Krikštūnų tradicijos ir papročiai Lietuvoje
Modernėjanti visuomenė, kurį laiką dairėsi į Vakarus, tarsi bėgo nuo to, kas sava ir artima. Kosmopolitinė kultūra, visuotinis triukšmas nustūmė mus į paribius. Vis mažiau laiko atrandame artimiems žmonėms, vis rečiau susimąstome, prisimename. Žavėjo, o daugelį gal dar ir iki šiol žavi svetimos tradicijos, gražesnės ir ryškesnės atrodo svetimtaučių šventės. Bet paskutinį dešimtmetį ne vienas vėl bando atrasti tradicijas, gręžiasi į praeitį, ten ieško atsakymų į svarbiausius gyvenimiškus klausimus.
Kiekvieno žmogaus gyvenimą vainikuoja lemtingi ribiniai įvykiai - gimimas ir mirtis. Jie nuo seno buvo lydimi įvairių apeigų, ritualų ir ceremonijų. Skirtingose kultūrose ir skirtingais laikais šeimos šventės buvo traktuojamos nevienodai. O štai Lietuvoje jos nuo seno puoselėjamos. Gal taip yra dėl to, kad lietuvių šeima, jos papročiai, apeigos yra vieni iš ankstyviausių kultūros kūrinių, susiklosčiusių formuojantis ir plėtojantis bendruomenei tam tikromis geografinėmis, socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis. Šeimos šventės sujungia visus artimiausius žmones į vieną ratą, sutelkia šeimos branduolį. Juk žmogui šeima - didžiausia vertybė.
Naujo šeimos nario atėjimas į pasaulį buvo ir yra didelė šventė. O su gimimu į namus ateina krikštynų šurmulys. Jau nuo seno ši šeimos šventė buvo gaubiama paslapties ir savitumo skraistės.
Krikštynų reikšmė ir ištakos
Šeimos apeigų, papročių, tikėjimų tyrinėjimas rodo, kad lietuviai, kaip ir kitos tautos, jau ankstyvosios bendruomeninės santvarkos laikais turėjo gausybę savo pasaulėjautos vaizdinių. Tikėjimuose, susijusiuose su žmogaus atėjimu į pasaulį, nuo senų senovės vyravo prosenelių, kitų šeimos mirusiųjų vėlių kultas. Žmonės tikėjo, kad visose svarbiausių gyvenimo momentų apeigose dalyvauja ir mirusiųjų vėlės. Šeimos gyvenime ir apeigose ilgus šimtmečius buvo svarbūs religiniai, maginiai, simboliniai vaizdiniai.
Gimus vaikeliui kiekviena šeima stengdavosi ilgai nedelsti ir kuo greičiau organizuoti krikštynas. Tikėta, kad nekrikštytam vaikui gresia įvairūs pavojai, jų tyko įvairios antgamtinės būtybės (laumės, raganos). Pagal senuosius papročius iki krikšto prie naujagimio turėjo degti ugnis arba namų židinys. Buvo tikima, kad nekrikštyto vaiko vėlė klaidžioja po pasaulį ar gyvena po žeme, virtusi mažu žmogeliuku kaukučiu naktimis lankosi tėvų namuose, verkšlena, prašo tėvų pavalgydinti, perrengti, gelbėti.
Yra duomenų, kad XV a. Mažosios Lietuvos lietuviai atlikdavo krikštą namuose. Tokio krikšto apeigos jau buvo sumišusios su bažnytinėmis. Kiek vėliau žmonės buvo verčiami vaikus krikštyti tik bažnyčiose. Pakrikštiję vaikelį bažnyčioje krikštatėviai skubėdavo panaikinti bažnytinį krikštą, ir pakrikštyti kūdikį pagal senuosius protėvių papročius. Jie nešdavo vaiką prie vandens telkinių - šaltinių, upių, ežerų, - kur juos nuplaudavo. Taip buvo atliekamos atkrikštijimo apeigos ir kartu suteikiamas naujas krikštas. Tai liudija, kad senovės lietuviai, kaip ir kitos tautos, pagonybės laikais vaikus krikštydavo maudydami vandenyje.
Krikštynos kadaise buvo viena svarbiausių šeimos švenčių. Kada jos būdavo švenčiamos? Jei nebuvo skubos, kelias dienas palaukdavo, kol vaikas sustiprės, ir tuomet veždavo krikštyti. Kraštutiniu atveju, kai matydavo, kad vaikelio gyvybė gęsta, nedelsiant buvo atliekamas vandens krikštas. Gimus vaikeliui žmonės stengdavosi jį kuo greičiau pakrikštyti, kodėl buvo taip skubama? Senesniais laikais būdavo manoma, kad kol vaikas nepakrikštytas, jis yra labai nesaugus. Prie jo lovelės ir žiburį žibindavo, ir saugodavo jį budėdami, nes sakydavo, kad laumės gali vaikus sukeisti - laumiuką primesti, o tą vaiką paimti. Arba dar kas nors negero gali atsitikti tam vaikeliui, nes tiesiog niekas dar neprisiėmė atsakomybės jį saugoti, išskyrus jo tėvus. Tad atitinkamai pagal tai, kokioje religinėje kultūroje žmogus išaugęs, buvo numatomas krikšto metas ir krikšto apeigos. Kaip matome iš senųjų krikšto metrikų registravimo knygų, vaikas labai greitai po gimimo (2-7 dienų amžiaus) būdavo vežamas į bažnyčią ir pakrikštijamas. Tarp vyresnės kartos žmonių ir dabar randame, kad gimimo datos dokumentuose dažnai būna supainiotos, užrašyta ne ta data, kada gimė, o ta, kada krikštyta. Tačiau jos nedaug viena nuo kitos skiriasi. Jei vaikelis gimdavo labai silpnas, jį iš karto krikštydavo bobutė pribuvėja ar kas nors iš šeimos narių. Visiems buvo žinoma, kad vandens krikštą gali atlikti kiekvienas žmogus, jei tik pats yra krikštytas. Tai vykdavo labai paprastai: pirmiausiai ištardavo vardą, kuriuo krikštija kūdikį, toliau sekdavo žodžiai "Aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo ir sūnaus, ir Šventosios Dvasios ", tik nesakydavo „amen", tam, kad vaikas išgyventų, kad ta formuluotė nebūtų visiškai užbaigta. Vėliau, jeigu vaikas sustiprėdavo, jį nuveždavo į bažnyčią padaryti įrašus krikšto metrikų knygoje. Kunigui pasakydavo, kad vandens krikštas jau yra atliktas, tad kunigas patepdavo aliejais, atlikdavo kitas privalomas apeigos dalis ir dažniausiai vardo nebekeisdavo, palikdavo tą, kuris duotas vandens krikšto metu.
