Rafailas Karpis: Šeimos Vertybės, Kūryba ir Gilios Šaknys

Operos solistas Rafailas Karpis yra žinomas ne tik dėl savo išskirtinio balso, bet ir dėl atviro požiūrio į gyvenimą bei šeimą. Jo kūrybinis kelias persipynęs su giliomis asmeninėmis istorijomis, o tėvystė atnešė naujų spalvų. Šiame straipsnyje išsamiau panagrinėsime Rafailo Karpio ir jo šeimos kasdienybę, tėvystės iššūkius bei džiaugsmus, taip pat gilinamės į jo šaknis ir paveldą, kuris formavo jo asmenybę.

Muzikinė Vaikystė ir Pirmieji Žingsniai Scenoje

Muzikinė vaikystė, kurioje tilpo ir meilė legendinei britų grupei „The Beatles“, ir intensyvūs koncertai su choru „Ąžuoliukas“, pirmieji žingsniai scenoje ir kitos istorijos - tiesiai iš R. Karpio lūpų. Muzikinė vaikystė, kurioje tilpo ir meilė legendinei britų grupei „The Beatles“, ir intensyvūs koncertai su choru „Ąžuoliukas“. O pirmuosius žingsnius scenoje lydėjo ir nesėkmės - dar būdamas vaikas R. Karpis pasakojo apie nutikimus, kurie formavo jo kelią.

Nuo vaikystės R. Karpis lankė „Ąžuoliuko“ chorą, tačiau kitokia muzika jį lydėjo maištingoje paauglystėje. „Aš papankuodavau. Savaitgalius dažnai leisdavau Antakalnio „bombiake“ - buvusioje bombų slėptuvėje įrengtame pankų klube. Čia atvažiuodavo įvairios grupės, netgi iš užsienio - iš Suomijos, Prancūzijos, būdavo smagūs pankroko vakarėliai. Ten rinkdavosi Vilniaus pankai“, - prisiminęs juokėsi jis. Dainininkas pasidžiaugė, kad pankišką laisvę pavyko sėkmingai suderinti su drausme „Ąžuoliuko“ chore ir mokslais vidurinėje mokykloje, tad akademiniai rezultatai dėl pašėlusios jaunystės nenukentėjo.

Rafailas Karpis atvirauja, jog dainininko kelias prasidėjo ankstyvoje jaunystėje. „Man balso mutacija baigėsi anksti, maždaug 13-kos, ir žiūriu, kad po jos atsirado labai gražus balsas. Todėl klausimų, kur stoti, aš per daug neturėjau. O kai akademijoje man pasakė, kad į savo klasę mane nori priimti pats Virgilijus Noreika, supratau, jog turbūt reikia tęsti tą kelią“, - pasakojo R. Karpis.

Scena dainininką traukė ir dėl galimybės vaidinti - tai jam irgi puikiai sekėsi. Be to, solistas atskleidė, kad ryšys su Operos ir baleto teatru buvo užprogramuotas dar vaikystėje - pasirodo, jo močiutė ten visą gyvenimą dirbo siuvėja, todėl atsidurti šioje šventovėje buvo labai svarbu. Pasakodamas apie tai R. Karpis prisiminė vieną vaikystės nuotykį: „Pamenu, grupę berniukų iš „Ąžuoliuko“ pakvietė į vaikų chorą spektaklyje „Jonukas ir Grytutė“. Aš nebuvau labai paklusnus vaikas ir per generalinę repeticiją mane išvarė. Bet aš pasakiau - aš čia dar sugrįšiu. Ir sugrįžau. Daugiau manęs iš ten nebeišvarė.“

Šeimyninis Gyvenimas: Trys Dukros ir Jų Vardų Istorijos

Įsiplieskusi aistra lietuvaitei pianistei optometrijos specialistei Dianai Daunoravičiūtei prieš ketverius metus atvedė prie altoriaus. Operos solistas, tenoras Rafailas Karpis (37) su žmona Diana Karpe (38) susilaukė trečios atžalos. Šiandien Rafailas ir Diana Karpė augina tris dukreles: Rachelę (7 m.), Lėją (4 m.) ir jaunėlę Fridą Ester. „Jaučiuosi turtingas. Dabar jau trijų vaikų tėvu tapęs Rafailas neslėpė, kad tėvystė yra ypatinga gyvenimo dovana.“

