Prieraišumo jausmas kūdikystėje: kas tai ir jo reikšmė

Žmogaus asmenybės raidai įtaką daro įvairūs veiksniai, tokie kaip genetika, ekonominiai aspektai ar šeimos sudėtis. Tačiau vienas svarbiausių faktorių yra ankstyvieji santykiai su tėvais ar kitomis globojančiomis figūromis. Pirmieji mūsų santykiai - su mama ar kitu globėju - padeda formuoti mūsų asmenybės pagrindą. Būtent šie ankstyvieji ryšiai moko pasitikėti, mylėti ir kurti saugius santykius.

Kas yra prieraišumas?

Prieraišumas - tai instinktyvus žmogaus poreikis būti artimame, saugiame santykyje. Prieraišumas - tai ilgalaikis, emociškai reikšmingas ir priklausomas ryšys, susiformuojantis tarp vaiko ir jo tėvų. Prieraišumo teorijos pradininkas yra J. Bowlby, tai teorija apie žmonių santykius. Svarbiausia šios teorijos idėja yra ta, kad kiekvienas naujagimis/vaikas turi įgimtą poreikį prisirišti prie vieno asmens, dažniausiai tas asmuo yra mama (tėtis).

Prieraišumo teorijos pradžia laikoma britų psichologo, psichiatro Džono Boulbio (John Bowlby) 1944-aisiais aprašyta studija „Keturiasdešimt keturi nepilnamečiai vagys: jų asmenybės ir namų aplinka“. Ilgą laiką su elgesio sutrikimų turinčiais paaugliais berniukais dirbęs vyras pastebėjo, kad didelė jų dalis ankstyvoje vaikystėje bei kūdikystėje turėjo sudėtingus santykius su tėvais, visų pirma, su motinomis.

Nors vaikas gali formuoti prieraišumo ryšius su daugeliu artimųjų, laikui bėgant santykiuose išryškėja viena pagrindinė figūra, vadinama pirmine prieraišumo figūra. Pirmine prieraišumo figūra dažniausiai tampa biologinė vaiko mama, tačiau šią rolę gali užimti bet kuris kitas vaiką globojantis ir tam tikrą ilgalaikį „motinišką“ ryšį su juo kuriantis žmogus (pvz., tėtis, senelis, močiutė ir kt.). Buvimas prieraišumo figūra (ypač pagrindine) yra didelė atsakomybė, kadangi kūdikio priežiūra reikalauja daug pastangų, gali varginti emociškai ir fiziškai, o net ir paaugusiems vaikams, paaugliams reikia dėmesio.

Prieraišumo svarba ir formavimasis

Svarbiausia ne vien fizinė priežiūra, o emocinė sąveika: jautrus atsakas į kūdikio signalus, džiaugsmas būti kartu, akių kontaktas, prisilietimai, balsas. Meilūs mamos žodžiai, gestai, prisilietimai, mimikos, empatija, reagavimas nuo pirmų kūdikio gyvenimo dienų leidžia jam pasijusti laukiamu, mylimu, priimtu be jokių sąlygų. Kūdikis, kuris žino, kad mama ar kitas globėjas reaguos į jo emocinius poreikius, augs su tvirtu saugumo jausmu. Jis tyrinės pasaulį drąsiau, gebės nusiraminti ir pasitikės, kad sugrįžus į artimojo glėbį jis bus paguostas.

Kas dabar? Augdamas apsuptas šilto ir artimo ryšio tik gimęs kūdikis, o vėliau jau būdamas vaikas ir net suaugęs tiki, kad pasaulis yra saugi vieta, o jis pats vertas meilės. Mama (tėtis), tai asmuo, kuris pirmasis reaguoja į vaiką atliepdamas į vaiko poreikius. Remdamasis būtent šia patirtimis vaikas kuria savęs ir pasaulio aplink save vaizdą. Šis vaikystėje formuojamas ryšys atlieka didelį vaidmenį augančios asmenybės emociniam bei socialiniam vystymuisi.

Prieraišumas kaip emocijų reguliavimo sistema

Prieraišumas veikia kaip emocijų reguliacijos sistema. Net būdamas netiesioginiame santykyje su tėvais (pvz., stebėdamas juos iš šalies), vaikas integruoja įvairiausius emocijų reguliavimo būdus - jis mokosi pastebėti, atpažinti emocijas, į jas reaguoti ir jas kontroliuoti. Tačiau esminis aspektas yra tiesioginis vaiko ir jo tėvų tarpusavio kontaktas. Procesas, kai tėvai reaguoja į vaikui kylančias emocijas savo veidu, balsu, lyg atkartodami, parodydami vaikui kylančias emocijas, yra vadinamas atspindėjimu.

