Vaikų pasakojimai apie kates ir jų bendravimas su mažaisiais

Katės nuo seno užima ypatingą vietą žmonių širdyse, o ypač vaikų pasakojimuose, literatūroje ir kasdieniame gyvenime. Jos yra paslaptingos, elegantiškos ir dažnai tampa pagrindinėmis herojėmis istorijose, kurios moko draugystės, išminties ar tiesiog linksmina. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairius vaikų pasakojimus apie kates, jų kilmę, savybes ir, kas itin svarbu, kaip kates priimti ir su jomis bendrauti namuose, kai auga maži vaikai.

Katės pasakos ir legendos vaikams

Pasakojama, kad katės atsirado senovėje, siekiant padėti žmonėms. Vienoje legendoje pasakojama, kad buvo toks ūkininkas, kurį apipuolė pelės. Jis ėjo verkdamas per mišką, kad negali niekur nieko pasidėti. Sutikęs gražią šviesią moteriškę, kurią ūkininkas suprato esant Marija, ir sako: "Ko neverksi, moteriške, kad mane apipuolė pelės, jau nėra kur pasidėti." Marija jam padavė pirštinėles ir sako: "Kai parneši jas, mesk į ugnį - ir tuoj atsiras katė." Ūkininkas parėjo namo, metė pirštines - ir tuoj atsirado katė. Vakare, kai visi sugulė, užgesino šviesą, tuoj ėmė pelės bėgioti po trobą. Katė nušoko nuo krosnies, ėmė pjauti peles ir dėti į krūvą. Tie seneliai labai mylėjo tą katę. Nuo to laiko atsirado katės.

Kitoje senų senovės istorijoje sakoma, kad katinai buvo kitokie - jie neturėjo aštrių nagų, ilgų uodegų ir ūsų. Bandydavo katinas pasigauti pelytę, bandydavo pasigauti paukščiuką - nesisekdavo. Gerai, kad katinas buvo susidraugavęs su vienu burtininku. Burtininkas jam duoda aštrius nagus, ir tada katinas jau lengvai pagaudavo grobį. Be to, katinas pastebėjo, kad, įsikabindamas aštriais nagais, jis gali įlipti aukštai į medį. Po to burtininkas davė katinui ilgą uodegą, sakydamas, kad kai jis kris iš didelio aukščio, ji bus jo vairas. „Suk uodegą ir visada nukrisi ant kojų. Nukrisi visai minkštai, jei dar ir nagus išleisi iš letenėlių“, - patarė burtininkas. Džiaugiasi katinas! Laipioja, šokinėja, aukščio nebijo. Kartą katinas lindo į kaimyno kiemą pro plyšį tvoroje, lindo, lindo ir įstrigo - plyšys buvo labai siauras. Tuomet burtininkas suteikė jam ūsus, pasakydamas, kad visada pasimatuotų: „jei ūsai nekliūva kišant galvą, tai tikrai ir visas pralįsi pro plyšį, įlįsi į urvą.“ Katinas padėkojo burtininkui ir nuo to laiko gerai gyvena.

Yra ir pasakojimų apie katės apgaulę, kaip antai istorija apie katę ir pelę, kurios nusipirko puodynėlę taukų, bet katė, pavyzdžiui, apsimetusi krikšto močia, suvalgė visus taukus. Išėjo iš namų ir - tiesiai į bažnyčią. Pritykino prie puodynėlės ir nulaižė visą paviršiuką. O pelytės paklausta, kuo gi vardu pakrikštijo vaikelį, atsakė: "Paviršiukas!". Neilgai trukus katė vėl užsigeidė taukų pasmaguriauti. Geroji pelytė sutiko, o katė nusliūkino palei miesto sieną į bažnyčią ir išėdė taukų puodynėlę ligi pusės. Vėl pasiteiravus, katė atsakė: "Ligpusiukas!". Kol katės nebuvo namie, pelė apsikuopė, apsitvarkė, o smaližė katė tuo laiku išlaižė visus taukus ligi pat dugno. Paskutinį kartą paklausta, katė atsakė: "Ligdugniukas!". Tada pelė suprato apgaulę: „Aha, - tarė pelė, - dabar aš matau, kaip čia yra. Viskas aišku. Tai štai kokia tu man draugė! Išėdei visus taukus bekūmaudama.“