Krikštynų ceremonija yra ypatingas įvykis, žymintis vaiko įžengimą į krikščioniškąją bendruomenę. Krikštynų ceremonija Lietuvoje nuo seno turėjo ypatingą reikšmę ir buvo apipinta įvairiomis tradicijomis bei papročiais. Tam tikros tradicijas išlieka. Viena svarbiausių, šimtmečius nugalėjusių tradicijų, yra kūdikio apiplovimas. Prieš krikštynas kūdikis būdavo apiplaunamas namuose atliekant simbolinę apsivalymo ceremoniją. Dažnas tai daro ir šiais laikais. Dažnai su tradicijomis yra siejamas ir Krikšto vardo kūdikiui parinkimas. Žinoma, daug dėmesio drabužiams. Kūdikiui būdavo rengiami specialūs balto krikšto drabužėliai, (simbolizuojantys tyrumą ir dvasinį atgimimą).
Krikšto tėvai - svarbūs globėjai
Krikštatėvius - kūmus, kviesdavo vaiko tėvas. Kūmais prašydavo artimiausias gimines. Tėvai visada krikštatėviais rinkdavosi tik dorus, sąžiningus žmones, nes buvo tikima, kad užaugę vaikai bus panašūs į krikštatėvius.
Krikštatėvių parinkimas labai svarbus. Jei vaikas silpnas ir labai skubiai vežamas krikštyti, tuomet prašydavo bet ką, dažnai elgetas, kuriuos rasdavo prie bažnyčios, arba bažnyčios patarnautojus. Juo labiau, jeigu prieš tai jau buvo mirusių tos šeimos kūdikių. Buvo manoma, kad elgeta - žmogus arčiau Dievo, jo maldos stipresnės, nes jis nebeturi žemiškų turtų, kurie žmones į visas pagundas veda. Kviečiamam į krikštatėvius be itin svarbios priežasties atsisakyti negalima, nes tai yra labai svarbus ir neatidėliotinas dalykas - padėti žmogui įeiti į visuomenę. Yra toks pasakymas: „svočia bagočka, o kūma tai jau rinktinė“. Krikštatėviai turėdavo būti žmonės, kurie yra pavyzdys, be to yra pakankamai gražūs, nes sakydavo, jei krikštatėviai su negalia, tai gali ir vaikas tokiu atsikrikštyt. Nelabai norėdavo imti viengungių (senmergių, senbernių), tikėdavo kad ir vaikas gali šeimos nesukurti. Todėl kviesdavo arba jaunus krikštatėvius, kadangi jie jauni, galės ilgiau vaiką pagloboti, ypač jei patys tėvai būdavo vyresnio amžiaus. Arba kviesdavo jau vedusius, bet iš skirtingų šeimų. Dažnai būdavo vienas iš motinos, kitas iš tėvo pusės. Poros nekviesdavo, sakydavo, kad vyras su žmona gyvendami kasdienybėje, vistiek apsibars, balsą pakels ar grubesnį žodį pasakys, tad ir krikštijamam vaikui tai gali persiduoti - bus rėksnys. O kai kūmai iš skirtingų šeimų, retai susitikdami vienas kitu džiaugiasi, myli - tuomet ir vaiko charakteris bus labai malonus ir palankus. Tai tiko ir racionaliąja prasme: jeigu krikštatėviai - viena šeima, tuomet reikiant paramos į mokslus išleisti ar kokios kitos, viena šeima ir gali duoti vienos šeimos dalį, o iš dviejų šeimų vaikelis visada didesnę paramą gaus.
Krikštatėvių globą privaloma laiko evangelikai liuteronai iki sutvirtinimo, o katalikai dažniausiai iki tol, kol krikštaduktė ar krikštasūnis išteka arba veda. Dažnai krikštamotė savo krikšto dukrai turėdavo būti svočia, o krikštatėvis krikšto sūnui piršliu. Tačiau dažnai palankūs ryšiai išsilaikydavo visą gyvenimą. Atsisakyti krikštyti nesantuokinį vaiką nebuvo galima jokiu būdu, sakydavo, kad jis jau ir taip patyręs skriaudą, tėvo neturi, tad jį kaip tik būtina palaikyti. Vyresnės kartos žmonės net buvo gąsdinami, kad atsisakius tokiam vaikeliui dalią duot, ir jų turtas dalim išeis. Antra vertus ir pamasindavo, teigdami, jog Dievas iš vaiko dalios ir krikštatėviams geresnę dalį pridės.
