Remigijaus Daškevičiaus (Daškės) Biografija: Nuo Žaliakalnio iki Kriminalinio Pasaulio Viršūnės

Remigijus Daškevičius, pravarde Daškė, buvo prieštaringa asmenybė Lietuvos istorijoje. Nuo sportininko iki įtakingo nusikalstamo pasaulio veikėjo, jo gyvenimas buvo kupinas dramatiškų posūkių. Remigijus Daškevičius arba Daškė - šiaip jau daškinių vadas, o viešai gi - Lietuvos bokso federacijos prezidentas. Šiame straipsnyje panagrinėsime jo biografiją, remiantis įvairiais šaltiniais ir liudijimais.

Ankstyvasis gyvenimas ir aplinka

Remigijus Daškevičius gimė 1968 metų gruodžio 11-ąją Kaune, Žaliakalnio rajone. Jis augo sunkiai dirbusio statybininko šeimoje, ne vienerius metus gyvenęs kartu su tėvais K. Vasiliausko gatvėje. Jo motina ilgą laiką buvo ligota, todėl negalėjo dirbti įprastų darbų, bet šeimoje išliko kaip malonaus būdo namų šeimininkė. Moteris labai rūpinosi savo trimis vaikais - Remigijumi, vėliau talentingu drožėju tapusiu broliu Artūru ir seserimi, ilgą laiką Jungtinės Karalystės sostinėje Londone gyvenusia verslininke.

Pats R. Daškevičius visą gyvenimą linko prie sporto ir muzikos. Jo vaikystė prabėgo ne valkataujančių alkoholikų ir gatvės chuliganų aplinkoje, o prestižine laikytoje Kauno zonoje - Žaliakalnio rajone, kuriame nuo tarpukario laikų buvo įsikūrę nemažai kultūros, politikos, visuomenės, sporto veikėjų, karininkų. Pirmosios dabartinio Žaliakalnio teritorijos prie miesto buvo prijungtos dar XIX amžiaus antroje pusėje. Kauno administracinę teritoriją sudarė centrinė miesto dalis su Senamiesčiu, Naujamiesčiu ir Žaliakalniu. Maždaug 1919 metais sparčią plėtrą pradėjusiame Žaliakalnyje namus projektavo žinomi architektai. Ketvirtame XX amžiaus dešimtmetyje Žaliakalnyje išaugo daug įvairių šiandieninį Kauną reprezentuojančių statinių. Tarp jų - Sporto halė, Prisikėlimo bažnyčia, „Žalgirio“ sporto aikštynas, Dainų slėnis, Aukštesniosios technikos mokyklos rūmai, universitetinių klinikų kompleksas. Šis Kauno rajonas išsiskiria ir didžiulėmis žaliosiomis zonomis. Didžiausia jų - Ąžuolynas, apėmęs 30 ha plotą. Tai vienas iš nedaugelio Europos miško parkų miesto centre. Netoliese - Zoologijos sodas ir Vytauto parkas.

Sportinė karjera

Jaunąjį Daškevičių visi vadino Remyga - Žaliakalnio gatvės kalba tai reiškė išdykusį kiemų vaiką ir mokyklos blogiuką. Nors buvo smulkaus sudėjimo, įnirtingai už save kovodavo. Vienas jo bendraklasis, pasakodamas apie kiemų peštynes, kai Remigijus dar buvo mažas, prisiminė, jog jis buvo gabus kovotojas.

Boksu susidomėjo būdamas 8 metų. Tuo pat metu pusantrų metų lankė ir plaukimą. Paskui atsidėjo vien boksui. Pagrindinė motyvacija lankyti bokso treniruotes - tam, kad galėtų apsiginti gatvėse ir mokyklose nuo vyresnių Žaliakalnio jaunuolių. Pamažu išryškėjo ringo kovotojo dvasia, todėl paauglystės metais R. Daškevičius buvo triskart Lietuvos jaunimo ir jaunių bokso varžybų čempionas, o Sovietų Sąjungos jaunimo turnyre užėmė penktąją vietą.