Kitoje istorijoje, seniai labai seniai, viename jaukiame kaimelyje gyveno didelis ir spalvotas paukštis, vardu Pranas. Šalimais gyveno smalsi katytė, vardu Micė. Jie susidraugavo, nors kiti gyvūnai ir paukščiai nepalaikė jų draugystės, sakydami, kad katėmis negalima pasitikėti, o paukštį derėtų suvalgyti. Tačiau Pranas visad atsakydavo: "Nesvarbu, ką jūs prisigalvojot, aš žinau, kad Micė mano draugė", o Micė teigė: "Aš ne tik apie maistą galvoju, tikras draugas man svarbiau. Nieko jūs neišmanot!". Vieną dieną praūžė kaimelyje stipri audra ir užklupo aukštai beskrendantį Praną. Paukščiai kaimynai pasigedo Prano, tačiau tik gūžčiojo pečiais ir nei vienas nedrįso leistis į ilgesnę kelionę. Susirūpinusi dėl savo draugo, Micė drąsiai įveikė audrą ir surado Praną. Po audros kiti pievos gyvūnai pamatė, kaip Pranas ir Micė rūpinasi vienas kitu, ir suprato, kad draugystė gali įveikti bet kokius skirtumus. Nuo tos dienos mažasis kaimelis tapo vieta, kur visi išmoko matyti ne kailiukų ir plunksnų skirtumus, bet kiekvieno padarėlio širdelę ir gerus darbus.

Katės vaikų literatūroje

Lietuviškai pasirodanti knyga vaikams „36 ir 6 katės“ tapo fenomenu gimtojoje Ukrainoje: jos tiražas viršija 160 tūkstančių egzempliorių, skaitytojai cituoja įsiminusias istorijos vietas, tapusias folkloru, o tarp įvairių premijų - linksmiausios metų knygos apdovanojimas. Pirmiausia Halynos Vdovyčenko knyga prikausto linksmomis iliustracijomis, kurias kūrė Natalka Haida, o vos pradėjus skaityti nepaleidžia kelios dešimtys katiniškų charakterių, nes visos katės knygoje - asmenybės. Šiandien Ukrainoje ši kačių istorija išvirto į keturių knygų seriją.

Viskas prasideda, kai vieną lietingą vakarą į mažą ponios Uogienės butą įsiprašo spalvinga kiemo kačių draugija: smaguriai, gėlelės, šokėjai, spalvingieji, mažiai, katės iš gretimos tarpuvartės ir katės iš rūsio su puikiąja Markize priešakyje. Žinoma, nei buto šeimininkė, nei jos sūnėnas nė negalėjo įsivaizduoti, ko šios viešnios prikrės. Autorė yra sakiusi, kad pasirodžius pirmai knygai vaikai prašė ir net tiesiogine prasme apgulė reikalaudami knygos tęsinio, daugiau šių katinų nuotykių. Tokie skaitytojų pageidavimai nesiliovė ir pasirodžius antrai knygai. Dabar jau išleistos keturios. Ši istorija be galo smagi, juokinga, sąmojinga. Tik pamanykit, trisdešimt šeši ir šeši katiniški charakteriai! Visi skirtingi! Vaikai tarp įvairių personažų gali atrasti panašių į save. Vienas viską komentuoja it Juodis Komentatorius, kitas nuolat susipeša kaip Driskius ir Piratas, trečias dar mažas ir didelėje kompanijoje nuolat dūksta po kojomis kaip mažas kačiukas. O kas nors viską apmąsto iš savo patirties kaip Markizė. Kiekviena katė turi savo kalbos ir elgesio ypatybes. Manau, labai svarbios ir iliustracijos. Kam gali nepatikti katės, kurias taip nuotaikingai nupiešė iliustratorė Natalka Haida. Tekstas labai dinamiškas ir komiškas, tad dailininko fantazija turi vietos klajoti. Vietos klajoti turės ir skaitytojų fantazija. Taip pat labai svarbu, kad kačių nuotykiai pasakojami su didele šiluma ir humoru. Šią kačių nuotykių kupiną istoriją galima rekomenduoti visiems, nes tai vienas malonumas skaityti.