Dukrų vardų atsiradimo istorijos

Rafailas Karpis pasidalino netikėčiausiomis savo dukrų vardų atsiradimo istorijomis. „Visus vardus išrinko mano žmona, ačiū tau, Diana. Tiesiog aš juos siūliau, o Diana tvirtino. Ir aš nuo pat pirmagimės savo labai svajojau, kad jeigu tai bus mergaitė, jos vardas būtų Ester arba Estera. Ir mano žmona pasakė, kad gal tu jau šitų meksikietiškų serialų nekišk į mūsų šeimą, man tie vardai labai primena meksikietiškus serialus, todėl tikrai nebus taip. Tada bandžiau sugalvoti kitą gražų vardą ir kažkodėl į galvą atėjo Rachelė“, - pirmagimės vardo atsiradimo istoriją pasakojo laidos svečias.

Diana priduria: „Abiems patiko Rachelė - biblinis vardas. Kažkodėl Izraelio tautos patriarcho Jokūbo vardu berniukus lietuviai pavadina dažnai, o jo žmonos Rachelės vardu vadina mergaites labai retai. Tikriausiai mokyklos klasėje nebus trijų Rachelių? Rachelė - ir mano prosenelės vardas, deja, aš jos nepažinojau, visa močiutės šeima, išskyrus ją ir jos seserį, žuvo holokausto metu.“

Antrosios dukros vardą R. Karpis paėmė iš Senojo Testamento, kur Rachelė turėjo seserį Lėją. „Pasiūliau tokį vardą ir žmonai labai tiko šitas vardas. O tada jau trečią sykį klausiu, gal jau dabar Estera? Atsakė ne ir jau kažkur artėjant terminui buvome sugalvoję vardą Frida ir ji tada sako, kad kartu sudėjus Frida Ester skamba pakankamai gražiai, tai tebūnie taip. Tai tokios tų vardų istorijos“, - prisiminęs jaunėlės vardo atsiradimo istoriją šypsojosi R. Karpis.

Dukros ir jų vardų kilmė

Biblijoje yra istorija apie dvi seseris - Rachelę ir Lėją. Pradžios knygoje rašoma, kad Jokūbas, bėgdamas nuo savo brolio keršto, prieglobstį rado pas tolimą giminaitį Labaną. Jis turėjo dvi dukteris. Vyresnioji buvo Lėja, švelnių akių, o jaunesnioji - Rachelė, dailiai nuaugusi, graži. „Mano galvoje sukosi simboliniai pamąstymai, bet mes į tai nekreipėme dėmesio. Tiesa, keli pažįstami klausė: „Ar nebijai sutapimų?“ Nebijau, nes netapatinu savo dukrelių su Biblijos herojėmis. Ši istorija man graži, įdomi.“

Gyvenimas apsuptam moterų ir šeimos harmonija

„Rafailai, kaip jaučiatės apsuptas trijų merginų?“, - klausiama interviu metu. Rafailas atsakė: „Pakylėtas virš kasdienybės. Lyg Semiramidės soduose. Man dažnai sako: „Tu tikriausiai namie sėdi, o merginos nuo tavęs dulkes nupūtinėja ir su palmių šakelėmis tave vėdina.“ Metaforiškai taip ir yra: tarp gražių mergaičių ir moterų (su mumis gyvena ir Dianos mama, ji labai padeda) nepaprastai smagu, gera, jauku. Na, bet yra ir malonių buities reikalų.“

Klaustas, ar nejaučia, kad jo teisės yra pažeidžiamos, nes namuose dominuoja moterys, Rafailas Karpis atsakė: „Viskas yra visiškoje harmonijoje. Viskas yra taip, kaip net nesapnavau. Kadangi aš šeimoje esu mažuma, jos apie mane šokinėja. Man labai smagu ir gera, aš nesijaučiu vienišas tarp moterų.“ Diana patvirtina: „Abi mergaitės - Rafailo kopijos. Ypač mažoji. Rafailas vaikystės nuotraukoje ir Lėja dabar - visiškai vienodi. Tėtis gali rodyti dukrelių nuotraukas dvi valandas, šnekėti apie jas nesustodamas. Visiems sako, kad nori penkių mergaičių.“ Rafailas: „Taip, noriu penkių mergaičių! O kodėl gi ne?“

