Pirmieji kūdikio metai: nuo pirmųjų garsų iki žodžių
Pirmieji kūdikio gyvenimo metai - tai neįtikėtinas pokyčių ir atradimų laikotarpis, kupinas ne tik džiugių akimirkų, bet ir iššūkių tėvams. Šis laikotarpis apima ne tik fizinę vaiko raidą, bet ir jo kalbos bei bendravimo įgūdžių formavimąsi. Tėvams svarbu suprasti, kad kūdikio kalbos raida yra sudėtingas procesas, apimantis ne tik žodžių tarimą, bet ir visų artikuliacinio aparato dalių - liežuvio, dantų, lūpų, žandikaulių - koordinaciją.
Net tuomet, kai vaikelis dar nekalba, tėvai jau aktyviai su juo bendrauja: kalbina, juokiasi, rodo į tam tikrus objektus pirštu ir kitaip gestikuliuoja. Pirmoji mažylių komunikacija yra verksmas, taip jis šaukiasi pagalbos, kai nori valgyt, miegoti, jam nepatogu ir pan. Vėliau, kūdikiui augant, bendravimas tobulėja ir komunikacijai pasitelkiamos mimikos, šypsena, juokas. Taip galime suvokti, kas vaikui patinka ar ne, tik pažiūrėję į veidą. Dar vėliau, lavėjant artikuliaciniam aparatui, atsiranda įvairūs garsai ir garsų junginiai - tai yra žodžių pradžia ir jau savaime kalba.
Specialistai pastebi, kad kalbos mokymasis - tai ne tik garsų ir burnos praktika, bet ir fizinė raida bei smulkioji motorika. Visas kūnas yra bendras organizmas, nedaloma visuma, tad natūralu, kad visi procesai yra susiję. Fiziniai kūno judesiai aktyvina smegenų zonas, o už kalbą ir smulkiąją motoriką atsakingi centrai yra greta vienas kito. Atkreipkite dėmesį, kad pirma vaikas išmoksta pvz. pamojuoti (fizinio veiksmo/gesto) ir tik po to prisideda garsai ar visas žodis (ate ate).
Kada tikėtis pirmųjų žodžių?
Ne visus garsus kūdikis ištars vienu metu. Pirmuoju turėtų būti laikomas žodis, kuris buvo ištartas sąmoningai, nuosekliai ir tinkamame kontekste. Net jei ištaria tik dalį žodžio, kūdikiai vis tiek stengiasi bendrauti sąmoningai ir prasmingai. Pirmuoju žodžiu gali būti laikomas ir „mū“, reiškiantis karvę, ir „vrum vrum“, reiškiantis automobilį.
Šūksniai (kitaip - šauksminiai žodžiai arba išraiškingi šauksmai) vartojami komentuojant supantį pasaulį. Pavyzdžiui, jei vaikelis, numetęs maistą iš maitinimo kėdutės, sušunka „oi!“, vėlgi tai - pirmasis žodis, nes tai reiškia nuostabą, kad maistas nukrito. Mažylių gestų kalba taip pat gali būti priskiriama žodžiams.
Pasyvus žodynas kaupiasi iš patyrimo, pavyzdžiui, kažkas nukrito - mama kaskart sako BUM. Nuolat girdimi žodžiai bei situacijose, kuriose jie vartojami, įsirašo mažylių atmintyje. Vaikui augant ir lavėjant suvokimui, pildantis žodžių bagažui, kalbinant mažylį jam darosi vis drąsiau tuos turimus žodžius panaudoti pačiam. Kalbant pasyvusis žodynas aktyvuojasi ir naudojami žodžiai pereina į aktyvų žodyną. Tad čia labai svarbi praktika - kalbėti vaikams bei su jais kalbėta.
Klaidų, kurių reikėtų vengti
Tėvams svarbu vengti šveplavimo, mielų vaikiškų žodelių atkartojimo. Kad ir kaip mielai beskambėtų vaikų tariami „latai“ - turime rodyti taisyklingą žodžių tarimo pavyzdį: „taip, tai rratai“. Priešingu atveju mokysime vaiką, kad tarti „latai“ ar „sisė“ (vietoje „širšė“) yra taisyklinga. O juk taip nėra.
Taip pat svarbu nepamiršti, kad įvairios technologijos ankstyvame amžiuje prie kalbos raidos neprisideda, o, priešingai, ją stabdo. Kad kalba sklandžiai vystytųsi, turime stimuliuoti akis (mato, kaip kalba, kaip juda lūpos, liežuvis), ausis (girdi, kaip tariamas žodis), ir motoriką. Kalbantis žaislas, pvz., veikia tik vieną sensorių - ausis. O jei tiksliai nematoma, kas yra ištariama, labai didelė tikimybė, kad bus užtvirtinamas netaisyklingas tarimas. Tas pats ir su planšetėmis, filmukais ir pan.