Šiame procese tėvai atkreipia dėmesį į vaikui kylančias emocijas, jas atpažįsta, empatiškai išgyvena, perdirba, talpina savyje. Vėliau jie jas atspindi savo vaikui, tačiau sušvelninta forma, kad kilusios emocijos nebūtų tokios gąsdinančios. Dėl šio proceso vaikas išgyvena savo emocijas taip, kaip jas atspindi tėvai, ir galiausiai nurimsta. Atspindėjimas padeda vaikui pasitikėti aplinka ir žmonėmis, jaustis saugiam ir priimamam.

Kuo atspindėjimas yra reikšmingas vaikui? Atspindėjimo procese vaikas mokosi, kad:

1. Emocijos yra natūrali gyvenimo dalis, ir jas patiria visi žmonės. Kiekvienas žmogus turi savo vidinį pasaulį ir elgiasi jo skatinamas.
2. Emocijos, net ir labai nemalonios (pvz., pyktis, baimė ir kt.), nėra pavojingos. Su jomis galima būti, joms egzistuojant galima išgyventi.
3. Emocijos, net ir pačios nemaloniausios, gali būti atpažįstamos tėvų, ir jie gali padėti jas reguliuoti: „kai man reikės pagalbos, tėvai bus šalia, aš neliksiu vienas“.

Kartu tėvams esant kaip pirminiam pasaulio atspindžiui, rodančiam, koks pasaulis vaiko laukia ateityje, kuriamas pasitikėjimas ne tik tėvais, bet ir kitais žmonėmis.

Kaip prieraišumas vystosi?

Prieraišumas ir prieraišus elgesys vystosi tam tikrais etapais nuo pat žmogaus gimimo:

• Stadija iki prieraišumo (0-3 mėn.). Šiame etape nėra tam tikro specifinio vaiko prieraišumo elgesio, orientuoto į vieną asmenį, tačiau vaikas savo aplinkai natūraliai siunčia įvairius signalus apie savo poreikius (pvz., verkia ar neramiai juda), į kuriuos tėvai reaguoja. Kaskart sulaukęs teigiamos tėvų reakcijos, vaikas mokosi, kaip turi elgtis, kad to sulauktų ir kitą kartą.
• Prieraišumo radimosi stadija (3-6 mėn.). Šioje stadijoje vystosi vaiko pasitikėjimas, kad artimiausios figūros (dažniausiai tėvai) patenkins jo poreikius, tačiau taip pat vaikas priima ir kitų žmonių rūpestį, dėmesį, globą. Vis dėlto būtent šiame etape vaikas jau pradeda skirti nepažįstamus suaugusiuosius nuo pažįstamų suaugusiųjų, ir jo kreipimasis į pačias artimiausias figūras tampa dažnesnis, jis vis dažniau tarp kitų žmonių pasirenka artimiausius žmones.
• Aiškaus prieraišumo stadija (6 mėn. - 3 m.). Šiame etape yra būdingas stiprus prieraišumas su vienu artimiausiu žmogumi - pirmine/pagrindine prieraišumo figūra. Dažniausiai vaikas kreipiasi į vieną specifinį žmogų, kartu bijodamas būti nuo to žmogaus atskirtas (vadinamoji atskyrimo, paliktumo baimė), ir pradeda vis labiau nerimauti būdamas prie nepažįstamų žmonių. Šio amžiaus vaikas jau aiškiai skiria nepažįstamus suaugusiuosius nuo pažįstamų ir aktyviai tyrinėja aplinką.
• Tikslingos partnerystės stadija (nuo 2-3 m.). Šiame etape vaikas savo prieraišumo figūrą suvokia kaip atskirą, nepriklausomą žmogų, turintį savo vidinį pasaulį, todėl jau galimas tarpusavio bendradarbiavimas. Taip pat šiuo metu emocinis ryšys stiprėja ir su kitais artimais žmonėmis (ne vien su pagrindine prieraišumo figūra).

