Dr. Rita Sūdikienė: profesionalumas ir atsidavimas kovojant už vaiko širdies sveikatą
Širdies ydos - tai vienos labiausiai paplitusių įgimtų defektų, kurie neretai reikalauja ypatingos medicininės priežiūros ir kovos už gyvybę. Nors kai kurie vaikai su tokiomis ligomis susiduria nuo pat gimimo, kiti apie širdies ydą sužino tik suaugę. Svarbu suprasti, kad širdies yda nėra gyvenimo nuosprendis - didelė dalis priklauso ir nuo paties paciento.
Su širdies ydomis gimusius vaikus ir jų kelionę į pilnametystę lydi viena kompetentingiausių Lietuvos specialistų, VUL Santaros klinikų gydytoja kardiologė dr. Rita Sūdikienė. Ji yra sukaupusi didžiulę patirtį diagnozuojant ir gydant šias sudėtingas ligas, dirbdama vienoje didžiausių šalies gydymo įstaigų - Vilniaus universiteto Santaros klinikose.
Išsilavinimas ir profesinis kelias
Dr. Rita Sūdikienė savo profesinį kelią pradėjo 1974-1980 m. studijuodama Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Po studijų, 1980-1982 m., ji atliko internatūrą Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje. Nuo 1986 m. jos karjera neatsiejamai susijusi su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikomis, kur ji pradėjo dirbti vaikų kardiologe Širdies chirurgijos centre. Nuo 1991 m. dr. Sūdikienė savo kompetenciją praplėtė įgydama echokardioskopuotojos kvalifikaciją, o 1998 m. įsisavino perstemplinę echokardioskopiją operacinėje.
Mokslinė veikla taip pat yra svarbi dr. Ritos Sūdikienės karjeros dalis. 1995 m. ji baigė doktorantūrą Vilniaus universitete, kur apgynė disertaciją tema „Ross’o operacija“. Gydytoja nuolat kėlė savo kvalifikaciją įvairiuose kursuose ir seminaruose, vykusiose 2004, 1985, 1986, 1991, 1993, 1998, 2000, 1998-2015 ir 2009-2015 m.
Apdovanojimai ir pripažinimas
Už savo ilgametį darbą ir ypatingą indėlį į vaikų kardiologijos sritį, dr. Rita Sūdikienė yra pelniusi ne vieną svarbų apdovanojimą. 2008 m. ji buvo apdovanota žurnalo „Moteris“ nominacija METŲ MOTERIS - METŲ ŠVIESA. 2012 m. Lietuvos Respublikos Sveikatos Apsaugos Ministerija jai įteikė apdovanojimą „Minint pirmos širdies transplantacijos atlikimo Lietuvoje 25 metų sukaktį“.
Istorijos, kurios įkvepia: Edvarduko kova už gyvybę
Viena iš daugelio istorijų, kuriose dr. Rita Sūdikienė atliko itin svarbų vaidmenį, yra Edvarduko kova už gyvybę. Nuo pat gimimo Edvardas turėjo didelių sveikatos sutrikimų, tarp kurių sunkiausias - nesveika širdis. Jo mama prisimena, kaip sunku buvo matyti, kad vaikas negali paeiti dėl širdies problemų, kad vos paėjęs pamėlysta. Dėl širdies ligos ir nejudrumo svoris augo net ir valgant mažai. Tačiau po ne vienos sunkios širdies operacijos, kai buvo visiškai pakeista širdies ir kraujotakos sistema, Edvardas tapo guviu vaiku, tikru gyvsidabriu.
Edvardas buvo įtrauktas į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Jo mama pasakoja, kad maršrutas namai-ligoninė-reanimacija-namai tapo kasdienybe. Šeima, būdama tarsi tvirtai suspaustas kumštis, palaikė vienas kitą. Vyras lankydavo ligoninėje esančius žmoną ir sūnų, gamindavo maistą, skalbdavo, lyginavo.
Edvardas dažnai būdavo ne paprastoje ligoninės palatoje, o intensyviosios terapijos skyriuje. „Keliame į reanimaciją, būklė blogėja, prasideda sepsis“, - tokie žodžiai iš gydytojų tapo skaudžia realybe. Mama prašydavo gydytojų papasakoti apie realią situaciją, kad žinotų, ko tikėtis. Ji nepalūždavo, nors girdėdavo, kad išbandyta viskas ir belieka tikėtis, kad vaiko organizmas susitvarkys. Tokie momentai neleido dejuoti ar skųstis, nes vaikas iš paskutiniųjų kovojo už savo gyvybę.
Tėvai sūnų vadina tikru kovotoju ir gyvenimo mokytoju. Net gulėdamas reanimacijoje ir būdamas silpnas, jis pasitikdavo juos su šypsena. Tai išmokė šeimą būti vieningus, palaikyti vienam kitą ir nepalūžti.