Kaip skatinti kalbos vystymąsi?
Norint skatinti vaiko kalbos vystymąsi, kasdien vaikui skaitykite knygeles, pasakokite istorijas, dainuokite daineles, užduokite jam klausimus, kalbos mokykitės žaisdami vaidmenų žaidimus ir t. t. Būtinai pasidomėkite vaiko kalbos raidos etapais ir patikrinkite vaiko klausą, nes klausa yra labai svarbi šnekamosios kalbos raidai. Jei kyla abejonių, kreipkitės į logopedą ar kitus specialistus.
Tėvams svarbu žinoti, kad net jei vaikas nekalba, jis mokosi kalbos ir jos suvokimo visą laiką, dėl to ypač svarbu kalbėti su kūdikiais (kad ir kaip keistai tai gali atrodyti iš šono), laukti jų reakcijos bei atsako: šypsenos, akių kontakto, spygtelėjimo ir pan. Kuo aplinka turtingesnė aktyvia žmonių kalba, dainomis, knygelėmis, veikla, iš kurios vaikas gali mokytis procese - tuo turtingesnis bus vaiko pasaulis, tuo lengviau bus išmokti kalbėti.
Patiems mažiausiems - mokome kasdienių žodžių
Tėvystės iššūkiai ir savęs pažinimas
Pirmieji kūdikio metai atneša daug pokyčių ne tik vaikui, bet ir tėvams. Neretai tėvai susiduria su noru kontroliuoti vaiko elgesį, kas gali sukelti vidinį erzulį, nes kontroliuoti iš esmės nėra ką. Kontrolė dažnai slepia didelį nesaugumo jausmą. Kai reikia paleisti kontrolę, susiduriama su dideliu nesaugumu. Tai vienas didžiausių tėvystės iššūkių - paleisti kontrolę, priimti ir mėgautis tuo, kaip yra. O tą energiją, kurią skyrėme norui valdyti, skirti tiesiog džiaugsmui aplink, be jokių lūkesčių.
Motinystės ar tėvystės dvilypumas, vertės matavimas taip pat kelia daug klausimų. Kyla jausmas, kad iš vienos pusės, norisi visko, kas geriausia, savo vaikui, iš kitos pusės, suprantame, kad viską atidavę, tiesiog nebeturėsime kuo dalintis. Labai svarbu suvokti, kad aš, kaip žmogus, nebūtinai kaip mama, esu tiesiog vertinga pati savaime. Aš galiu, netgi privalau, jausti savo ribas. Tėvai gali atsisakyti žaisti, jei yra pavargę, gali neleisti vaikui daryti kažko, kas juos skaudina, išsakyti savo poreikius, kurie ne mažiau svarbūs nei vaikų poreikiai. Ir tokiu būdu ne tik vėl pamatyti save, mylėti save, bet ir modeliuoti vaikams, kaip jie ateityje galės išlaikyti sveikas savo asmenines ribas.
Tėvai dažnai pasakoja, kad perskaitytos knygos, klausyti seminarai tarsi išlekia iš galvos, vos vaikas padaro kažką netikėto. Ir štai vėl pakeliame balsą, susierziname. Tarsi visos teorijos išgaruotų iš galvos. Nes tai - tik teorija, netapusi praktika. Dalyvavimo programose esmė yra ta, kad visos praktikos vyksta kartu, taip atsiranda įprotis tai daryti ir žinoti, kaip tai daryti. Po kelių savaičių, praleistų programos grupėje, atsiranda naujas įprotis. Kad būtų lengviau susitvarkyti vienam.
Viskas, ką išgirstame seminaruose, paskaitose, perskaitome knygose, labai įkvepia ir atrodo, kad dabar viskas pasikeis. Juk tai teisingas požiūris, teisinga informacija. Tačiau po kelių dienų pastebime, kad ne - neprigijo. Ir staiga mes vėl grįžtame į tą kasdienybę, kurioje niekas neišeina. Tai netampa mumis, nesuvokiame, kad gyvename savo atmintimi. Pokyčių esmė - praktika ir palaikymas. Kai tikrai su viskuo susipažįsti, tada galima be baimės paleisti dalykus, kurių nereikia. Bet viskas vyksta pamažu, greiti pokyčiai nėra efektyvūs arba labai laikini.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