Prieraišumo stiliai ir jų įtaka

Šiame prieraišumo formavimosi procese yra ypač svarbi vaiko ir tėvų santykių kokybė bei vaiko poreikių atliepimas. Nuo santykio bei to, kiek atliepiami vaiko poreikiai, priklauso ir besiformuojantis vaiko prieraišumo stilius. Prieraišumo stilių turi kiekvienas žmogus, tačiau svarbu prisiminti, kad nebūtinai atitinkame vieną prieraišumo tipą - tai greičiau kaip tam tikras kontinuumas, kadangi nė vienas negalime jaustis 100 procentų saugus arba nesaugus.

Prieraišumo teorija teigia, kad prieraišumas gali būti suskirstytas į keturis prieraišumo stilius:

1. Saugus prieraišumas
2. Nesaugus vengiantis prieraišumas
3. Nesaugus ambivalentiškas prieraišumas
4. Nesaugus dezorganizuotas prieraišumas

Saugus prieraišumo stilius

Šis tipas mūsų gyvenime susiformavo, jei mūsų mama (tėtis) rūpinosi mumis nuosekliai, ji buvo prieinama tiek fiziškai tiek psichologiškai. Ji buvo jautri mūsų poreikiams, o mes pasitikėjome ja, žinojome, kad ji visuomet bus šalia ir reikalui esant padės. Vaikas, turintis saugų prieraišumo tipą, pasitiki savo tėvais ir tvirtai žino, kad tėvai bus šalia ir pagelbės, kai jam reikės pagalbos. Vaikas jaučiasi tėvų besąlygiškai priimtas, suprastas ir vertinamas, taip pat jis geba valdyti savo emocijas bei palaikyti šiltus santykius tiek su šeimos nariais, tiek su kitais žmonėmis savo aplinkoje.

Susiformavus tokiam prieraišumui mes jaučiamės vertinami, suprasti, priimti. Mes gebame valdyti savo emocijas, elgesį ir palaikyti šiltus santykius tiek šeimoje, tiek kitoje aplinkoje. Užaugę tokie vaikai sukuria patikimus ilgalaikius santykius, nebijo ieškoti pagalbos, atvirai dalinasi savo jausmais, pasitiki savimi ir kitais, turi aukštą savivertę. Saugų prieraišumą turintis kūdikis (o vėliau vaikas, paauglys, galiausiai - suaugęs žmogus) labiau pasitiki savimi, yra emociškai stabilus, turi aukštesnę savivertę, jaučiasi vertas meilės, švelnumo. Saugus prieraišumo susiformavimas taip pat svarbus tolesniems vaiko santykiams su tėvais bei kitais žmonėmis.

Nesaugus vengiantis prieraišumo stilius

Šis prieraišumas susiformuoja, kai mama negeba atliepti vaiko poreikių (arba vaikas yra auginamas skirtingų žmonių: besikeičiančių auklių, senelių, kaimynų ir t.t.). Nesaugus ir vengiantis prieraišumas susiformavo tuomet, kai nebuvo priimtos mūsų emocijos ir poreikiai. Mums negalima buvo išreikšti neigiamų emocijų, nebuvo galima prašyti pagalbos, artumo, kadangi mamai (tėčiui) kilo didžiulis pyktis. Tokiame santykyje tėvų šiluma yra sąlygiška, o pats santykis - nepastovus. Vaikas rodo emocinį atsiribojimą, lyg jam artumas visai nesvarbus.

Ilgainiui vaikas išmoksta, kad niekas jo nenuramins ir išmoksta, kad nusiraminti gali tik pats. Dėl šios priežasties, bijodamas būti atstumtas, jis išmoksta emocijas slopinti. Tokį vaiką baugina ne tik savos, bet ir kitų žmonių emocijos. Vaikai, turintys nesaugų vengiantį prieraišumą, jaučiasi vieniši ir atstumti, jie išgyvena didžiulę atmetimo baimę ir pyktį, kuris neretai pasireiškia agresyviu elgesiu. Paauglystėje tokie vaikai nuvertina tiek santykių, tiek emocijų svarbą. Suaugęs toks žmogus griežtai kontroliuoja savo emocijas, jas ne išreiškia, o slopina, nuvertina emocinę patirtį. Toks žmogus nežino, kaip pasiekti kitus žmones ir jų rūpestį, globą, apriboja savo artumo poreikį (ypač emocinį) ir gali atrodyti pernelyg savarankiškas, atsiribojęs nuo kitų žmonių, nepriklausomas, tačiau kartu su santykio baime paprastai jaučia giluminį santykio norą.

