Paukščiai su oranžiniu pilvuku ir kiti lesyklų gyventojai
Rudenį ir žiemą daugelis pasikabina lesyklėles ir džiaugiasi atskrendančiais paukšteliais, tačiau ar pažįstate visus sparnuočius, kurie apsilanko jūsų lesykloje? Šiame straipsnyje susipažinsime su įvairiais paukščiais, kurie žiemą lankosi lesyklėlėse, o ypatingą dėmesį skirsime tiems, kurie turi oranžinį pilvuką.
Žvirbliniai paukščiai
Vienas dažniausių ir bene geriausiai atpažįstamas paukštelis yra naminis žvirblis. Jo kūno ilgis yra 14-16 cm, atstumas tarp ištiestų sparnų - 19-25 cm, uodega neilga. Įdomu tai, kad naminiai žvirbliai yra monogamiški paukšteliai, t.y. porą sudaro visam gyvenimui ir šiltuoju metų laiku dažniausiai laikosi drauge su savo partneriu bei jaunikliais (per metus šie žvirbliai išperi 2-3 vadas). Naminis žvirblis minta įvairiu maistu: grūdais, sėklomis, uogomis, dygstančiais augalais, pasigauna lėtesnius vabzdžius, pavyzdžiui, karkvabalius.
Karklažvirbliai labai panašūs į savo artimus giminaičius naminius žvirblius, tačiau yra truputį mažesni, smulkesni ir lengvesni. Karklažvirblio kūno ilgis yra 12-14 cm, atstumas tarp sparnų galiukų - apie 21 cm. Karklažvirblių mityba iš esmės tokia pati, kaip ir naminių žvirblių, t.y. jie maitinasi grūdais, sėklomis, progai pasitaikius sulesa vabzdžius, mėgsta vikšrus.
Zylės - spalvingos lesyklų lankytojos
Lietuvoje gyvena kelios zylių rūšys. Vienos jų atskirti lengviau, kitos tiek tarpusavyje, tiek nuo kitų smulkių paukštelių skiriasi mažiau. Labiausiai atpažįstama yra didžioji zylė. Jos kūno ilgis 13-15 cm, atstumas tarp išskleistų sparnų - apie 20 cm. Didžiosios zylės išsiskiria juoda galvyte ir pagurkliu bei geltonu pilveliu, pažymėtu juoda juostele.
Didžiosios zylės lesa augalinį maistą, tačiau yra greitesnės ir aktyvesnės už žvirblius, tad sėkmingai pagauna daug įvairių vabzdžių, renka jų lervas. Didžioji zylė yra uoksinis paukštis, lizdus sukantis kitų paukščių iškaltuose uoksuose, natūraliose drevėse, įvairiuose užunarviuose ir dažnai - inkiluose. Minta daugiausiai bestuburiais (vyrauja vabzdžiai ir voragyviai) ir įvairių augalų sėklomis.
Mėlynoji zylė yra mažesnė už naminį žvirblį, tai vienas iš mažiausių Lietuvoje aptinkamų paukščių. Mėlynosios zylės kūno ilgis 11-12 cm, o atstumas tarp išskleistų sparnų - apie 18 cm. Mėlynoji zylė, kaip ir sako jos pavadinimas, nuo kitų zylių skiriasi ryškiai mėlynu viršugalviu ir ne tokiomis ryškiomis, tačiau taip pat melsvomis sparnų ir uodegos plunksnomis. Mėlynosios zylės yra labai aktyvios, greitos, maisto dažnai ieško ant neaukštų krūmų, apatinių medžių šakų ar ant žemės, tad didesnė tikimybė jų sulaukti, jei lesykla pakabinta neaukštai, tokiu atveju, zyles galite pamatyti rankiojančias nukritusį lesalą. Mėlynosios zylės lesa augalinį maistą, tačiau yra greitesnės ir aktyvėsės už žvirblius, tad sėkmingai pagauna daug įvairių vabzdžių, renka jų lervas.