2001-ųjų pavasarį R. Daškevičius bendraudamas su žurnalistais sakė: „Boksavausi apie devynerius metus, tačiau tik šis sportas užgrūdino mano charakterį, sustiprino pasitikėjimą savo jėgomis bei išmokė pakovoti už save. O kai pakliuvau į policijos rankas, žurnalistai vis nepamiršdavo paminėti, kad esu buvęs boksininkas. Ir tie dažni paminėjimai kenkė ne tiek man, kiek pačio bokso įvaizdžiui“, - paskutiniais savo gyvenimo metais R. Daškevičius guodėsi žurnalistams.

Tarnyba armijoje ir kontaktai

1987 metais pašauktas į sovietinę armiją, R. Daškevičius išvengė tarnybos atokiausiuose Sibiro arba Vidurinės Azijos regionuose. Tokia laimė jaunam boksininkui nusišypsojo patarpininkavus tuomet garsiam ir įtakingam „Žalgirio“ krepšininkui. Šis tada pasirūpino, kad jo pažįstamą Remygą priglaustų tuometis sovietų armijos karininkas Česlovas Jezerskas. Netrukus R. Daškevičius buvo perkeltas į Kaune esantį mokomosios desantininkų divizijos vadinamąjį sportininkų batalioną.

Apie šiuos batalionus sklido įvairios kalbos. Į juos patekdavo tik rinktiniai lietuvių tautybės jaunuoliai, pasižymintys išskirtiniais fiziniais, psichologiniais sugebėjimais. Kaip gerai išmanantys vietos topografiją, lietuviai dar tarnybos metu privalėjo atlikinėti įvairius slaptus pavedimus. Po tarnybos armijoje geriausieji iš jų būdavo siunčiami mokytis į KGB arba GRU. Tarnaudamas armijoje R. Daškevičius įsitraukė į sportą ir ėmė aktyviai treniruotis pas triskart pasaulio sambo čempioną, dabartinį generolą Č. Jezerską. Įvaldęs imtynių techniką, Daškė netrukus tapo Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų artimos kovos čempionu.

Paklaustas apie pažintį su Daške, prieš keletą metų nesėkmingai prezidento rinkimuose dalyvavęs Č. Jezerskas šio žurnalistinio tyrimo autoriui neslėpė pažinojęs šį veikėją. Tačiau sakė negalėjęs atsiriboti nuo žmonių, su kuriais kartu tarnavo, sportavo ir dalyvavo varžybose. „Anuomet mano vardu daugelis prisidengdavo, todėl kartais būdavau minimas ne itin maloniose istorijose, − prisiminęs praeitį kalbėjo vienas Lietuvos armijos kūrėjų Č. Jezerskas. - Pasitaikydavo, kai mane supainiodavo su sūnumi Dainiumi. Jis buvo ne itin maloniose istorijose pagarsėjusių kauniečių vaikinų bendraamžis“.

Įsitraukimas į nusikalstamą pasaulį ir „Daškinių“ gauja

Kad ir kaip stengėsi mokytojai ir tėvai, jaunasis R. Daškevičius susidėjo su išdykaujančių Žaliakalnio vaikėzų kompanija. Nuo mažumės jis buvo nepaprastai ištikimas savo draugams. Jau tada užsimezgė R. Daškevičiaus pažintys su kauniečiais, vėliau tapusiais Lietuvos sporto ir verslo įžymybėmis.

Vienas buvęs Kauno organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos (ONTT) pareigūnas „Akistatai“ prisiminė, jog dar būdamas 16 metų Daškės ir Remygos pravardėmis išgarsėjęs jaunuolis kontroliavo visą Žaliakalnį. „Jaunystėje jis išgarsėjo muštynėmis ir vagystėmis, o vėliau kriminaliniame pasaulyje prasiskynė kelią į aukščiausią nusikaltėlių lygą. Tačiau Daškė iki pat gyvenimo pabaigos neatsikratė aklo, sunkiai suvokiamo užsispyrimo bei begalinio noro lyderiauti, todėl jis savo elgesiu primena vieną fašizmo pradininkų Benitą Musolinį. Nestebina ir tai, kad paskutiniais gyvenimo mėnesiais kaunietis nesiklausė net jį akylai saugojusių apsaugininkų“, - teigė ne vienerius metus Daškinių veiklą atidžiai stebėjęs operatyvininkas.