Nesaugus ambivalentiškas (nerimastingas) prieraišumo stilius

Šis prieraišumo tipas susiformuoja, kai mama vaiko poreikius atliepia nenuosekliai. Kartais mama gali būti labai atidi, atliepianti, šilta, o kartais (tikrai dažnai ne dėl mamos kaltės) - visiškai nesugeba atliepti vaiko poreikių. Nesaugus ambivalentiškas stilius kuriamas tada, kai tėvai stengiasi patenkinti vaiko poreikius, tačiau tai daro labai nenuosekliai, todėl vaikui sunku prognozuoti suaugusiojo elgesį ir ugdytis saugumo jausmą. Vaikas tampa nepatiklus, ima abejoti savo verte: ar jis tėvams tikrai rūpi, ar yra mylimas?

Taip vaikas išmoksta, kad ryšys su mama yra nenuspėjamas ir visada reikia „budėti“, ar mama - geros nuotaikos, laiminga, džiaugiasi būdama su manimi. Jei mama atitolsta, jis pradeda panikuoti, kad mama niekada nebegrįš ir verkia bei kitaip reikalauja dėmesio tol, kol pagaliau jo gauna. Ir saugiai jaučiasi tik kol mama šalia, nemoka pats reguliuoti savo emocijų, saugumo jausmui būtina šalia turėti kitą žmogų. Tokie žmonės neretai gyvena su gilia abejone: „Ar tikrai manimi galima pasitikėti? Ar aš vertas meilės?“. Vaikas nori artumo, bet kartu jo bijo. Tokie vaikai rodo didelį nepasitenkinimą, atsiskirdami nuo tėvų, ir yra sunkiai nuraminami. Jie gali reaguoti labai pasyviai arba labai agresyviai.

Nesaugus dezorganizuotas prieraišumo stilius

Šis prieraišumo tipas susiformuoja, kai saugumą turėjęs teikti žmogus (mama arba tėtis) kažkokiu būdu kėlė vaikui grėsmę (verbalinis arba fizinis smurtas, alkoholizmas namuose, vaikas namuose jautėsi nesaugus dėl tėvų kivirčų, nuolat pakelto balso, emocijų nevaldymo). Nesaugus dezorganizuotas prieraišumas kuriamas, kai nerimo šaltinis paprastai būna patys tėvai: smurtavimu gąsdina vaikus arba patys yra bejėgiai ir išsigandę, nesugebantys susidoroti su asmeninėmis traumomis. Taip jis išmokė, kad artumas - pavojinga, nes nežinai, kada gali būti įskaudintas ar net sužeistas. Šiam prieraišumo tipui būdingas nepastovumas, negalėjimas ištoleruoti santykio, kurti ryšius.

Esant šiam prieraišumo tipui sunku apibrėžti tėvų elgesį bei vaiko reakciją į jį. Dezorganizuoto prieraišumo atveju vaikas tuo pat metu jaučia saugumo poreikį, siekia saugumo, tačiau jaučia ir stiprią baimę tėvų atžvilgiu. Jis prisiriša net ir prie smurtaujančių ar poreikių neatliepiančių tėvų. Šiems vaikams nėra būdinga tam tikra viena elgesio sistema, jie vysto skirtingas elgesio strategijas. Pastebima, jog šis prieraišumo tipas būdingas fizines, seksualines ir psichologines traumas patyrusiems vaikams.

Nesaugaus prieraišumo atsiradimo veiksniai

Galimi nesaugaus prieraišumo atsiradimo veiksniai:

• pernelyg jaunas tėvų amžius, kai stokojama patirties ir žinių apie vaiko auklėjimą;
• tėvų depresija, priklausomybės („emociškai atsitraukiantys, dingstantys tėvai“);
• vaiko fizinis ir emocinis apleistumas, nepriežiūra;
• smurtas;
• traumuojančios patirtys;
• pirminės prieraišumo figūros nepastovumas.

Prieraišumo ryšys ir paauglystė

Svarbu žinoti, kad ankstyvoje vaikystėje susiformavęs bazinis saugumas arba nesaugumas perkeliamas į santykius su bendramoksliais, draugais ar vaikui svarbiais suaugusiaisiais ir vėliau į jo paties šeimą. Specialistė tvirtina, kad skaudžiausiai pažeistas prieraišumas pasimato paauglystėje. Kaip žinia, paauglystė yra vienas sudėtingiausių amžiaus tarpsnių su begale iššūkių. O bręstanti, besiformuojanti asmenybė ieško savo identiteto per santykį su kitais.