Dainininkas Rafailas Karpis taip pat pasidalino ir apie savo šeimą bei puoselėjamas žydiškas ir lietuviškas tradicijas. „Aš esu namų barzdota primadona, bet mane visi labai myli. Tėčiui turėti dukras yra kažkokia palaima. Man taip gera, smagu. Kalbant apie šventes, mes švenčiam ir tas, ir tas. Vaikai žino ir tą kultūrą, ir krikščionišką kultūrą, todėl čia jau bus jų apsisprendimas vėliau, ką jos pasirinks ir kas joms bus arčiau“, - kalbėjo tris dukras auginantis Rafailas.

Tėvystės Iššūkiai ir Džiaugsmai

Šeimą brangiausiu turtu vadinantis operos solistas Rafailas Karpis šypteli nesantis griežtas trims savo dukroms Fridai Ester, Lėjai ir Rachelei, tačiau sako, kad vyriausiai dukrai pradėjus lankyti mokyklą, namuose atsirado daugiau disciplinos. „Kuo toliau, tuo daugiau laiko praleidžiu su dukromis, ypač dabar, kai kartu ruošiame namų darbus. Turbūt dabar ir pastebiu daugiausia išlendančių tėvo elgesio modelių ar bruožų, kurie norėčiau, kad išlįstų rečiau. Vienas tokių - kantrybės stoka. Aišku, turbūt galima rasti būdų, kad ir vaikas būtų laimingas, ir mokslai nestovėtų vietoje. Todėl svarbu bendradarbiauti su vaiko mokytojais. Mes, kiek įmanoma, tai ir stengiamės daryti bei skirti tam laiko. Ypač tėvų pastangų reikia vaikui pradėjus lankyti mokyklą.“

Auklėjimo filosofija ir kasdienybė

„Manau, svarbiausia su vaikais kalbėtis kaip su suaugusiais ir nemanyti, kad jie kažko nesupranta.“ Rafailas teigia: „Su pirmu vaiku tikrai būname perdėtai jautrūs ir norime jį apsaugoti net nuo dalykų, nuo kurių galbūt saugoti nereikia. Juk kiekvienas vaikas ateina būdamas labai individualus ir atsineša kažką savito. Ypač vaikai nuo 10 mėn. iki trejų metų turi tiek individualumo ir žavesio, kuris paperka, kuriuo negali nesidžiaugti, nesižavėti, nepastebėti.“

Klaustas, ar dažnai naktį tenka keltis prie mažosios Fridos Ester, Rafailas atsakė: „Mes viską taip surikiavome, kad vaikas miega prie mamos ir naktį niekam nereikia keltis. Jeigu grįžtu namo labai vėlai po koncertų, kad netrikdyčiau ramybės, miegu kitame kambaryje. Klausiate, ar mažoji rami, ar verksnė? Negalima sakyti - verksnė, yra arba jautrus vaikas, arba ramus. Visko būna. Bet kai vaikelis gauna daugiau dėmesio, tada jis ramesnis. Kai jo pritrūksta, kartais verkimas yra vienintelis jo bendravimo būdas. Verkimu jis bando kažką pasakyti. Arba kad ant rankų paimtum, arba kad mama jį pamaitintų. Arba kad kuo nors jį sudomintum, kad nesijaustų tuo metu paliktas vienas. Jau gamtos taip sutvarkyta, kad kol vaikas neįgyja bendrauti reikalingų įgūdžių, jis bendrauja taip - verkimu.“

O kokia buvo vyresniųjų dukrų reakcija, kai sulaukė sesutės? „Labai džiaugsminga! Tiek džiaugsminga, jog reikėjo beveik kiekvienam sutiktam žmogui papasakoti, kad iš mamos pilvelio gims leliukas. Tik jam gimus mergaitėms buvo smagu. Ypač vyresnioji, Rachelė, nuolat nori su leliuku draugauti, žaisti, juo rūpintis mėgdžiodama tėvus. Lygiai tą patį bando daryti ir vidurinioji dukra Lėja. Bet pastebėjau, kad ji jau pradeda suvokti, jog ne ji dabar yra tas pagrandukas. Ir aiškiai parodo, kad jai trūksta dėmesio. Tam esame mes, tėvai, kad pasistengtume užpildyti tą dėmesio trūkumą.“