Transplantacijos laukimas ir nepamirštama naktis
Kai Edvardas buvo įtrauktas į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, tėvams buvo paaiškinta, kad laukimas ir pati operacija bus sudėtingi. Mintis, kad kažkas turi numirti, kad jų vaikas gautų širdį, nedavė ramybės. Kai Santaros klinikų gydytoja Rita Sudikienė paskambino ir pranešė, kad atsirado donoras, tėvus perskrodė mintis, kad kažkokie nepažįstami žmonės, tokie patys tėvai, išlydi amžinybėn savo vaiką.
Transplantacijos naktis prisimenama su didžiuliu jauduliu - maišėsi siaubas, bejėgiškumas ir viltis. Oras buvo klaikus, su dideliu vėju ir sniegu. Atvykus į ligoninę, juos pasitiko seselė Liuda, nepaprastai geros širdies žmogus. Gydytojai buvo susikaupę. Tėvai suprato, kad galbūt savo vaiką gyvą mato paskutinį kartą, nes chirurgas įspėjo, kad tai nebus eilinė transplantacija dėl sudėtingos kraujagyslių anatomijos.
Transplantacija pavyko, tačiau vėl laukė neapibrėžtumas - kaip organizmas priims naują širdį. Gydytojai pranešė, kad reikalinga dar viena operacija. Tėvai negaili pagyrų gydytojams ir seselėms, jų atsidavimui ir rūpesčiui. Jie tapo tarsi šeimos nariais, kurie visada pasiruošę padėti ir konsultuoti bet kuriuo paros metu.
„Mažosios širdelės“ bendruomenė
Gydytojai ne tik rūpinasi mažaisiais pacientais, bet ir jų tėvais. Pamačius, kad atlaikyti įtampą darosi nebeįmanoma, siūloma pagalba. Po keturių mėnesių Santaros klinikose dr. R. Sudikienė patarė mamai kreiptis psichologo pagalbos. Nors iš pradžių mama atsisakė, vėliau susibendravo su labdaros ir paramos fondo „Mažoji širdelė“ vadove Asta Grabažiene, kuri tapo dideliu palaikymu.
„Mažosios širdelės“ bendruomenės mamos, pačios patyrusios išgyvenimų, gali išklausyti ir padėti suprasti, kas vyksta, ir kaip susitaikyti su vaiko ligos išbandymais. Edvardo mama vėliau pati tapo viena iš jų. Karantinas apribojo tiesioginį bendravimą, tačiau pokalbiai vyksta uždaroje feisbuko grupėje, kur galima užduoti bet kokį klausimą ir iškart sulaukti atsakymo. Fondas „Mažoji širdelė“ vienija per 600 narių.
Ne visada negalia yra matoma
Po ligoninėje praleistų mėnesių, operacijų ir narkozės, Edvardas atsilieka nuo bendraamžių gebėjimais, tačiau lanko mokyklą ir į ją veržte veržiasi. Jo mama ragina visuomenę suprasti, kad ne visos negalios yra matomos. Jei žmogus turi dvi rankas ir dvi kojas, tai dar nereiškia, kad jis sveikas. Ji pabrėžia, kad svarbu atsižvelgti į tai, jog vaikas, turintis persodintą širdį, gali turėti specifinių poreikių, net jei tai nėra akivaizdu.
Renato istorija: gyvenimas su donoro širdimi
Renato, kuriam vos trejų su puse metų, širdelė - tai septynerių metų donoro širdis. Jam buvo diagnozuota hipertrofinė kardiomiopatija - širdies raumens liga, dėl kurios širdis nesugeba aprūpinti organų krauju ir deguonimi. Prieš dvejus metus jam buvo implantuota penkerių metų berniuko širdis. Nuo to laiko Renatą būtina akylai saugoti nuo infekcijų, todėl jam neleidžiama bendrauti su kitais vaikais.
Mama Svetlana Ciunelis pasakoja, kad pastaruosius tris mėnesius jie abu gyveno ligoninėje, nes Renatą vargino ne tik infekcijos, bet ir organizmas pradėjo priešintis svetimam organui. Grįžę namo, Renatui vėl reikia gerti daug vaistų ir nuolat tikrinti sveikatą. Svetlana žino, kad sūnui imuninės sistemos slopinamieji vaistai bus reikalingi visą gyvenimą.
Didžiausias jos gyvenimo džiaugsmas - Renatas. Jis turi gerą apetitą, mėgsta animacinius filmukus ir svajoja apie didelį pultu valdomą džipą. Renato mama mano, kad jo ligą lėmė paveldėjimas, nes tėvo širdis taip pat nesveika.