Būdamas penkiolikos laisvalaikį leido Žaliakalnio rajono chuliganų draugijoje, kur netrukus tapo viso rajono lyderiu. Reikia pažymėti, kad būdamas perspektyvus boksininkas - anuomet yra pelnęs Lietuvos jaunimo bokso čempiono titulą, R. Daškevičius gana sveikai gyveno ir uoliai „pumpavo” raumenis, netrukus buvo pramintas Daške.

1983-1986 metais Kauno Žaliakalnyje ir aplinkiniuose rajonuose pradėjo itin įžūliai siautėti grupuotė, suburta Vytauto Matusevičiaus-Mato, tarnavusio sovietų desanto kariuomenės sportininkų batalione, ir kitų garsių atletų, vėliau žvėriškai nužudytų - vieno geriausių sovietinėje Lietuvoje dziudo meistrų Vaidoto Stankevičiaus, pagarsėjusio Smauglio ir Stankės pravardėmis, bei Gintauto Bakanausko-Bakano. Du pastarieji, irgi susiję su sovietiniais desantininkais, vėliau prisidėjo prie pirmosios Žaliakalnio Daškinių gaujos sudėties. Sovietmečiu GRU (karinės žvalgybos) karininkai aktyviai remdavo Kaune pusiau legaliai veikusius atletinės gimnastikos bei Rytų kovų klubus, ieškodami naujokų specialiosios paskirties būriams. Netrukus ne tik karatė ar kultūrizmo mėgėjai, bet ir aukštus titulus užsienio bei Sovietų Sąjungos varžybose pelnę boksininkai bei imtynininkai papildydavo jaunas, fiziškai stiprias, įžūliai veikusias Kauno nusikaltėlių gaujas.

„Daškinių“ veiklos plėtra ir verslo ryšiai

Lietuvoje prasidėjus kooperatyvų judėjimui, Daškės komandai atsivėrė nauji horizontai. Jie ėmėsi reketo, taip pat pajungė savo įtakai automobilių vagis, turgaviečių prekeivius, kontroliavo vieną garsiausių ano meto „Pasimatymo” restoraną. Netrukus Daškės įtakon perėjo ir Kalniečių, Dainavos mikrorajonai.

1991-aisiais R. Daškevičius pirmą kartą buvo nuteistas dėl turto prievartavimo, jam skirta 7-erių metų laisvės atėmimo bausmė. Pirmąkart Daškė buvo suimtas, o vėliau nuteistas 1990-ųjų balandį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija, pirmininkaujama teisėjo Vytauto Greičiaus, 1991 m. sausio 7 d. R. Daškevičių bei kelis jo bendrus dėl turto prievartavimo pripažino kaltais ir nuteisė kalėti 7 metus. Nors pats Daškė pinigų perdavimą (reketininkai iš vieno jonaviečio pareikalavo 6 tūkst. rublių) stebėjo iš kitos gatvės pusės.

Tačiau jis į laisvę ištrūko anksčiau ir į Kauną sugrįžo 1994 m. 1994 m. vasarą suėjo terminas, kai atlikęs tris ketvirtadalius bausmės Daškė už gerą elgesį galėjo būti paleistas iš kolonijos lygtinai. Taip ir įvyko. Kilo didžiulis triukšmas, paaiškėjus, jog kolonijos administracija savo teikime Kaišiadorių apylinkės teismui paleisti R. Daškevičių padarė nemažai pažeidimų.

Tuomet „daškiniai“ užsiėmė ne tik reketu, vagystėmis, bet ir ėmė skverbtis į pusiau legalų ir legalų verslą, verstis cigarečių ir alkoholio kontrabanda, kuri jiems nešė pasakiškus pelnus. Vėliau R. Daškevičius suartėjo su įtakingiausiais miesto verslininkais, užmezgė glaudžius ryšius su Kaliningrado kontrabandos rykliais. R. Daškevičius labiausiai žinomas, kaip didžiausios Lietuvoje cigarečių kontrabandos vadovas, Lietuvos bokso federacijos prezidentas. Jam pavyko savo įtakai pajungti didžiausią tuo metu Lietuvoje cigarečių prekeivį Valdą Jakutį bei konservatorių valdymo laikais paskirtą vieną Lietuvos policijos vadovų. „Daškinių“ verslas Kaliningrade tapo labai pelningas. Kelios savaitės prieš nužudymą 2001 metais R. Daškevičius vienam savo bičiuliui gyrėsi, jog jau yra uždirbęs 10 milijonų JAV dolerių.