Krikštamotė dažniausiai pasiūdavo ir išsiuvinėdavo krikšto marškinėlius, nors kai kur, pavyzdžiui, Sūduvoje, yra tokia patarlė: „Nesitikėk krikštamotės marškinių". Tame krašte, ypač Šakių rajone, kiek tik gimdavo šeimoje vaikų, visus juos stengdavosi krikštyti tais pačiais marškinėliais, tada, sakydavo, labai broliai ir seserys bus vieningi, mokės vienas su kitu dalintis, nesipyks. Krikšto tėvas vaikui dovanodavo didesnį pinigą ir saldainiais visus apdalindavo. Krikšto mama pasirūpindavo marškinėliais, nupirkdavo kryžiuką pakabinti ant kaklo. Vaikams nuolatos buvo primenama, kad jie turi krikšto tėvelius. Netgi būdavo tokia tradicija nuo Velykų iki Atvelykio eiti pas krikštatėvius vaikams priklausančio margučio. Jei netoli gyveno, eidavo pėsčiomis, jei toliau - tai krikštatėviai margutį su dovanėle atsiųsdavo arba patys lankydami atveždavo.
Krikštatėviai - turbūt reikšmingiausi žmonės šventėje po krikštijamojo. Jiems tenka ir svarbios pareigos - ne tik prisidėti organizuojant krikštynų šventę, bet ir padovanoti prasmingą dovanėlę tiek krikšto vaikui, tiek ir vaiko tėvams. Ši tradicija kilusi iš IV a. Paprasta, bet prasminga dovana tėvams - nuotraukų albumas. Kalbant apie dovanas krikšto vaikui, labai prasminga yra angeliuko formos pakabukas. Manoma, kad angeliukas apsaugos nuo blogio ir skleis jį padovanojusio žmogaus meilę. Klasikinė dovana yra sidabrinis šaukštelis. Šią tradiciją pradėjo Tiudorų dinastija. Ant jo galima išgraviruoti dedikaciją, taip dar labiau įprasminant dovaną. Čia galima prisiminti posakį „gimęs su sidabriniu šaukšteliu burnoje“. Taip pat reikšminga yra ir auksinė ar sidabrinė grandinėle su kryželiu. Kryželis krikščionims yra labai svarbus simbolis, primenantis Jėzaus Kristaus auką. Graži dovana yra medis. Įprasta mergaitei dovanoti liepą, o berniukui - ąžuolą. Krikšto tėvams dovanos yra tarsi padėka už pagalbą organizuojant šventę. Dovanos seneliams paprastai yra simbolinės, pažyminčios, kad iš tėvų jie jau tapo seneliais. Dovanėlės svečiams yra tiesiog mielos smulkmenėlės, priminsiančios apie šventę.
Vardo suteikimas ir jo reikšmė
Pagrindinis krikštynų akcentas - vardo suteikimas. Buvo tikima, kad labai svarbu išrinkti kūdikėliui tinkamą vardą, nes su vardu išrenkamas ir krikštijamojo globėjas. O jeigu kūdikis pavadinamas šventojo, kurio dienoje vaikelis užgimė, vardu, tuomet vaikelio laukia šviesi ateitis ir geras gyvenimas. Pirmagimių niekas nekrikštydavo tėvų vardu, nes buvo tikima, kad tokio vaikelio laukia trumpas gyvenimas.
Vardo suteikimas. Kas vaikučiui išrinkdavo vardą? Ar buvo tikima, kad sėkmingas vardo parinkimas gali lemti vaikelio likimą? Krikštynos - tai naujo, ką tik gimusio žmogučio įvedimas į žmonių bendruomenę. Per krikštynas jis gauna vardą, kuris daug ką nusako. Aptarkime, pavyzdžiui vardą Jonas. Jei tai Jonas - žinosime, kad žmogus yra lietuviškos, jeigu Janis - latviškos, Janas - lenkiškos, Džonas - angliškos, Chuanas - ispaniškos, Hansas arba Ansis (Klaipėdos krašto) - vokiškos tautybės, ir taip dar ilgai galime vardinti viso pasaulio atitikmenis. Vardas yra ženklas, įvedantis žmogų į bendruomenę, ir bendruomenė imasi atsakomybės jį ginti ir globoti. Kartais vardą parinkdavo pagal gimimo datą. Sakydavo: „Ateina žmogus ir atsineša vardą". Kartais, atvežus vaiką krikštyti, buvo pasižiūrima į liturginį kalendorių ir duodamas tą dieną užrašytas šventojo vardas. Taip vardas žmogui suteikiamas dar ir tam, kad dangiškoji globa turėtų konkretų adresatą. Ankstyvosios istorijos laikais buvo praktikos, kad vardą suteikdavo jau paaugusiems, kai būdavo įžvelgiamos tam tikros charakterio ar išvaizdos savybės. Tad ir vardai buvo nusakantys žmogų, pvz, Mantvydas „mąstantis ir matantis", Algirdas „visa girdintis", Ramutė „ramaus būdo"... Buvo tikimasi, kad žmogus toks ir bus. Kartais žmonės pakeisdavo vardus - mažą vaiką vadindavo vienaip, o vėliau iniciacijos apeigose duodavo tikrą vardą, kuris nulemdavo žmogaus vietą bei pareigas bendruomenėje, ir t.t. Ar būdavo suteikiamas vienas vardas ar daugiau, priklausydavo nuo luomo. Didžiūnų, bajorų aplinkoje, pradėjus tobulėti suvokimui, kad tai yra giminė, kurios istoriją reikia išsaugoti, į žmogaus vardyną sudėdavo daug vardų. Dažnai duodavo vardą giminės įkūrėjo, kuris tose žemėse pasistatė pirmuosius namus, iš kurių po to išaugo kaimas ar miestelis. Taip pat, susijungus dviems didikų giminėms, vieną vardą duodavo iš motinos giminės pusės, kitą iš tėvo. Dar prisidėdavo keletas kitų giminių vardų bei kilmės vardas. Tačiau, kad ir kiek vardų bebūtų, vis tiek žmogaus gyvenime būdavo vienas pagrindinis vardas, kuris figūruodavo, į kurį remdavosi žmogaus asmenybė, todėl jis būdavo labai svarbus. Žmonės galvodavo, kad vardas turi įtakos žmogaus gyvenimui, todėl jį rinkdavo atsakingai. Dažnai duodavo šeimos geradario arba bendruomenės gerbiamo žmogaus vardą, arba šventojo - kad būtų globėjas danguje. Buvo sakoma, jog labai gerai, kuomet mergaitėms vardą parenka tėvas, o berniukams - motina.