Dianos indėlis ir praktiniai patarimai

Diana fortepijono studijas baigė Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. „Mano žmona išėjusi daug rimtesnius muzikos mokslus negu aš“, - sakė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas R. Karpis. Tačiau studijuodama Diana pradėjo dirbti optikos salonuose. Vėliau, baigusi optometrijos studijas, tapo optometrijos specialiste ir labai išmaniai tikrina žmonių regėjimą.

Diana taip pat aktyviai dalyvauja vaikų ugdyme ir priežiūroje. „Jau pora mėnesių lankome „Yamahos“ muzikos mokyklėlę, Rachelė ten gerai jaučiasi, domisi kitais vaikais. O man tiesiog smagu su ja išeiti iš namų, pabendrauti su kitomis mamomis. Kol vaikai dar nekalba, patys tėvai ne visada žino, kokiais būdais su kūdikiu bendrauti. „Yamahoje“ mes bendraujame muzikos kalba, parsinešame kompaktinių plokštelių, klausome namie, plojame į taktą, žaidžiame. Ir Rafailas išmoko daineles. Beje, tėčio dainavimas dukrytę kartais veikia kaip vaistai - kai tris mėnesius vakarais kamuodavo pilvuko diegliai, geriausiai padėdavo jo balsas. Rachelė nustodavo verkti, susidomėjusi pradėdavo klausyti.“

Apie mediciną ir vaikų sveikatą Diana sako: „Aš domiuosi ir netradiciniais sveikatinimo būdais. Buvau nuėjusi į paskaitą apie aromaterapiją, sužinojau, kokie eteriniai aliejai tinka auginant vaikus. Prieš miegą į aromaterapinę lempą įlašinu keletą levandų aliejaus lašų, namuose tada taip skaniai kvepia. Dar labai mėgstu vėdinti namus, kad oras būtų grynas, ir dėl to ginčijamės su Rafailu. Iš tokių neįprastų būdų paminėčiau ir miego specialistės, gydytojos Giedrės Veličkienės paskaitą, kaip migdyti vaikus. Mums Rachelė labai išvargindavo vakarais, nes migdymo ritualas nusitęsdavo vos ne iki vidurnakčio. Žaisdavome, nešiodavome, sūpuodavome, o ji vis tiek nenorėdavo užmigti. Tada pradėjau internete ieškoti informacijos apie kūdikių migdymą ir labai apsidžiaugiau, radusi Giedrės Veličkienės paskaitą. Mums daugelis jos patarimų buvo visiškai nauji ir drąsūs. Pavyzdžiui, migdyti nakčiai vaiką ne 11, o 7 valandą vakaro. Pasak specialistės, ritualas turėtų trukti tik 15-20 minučių, o ne 3 valandas, kaip buvo įprasta mūsų šeimoje. Pirmą kartą naujovišką metodą išbandėme būdami Anykščiuose. Paguldėme 7 val., o po 20 minučių Rachelė ramiausiai miegojo. Mums užteko poros naktų, kad vaikas pereitų prie visai kitokio dienos ritmo. Dabar negalime atsidžiaugti, turėdami laisvus vakarus sau. Galime ir filmą pažiūrėti, ir su draugais pavakaroti.“

Šaknys, Tapatybė ir Istorija

R. Karpis yra žinomas dėl savo atvirumo kalbant apie žydiškas šaknis. „Mūsų mergaitės yra pusiau žydaitės, pusiau lietuvaitės. Kai užaugs, pačios spręs.“ Diana patvirtina, kad meilė nesirenka tautybės. „Meilė nesirenka tautybės, rasės, kilmės, socialinės padėties. Ji renkasi žmogų.“

Šeimos istorijos ir Holokausto pėdsakai

Rafailas giliai domisi savo šeimos istorija. Jo tėtis gimė 1946 m., mama - 1949 m. Tėčio tėtis buvo įtikėjęs komunistas, šeimą sukūrė tarpukariu. Prasidėjus karui, jie pasitraukė į Rusiją. „Tėčio mamos mama, sesuo ir brolis žuvo pirmomis karo dienomis Kaune, dar vienas brolis buvo išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą ir taip pat žuvo.“