2000 metais jis buvo išrinktas Kauno „Gongo“ bokso klubo prezidentu ir tapo Lietuvos bokso federacijos prezidentu. Tuo metu jo autoritetas šalies nusikalstamame pasaulyje buvo labai didelis. Atrodo, kad Daškė nuo gyvenimo pradžios buvo „užkoduotas“ bet kokia kaina siekti lyderio pozicijų. Artimi Daškės draugai „Akistatai“ pasakojo, jog jis visada akcentuodavo, kad gyvenime gali būti tik pirmas. Verta prisiminti, jog prieš mirtį Remyga buvo Nr. 1 Lietuvoje.

Konfliktai ir vidiniai nesutarimai

Dideli pinigai greitai supriešino R. Daškevičių ir R. Dromantą. Dar gerokai prieš jo mirtį R. Daškevičius ir Rolandas Dromantas-Ilgas buvo nutarę galutinai atsiskirti. Vieni Daškės bičiuliai šiandien teigia, kad tuo metu Ilgas tapęs godus ir būdavęs nesukalbamas dalijantis pelną iš cigarečių kontrabandos, o kiti - kad prisilaikęs sveikos gyvensenos ir galutinai užpykęs ant Daškės, nes šis vis dažniau svaigindavosi po kelias paras. Prieš mirtį nei R. Daškevičius, nei kiti asmenys negalėjo paaiškinti, kas kaltas dėl cigarečių krovinio sulaikymo ir kam reikės sugrąžinti investuotus pinigus.

Kai kurie R. Daškevičiaus gyvenimą neblogai žinoję kauniečiai skeptiškai vertina versiją, kad Daškė buvo nužudytas galbūt dėl konflikto su buvusiu draugu R. Dromantu. „Šie nesutarimai Kaune buvo daugeliui žinomi. Neatmetu versijos, kad tuo galėjo pasinaudoti ir senieji kriminalinio pasaulio autoritetai. Verta prisiminti, jog prieš mirtį Remyga buvo Nr. 1 Lietuvoje. Mėnuo iki jo žūties iš įkalinimo įstaigos į laisvę sugrįžo naujos tvarkos Kaune išsiilgęs Henrikas Daktaras, kuris savo klestėjimo laikais privengė Daškės“, - „Akistatai“ pasakojo buvęs artimas Daškinių vadeivos bičiulis.

Kad Daktarai jau seniai buvo siekę nugalabyti Daškę, apie tai žurnalistui prasitarė ir vienas buvęs įtakingas Daktarų veikėjas, šiuo metu prieš H. Daktarą liudijantis Kriminalinės policijos biuro darbuotojams. „Neslėpsiu, kad maždaug 1997 metais aš ir dar vienas šiuo metu parodymus teisėsaugai teikiantis asmuo buvome sulaukę nurodymo nužudyti Daškę“, - sakė buvęs Daktarų atstovas. Prieš mirtį Daškė apsaugai pasisamdė net keletą vyrų, tačiau jie nesugebėjo išsaugoti jo. Paskutiniais gyvenimo metais R. Daškevičiaus telefono numeris baigėsi trimis vienetais, tokie pat skaičiai puikavosi ir jo prabangaus „Mercedes-Benz“ numeriuose.

Kiti žymūs kriminalinio pasaulio veikėjai, susiję su to laikmečio įvykiais

Tragiška žūtis

R. Daškevičiaus - Daškės nužudymo, įvykdyto 2001-ųjų lapkričio 24-osios vakarą, tyrimas buvo kupinas ne tik mistinių sutapimų, bet ir sunkiai suvokiamų pareigūnų veiksmų. Paskutinę savo gyvenimo dieną, maždaug vidurdienį, R. Daškevičius nuvyko su keliais bičiuliais ir merginomis į netoliese Grigiškių, Stirniuose, esantį prašmatnų viešbutį su pirtimi. Dabar vieni Daškės bendražygiai tikina, kad jis norėjęs paprasčiausiai išsiperti. Remiantis artimiausių LBF vadovo bičiulių prisiminimais, lemtingą lapkričio šeštadienio pavakarę iš pirties Stirniuose įsilinksminusi R. Daškevičiaus kompanija išvyko į Vilnių.