Krikšto žvakė yra labai svarbus krikštynų atributas. Ji turi būti saugoma visą gyvenimą, pakartotinai uždegama pirmosios komunijos metu ar per vestuves. Tiesa, ir Velykų šeštadienio liturgijoje yra numatytas krikšto pažadų atnaujinimas, užsidegus žvakes nuo didžiosios velykinės žvakės. Krikšto žvakė - amžinoji šviesa, kuri žmogui nušviečia kelią, parodo teisingą kryptį per gyvenimo sutemas ir ruošiantis amžinybės kelionei. Krikštas - tai vanduo ir ugnis. Vanduo - amžinoji gyvybė. O ugnis suteikia šventumą tai gyvybei.
Krikštynų apeigos ir papročiai
Krikštynų apeigos buvo atliekamos prie stalo. Buvo paprotys prieš krikštą ir tuoj po krikšto kūdikį pirmiausia paguldyti ant stalo ir ten atlikti apeigas. Už stalo krikštasuolėje, garbingiausiame namo kampe, atsisėsdavo kūmai - svarbiausi krikštynų apeigų atlikėjai. Jie privalėjo sėdėti susiglaudę, kad vaiko dantukai būtų tvirti ir nereti.
Stalas buvo tarsi namų altorius, kulto vieta, kur degdavo šventa ugnis. Stalas taip pat buvo susijęs su prosenelių bei namų dievų kultu. Todėl buvo draudžiama ant stalo sėdėti, dėti nešvarius daiktus. Per šeimynines apeigas stalą bučiuodavo. Išvežant kūdikį į bažnyčią krikštyti, pribuvėja pirmiausia kūdikį padėdavo ant stalo šalia duonos kepalo, paskui, paėmusi jį ant rankų, pirmiausia nusilenkdavo šventam užstalės kampui, o tik paskui - tėvams ir svečiams. Tai buvo kūdikio pristatymas palaiminimui, kurį pirmiausia turėjo suteikti namų proseniai, dievai, gyvenantys tuose namuose.
Kai kuriose apylinkėse atvykusi į krikštynas kūma sėsdavo ant namo slenksčio, ją pasitikdavo pribuvėja ir kviesdavo į vidų. Vežant į krikštą, kūmai išeidavo pro duris ir sustodavo prie lango, o pribuvėja paruoštą vaiką apnešdavo aplink židinį ir pro atidarytą langą paduodavo kūmams. Išvežant kūdikį krikštyti, buvo atliekami įvairūs magiški veiksmai. Dzūkijoje, pribuvėjai parodžiusiai kūdikį, kūmai nusilenkdavo ir prašydavo duoti jiems kūdikėlį pakrikštyti ir parinkti angelą sargą. Išvežant vaiką krikštyti kūmams negalima nieko pamiršti, o pamiršus grįžti į trobą. Tikėta, kad kitaip vaikas būsiąs labai užmaršus.
Kai krikšto tėvai išveždavo vaiką krikštyti, motina sėsdavo prie knygų, nes buvo tikima, kad tuomet vaikas bus gabus. Vežant vaiką krikštyti krikšto tėvai turėtų stengtis nekalbėti, kitaip vaikas bus rėksnys, neklausys tėvų. Taip pat tikėta, kad vežant vaikelį krikštyti negalima imti pakeleivių, nes tuomet vaikučio gyvenimas būsiąs sunkus. Grįžusius kūmus pasitikdavo pribuvėja, tėvai ir kiti šventės svečiai. Persirengę svečiai stengdavosi ,,pagrobti“ kūdikį, tuomet kūmai turėdavo jį ,,išpirkti“. Krikštynose dalyvaudavo tik vedusieji.
Krikštynų vaišės buvo nevienodos. Žemaitijoje pirmiausia pietumis vaišindavo tėvai, o vakariene - kūmai. Tada uždegdavo dvylika žvakių, įstatytų į išskobtus burokus, ir sustatydavo ant stalo, lentynų, palangių. Pavalgius pribuvėja atnešdavo apdengtą košę. Kūmai košės paragaudavo ir ant jos padėdavo pinigų. Paskui surinkdavo vyrų kepures, o šie jas turėdavo išsipirkti. Aukštaitijoje ir Suvalkijoje pirmiausia būdavo kūmos pietūs. Būtinas patiekalas - moliniame dubenyje kepta kiaušinienė, kurią suvalgius indas sudaužomas. Veliuonos apylinkėse per kūmos pietus svečiai prašydavo pribuvėją parodyti kūdikį. Ji susukdavo iš skudurų ar šiaudų lėlę arba suvyniodavo katę ir atnešdavo. Svečiai pažiūrėję šaukdavo, kad ne tas. Taip darydavo kelis kartus. Kai žaidimas nusibosdavo, atnešdavo tikrąjį kūdikį. Kūmai ir svečiai visi iš eilės imdavo jį ant rankų ir supdavo, tai yra ,,augindavo“. Paskui kūma dovanodavo pribuvėjai stuomenį, kūmas - pinigų. Žemaitijoje per krikštynų vaišes kūdikis būdavo perduodamas iš rankų į rankas, kiekvienas jį laimindavo, linkėdavo, kad būtų turtingas, protingas, ilgaamžis ir doras. Krikštynų puota jau nuo senų laikų buvusi didelė šventė ne tik tiems namams, bet ir visam kaimui. Krikštynų puota beveik prilygdavo vestuvėms, nes trukdavo net dvi dienas. Pirmąją dieną visus vaišindavo kūdikio tėvai, o antrąją - kaimynai. Krikštatėviai visus vaišindavo ,,kūmo pyragu“. Kai kur per krikštynas vykdavo apeiginis gaidžio užmušimas samčiu; jo mėsą, suklaupę ratu ant žemės, valgydavo tik moterys.
