Vaikų auklėjimo iššūkiai: pedagogų požiūris ir praktiniai patarimai
Vaiko auklėjimo procesas - tai sudėtingas tėvų uždavinys, reikalaujantis didelės meilės, kantrybės, žinių, kūrybiškumo, laiko ir pastangų. Deja, tėvai dažnai praranda kantrybę ir vaiko elgesiui pradeda vadovauti naudodami fizines bausmes, o dažniausiai bardami, gėdindami, skaudžiai kritikuodami, įžeidinėdami vaiko asmenybę: „koks tu bailys”, „tu nieko pats nemoki padaryti”, „tu niekam tikęs”, „koks tu tinginys”, „tu toks verksnys, koks iš tavęs bus vyras” ir kt. Nuolatinis vaiko kritikavimas, menkinimas, pažeminimas, pajuoka gali sukelti dar sunkesnes pasekmes visam gyvenimui, nei fizinės bausmės. Bausmės sukelia vaikams įvairias baimes (tėvų, mokytojų, kitų autoritetų ir kt.), menkavertiškumo jausmą, savęs nuvertinimą, nepasitikėjimą savimi ir kitais, sukelia pasipriešinimą, pyktį, agresiją, keršto siekimą, neteisingumo jausmo išgyvenimą, nusivylimą, vaikas pasijunta atstumtas, nemylimas. Bausmės mokina, kad galima bausti (mušti, kritikuoti) mylimus žmones („tėtis tave muša, nes myli tave ir linki gero” - tėvai paaiškina nubaustam vaikui). Kaip jūs pasijaustumėte, jeigu jums suklydus ar netinkamai pasielgus vyras ar žmona suduotų jums antausį ar pradėtų jus kritikuoti, menkinti? Žinoma, kartais tenka nubausti vaiką, bet tos bausmės turi būti retos ir teisingos, padedančios vaikui suprasti savo elgesį ir kažką išmokti. Teisingas bausmes vadinu vadovavimu elgesiui be fizinių bausmių ir kritikos.
Alternatyvūs auklėjimo metodai
Tinkamo elgesio modeliavimas yra svarbus auklėjimo aspektas. Tai reiškia pastebėti ir suteikti dėmesio, kai vaikas elgiasi tinkamai: padrąsinimai, pagyrimai, pozityvūs paskatinimai, taip pat susitarimai, tinkamo elgesio lentelė, apdovanojimai už tinkamą elgesį ir kt. Tinkamo elgesio formavimo būdai vaikui padeda suprasti, kad jis gali kontroliuoti savo elgesį ir yra už jį atsakingas. Kartais veiksminga tiesiog nekreipti dėmesio į netinkamą vaiko elgesį. Vaikai dažnai elgiasi netinkamai todėl, kad tėvai suteikia jiems dėmesio, pastebi juos, kai jie elgiasi netinkamai. Vaikams geriau neigiamas tėvų dėmesys (draudimai, barimai, kritika), nei jokio. Loginių pasekmių principas taip pat yra svarbus. Pavyzdžiui, jeigu keturmetis užsispyrė rengtis naują šiltą paltuką, kai už lango 20 laipsnių šilumos ir jokiais būdais nepavyksta su juo susitarti kitaip, tuomet vaikas, išėjęs su paltuku pajustų logines savo elgesio pasekmes - tiesiog bus jam labai karšta ir pats grįš persirengti tinkamais rūbais. Taisyklės turi būti aiškios, nekintančios ir teisingos. Taisyklės turi atitikti vaiko amžių. Nuoseklus tėvų elgesys yra būtinas. Jeigu įvedėte kažkokią taisyklę, tai turite laikytis jos patys ir nenuolaidžiauti. Pvz. jeigu nusprendėte valgyti šeimoje prie stalo, tai negali būti jokių išimčių.
Klysti - žmogiška. Patyrus vaikui nesėkmę ar netinkamai jam pasielgus, daug lengviau pasiduoti momentinei nuotaikai ir išrėžti tokius epitetus, kaip „nevykėlis“, „žioplys“, „negeras berniukas“ ar „bloga mergaitė“. Tačiau lengviau bus aptarti nesėkmės priežastis ir susilaikyti nekritikavus, patiems tėvams įsisąmoninant, kad klysti yra žmogiška, iš klaidų mokomės, nė vienas negimstame mokėdamas. Jei kritikuojate, tai kritikuokite ne vaiko asmenybę, o jo elgesį. Sveika nuovoka ir išmintis yra būtinos. Kiekvienas vaikas skirtingas. Pasiekti, kad vaikas tinkamai elgtųsi nenaudojant fizinių bausmių, nuolat nekritikuojant, yra įmanoma.