Maždaug 20 valandą prie Vilniaus ir Trakų gatvių sankirtoje įsikūrusio prabangaus italų restorano „St. Valentino“ sustojo šarvuotas Daškės BMW aklinai užtamsintais stiklais. Iš paskos atvažiavo kuklus, sostinės gatvėse beveik nepastebimas automobilis su ginkluota apsauga. BMW durelės atsidarė, pro jas išlipo išpuoselėtos išvaizdos Daškė. Tą vakarą į „St. Valentino“ restoraną Daškę atlydėjo jo draugai Redas Ivanauskas-Lūpdažis, Giedrius Polita ir dvi simpatiškos išvaizdos merginos. Dažniausiai Daškė savo šarvuotą BMW pastatydavo prieš įėjimą į restoraną. Vienas iš asmens sargybinių neretai likdavo automobilyje, o kiti įsikurdavo picerijoje arba lauke. Paskutinį vakarą R. Daškevičių lydėjo trys apsaugininkai.

Maždaug 23 valandos 8 minutės R. Daškevičius su palyda išėjo iš restorano. Kai iki šarvuoto BMW buvo likę keli metrai, netikėtai pasigirdo šūvis… Net asmens sargybiniai negalėjo apsaugoti LBF vadovo nuo profesionalaus snaiperio kulkos. Vienintelis mirtinas šūvis buvo toks galingas, kad kulka kiaurai perėjo Daškės kūną ir net įstrigo restorano kasos aparate. Daškė suklupo greta restorano įėjimo. „Profesionaliausiai parengta užsakyta žmogžudystė“, - iki šiol tokiais žodžiais Daškės nužudymą komentuoja aukščiausios kvalifikacijos kriminalistai, tamsias bylas narpliojantys prokurorai.

Tyrimas ir versijos

Iškart po šios žmogžudystės kartu su Daške buvę R. Ivanauskas, G. Polita ir abi merginos sėdo į mašiną ir spruko nuo policijos į greitkelį Vilnius-Kaunas, bet vėliau buvo sugrąžinti į sostinę ir apklausti.

Tą pačią naktį teisėsaugininkai nustatė, kad profesionalus žudikas, greičiausiai pasamdytas iš Rusijos, buvo įsitaisęs priešais piceriją esančiame viename iš Vokiečių gatvės 15-ojo namo trečio aukšto butų. Bute, iš kurio snaiperis šovė į Daškę, buvo aptiktas tvarkingai padėtas (kaip vėliau paaiškėjo, iš vienos pakaunės sodybos pavogtas) medžioklinis graižtvinis šautuvas su optiniu taikikliu. Šalia jo - atidarytas plastikinis ginklo dėklas, o ant grindų mėtėsi tūtelė. Po šio įvykio nusikaltimo vietą apžiūrėję policininkai išsivežė ir daiktiniu įrodymu tapusį kasos aparatą.

Atlikęs savo juodą darbą snaiperis paspruko palikęs ne tik ginklą, bet ir neužrakintas buto duris. „Po kriminalistų atliktos apžiūros buvo akivaizdu, kad nevaržomą gyvenimą mėgęs žudikas šiame bute kurį laiką gyveno be jokių rūpesčių“, - kalbėjo pirmosiomis Daškės žūties tyrimo dienomis dirbę operatyvininkai. Jie taip pat išaiškino, kad šis būstas kone mėnesiui buvo išsinuomotas pasinaudojus suklastotu asmens dokumentu, savininkams skambinta iš vogtų mobiliųjų telefonų. „Profesionalų darbas“, - iki šiol tokiais žodžiais R. Daškevičiaus žmogžudystę apibūdina kriminalistai.

Kas užsakė R. Daškevičiaus žmogžudystę Vilniaus centre? Tai, žinoma, pats svarbiausias klausimas, kurį mėginama atsakyti praėjus 9 metams po Daškės mirties. Tačiau ir be šio klausimo lieka daugybė neatskleistų dalykų. Nors būta įvairiausių Daškės žūties versijų ir galimų mirties užsakovų, tačiau tikrieji vykdytojai ir jų iniciatoriai plačiajai visuomenei vis dar nežinomi.