„Mano mamos šeima irgi nukentėjo per Holokaustą. Jos tėčiui, mano seneliui, karo pradžioje buvo 17 metų, jis iš Kauno geto bėgo Baltarusijos link. Sustabdė vietiniai ir bandė įpiršti jam sakyti, kad yra vokiečių šnipas. Grįžo į getą, ten buvo mama ir sesuo. Beje, ši iš geto bulvių maiše sugebėjo išnešti ir į saugias rankas perduoti vieną mergaitę. Likvidavus getą, moterys buvo išvežtos į Štuthofo, o mano senelis - į Dachau koncentracijos stovyklas.“

„Mano mamos mama kartu su vyresne seserimi (jos garbei esu pavadintas Rafailu) pateko ant evakuacijos bangos ir atsidūrė Tolimuosiuose Rytuose. Kiti šeimos nariai - jos mama, tėvas, brolis ir dvi seserys - buvo nužudyti Tauragnuose. Holokaustas tiesiogiai nepalietė tik to į Rusiją išvykusio mano senelio šeimos - jo tėvai jau buvo mirę, o trys broliai buvo emigravę iš Lietuvos prieš karą.“

Žydiškos tradicijos ir Lietuva

„Niekada neslėpiau savo tautybės. Turiu moralinę pareigą ir atsakomybę atstovauti žydų diasporai Lietuvoje ir pasaulyje.“ Rafailas prisimena, kaip jo senelis Karpas staiga tapo Karpiu: „Dėdė atsakė: „Bet juk vardo nepasikeitė - buvo ir liko Nachemija. Ir sūnaus Izraelio vardo nepakeitė.“ Senelis tikrai nebėgo ir neslėpė savo tautybės. Žydiškumo neslėpė ir mamos tėvai. Gal dėl to, kad niekada nebuvo dideli žmonės? Manau, Lietuvoje žydams sekėsi lengviau nei Rusijoje.“

Apie tėvų galimybes emigruoti sovietmečiu: „Mano tėvai mylėjo Lietuvą, jiems čia viskas tiko ir patiko. Nemažai žydų sovietmečiu buvo disidentai. Sovietinis režimas jų nemėgo. Po to, kai Izraelio valstybė atsisakė vykdyti Sovietų Sąjungai palankią politiką ir gynėsi nuo kaimyninių šalių, kurias rėmė Sovietų Sąjunga, intervencijos, žydams pasidarė sunkiau gyventi, buvo daug antisemitinių kampanijų, vietinius valdžia versdavo pasisakyti prieš Izraelį, apkalbėti savo gentainius. Daug disidentų išvyko. Tėčio mama buvo garbaus amžiaus, o ir mano mama nenorėjo išvažiuoti.“

„Aš save jaučiu kaip Lietuvos visuomenės dalį. Čia užaugau, gavau išsilavinimą, susiformavau kaip asmenybė. Tai yra mano žemė. Dainavau „Ąžuoliuko“ chore, mus mokė būti pilietiškus, visuomeniškus, mokė visų pagrindinių bendravimo taisyklių. Man mano šalis yra Lietuva, aš čia jaučiuosi labai gerai.“

„Esu smalsus, labai domėjausi giminės ir žydų istorija. Mano vaikystė bėgo jau nepriklausomoje Lietuvoje, gyvenau daug laimingesnėje visuomenėje nei mano tėvai, slėpti nieko nereikėjo. Mano tėvai gyveno iškreiptų veidrodžių karalystėje, žmonėms tekdavo kai kuo apsimesti, kai ką nutylėti.“