Išvažiuojant į bažnyčią, motina krikšto tėvams kūdikio vardą pašnibždėdavo į ausį. Iki krikštynų niekas viešai vaiko vardo nesakydavo. Grįžus po krikšto, visi išbėgdavo pasitikti krikšto tėvų. Kūmas pasitinkančius pavaišindavo saldainiais ir garsiai paskelbdavo vaikelio vardą. Buvo sakoma taip: „Išvežėm pagoniuką (ar pagonytę), parvežėm, tarkim, Jonuką (arba Onytę)". Tuomet visi susirinkusieji prieidavo jų pasveikinti. Vėliau, įnešę vaikelį į pirkią, prinešdavo prie krosnies ir jo rankyte paliesdavo mūrą, kad vaikas nenutoltų nuo namų, būtų prisirišęs prie šeimos. Tuomet vaikelį nunešdavo mamai, o kūma iš karto jį išvystydavo, kad būtų greitas. Tuo metu svečiai sėsdavo prie stalo, ir po kurio laiko, mamai pamaitinus vaiką, bobutė išnešdavo jį parodyti svečiams. Kūmus sodindavo į garbingiausią vietą - krikštasuolę, kuri būdavo stalo gale, po šventaisiais paveikslais. Svečiai sėsdavo kuo tankiau, suspausdami kūmus, kad vaikučio dantukai būtų tankūs, be pradantės. Kūmus apdainuodavo, ir dažniausiai dainuojama būdavo intymiomis temomis, skatinant, kad pakrikštytasis kūdikėlis „atsivestų“ ir kitų brolių bei seserų, kad augtų ne vienas, ypač jei buvo pirmagimis. Savo vaidmenį krikštynose turėdavo bobutė (pribuvėja), jei galėdavo likti šventėje, nebūdavo išvykus pas kitą gimdyvę. Jei jos nebūdavo, tai kartais tą žaidybinį vaidmenį atlikdavo mamos mama arba anyta. Bobutė svečius vaišindavo bobutės koše. Tai būdavo kelių rūšių grūdų [vėlesniais laikais - manų] košė, pagardinta saldumynais, razinomis, migdolais. Svečiai ragaudavo, girdavo ir duodavo bobutei po pinigėlį už tą košę. Bobutė pribuvėja turėdavo būti aukštos moralės, tvarkinga, protinga, nes tai - pirmas žmogus, kuris sutinka vaikelį, paima jį ant rankų. Krikštynose dalyvaudavo tik artimų, supratingų, linkinčių viso ko geriausio vaikeliui, žmonių ratas. Taip buvo tarsi formuojama gyvenimo pradžia, programuojamas prasmingo, laimingo gyvenimo modelis.
Krikštynose žmonių būdavo nedaug, užstalėje dalyvaudavo tik vedę žmonės. Net suaugęs jaunimas, išskyrus nevedusius kūmus, negalėdavo ten būti. Krikštynose yra kalbamos tam tikros kalbos, dainuojamos dainos - tai, ką jau išmano vedę žmonės, bet nenori, kad vaikai per anksti girdėtų. Vaikai tuo metu žaisdavo kieme arba atskirai klėtyje vaišindavosi, prižiūrimi paauglių giminaičių. Dažnai bėgiojantiems tiesiog įduodavo gabalą pyrago arba vadinamą „lėlės koją" - duonos su sūriu. Į krikštynas kviesdavo tiktai kaimynus ir artimiausius gimines. Seniau sakydavo, kad "geras kaimynas yra geriau už tolimą giminę". Kaimynystę žmonės labai vertino - atsitikus nelaimei, pirmas į pagalbą atskubėdavo kaimynas.
Krikštūnų papročių būta įvairių - priklausomai nuo vietovės, meto, nuo pačių žmonių. Pažvelkime į keletą jų - gal ir šiomis dienomis rasime ką sau pritaikyti. Senovės krikštynų papročiai ir tradicijos Senovės lietuviai vaikelį krikštydavo dar visai mažytį - po gimimo praėjus vos kelioms dienoms, mat tikėjo, kad antraip jį gali laumės pagrobti ir sukeisti, o ir žmonių bendruomenei nekrikštytas žmogutis dar nepriklausydavo ir ši jo tarsi neglobodavo. Kol mažylis būdavo nepakrikštytas, prie jo nuolat degdavo arba žvakė, arba koks šviesulys (vykdavo vadinamasis „žibinimas”), kad niekas nenužiūrėtų ir piktosios dvasios aplenktų.