Kai kurie prokurorai, nagrinėdami Daškės nužudymo aplinkybes, buvo tokie nerangūs, kad atrodė, jog specialiai laukia kada ši byla bus primiršta ir atguls į neišaiškintų nusikaltimų archyvus. Paskutinės plačiai paskleistos žinios apie iš naujo pradėtas nagrinėti Daškės nužudymo aplinkybes pasklido 2020-ųjų rugsėjį, kai Kaune buvo sulaikyti abu anuomet su Daškiniais glaudžiai susiję vyrai. Šiandien tai pasiturinčiais verslininkais įvardijami - Rolandas Dromantas, pravarde Ilgas bei Rubliu vadinamas Robertas Užukauskas.

2001-ųjų gruodžio 11-ąją, praėjus keletui savaičių po Daškės mirties, Kaune buvo sulaikytas Interpolo kelerius metus ieškotas kaliningradietis Leonidas Paršukovas. Kriminalistų teigimu, šis Afganistano karo veteranas, pravarde Lionia Piterskis, yra prisidėjęs prie verslininkų bei teisėsaugininkų užsakomųjų žmogžudysčių įvairiose šalyse. Kriminalistų dėmesį šio vyriškio biografija ypač patraukė po Daškės žūties. Anot šaltinių, L. Piterskis apie nužudytą R. Daškevičių atsiliepė gana skeptiškai - esą šis buvęs pasipūtęs, vaizdavęs įtakingą bosą, tačiau iš tiesų toks nebuvęs. Prieš kiek laiko ne ką mažiau paslaptingomis aplinkybėmis mirė ir pakaunės ūkininkas Vaclovas Tarasevičius, iš kurio ginklo buvo nušautas R. Daškevičius.

Pasekmės ir atgarsiai po mirties

Po R. Daškevičiaus nužudymo R. Dromantas ėmėsi ypatingų atsargumo priemonių, nes dalis nužudyto vadeivos bendražygių įtarė jį ir rengėsi kruvinam kerštui. Po Daškevičiaus mirties prasidėjo skubios „daškinių“ turto dalybos. Manoma, kad su Daškevičiumi konfliktavęs Dromantas spėjo iš verslo Kaliningrade paimti didžiąją dalį pinigų - tiek savų, tiek susijusių su V. Jakučiu bei Daškevičiumi. Iš viso itin plataus šešėlinio masto verslo nužudyto Daškevičiaus našlei Gelijai liko tik trupiniai - vienas „Daškės“ verslo partneris jai perdavė apie 300 tūkst. JAV dolerių. Šie pinigai buvo gauti pardavus buvusį sostinės „Pergalės“ kinoteatro pastatą, kuriame dabar įsikūręs laisvalaikio centras „Pramogų bankas“. Tuo tarpu iš verslo Kaliningrade ištraukta suma buvo įspūdinga - prieš savo nužudymą V. Jakutis „Lietuvos rytui“ minėjo, kad Dromantas galėjo paimti apie 20 milijonų dolerių.

2004 m. balandį prie savo namų buvo nušautas ir tuomet alkoholio bendrovės „Italiana International“ valdybos pirmininkas Valdas Jakutis, anksčiau su R. Daškevičiumi ir R. Dromantu, kaip manė pareigūnai, dalyvavęs šešėliniame cigarečių ir alkoholio versle su Kaliningrado nusikalstamo pasaulio veikėjais. Jo nužudymas iki dabar taip pat neišaiškintas. Tyrimas dėl Daškevičiaus nužudymo iki šiol nėra baigtas. Yra kelios versijos dėl žmogžudystės motyvų ir užsakovų, tačiau įrodymų trūkumas neleidžia atskleisti tiesos.