Gydytoja R. Sudikienė patikslina, kad Renatui buvo diagnozuota hipertrofinė kardiomiopatija. Tai širdies raumens liga, pasireiškianti širdies struktūros ir funkcijos pokyčiais. Širdies transplantacija yra efektyviausias nepagydomo vaikų širdies nepakankamumo gyvybės gelbėjimo metodas.
Širdies transplantacijos pasaulyje ir Lietuvoje
Širdies transplantacijos istorija prasidėjo 1964 m., kai J. Hardy JAV persodino šimpanzės širdį. 1967 m. K. Barnard’as Pietų Afrikoje pirmą kartą pasaulyje persodino mirusio žmogaus širdį žmogui. Iki 1996 m. pasaulyje atlikta daugiau nei 30 tūkst. širdies transplantacijų. Lietuvoje širdies transplantacijos suaugusiesiems pradėtos 1987 m.
Vilniaus širdies chirurgijos centre nuo 2001 m. atliktos penkios širdies transplantacijos vaikams. Kasmet į transplantacijų registrą įtraukiama apie 400 procedūrų.
Įgimtų širdies ydų priežastys ir gydymas
Įgimtos širdies ydos susiformuoja vaisiaus periode dėl įvairių veiksnių poveikio, keičiantis žmogaus genams. Nors egzistuoja nuomonė, kad vaikas gali išaugti širdies ydą, tai įmanoma tik tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, kai defektai yra maži.
Šiuolaikinė invazinė kardiologija suteikia galimybę kai kurias širdies ydas išgydyti neoperuojant, neatveriant krūtinės ląstos, o per periferinę kraujagyslę įvedant kateterį. Tai leidžia gydyti prieširdžių ir skilvelių pertvaros defektus.
Lietuvoje kasmet gimsta apie 300 vaikų su širdies yda. Gydymo rezultatai, ypač sudėtingesnių ydų atveju, per pastarąjį dešimtmetį žymiai pagerėjo. Operuojant neišnešiotus naujagimius, didelis darbas tenka intensyvios slaugos specialistams, o pooperacinis gydymas yra itin svarbus.
Dr. Ritos Sūdikienės požiūris į vaikų širdies ligas
Dr. Rita Sūdikienė, kalbėdama apie vaikų širdies ligas, pabrėžia, kad įgimta širdies yda yra širdies struktūros defektas, susiformuojantis dar negimus. Diagnozė yra tik pradžia, svarbu nustatyti, kiek ta yda yra išreikšta. Ydos gali būti paprastos arba kompleksinės, kai nustatomi keli defektai.
Kai kurios ydos, pavyzdžiui, dviburis vožtuvas, gali būti kritinės naujagimystėje ir reikalauti skubios medicininės pagalbos. Kitos gali būti nustatomos atsitiktinai vaikystėje ar net suaugus. Netgi „širdies skylutė“, kurią turi visi naujagimiai, kartais lieka kaip defektas, tačiau operuoti reikia tik dalį vaikų.
SVEIKATOS MEDIS - KK Širdies, krūtinės ir kraujagyslių klinikoje atliekamos inovatyvios operacijos
Gydytoja pasakoja, kad diagnozė tėvams dažnai sukelia šoką ir nežinią dėl vaiko ateities. Svarbu užmegzti ryšį su tėvais, gerai išaiškinti situaciją ir gydymo eigą. Kai kurių pacientų šeimomis tenka bendrauti daugybę metų.
Šiuolaikinės vaikų širdies ligų gydymo galimybės
VUL Santaros klinikų širdies ir krūtinės chirurgijos centre atliekamos visos būtinos operacijos naujagimiams, vaikams ir suaugusiems, įskaitant širdies transplantacijas. Gydytojai didžiuojasi galėdami atlikti netgi naujagimių ir kūdikių širdies ydų operacijas, kurios prilygsta stebuklams.
Po operacijų svarbu laikytis tam tikrų taisyklių: sveika pilnavertė mityba ir sveikas gyvenimo būdas. Mitas, kad širdies ydas turintys vaikai ir jaunuoliai turi riboti fizinį aktyvumą, yra paneigtas. Nors profesionalus sportas su dideliais krūviais ne visada rekomenduojamas, dauguma pacientų gali gyventi aktyvų gyvenimą.
Tėvų atsakomybė yra labai didelė - gydytojai gali tik rekomenduoti, patarti ir įspėti, ko reikėtų vengti. Gydytoja Rita Sudikienė džiaugiasi, kad vaikai, nepaisant išbandymų, vystosi ir auga.
Tėvai, kurių vaikai patyrė širdies transplantaciją, yra dėkingi medikams ir ragina nebijoti šios procedūros. Po operacijos vaikai gali būti visiškai sveiki, protingi ir linksmi.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