Paprastoji pilkoji zylė yra nedidelis, mažesnis už naminį žvirblį paukštelis. Jos kūno ilgis siekia apie 11-12 cm, o sparnų skersmuo - maždaug 17-19 cm. Ši rūšis iš kitų zylių išsiskiria ramesnėmis, žemiškomis spalvomis - pilkai rusvo atspalvio nugarėle, šviesia pilkšvu pilvuku ir juoda kepure bei pagurkliu. Paprastosios pilkosios zylės yra ramios, atsargios ir ne tokios triukšmingos kaip kiti žvirbliniai. Maisto dažniausiai ieško miškuose, ant žemesnių medžių ar tankiuose krūmynuose. Lesyklas lankyti jos linkusios rečiau ir atsargiau - tikėtina, kad apsilankys, jei gyvenate ramesnėje, atokesnėje vietoje, tačiau ir tuomet jos tik trumpam nusileidžia, pasiima lesalo ir greitai sprunka į šalį. Paprastoji pilkoji zylė prioritetą teikia gyvūniniam maistui, pavasarį minta vien tik juo, sugauna daug vorų, mėgsta drugių vikšrus. Vėliau mielai lesa ir įvairias sėklas.
Šiaurinė pilkoji zylė - nedidelis, vos už žvirblį mažesnis paukštelis, labai panašus į savo „sesę“ paprastąją pilkąją zylę. Jos kūno ilgis paprastai siekia 11-12 cm, o sparnų plotis - apie 17-20 cm. Šių zylių apdaras panašus, kaip ir paprastųjų pilkųjų zylių ir neįgudusiai akiai dvi rūšis atskirti sunku, tačiau šiaurinės pilkosios zylės atrodo šiek tiek kontrastingiau. Šiaurinė pilkoji zylė dažniausiai sutinkama eglynuose, mišriuose miškuose, tankesniuose krūmynuose. Tai nedrąsūs paukščiai, kurie lesyklose lankosi rečiau. Šiaurinė pilkoji zylė renkasi riebesnį, daugiau energijos suteikiantį maistą: nelukštentas saulėgrąžas ir kitas sėklas, žemės riešutus (nesūdytus).
Tai žvirblio dydžio paukštis, kurio kūno ilgis yra iki 11-12 cm ilgio, o sparnų plotis siekia apie 17-20 cm. Kitaip nei spalvingesnės jos giminaitės, kuoduotoji zylė yra rusvai pilkų, žemiškų atspalvių, turi tamsias juosteles prie akių ir kaklo. Tai dažnas ir miškuose plačiai paplitęs paukštis, tačiau jį pastebi ne visi, nes šios zylės labai greitos, aktyvios, dažniausiai skraido arčiau žemės arba maisto ieško ant medžių kamienų, šakų, su kurių spalvomis gerai susilieja. Kuoduotoji zylė daugiausiai minta smulkiais vabzdžiais, tačiau žiemą lesa pušų ir eglių sėklas.
Juodoji zylė yra viena iš mažiausių Lietuvoje gyvenančių zylių - smulkesnė net už mėlynąją zylę. Jos kūno ilgis siekia apie 10 cm, o sparnų plotis - 17-20 cm. Ši rūšis lengvai atpažįstama iš kontrastingo juodo viršugalvio, balto „skruosto“ ir didelės baltos dėmės ant pakaušio. Nugara paprastai pilkai rusva, o pilvelis - šviesesnis, pilkšvas. Juodosios zylės dažniausiai laikosi spygliuočių miškuose, tačiau žiemą mielai užsuka į sodybas ir jose pakabintas atokesnes lesyklas. Tai drąsūs, greiti ir vikrūs paukšteliai, kurie atlekia į lesyklą, paima sėklytę ir akimirksniu išskrenda lesti ant šakos. Juodoji zylė ypač mėgsta smulkias sėklas, nelukštentas saulėgrąžas, žemės riešutus (nesūdytus).
Ilgauodegė zylė - vienas iš mažiausių ir lengviausiai atpažįstamų Lietuvos paukštelių, išsiskiriantis ne tik smulkiu kūnu, bet ir neproporcingai ilga uodega, kuri sudaro beveik pusę viso kūno ilgio. Suaugusios ilgauodegės zylės kūno ilgis apie 14 cm, tačiau didžioji dalis - net iki 7-8 cm - yra uodega. Tai itin mielas, Kalėdų eglutės žaisliuką primenantis paukščiukas - baltas „veidelis“, juodas mažytis snapelis, pūkuotas švelniai rusvas kūnelis ir tamsūs sparnai bei ilga uodega. Ilgauodegės zylės yra labai judrios, tačiau ypač taikios ir socialios - dažniausiai skraido nedideliais šeimyniniais būreliais, kurie nuolat čirškėdami purpteli nuo šakos prie šakos. Lesyklose jos nėra tokios dažnos, tačiau jei lesykla įrengta ramesnėje vietoje, tikimybė sulaukti jų apsilankymo žiemą yra nemaža.