Kūmai - visam gyvenimui Į kūmus (krikštatėvius) vaikelio tėvai rinkdavosi tik gerus, tvarkingus, dorus žmones, mat tikėta, kad jų nuodėmės ar negeros savybės gali persiduoti mažyliui. Įdomu tai, jog kūmais pasikviesdavo ne vieną porą - kad vaikučiui būtų saugiau, jei kartais ištiktų nelaimė, mat kūmai juk turėtų atstoti tėvus… O kad tėveliai jaustų saiką ir neprisikviestų galybės krikštatėvių, būdavo ir ribojimų. Štai, pavyzdžiui, XVII a. Prūsijoje riba būdavo dešimt, o jei jau norėdavo pasikviesti daugiau, už kiekvieną papildomą žmogų reikėdavo baudą sumokėti… Tiesa, jei toje šeimoje, kurioje krikštijamas kūdikėlis, anksčiau buvo mirę vaikelių, į kūmus kviesdavo…. nepažįstamus žmones. Tikėta, kad svetimas galės nukreipti piktąsias dvasias nuo šio mažylio, ir jos nieko blogo nepadarys. Ieškodavo tų svetimų žmonių šeimos tėvas - tiesiog išeidavo vakare ar ankstų rytą ir, kurį vyrą ir moterį pirmus sutikdavo, tų ir paprašydavo būti kūmais. Jei vaikutis gimdavo silpnas ir jį skubiai norėdavo pakrikštyti, būti kūmais irgi paprastai prašydavo nepažįstamųjų. Dažniausiai tai būdavo… elgetos, sutikti prie bažnyčios. Tačiau tai nelaikyta negarbingu dalyku, anaiptol - manyta, kad elgetos yra arčiau Dievo, nes jie neturėdavo jokių materialių turtų, vadinasi, nebūdavo pagundų valdomi. Tiesa, būti kūmais laikyta garbė, atsisakyti neturint rimtos priežasties būdavo nevalia ir didelė nepagarba šeimai. O ypač nevalia būdavo atsisakyti krikštyti nesantuokinio vaiko - sakydavo, kad šis vaikelis ir taip nuskriaustas, tad reikia jį paremti. Kita vertus, žmonės tikėdavo, jog sutikę būti tokio vaikučio kūmais gaus Dievo malonių, o atsisakę prisišauks nelaimių. Kūmai paprastai būdavo vedę, o kūmos - ištekėjusios, nes tikėta, jei kviestų nevedusius ir netekėjusias, vaikelis irgi gali nesukurti šeimos. Juk visos kūmų savybės mažyliui persiduoda! Kai kur netgi kreipdavo dėmesį, kad krikštatėviai būtų jauni - ilgiau galės vaikeliu rūpintis, jei reikės. Dar stengdavosi parinkti tokius kūmus, kurie būtų tarpusavyje nesusituokę, iš skirtingų šeimų. Tai aiškindavo tuo, kad vyras su žmona, nori nenori, vis tiek apsipyksta, apsižodžiuoja, gal ir balsą vienas ant kito pakelia, o kadangi viskas, kas susiję su kūmais, persiduoda vaikui, tai jis tokiu atveju gali užaugti rėksnys. Būta čia ir racionalaus grūdo: jei kūmai bus iš vienos šeimos, prireikus vaikui skirs tik vieną dalį paramos, o jei iš skirtingų - jau galės atseikėti kiekvienas savo dalį. Vienur kūma savo krikšto vaikui pasiūdavo marškinėlius ir juos išsiuvinėdavo, kitur su tais pačiais krikštydavo visus brolius ir seseris. Tikėta, kad taip jie augs draugiški vienas kitam, nebus priešiškai nusiteikę, mokės dalintis ir pan. O kūmas savo krikšto vaikui dovanodavo pinigėlį ir visus pavaišindavo saldainiais. Kūmai buvo ne šiaip sau žmonės - su jais stengtasi bendrauti, išlaikyti ryšį, tad ir rinkdavosi juos atsakingai - visam gyvenimui. Netgi sakydavo, kad nieko nėra baisiau kaip su kūmais pyktis. O ir patys krikšto tėvai negalėjo apsileisti - turėjo savo krikštavaikiu rūpintis, būti jam atrama ir pavyzdžiu, padėti, patarti.
Ruošimasis į bažnyčiąKad ir kokiame krašte vykdavo krikštynos, jos neapsieidavo be daugybės tradicijų. Pavyzdžiui, mūsų akimis žiūrint, gan neįprastai naujagimis iškeliaudavo į bažnyčią. Pirmiausia į namus atvažiavus kūmams, kūma atsisėsdavo ant namo slenksčio, perduodavo dovanas ir tik tada užeidavo į vidų. Kitur atvykę kūmai į namus užeidavo labai atsargiai - stengdavosi neprisiliesti nei prie staktos, nei prie slenksčio. Ruošiantis į bažnyčią pirmi pro duris išeidavo kūmai, vaikas namuose būdavo apnešamas aplinkui židinį ir paduodamas kūmams. Tačiau ne bet kaip, o pro langą! Vargiai dabar taip pavyktų, ypač, jei kokiame dešimtame aukšte gyvename… Grįžus į namus vaikutis vėl būdavo paduodamas pro langą į namus. Manyta, kad nešamas ne pro duris nesusitiks piktųjų dvasių ir vėlių, mat senovės lietuviai tikėjo, kad tų vėlių gyvena ir po slenksčiu… Kitur tikėta, kad prie kiekvieno namo slenksčio būna giltinė, tad mažylio negalima nešti pro duris. Kitur prieš vykstant į bažnyčią vaikutis būdavo paguldomas šalia duonos kepalo, ant stalo, paskui perduodamas kūmams. O grįžusieji iš bažnyčios namie laukiantiems svečiams iš karto nesakydavo vaikelio krikšto vardo, išduodavo tik po trečio paklausimo, kad vaikiukas neužaugtų plepiu žmogumi.
