kasdieniais iššūkiais. Tačiau visiškai atsisakydami palepinti savo atžalą nesuteikiame vaikui galimybės pasijusti dėmesio centre, išgyventi besąlygiško poreikio patenkinimo.“
3. „Nes taip pasakiau“ - kategoriškumas ir sprendimų priėmimas už vaiką: „Auklėjimo stilius, kai tėvai yra kategoriški ir siekia visus sprendimus priimti už vaiką, vadinamas autoritariniu. Toks tėvų elgesys skatina vaiką manyti, kad jis yra nepajėgus ir neturi galios priimti jam svarbius sprendimus. Šia savybe pasižyminčių tėvų vaikams dažniau būdinga žema savivertė, nepasitikėjimas savo jėgomis, silpna mokymosi motyvacija, nenoras siekti savarankiškumo, elgesio sunkumai, apatija.“
4. Lyginimas su kitais bendraamžiais: „Lyginimas su kitais bendraamžiais yra labai būdingas mūsų visuomenei. Tačiau už to slypi besiformuojančios savivertės problemos, jausmas, kad nesu pakankamai geras, kad turiu būti kitoks, kad turiu būti geresnis, panašus į kažką kitą.“

Kita kraštutinė šiuolaikinės tėvystės tendencija - visiškas tėvų abejingumas vaiko interesams. Tokie tėvai minimaliai įsitraukia į vaiko gyvenimą arba visiškai nesirūpina jo fiziniais, emociniais ir socialiniais poreikiais. Klaidinga manyti, kad apleistumą patiria vien vaikai iš socialiai pažeidžiamų šeimų: nuo jo kenčia ir materialiai aprūpinti vaikai, kurių tėvai aplaidžiai žiūri į tėvystės prievoles. Tokį tėvų abejingumą gali lemti įvairios priežastys: nuolatinis stresas, išsekintys tėvus tiek, kad jie nebeturi nei jėgų, nei motyvacijos rūpintis savo vaikais; depresija, nerimo sutrikimai ar trauminė praeitis, kuri gali trukdyti formuoti stiprų emocinį ryšį su vaikais; neigiama tėvystės patirtis, kai tėvai patys augo abejingų ar emociškai šaltų tėvų šeimoje ir niekada nepatyrė sveikos tėvystės modelio; ar tiesiog kai kurių tėvų pasirinkimas save laikyti prioritetu, vaiką traktuojant kaip kliuvinį asmeniniams siekiams ar laisvam gyvenimo būdui. Abi minėtos tendencijos atspindi platesnes psichologines ir socialines problemas: vieni tėvai, bijodami savo vaiko nesėkmės, „perlenkia lazdą“, o kiti, stokodami laiko ar motyvacijos, pasirenka pasyvų vaiko gyvenimo stebėtojų vaidmenį. Tokia situacija kelia iššūkių vaikų raidai ir ateities visuomenei, nes nei perdėta globa, nei abejingumas neužtikrina subalansuoto ir sveiko asmenybės formavimosi.

Pagalbos ir paramos sistemos socialinės rizikos šeimoms

Šiais laikais socialinės rizikos šeimos - tai aktualus ir neišvengiamas valstybės rūpestis, kuris reikalauja neatidėliotino sprendimo būdų. Rizikos šeimose augantys vaikai reikalauja išskirtinio dėmesio, todėl situacijai pataisyti įsteigiami dienos centrai, kurių viena iš funkcijų yra vaikų poreikių tenkinimo galimybės - jų veikla itin aktuali, stengiantis socialinės rizikos šeimų vaikams sukurti pilnavertį gyvenimą.

Vaikų dienos centrai ir jų vaidmuo

Pagrindinė vaikų dienos centrų veikla yra socialinės vaikų atskirties mažinimas bei vaikų kelio patekimui į globos namus užkirtimas, kompleksinė (socialinė, psichologinė, pedagoginė) pagalba vaikui ir šeimai - ši veikla yra tiesiogiai susijusi su socialinės rizikos šeimų vaikų poreikiais. Socialines paslaugas dienos centruose gavo:

Metai	Vaikų skaičius
2010	8 395 (apytiksliai)
2011	8 013
2012	6 873

2012 m. socialines paslaugas dienos centruose gavo 14,2 proc. mažiau vaikų nei 2011 m. bei net 18,1 proc. mažiau nei 2010 m. Tyrimo metu stengiamasi įsigilinti į socialinės rizikos šeimų vaikų poreikius, jų tenkinimą, atkreipti dėmesį į vaikų dienos centrų darbo principus bei jų naudą. Tyrimo hipotezė - tikėtina, kad vaikų dienos centre socialinės rizikos šeimų vaikų poreikiai yra patenkinami. Empirinis tyrimas rodo, kad vaikų dienos centruose organizuojama dailės veikla turi teigiamą poveikį vaikų socialiniams įgūdžiams, padeda patenkinti jų pažinimo, lavinimosi, saviraiškos, išradingumo poreikius. VDC rengiamos dailės darbų parodos padeda realizuoti vaikų saviraišką. Ugdytiniai didžiuojasi savo darbu, įgauna pasitikėjimo savimi ir savo jėgomis, objektyviau priima pastabas bei kritiką, mokosi dirbti kartu su kitais. Socialinių darbuotojų ir vaikų nuomone, dailės užsiėmimai padeda formuoti socialius įgūdžius, iš kurių svarbiausi bendravimo įgūdžiai, nes draugų turėjimas padeda įsitvirtinti ir gerai jaustis žmonių grupėje, sugyventi su kitais asmenimis, užmegzti bei plėtoti tarpasmeninius ryšius, ieškoti kompromisų konfliktinėse situacijose.

Projektas „Ankstyvojo ugdymo užtikrinimas vaikams iš socialinę riziką patiriančių šeimų“

Šių metų birželio 4 dieną Europos socialinio fondo agentūra (ESFA) pasirašė sutartį su Centrine projektų valdymo agentūra (CPVA), pagal kurią bus pradedamas vykdyti strateginės svarbos projektas „Ankstyvojo ugdymo užtikrinimas vaikams iš socialinę riziką patiriančių šeimų“. „Socialinė atskirtis iki šiol yra opi problema Lietuvoje“, - sako ESFA projektų komandos vadovė Gražina Gripinskienė. „Tai ypač skaudžiai atsiliepia vaikams, kurie neturi galimybių dalyvauti ikimokyklinio ugdymo programose. Mažamečiai, augantys socialinę riziką patiriančiose šeimose, ne visuomet gali lankyti darželius ar kitas ugdymo įstaigas, jeigu šeimose sunku užtikrinti palydą ar transportą iki ugdymo vietos bei kitas jų lavinimui būtinas priemones. Projektas įgyvendinamas Sostinės bei Vidurio ir vakarų Lietuvos regione.

Socialinių įgūdžių ugdymo, palaikymo ir (ar) atkūrimo paslauga

Socialinių įgūdžių ugdymo, palaikymo ir (ar) atkūrimo paslauga teikiama asmenims (šeimoms), siekiant stiprinti jų bendravimo gebėjimus (ieškant pagalbos, prisitaikant prie naujų situacijų, dalyvaujant visuomenės gyvenime, užmezgant ir palaikant ryšius su artimaisiais ir pan.) ir (ar) organizuojant jų darbinį užimtumą.

Šią paslaugą gali gauti:

• socialinę riziką patiriantys vaikai ir jų šeimos;
• socialinę riziką patiriantys suaugę asmenys ir jų šeimos;
• socialinę riziką patiriančios šeimos ir jų vaikai.

Kokia pagalba teikiama?

• Bendravimas;
• Maitinimo organizavimas;
• Psichologinis konsultavimas;
• Kasdienio gyvenimo įgūdžių ugdymas ir palaikymas (tvarkant pinigų apskaitą, apsiperkant ir mokant mokesčius, planuojant ir atliekant namų ruošos darbus, prižiūrint vaikus, bendraujant ir pan.);
• Darbo įgūdžių ugdymas (siuvimas, mezgimas, audimas, dailė, keramika, savarankiškas patalpų, aplinkos tvarkymas ir pan.);
• Pagalba sunkumus patiriančiai šeimai, turinčiai vaikų, (ugdant tėvų gebėjimus prižiūrėti, pozityviai auklėti ir ugdyti vaikus nuo gimimo, padedant šeimai sukurti palankią aplinką vaikų raidai;
• Kitos paslaugos.

Paslauga teikiama gavus pranešimą iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, Panevėžio miesto savivaldybės ir kitų įstaigų arba kreipiantis į Panevėžio socialinių paslaugų centrą. Pagalbą socialinės rizikos vaikams savivaldybėse gali suteikti mokyklose dirbantys švietimo pagalbos specialistai (socialiniai pedagogai, psichologai ir kiti), pedagoginės psichologinės tarnybos, vaikų dienos centrai, krizių centrai, taip pat psichologai, dirbantys pirminės sveikatos priežiūros centruose. Patarti ir rekomenduoti, kur kreiptis pagalbos dėl socialinės rizikos vaiko, gali Savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai.

„Socialinės paslaugos įvairovė, kokybiškai ir laiku teikiamos paslaugos gali padėti vaikui ir šeimai išspręsti kylančius sunkumus, padėti užtikrinti vaiko fizinę, emocinę saugumą, sustiprinti šeimos narių santykius, padėti tėvams ugdyti socialinius ir tėvystės įgūdžius.“

tags: #rizikos #seimu #tevams #truksta #savo #vaikus

• kaip paįvairinti krikštynas smagiomis užduotimis
• Darželių eilių sudarymo principai
• Privatumo užtikrinimas
• Ilgalaikės socialinės globos finansavimo gairės
• Kiek kalorijų turi Cezario salotos?