Žydų virtuvės tradicijos

Apie maisto tradicijas Rafailas pasakoja: „Daugiausia žydiško maisto mano tėvų šeimoje gamino močiutė. Ji virtuvėje uždaužydavo ir įdarydavo karpį vis pasijuokdama iš tėčio dėl pavardės. Gal todėl jis nebuvo didelis šio patiekalo mėgėjas. Močiutė ruošdavo skanius paštetus, jautienos ir slyvų troškinį, kapotas silkes, daugybę kitų tradicinių žydiškų patiekalų. Daug jų yra iš žuvų, nes būtent žuvys valgomos per šabą. Mano šeimoje košerinio maisto tradicijos nebuvo, bet žinau taisykles: galima valgyti viską, kas gyvena vandenyje ir turi žvynus. Sraigės, moliuskai, net šamai ir unguriai nėra košerinis maistas. Košerinė mėsa - tų gyvūnų, kurių kanopos skeltos ir kurie atrajoja. Gyvulys turi būti paskerstas laikantis specialių reikalavimų. Pieno produktų negalima maišyti su mėsa, nes yra pasakyta: „Nevalgyk ėriuko jo motinos piene.“ Diana priduria: „Ruošdami vaišes Rafailo giminaičiams iš Izraelio nemaišome mėsos ir pieno produktų. Negaliu padaryti padažo su grietinėle prie veršienos ir jautienos patiekalų.“

„Tai vienintelis žydiškas patiekalas, kurį moku gaminti, nes man močiutė jį gamindavo. Ji skaniai farširuodavo karpį, nuolat šiek tiek „pasityčiodama“ iš tėčio dėl pavardės, mokėdavo paruošti skanų paštetą, jautienos ir slyvų troškinį, kapotą silkę ir kitus žydiškus patiekalus. Gal kada ir pats ryšiuosi farširuoti karpį. Tradicinėje žydiškoje virtuvėje daug žuvies receptų, nes būtent žuvis valgomos per Šabą. Šabas - tai šeštadienio šventė. Senovėje įdėdavo į krosnį iš vakaro pagamintą maistą ir jis laikydavosi šiltai.“

Kūrybinis Kelias ir Tėvų Įtaka

Prisiminęs savo vaikystę R. Karpis pacitavo mamą, kuri griežtai nukirto jo svajones lankyti krepšinio treniruotes sakydama, kad žydų vaikai lanko ne sportą, o muzikos mokyklą. „Visi norėjo žaisti krepšinį. Mokykloje atėjo rinkti komandos, grįžęs apie tai pasakiau mamai. O ji sako - ne, žydai nežaidžia krepšinio, - prisiminęs juokėsi jis. - Aišku, kad jie žaidžia. Bet man buvo pateikta, kad pirmiausia - mokykla, muzikos mokykla, žodžiu - mokslai. Buvo daug dramų, ašarų. Paskui aš lankiau tas treniruotes, bet tiesą pasakius, man jos nelabai patiko.“ Šiandien solistas džiaugiasi, kad mama buvo teisi nukreipdama keliu, kuriame jis yra šiandien.

Apie pradžią televizijoje, laidoje „Gintarinė ledi“, kurioje teko teisėjauti, Rafailas kalba su šypsena. „Sekėsi neblogai. Merginos labai dažnai mane bandydavo į tą medų su savimi įsitraukti. Būčiau neišlindęs, nes būtų medus virš galvos“, - juokėsi R. Karpis. Rafailas karjerą televizijoje pradėjo nuo „Gintarinės ledi“ teisėjo darbo.

Duetas „2 metrai“ su Deiviu Norvilu

Deivis ir Rafailas atvirauja, jog jie susipažino dar studijų metais, nors ir buvo skirtinguose kursuose. „Mus suvedė akademija. Rafailas sakė, kad man labai pavydėdavo, kad aš įstojau į akademiją jau su popso karjera“, - pasakojo Deivis Norvilas. Nors šių dainininkų muzikinis kelias prasidėjo skirtingai, dabar juos jungia ne tik opera, bet ir rokas. „Mes abu, pasirodo, esam rokeriai. Mano tai visa paauglystė yra rokas. Tai mano muzika“, - sakė Deivis. „O aš esu išprotėjęs „The Beatles“ gerbėjas, bet aš vaikystėje ir paauglystėje labai daug pankavau. Savaitgalius leisdavau tokiam undergroundo klube „Bombiakas“. Ten būdavo koncertai, grodavo alternatyvios pankroko grupės, būdavo vakarėliai. Ten rinkdavosi Vilniaus pankai“, - pridūrė Rafailas Karpis.