Kiti lesyklų gyventojai
Juodoji sniegena - vienas iš ryškiausių ir žiemą lengviausiai atpažįstamų Lietuvos paukščių. Tai vidutinio dydžio, maždaug 15-17 cm ilgio paukštis, išsiskiriantis apvaloku kūnu, storoku snapu ir ramiu, lėtu būdu. Patinai ryškūs - jų krūtinė ir pilvas sodriai rausvi, galva juoda, sparnai tamsūs su baltu brūkšniu. Sniegenos lesyklas lanko gana dažnai, ypač šaltomis žiemomis, tačiau skirtingai nei zylės ar žvirbliai, jos yra lėtos, ramios ir ne itin drąsios. Sniegenos labiausiai mėgsta sėklas - ypač aguonas, saulėgrąžas, sorų kruopas, kanapių sėklas. Taip pat noriai lesa uogas - šermukšnio, erškėtrožių, šaltalankių, džiovintų vaisių gabaliukus.
Lietuvoje aptinkamos trys kryžiasnapių rūšys, tačiau dažniausiai sutinkamas eglinis kryžiasnapis. Kryžiasnapis - išskirtinės išvaizdos, vidutinio dydžio paukštis, kurio kūno ilgis siekia apie 15-17 cm, o sparnų plotis - 27-30 cm. Kryžiasnapiai daugiausia gyvena spygliuočių miškuose, nes minta šių medžių sėklomis. Tai ištvermingi paukščiai, galintys nuskristi nemažus atstumus ir įprastai klajojantys būriais, ieškodami vietų, kur gausu kankorėžių.
Bukutis yra nedidelis paukštelis, kurio kūno ilgis 12-14,5 cm, atstumas tarp išskleistų abiejų sparnų galų 22-27 cm. Tačiau labiausiai atpažįstama savybė yra savitas bukučio elgesys - šie paukščiai bėginėja medžių kamienais žemyn galva. Bukučiai aktyvūs, vikrūs ir sėslūs, linkę ginti savo teritoriją. Jie dažnai aplanko lesyklas, ypač esančias šalia miškų ar senų sodybų.
Dagilis yra žvirblio dydžio paukštis, tačiau jis išsiskiria savo ryškiu apdaru ir melodingomis giesmėmis. Šių paukštelių kūno ilgis 12-14 cm, sparnų mostas siekia apie 21-25 cm. Ant galvos turi akis ir snapą gaubiančią raudoną „kaukę“, jų sparnai juodi su ryškiomis geltonomis juostomis, pilvelis šviesus, nugara rusvai gelsva. Žiemą dagiliai, kaip ir kiti smulkūs paukščiai, buriasi į grupeles ir dažnai lankosi lesyklose būriais po kelis ar keliolika individų.
Alksninukai yra maži, už žvirblius, kiek mažesni paukščiai, kurių kūno ilgis 11-13 cm, atstumas tarp išskleistų abiejų sparnų galų 20-23 cm. Alksninukai yra atpažįstami iš gelsvai žalios spalvos ir juodo viršugalvio bei smakro. Patelės ir jauni paukšteliai yra blyškesnių spalvų. Alksninukai, skirtingai nuo daugumos kitų smulkių paukščių, gyvena būreliais ne tik šaltuoju metų laiku, bet ištisus metus. Minta alksnių, eglių, pušų, maumedžių, beržų, žolinių augalų sėklomis, o taip pat ir uogomis, smulkiais vabzdžiais.