Paauglystėje kyla prieraišumo dilema, t.y. kaip palaikyti ryšį su tėvais, tyrinėjant naujus socialinius vaidmenis už šeimos ribų ir plėtojant artimus santykius su bendraamžiais bei pirmaisiais romantiniais partneriais. Streso sąlygomis tiek vaikai, tiek ir paaugliai siekia gauti tėvų apsaugą ir palaikymą. Prieraišumo sistema leidžia vaikams bendrauti su savo tėvais kaip su „saugia baze“, iš kurios jie gali tyrinėti pasaulį ir ugdytis savarankiškumą.

Tėvų vaidmuo paauglystėje

Tėvų ir vaiko ryšys yra svarbus ne tik kūdikystėje ar vaikystėje, bet ir paauglystėje. Tinkamas tėvų reagavimas į naujas situacijas kuria saugų prieraišumą, kuriam būdingas požiūris į save kaip vertingą ir kompetentingą, o į kitus - kaip į patikimus ir geranoriškus. Specialistė pabrėžia, kad šioje sudėtingoje tarpasmenių santykių srityje daugiausia atsakomybės tenka tėveliams. Tėvų raštingumas šioje srityje padės formuotis harmoningai augančiai asmenybei.

• Labai svarbu išlikti „pasiekiamais tėvais“. Mažiems vaikams reikalingas artimas ir fizinis tėvų prieinamumas išgyvenant stresą, tuo tarpu paaugliams nereikia tokio pat artumo ir jiems gali padėti žinojimas, kad tėvai palaiko net tada, kai jų nėra.
• Būti empatiškais. Dažnai paaugliai vienu metu jaučia daug skirtingų emocijų. Jiems tampa sunku suprasti, kas vyksta jų viduje, valdyti savo jausmus, todėl jie gali rodyti agresyvų ar nepriimtiną elgesį.
• Rodyti tinkamą emocijų raiškos pavyzdį. Geros emocijų išraiškos kontrolės demonstravimas gali padėti paaugliui mokytis valdyti ir savo jausmus.
• Formuoti pozityvų savęs suvokimą. Svarbu padėti paaugliui jaustis gerai ir priimti save tokį, koks jis yra, su savo ypatumais.
• Bendradarbiauti. Tėvų jautrumas, lankstumas auklėjime yra labai svarbūs norint išlaikyti artimą ryšį su paaugliu, ypač autonomijos poreikio srityje. Konfliktą su paaugliu naudinga būtų vertinti kaip galimybę užmegzti kitokius, lygiavertiškesnius santykius su savo augančiu vaiku.

Ar prieraišumo stilius gali kisti?

Vaikystėje nuolat patiriant, kad mūsų emociniai poreikiai nėra matomi ar tenkinami, formuojasi įsitikinimai, kad pasaulis yra nepatikimas, pavojingas, nenuspėjamas. Tačiau čia svarbu pabrėžti - tai nėra nuosprendis visam gyvenimui. Mūsų praeities ryšiai palieka pėdsakus. Bet jie nebūtinai turi lemti mūsų ateitį. Gyvenimo eigoje prieraišumo tipas gali kisti arba jį galima keisti, kažkiek koreguoti.

Svarbu atsiminti, kad prieraišumo stilius nėra nuosprendis visam gyvenimui - jis gali būti pakeistas, patobulintas iš nesaugaus į saugų. Kaip? Tik ryšyje. Tik santykyje su kitu saugiu asmeniu. Ir nėra labai svarbu, kas tas asmuo - gal tai jūsų teta, vyras, o gal - psichoterapeutas, padedantis sukurti saugų prieraišumo stilių. Svarbu tikėti, kad viltis suvokti ir atliepti savo bei kito poreikius tikrai yra. Terapija yra bene vienintelis sprendimas, kai problema jau egzistuoja. Prieraišumo stilių, esant ilgalaikei terapijai ir sėkmingam bendradarbiavimui, galima koreguoti. Tai reiškia, kad kartu gali kisti ir vaiko požiūris į save bei kitus, sumažėja arba išnyksta nerimas ir jo įtaka tarpusavio santykiams.

tags: #prieraisumo #jausmas #kudikysteje

• perspektyviausios jaunosios futbolininkės
• Nuomokis vaikišką maniežą
• Kaip tobulinti ikimokyklinio ugdymo programas
• Vaikų kūno anatomija ir pasitikėjimas savimi
• Sausio 13-osios minėjimus Karoliniškėse