Paklausti, kas įkvėpė suburti naują duetą, Rafailas atviravo, kad jau seniai kirbėjo tokia mintis. „Yra buvę jau keli koncertai, kur dainavome kartu ir per vieną tokių koncertų kilo mintis, kad reikėtų programos, kurioje vien tik dviese dalintumėmės kūrinius. Reikėjo sugalvoti pavadinimą, nes scenoje dviejų tokių panašių ir skirtingų nerasi daugiau. Deivis priėjo prie manęs ir sako: „Aš jau turiu pavadinimą - „2 metrai.“ Mane taip sužavėjo tas pavadinimas, kad, sakau, mes dabar tikrai turim kažką daryti“, - pasakojo Rafailas.

Apie šią bendrą programą Deivis Norvilas atskleidžia ir daugiau detalių. „Pusantros valandos programa, bus mano prisistatymas, tada bus Rafailo puikus prisistatymas. Turėsim ir visą grupę. Turėsim arijų, kurias truputį pazbitkavosim. Iš miuziklų kūrinių bus, savų kūrinių bus, kad visiškai nenueitumėme nuo to repertuaro, kurį kaip akademijos absolventai turėtume atlikti. Norim, kad žmonėms būtų smagu, linksma, faina“, - sako tenoras D. Norvilas.

Skaudžios Netektys ir Stiprybė Šeimoje

„Ne taip seniai palaidojote tėvelį, likote vienas.“ Rafailas prisimena: „Labai išgyvenau, kai mirė mama. Jaučiausi vienišas. Išėjus tėčiui, skaudžiai kentėjau, bet vienišas nebesijaučiau - turėjau savo šeimą. Tėtis sirgo sunkia onkologine liga, aš turėjau koncertuoti. Diana supo mažytę Rachelę, o žmonos mama Virginija slaugė mano tėtį - besąlygiškai. Niekas gyvenime man nėra tiek padėjęs kiek ji. Dabar, kai Diana pradėjo dirbti, be močiutės neišsiverstume.“

„Jaučiuosi labai gerai, nes tai jau mano šeima, ir niekas labiau man nepadėjo, kai buvo sunku, kaip Dianos tėvai. Gal dar kai kurie kolegos. Taip jau susiklostė, kad po Rachelės gimimo nepraėjus nė mėnesiui, mirė mano tėtis. Praėjusi vasara ir ruduo buvo nepaprastai sunkūs - repetavome „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės legendą“, „Joną ir Gretą“, „Madam baterflai“, buvo ką tik gimęs kūdikis, o aš dar turėjau slaugyti vėžiu sergantį tėtį. Tėtis kovojo su liga, stengėsi, labai norėjo pamatyti anūkę. Pamenu, važiavome iš radijo laidos su Dalia Ibelhauptaite, kai sulaukiau skambučio, kad tėtis mirė. Buvau tarsi kosmose. Man likimas niekada neleidžia įsijausti ir ramiai apmąstyti esminių gyvenimo įvykių. Kai mirė mama, turėjau vaidinti „Linksmojoje našlėje“, o kitą dieną ją laidoti… Gimus Rachelei, nepasinaudojau ir mėnesio tėvystės atostogomis, kaip kiti Lietuvos vyrai.“

Klaustas apie savo vaikystės namus, Rafailas atsakė: „Užėjau į tą butą, kai jį nusipirkęs žmogus remontavo. Nugriautos sienos... Pamaniau: „Čia - ne mano namai.“ O kai pamačiau nuplėštus tapetus, atsivėrusį sluoksnį senų tapetų iš mano vaikystės, oi, oi... sukilo daug jausmų. Paskui sau pasakiau: „Ai, nieko tokio. Ir tai praeis.“ Turi nutekėti laiko, kad nukirptum su praeitimi siejančią bambagyslę. Reikia nustoti ilgėtis praėjusio laiko, juolab kad dabar yra daug lengviau. Pradedu džiaugtis šiuo gyvenimo etapu, atsiranda pasitikėjimo savimi, pilna krūtine kvėpuoju.“

tags: #rafailas #karpis #vaikai

• Tėvų vaidmuo vaikų masturbacijos atveju
• Gydytojų indėlis į visuomenės sveikatą
• Idėjos dovanoms tėčiui
• Praktiški patarimai kūdikio miegui
• Pramogų ir Veiklų Gidas vaikams