Vaikų auklėjimas - tai ne tik pareiga, bet ir didelė atsakomybė. Tėvai turi suprasti, kad jų poelgiai, žodžiai ir požiūris formuoja vaiką. Svarbu sukurti saugią, mylinčią ir palaikančią aplinką, kurioje vaikas galėtų augti ir tobulėti.
Vaiko vystymosi ypatumai ir jų įtaka auklėjimui
Vaiko vystymosi ypatumai yra esminiai, siekiant suprasti, kaip tinkamai jį auklėti. Vaikas nėra nesubrendęs suaugęs, jis iš esmės yra kitoks. Vaiko mąstymas yra vaizdinis - emocinis, o suaugusiojo - loginis - racionalus. Žymiausias vaikų psichologas J. Piaget teigė, kad vaiko pasaulis yra stebuklingas, t. y. pasaulis yra gyvas ir paklusta jų žodžiams. Hekelio dėsnis sako, kad ontogenezė kartoja filogenezę, taip atspindint žmonijos sąmonės vystymąsi. Siekiant užauginti psichologiškai pilnavertę asmenybę, svarbu suprasti šiuos skirtumus. Vaikams pasakas aiškinti nebūtina logiškai, ji yra nedaloma visuma. Vaikas mąsto vaizdiniu - emociniu būdu, o suaugusiems būdingas loginis mąstymas. Vaiko mąstymas tolygus jo veiksmui. Vaikai mąsto netgi garsiai, kitaip sakant, „išoriškai“. Suaugusiems atrodo, kad vaikai daug šneka, tiesiog be perstojo, tačiau tai yra natūralus vaiko mąstymas. Smegenų vystymasis vyksta etapais: pirmiausia veikia senosios, vadinamosios reptilinės (roplių) smegenys, vėliau - vidurinės smegenys, atsakingos už emocijas. Pažeidus šias dalis, informacija persikelia į naująsias smegenis - raukšlėtąją smegenų žievę. Svarbu nepažeisti gamtos ar Kūrėjo numatytos vystymosi programos, nes vaikui reikia vaikystės. Per ankstyvas protavimas gali sutrikdyti priešloginį vaiko vystymosi periodą.
Periodai, kuriuos pastebėjo M. Montessori, yra ypatingo jautrumo periodai gyvų būtybių vystymesi. Ankstyvasis žmogaus gyvenimo tarpsnis yra kritinis - jautrusis. Tai laikas, kai vaikas yra ypatingai imlus įspūdžiams. Šie periodai reikalauja daug vargo ir jėgų, tačiau jie yra būtini kūrybinės žmogaus galios vystymuisi. Kaprizų ryšys su jautrumo periodais rodo nepatenkintus vaiko poreikius. Kaprizai yra sutrikdyto vaiko vystymosi ženklas, todėl svarbu suprasti ir patenkinti tikruosius vaiko poreikius.
XX a. pradžioje atsiradę vadinamieji indigo vaikai reikalauja kardinalių permainų auklėjimo ir švietimo srityje. Pedagogas praktikas S. K. teigia, kad dabartinė sistema žaloja vaikus, kontroliuoja juos, diegia ideologijas ir ardo vaiko dvasią, paversdama jį mechanišku kalimu ir dvasios skurdu.
Televizijos poveikis ir jos daroma žala apsprendžia programų turinys. Tačiau dar didesnį neigiamą poveikį daro ne programų turinys, o tai, kad vaikas, mažiausiai iki septynerių metų, žiūrėdamas televizorių, priima gatavą vaizdą. Tokiu būdu, žiūrint televiziją, vaiko smegenys beveik nesivysto. Žiūrint televizorių, smegenys priima didžiąją dalį informacijos per sekundę, tačiau tai stabdo vaizduotės, fantazijos vystymąsi. Vaizdo sukūrimas pačio vaiko, klausantis pasakų ar skaitant tekstą, skatina jo mąstymą ir kūrybiškumą. Televizoriaus ar kompiuterio naudojimas stabdo proto vystymąsi, o taip pat neigiamai veikia vaikų sveikatą, o ypač imunitetą.
Religinis auklėjimas ir religingumas yra svarbūs žmogaus dvasiniam vystymuisi. Tačiau svarbiausia yra ne protas ar intelektas, o širdis. Žmogaus dvasinis centras yra širdis. Biblijoje širdis yra paminėta virš 600 kartų, o protas tik tris kartus. Jau vien iš to galima daug ką spręsti. Ryšys su pasauliu priklauso nuo širdies ir smegenų ryšio. Šis ryšys yra labai pažeistas arba nutrūkęs, o jo priežasčių reikia ieškoti vaikystėje. Vaiko auklėjimo pagrindas yra tiesioginis ryšys su širdimi. Tai jautrusis moralinio vystymosi tarpsnis, palankus ryšiui su širdimi formuoti.