Gausios vaišės Senovės lietuvių krikštynų stalas būdavo gausus. Priklausomai, kuriame krašte, regione vykdavo: vienur svečius pirmiausia vaišindavo vaikučio tėvai, kitur tai jau būdavo kūmų užduotis, rengiami vadinamieji kūmos pietūs. Tokiu atveju neapsieita be keptos kiaušinienės. O ją suvalgius indo neplaudavo - sudaužydavo. Apskritai vaišės būdavo gausios ir suneštinės, mat žmonių dalyvaudavo daug (vien tik kūmų ne viena pora!), tad tėvams patiems suruošti vaišes būtų gal ir sunkiai įmanoma… Visiems vaišinantis vaikutis nenuobodžiaudavo - štai, pavyzdžiui, Žemaitijoje jis būdavo perduodamas iš rankų į rankas, visi jį linksmindavo, palaimindavo, o kūmai net ir nešiodavo aplink židinį. Taip mažylis tarsi įsiliedavo į bendruomenę. Apskritai krikštynos vykdavo linksmai, su dainomis, visi būdavo puikiai nusiteikę - tikėjo, kad smagiai praėjusios krikštynos dovanos kūdikiui sėkmingą gyvenimą. Pavyzdžiui, buvęs toks paprotys - iš kūmų, jei šie užsižiopsodavo ir besilinksmindami mažylį iš akių paleisdavo, „pavogdavo” jų krikštavaikį, o į jo vietą padėdavo kokią malką. Šie turėdavo jį išpirkti.
Įvairiuose Lietuvos kraštuose būta tokių krikštynų papročių ir tradicijų:
- Kūmas į krikštijamo vaikučio batuką įdėdavo pinigėlį, kad mažylis nepatirtų nepritekliaus.
- Krikšto tėvas prieš važiuodamas į bažnyčią sudaužydavo molinį ąsotį: kuo daugiau šukių, tuo geriau - vaikelis augs laimingesnis.
- Krikšto mama per Velykas vaikučiui dovanodavo margutį. O per krikštynas įteikdavo krepšelį tiems kiaušiniams dėti. Apskritai kūma vaikučiui įvairių dalykų pridovanodavo: ir vilnonių kojinių, kad nešaltų ir nesirgtų, ir angeliuką, kad turėtų savo angelą sargą ir šis jį saugotų, ir muilo su rankšluosčiu, kad prisižiūrėtų, ir netgi česnako, kad piktosios dvasios nelįstų.
- Prieš važiuodami į bažnyčią visi užlipdavo ant akmens, kad mažylio dantys (ir gyvenimas) būtų tvirti.
- Į bažnyčią visi stengdavosi važiuoti kuo tiesiau, kad mažylio gyvenimas būtų kaip tas kelias - tiesus ir sklandus, kad nenuklystų kokiais šunkeliais.
- Kūmai, važiuodami į bažnyčią, turėdavo pasisveikinti su kiekvienu sutiktu žmogumi, antraip mažylis išaugs nemandagus. O ir pavaišinti sutiktuosius reikėdavo, kad vaikelis išaugtų dosniu žmogumi.
- Važiuojant į bažnyčią šiukštu nebuvo galima prisnūsti, nes, tikėta, tada vaikelis ilgai negyvens.
- Kai kur būdavo priimta, jog po krikštynų kūma vaikelio mamai dovanodavo simbolinių dovanų: muilo gabalėlį (kad visada turėtų kuo nuprausti), kruopų maišelį (kad niekad netrūktų maisto), cukraus (kad mažylio maistas būtų saldus).
- Kaip krikštynų atminimas prie namų būdavo sodinamas medelis: berniukui - ąžuolas, mergaitei - liepa.
Pats krikšto sakramentas simbolizuoja nuodėmių atleidimą, tikėjimo priėmimą. Pakrikštytas žmogutis tarsi paruošiamas amžinajam gyvenimui. Krikštijant atliekami tam tikri ritualai ir naudojami daiktai, turintys simbolinę reikšmę.
Krikštynų žvakė turėtų būti saugoma visą gyvenimą (ji uždegama per Pirmąją Komuniją, vestuves ir žmogui mirštant). Simbolizuoja amžiną šviesą, kuri padeda eiti gyvenimo keliu jį nušviesdama. Su šviesa susijęs ir krikštynų metu naudojamas vanduo, jis reiškia gyvybę, o ugnies liepsna tą gyvybę padaro šventą. Be to, vandeniu tarsi nuplaunamos nuodėmės.
Žvakę, jei pageidaujama galima papuošti baltu kaspinu.
Krikštijamas vaikutis paprastai aprengiamas baltais drabužėliais - tai nekaltumo, dieviškosios šviesos simbolis. Vaikelis - tarsi švarus baltas popieriaus lapas, kuriame tėveliai ir krikšto tėveliai gali įrašyti įvairių savybių, įpročių ir vertybių. Krikšto drabužėlis taip pat saugomas, juo galima aprengti kitą krikštijamą vaikutį - brolį ar seserį. Jei tėveliai nori, gali papuošti krikštynų drabužėlius: berniukų papuošimai tradiciškai būna rožinės spalvos, o mergaičių - mėlynos (Dievo Motinos apsiaustas irgi buvo mėlynas, tai simbolizuoja jos globą, rūpestį vaikeliu). Jei norima, galima puošti ir baltai arba visai nepuošti.
Specialiu aliejumi (katechumenų) patepama krikštijamo vaikučio krūtinė - jis simbolizuoja sustiprinimą, Dievo apsaugą nuo pagundų ir blogybių.