Šeima ir palikimas

Remigijus Daškevičius su žmona Gelija ir dviem sūnumis gyveno pirmajame aukšte Kauno centre, Griunvaldo gatvėje. Kai 2001 metų lapkričio 24-ąją pirmasis Gelijos sutuoktinis, tuomet 33-ejų Remigijus Daškevičius buvo nužudytas, ji liko su mažais jųdviejų sūnumis ant rankų. „Nors buvau labai jauna, nebuvo kada galvoti, ar sunku, ar lengva. Aš supratau, kad su vaikais likau viena, kad turiu jiems parodyti stipriąją savo pusę. Juk nepriverksi, nieko tuo nesugrąžinsi“, - skaudžią praeitį prisiminė Gelija, kuriai auginti vaikus padėjo jos artimieji. Tačiau Gelija neieškojo paguodos ir pagalbos, nes vaikai buvo visas jos gyvenimas, todėl sunkumų ar vargo ji nejuto. „Mums viskas susiklostė taip, kaip patys norėjome. Negalėčiau skųstis gyvenimu“, - tvirtino G. Vaškūnė.

Nors Remiui buvo suteiktas toks pat vardas kaip tėvo, Gelija atskleidė, kad tai buvo šeimos sprendimas: „Nebuvo taip, kad tėtis išrinko vardą, jį išrinkome daug negalvodami. Mano mama pasiūlė mintį, kad gimus berniukui jį pavadintume tėčio vardu.“ „Manau, tiek meilės ir šilumos, kokios galima duoti vaikui, jie tikrai gavo. Kitkas tėra niuansai, juk vaikai šeimose gyvendami su abiem tėvais gal gauna mažiau nei tie, kurie auga su vienu iš tėvų“, - tikino G. Vaškūnė.

Sūnūs Remigijus ir Germanas Daškevičiai tęsia muzikinę karjerą ir yra žinomi kaip Remis Retro ir Gamka, grupės „Flying Saucer Gang“ (FSG) nariai. Jų įkurta trepo grupė „Flying Saucer Gang“ (FSG) prieš keletą metų užpildė lietuvių muzikos industrijoje žiojėjusią skylę. Remis Retro ir Gamka yra artimi broliai, kurie vienas už kitą stoja mūru.

Po vyro žūties praėjus trejiems metams jauna moteris antrąkart sukūrė šeimą. Gelijos vaikai lankė futbolą, ir tuo metu į mokyklą atvyko naujas treneris Vytautas Vaškūnas (49 m.). Atrodo, tarsi buvo lemta, jog po kiek laiko treneriui teko ir tėvo pareigos. „Užsimezgė simpatija, paskui savaime susidraugavome. Mane papirko jo ramybė, užtikrintumas, jaučiau, kad juo galiu pasitikėti“, - pažintį su vyru prisiminė G. Vaškūnė, su juo susilaukusi Tijos. Pagrandukė Tija tiesiog sujungė visus į darnią šeimą - broliai labai myli seserį, net ir dabar ją pakilnoja, išbučiuoja. „Prieš kelias dienas broliai ją ant rankų nešiojo, labai džiaugėsi, kad ji Lietuvos jaunučių konkūrų čempionate iškovojo antrą vietą“, - džiaugėsi G. Vaškūnė.

Remigijus, Germanas ir Tija šeimoje girdi ne tik pagyrimus, bet ir griežtesnį žodį. „Mūsų vaikai, kaip ir visose šeimose, sulaukia ir griežtumo, ir nuolaidų. Su jais daug bendraujame, kartu leidžiame laiką. Sekmadieniais ilgą laiką puoselėjome tradiciją - eidavome visi pasivaikščioti. Tai vadinome šeimos diena“, - pasakojo motina, kurios atžalos vis labiau darosi savarankiškesnės. Vaikų futbolo trenerio V. Vaškūno žmona tarsi ašis, apie kurią sukasi sutuoktinių veikla ir šeimos gyvenimas. Nors sūnūs nebežaidžia futbolo, G. Vaškūnė besąlygiškai palaiko sutuoktinio veiklą, ji - futbolo mokyklos „Ft Golas“, kurioje dirba Vytautas, vadovė.

tags: #remigijus #daskevicius #gimimo #data #1964

• ar saugu naudoti pantenolį nėštumo metu
• Kūdikių pilvo skausmas: priežastys ir pagalba
• „SOS vaikų kaimai Lietuva“ iniciatyvos ir ugdymo įstaigų įsitraukimas
• Kaip išsirinkti antklodę kūdikiui
• brokolių nauda ir receptai mažyliams