Moralinis auklėjimas apima žemesniųjų galių veiklą. Vaikui mintis yra veiksmas. Jis mąsto ir kartu veikia. Vidinė kalba beveik nesivysto iki 7 metų. Vaikai mąsto išoriškai, kitaip sakant, garsiai. Vidinio pokalbio, kuris kontroliuoja žmogaus elgesį ir planavimą, vystymasis prasideda apie aštuntus metus. Nuoseklus tėvų elgesys ir pavyzdys yra svarbiausias auklėjimo metodas.
Vaikų problemos kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir netinkamo elgesio. Tėvai dažnai turi sukūrę lūkesčius vaikui, tikėdamiesi, kad jis bus pagalba ir paguoda senatvėje. Tačiau vaikas užauga ir išeina iš namų, o su juo išnyksta ir viltis. Psichologai šiam reiškiniui turi terminą „tuščio lizdo sindromas“. Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu. Tėvai turi leisti vaikams augti ir suprasti, kad vaikai jiems nepriklauso. Svarbu kurti AŠ-TU santykį su vaiku, kuris grindžiamas pagarba ir meile.
Vaikai mokosi stebėdami tėvų elgesį. Jei šeimoje yra taisyklė kalbėti ramiai, tačiau tėvai tarpusavyje garsiai ginčijasi, vaikas mokysis iš to, ką mato. Fizinės bausmės ne tik žemina vaiko orumą, bet ir nemoko teisingai pasielgti. Vaikai labiau pradeda tėvų bijoti, nei juos mylėti ir pasitikėti. Fizines bausmes patyrę vaikai labiau linkę konfliktuoti ir problemas spręsti jėga, jie pasižymi mažesne empatija.
Šiais laikais tėvai skiria daugiau individualaus dėmesio savo vaikams, tačiau svarbiausia yra kokybė, o ne kiekybė. Kartais skiriamos 15 minučių per dieną kartu pažaidžiant su vaiku, nuoširdžiai pabendraujant, pasidomint jo diena yra daug naudingesnės nei 1 valanda, praleista fiziškai būnant šalia vaiko, bet užsiimant pašaliniais darbais. Svarbu turėti „ypatingą laiką kartu“ su vaiku.
Gimus antram vaikui, pirmagimio elgesys gali pasikeisti kardinaliai. Jis gali jaustis tarsi „nuverstas nuo sosto“, todėl tėvai turėtų skirti dėmesio ir vyresniam vaikui, atliepiant jo poreikius.
Vaikų pasiruošimas mokyklai reikalauja dėmesio. Nuo septintųjų gyvenimo metų pradeda vystytis vaikų loginiai gebėjimai, tobulėja atmintis, dėmesys, lavėja vaizduotė. Tėvai gali padėti vaikams pasiruošti mokyklai, pabrėždami, kad mokymosi įstaigoje reikės laikytis susitarimų, tam tikros tvarkos.
Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama tėvystės įgūdžių tobulinimui. Lietuvoje vyksta pozityvios tėvystės kursai, STEP programos, sąmoningos tėvystės kursai. Taip pat galima kreiptis į „Tėvų liniją“.
Šiuolaikiniai tėvai jaučiasi turintys vis mažiau įtakos savo vaikams. Vaikai nebe tokie, kokius mes prisimename save. Jie rečiau seka suaugusiųjų patarimu ir mažiau bijo patekti į bėdą. Daugelis vaikų atrodo pernelyg patyrę, kartais netgi viskuo persisotinę, anksčiau laiko subrendę. Jie greitai ima nuobodžiauti, vos tik atsiskiria nuo bendraamžių ar nebūna pasinėrę į šiuolaikines technologijas. Kūrybinga individuali veikla tapo praeities reliktu.
Tėvai nepasikeitė - jie netapo mažiau kompetentingi ar atsidavę. Esminė vaikų prigimtis taip pat nepakito - jie netapo labiau nepriklausomi ar maištingi. Pasikeitė kultūra, kurioje mes auginame vaikus. Vaikų prisirišimas prie tėvų nebesulaukia paramos, kurią turėtų teikti kultūra ir visuomenė. Netgi tie tėvų-vaikų santykiai, kurie iš pradžių būna stiprūs ir ugdantys, gali nutrūkti, kai vaikai išeina į pasaulį, nebevertinantį ir nebestiprinantį prieraišumo. Vaikai vis dažniau prisiriša prie asmenų ir dalykų, kurie konkuruoja su jų tėvais. To pasekmė - auklėjimas vis labiau netenka deramo konteksto.
Vaikų auklėjimas - tai ne tik pareiga, bet ir didelė atsakomybė. Tėvai turi suprasti, kad jų poelgiai, žodžiai ir požiūris formuoja vaiką. Svarbu sukurti saugią, mylinčią ir palaikančią aplinką, kurioje vaikas galėtų augti ir tobulėti.
Kaip auklėti vaikus be emocinės žalos
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