Krikšto mama - tai, neabejotinai, vienas svarbiausių žmonių mažylio gyvenime. Na, o per mažylio krikštynas krikštamotei yra paskiriamos ir svarbios krikšto mamos pareigos, kurios ne tik simbolinės, bet ir labai reikšmingos. 1. Akivaizdu - krikšto mama privalo dalyvauti savo krikštijamo vaiko krikštynose. Tačiau dalyvavimas ceremonijoje reiškia aktyvų dalyvavimą joje - būtent krikšto mamai gali būti pasiūlyta skaityti tekstą iš Šventojo rašto, patikėta laikyti kūdikį krikšto metu ar vesti mažylį į bažnyčią. 2. Tai, kad krikšto mama aprengia savo krikštijamą vaiką labai sena tradicija. Būtent krikštamotė ne tik išrinkdavo baltą, tyrumą simbolizuojantį, krikšto drabužį, bet, jei tik mokėdavo, pati jį ir pasiūdavo, išsiuvinėdavo. Be to, įprasta, kad būtent krikšto mama šventės dieną atvyksta pas mažylį, jį nuprausia, aprengia ir paruošia ceremonijai. 3. Krikšto mama savo mažyliui taip pat įteikia krikšto dovaną ir smulkių simbolinių dovanėlių. Paprastai tai būdavo į mažus lininius maišelius sudėtos kruopos - sočiam gyvenimui, pinigėliai - turtingam, cukrus - saldžiam, muilas - švariam, žiedlapiai - gražiam gyvenimui. 4. Krikšto žvakė - ypatingas krikštynų simbolis, kurį reikėtų saugoti visą gyvenimą. Tradiciškai pasirūpinti krikšto žvake taip pat garbė tenka būtent krikštamotei. 5. Dar viena iš senų laikų atėjusi krikšto mamos pareiga - pavaišinti svečius krikštamotės pyragu. Taigi, krikšto mamos vaidmuo yra ypatingai reikšmingas ir reikalaujantis gilaus atsidavimo vaiko dvasinio pasaulio ugdymui.
Dėl krikštynų programos kartais žmonės ne mažiau neriasi iš kailio nei dėl vestuvių. Kai kurios tradicijos, žinoma, sensta ir lieka praeityje. Prieš veždami krikštyti vaiką būtinai nuprausdavo. Mat vanduo - gyvybės simbolis. Tad ir šiandien daugelis tėvų su kūmais nuplauna vaikui bent kojytes, o vasarą leidžia jam kieme pasiturkšti vonelėje. Prieš išvykdami krikštyti tėvai ir kūmai užkąsdavo. O tikroji puota vykdavo vakare, sugrįžus iš bažnyčios. Vaišes susinešdavo į šventę atvykę svečiai. Senovėje kūmams pribuvėja vaiką perduodavo per langą, esą taip apgaunamos prie durų tykančios giltinė ir piktosios dvasios. Krikštatėviai bažnyčioje kūdikio krikšto vardą turi ištarti kuo garsiau ir aiškiau, kad mažylis greičiau pradėtų kalbėti. Vėliau tėtis turi kuo garsiau pakviesti svečius prie stalo, nes nuo to, kaip vaišins, esą priklausys naujo krikščionio gyvenimas. Vaiko garbei pasodinkite medį. Mergaitėms paprastai sodinama liepaitė, berniukams - ąžuoliukas, o jei medelis sodinamas prie gyvenamojo namo, neretai pasirenkamas ir kur kas praktiškesnis variantas - sodinama obelaitė, kuri kasmet duodanti vaisių simboliškai susiejama su augančiu vaiku, jo laimėjimais. Kartais po sodinamu medeliu įmesdavo ir nukirptą vaiko plaukučių sruogelę - juodu taip būdavo dar labiau susiejami. Sušokite bent kelis ratelius, „Jurgelį meistrelį“ ar „Šiaudų batus“. Tikėta, kad ratai ir rateliai - atskyrimo nuo praeito gyvenimo tarpsnio simbolis. Ko tik žmonės neprisigalvoja - prisigalvokite ir jūs. Po krikšto leiskite į dangų helio balionus, dangaus žibintus, didžiulius muilo burbulus ar baltus balandžius. Lai svečiai pasako po vieną pažadą vaikui (jis nebūtinai turi būti rimtas). Būkite iš anksto pasiruošę prisiminimų dėžutę ir į ją sudėkite su krikštu ir krikštynomis susijusius daiktus bei prisiminimus. Galima čia sudėti visų svečių palinkėjimus, skirtus krikštijamajam. Tegu susirinkusieji sudalyvauja jūsų surengtoje viktorinoje apie naująjį krikščionį ir jo šeimą. Visi kartu kurkite pasaką apie pakrikštytą mažylį. Tegu šventės dalyviai paeiliui pasako po vieną sakinį, kuris būtų prieš tai buvusio sakinio minties tęsinys. O vienas svečias šią pasaką tegu užrašo ir palieka vaikui - kada nors prisimins. Tai įrodydami krikštatėviai visų svečių akivaizdoje perskaito garsiai ir dovanoja priesaikos tekstą krikštavaikiui. Vienų krikštatėvių priesaikos būna labai rimtos, kitų - labiau šmaikščios. Visos šventės metu krikštatėviai stebimi tarsi per didinamąjį stiklą. Siekiant įsitikinti, ar tėvai neapsiriko rinkdamiesi krikštatėvius, šiems neretai tenka dar ir įvairūs išbandymai, pavyzdžiui, pakeisti vaikui sauskelnes, atpažinti savo krikštavaikį užrištomis akimis (pakišant paliesti visų mažų vaikų rankutes), jį panešioti, pamaitinti ar iš ant stalo esančių produktų pagaminti košę, kurios patys turi paskui paragauti. Kai kurios krikštamotės būna pačios pagaminusios vaikiškos košės, į kurią nepagaili įdėti druskos ir aštrių prieskonių. Norite išsiaiškinti, kuriam iš krikšto tėvų krikštavaikis bus svarbesnis? Duokite užduotį per 5 min.
tags: #piesiniai #kudikiu #krikstynos
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