Kostas Kubilinskas parašė puikų eilėraštį vaikams „Katinėlis ir Gaidelis“, kuriame Rainiukas gelbėja Gaidelį nuo lapės. Štai ištrauka iš jo:

Katinėlis su gaidžiu state nama po medziu.
Pasistate ir gyvena dun dun dun kazkas dundena.
Iš lovelės atsikėlęs, klausia rainas katinėlis:
-Kas ten beldžias į duris, gyvulėlis ar žvėris?
-Aš, laputė, dun dun dun, įsileiskite vidun.
Aš prie ežero pakrančių visą dieną laukiau ančių,
Šniukštinėjau, lekavau, nė vienos nepagavau...
Ir atsako katinėlis, rainą uodegą iškėlęs:
-Eik, lapute, eik, begėde, ko prie mūsų durų sėdi.
Tu Rainiuko neapgausi, tu gaidžiuko nepagausi.
Spruk į šalį. Spruk į šalį. Neįleisiu į namelį.
Lapė snapė nesuglumo, tik atsigulė už krūmo
Ir primerkus akį, laukia, o Rainys gaidžiukui kniaukia.
-Eisiu eisiu aš peliauti, sau mėsytės pasigauti...
Giedorėli, tu palauk, niekam durų neatšauk.
Ir išėjo katinėlis, rainą uodegą iškėlęs.

Katės ir vaikai namuose: patarimai ir patirtys

Katės, net ir pačios mieliausios ir draugiškiausios, gali būti pavydžios, kai namuose atsiranda vaikas. Juk nepuola, kaip suprantama, pirma iš pasalų, bet jei vaikas ją gnaibo, tampo, tai duoda jam į skudurus ir būna nagais kabina. Porakart įkabino jau norą ir nestipriai, bet baisoka. Normalu, kad katė taip reaguoja. Būtų keista, jei elgtųsi kitaip, juk ją tampo, gnaibo, tai ir ginasi.

Baisoka, kad leidžiate vaikui taip elgtis su kate. Svarbu neleisti vaikui tampyti katės, ji tiesiog ginasi. Aišku, vaikai kol mažiukai yra bandę tampyti, bet katė aiškiai parodė, kad taip elgtis negalima ir kad ji ginsis. Nuolat būtina aiškinti, kad kačių mes netampome, o glostome. Mūsų katytė taip ir nepriprato prie sūnaus per du metus. Nemusa, bet visada jį įspėja, jei rankomis pradeda ją liesti, purškia ir dantis rodo. Katytė sūnų apeina labai dideliu ratu. Nors katinas ir vengia vaiko, bet anas kartais lyg iš niekur išdygsta. Tai ištisai kartojama, kad katino mušti negalima, nuolat rodoma, kaip jį reikia glostyti, kartu einama šerti, neleidžiama trukdyti gyvūno, kuomet jis valgo arba miega. Dabar vaikas elgiasi švelniau su katinu.

Kaip ir su šuniuku, taip ir su katinu, keli mėnesiai nuolatinio kartojimo yra būtini. Nuo pat tokio elgesio pradžios gaudyti situacijas ir mokyti. Tačiau ne visada spėjame žmogus pamatyti laiku, juk neįmanoma prie vaiko visą parą sėdėti ir stebėti visad. Tokiame amžiuje kūdikio negalima paleisti iš akių.

Patarimai, kaip suderinti katės ir vaiko gyvenimą namuose

Apibendrinant, katės yra nuostabūs gyvūnai, kurie praturtina mūsų, o ypač vaikų, gyvenimą. Svarbu nuo mažens mokyti vaikus pagarbos ir supratimo gyvūnams, o gyvūnams užtikrinti saugią ir mylinčią aplinką.

tags: #kappa #batai #vaikams

• Viskas kūdikio vystymuisi su Fisher Price
• Jūsų kelias į sveiką ir gražią šypseną
• Lietuvos asmenybių ir įvykių apžvalga
• ekologiškos ir saugios sauskelnės
• Svarbūs faktai apie nėštumą