Žaliukės atspalviu primena alksninukus, tačiau yra už juos didesnės ir turi tvirtesnį, stambesnį snapą. Suaugusių paukščių kūno ilgis siekia apie 14-16 cm, o sparnų mostas - 24-27 cm. Patinėliai paprastai ryškesni: jų plunksnų spalvos intensyvesnės, geltonos juostos ant sparnų aiškiau matomos. Žaliukės - draugiją mėgstantys paukščiai, vasarą jos laikosi iš savo gentainių sudarytuose būreliuose, o žiemą prisijungia prie mišrios kompanijos. Jų snapas pritaikytas kietesnėms sėkloms gliaudyti, tačiau žaliukės lesa ir augalų pumpurus, jaunus lapelius, vabzdžius. Lesyklose renkasi saulėgrąžas, kanapių sėklas, javus, įvairius smulkius grūdelius.
Nors dauguma paukščių lesintojų neapsidžiaugia lesyklėlėje pamatę varnas ar kuosas, tačiau bent vienas varninių šeimos paukštis įprastai sulaukia simpatijų - tai kėkštas. Kėkštas yra kuosos dydžio paukštis, kurio kūno ilgis 32-37 cm, ilgis tarp išskleistų sparnų galų 53-58 cm. Tiek patinėliai, tiek patelės atrodo taip pat - rusvai pilkos spalvos, viršugalvis juodai dryžuotas, o sparnų viršutinė dalis papuošta ryškiai mėlynu su juodais dryželiais ploteliu. Kėkštai labai įdomūs paukščiai. Perėjimo laikotarpiu jie itin slapukiški ir tylūs, sunku pastebėti tiek pačius paukščius, o juolab - jų lizdus. Tačiau kitais metų laikais kėkštai yra labai triukšmingi. Jų balsas labai skardus, šaižus. Perėjimo ir jauniklių maitinimo laikotarpiu kėkštai medžioja tik gyvūninės kilmės maistą, tačiau kitu metu jie yra visalesiai. Rudenį ir žiemą kėkštai daugiausiai minta gilėmis ir riešutais, o taip pat juos aktyviai slepia ir taip prisideda prie ąžuolų ir lazdynų sodinimo (nes nemažą dalį atsargų pamiršta).
Svilikai Lietuvoje paplitę plačiai ir sutinkami ištisus metus, nors žmonės neretai nustemba lesykloje pamatę šį varnėno dydžio paukštelį, išsiskiriantį tvirtu, stambiu snapu. Snapas svilikui pasitarnauja lesant jo itin mėgstamas sėklas ir gliaudant įvairių kaulavaisių (pavyzdžiui, vyšnių, slyvų) kauliukus. Svilikas - gražus paukštelis, pasipuošęs įvairiomis, žemiškomis spalvomis. Jo galva šviesiai ruda, aplink snapą yra juoda juostelė, gerklė, sparnai ir uodega juodi. Nugara tamsiai ruda, tačiau ant pečių yra plati šviesi juosta. Sparnai tamsūs, tačiau tiek ant jų, tiek uodegos gale yra baltos dėmės. Sviliko pilvelis rusvai pilkas, o uodegos apatinė dalis balta.
Geltonoji starta, kaip ir sako pavadinimas, yra ryškiai geltonos spalvos paukštis su rusvu margumu ant galvos, sparnų, uodegos. Patelės blyškesnių spalvų, labiau rusvos nei geltonos. Geltonosios startos Lietuvoje paplitusios plačiai ir tolygiai, jos mėgsta sausesnes vietas, pavyzdžiui, pušynus. Tačiau nevengia ir žmonių draugijos, įsikuria parkuose, priemiesčiuose. Šiltuoju sezonu startos lesa smulkias žolinių ir varpinių augalų sėklas, perėjimo ir jauniklių auginimo laikotarpiu ieško ir gyvūninio maisto - vabzdžių ir jų lervų.
Juodasis strazdas yra vienas plačiausiai paplitusių ir geriausiai atpažįstamų paukščių Europoje. Juodasis strazdas, kaip ir sako pavadinimas, yra visiškai juodas paukštis su geltonai oranžiniu snapeliu. Patelės yra ne tokios ryškios, rusvesnės, margesnės. Juodieji strazdai yra kiek didesni už varnėnus. Juodieji strazdai minta vabzdžiais, jų lervomis, sliekais, tačiau mėgsta ir vaisius bei uogas.
Lietuvoje gyvena 9 geninių šeimos paukščių rūšys, tačiau didžiausia tikimybė, kad lesykloje pamatysite didįjį margajį genį. Didysis margasis genys yra už varnėną didesnis paukštis, kuris išsiskiria raudonu pakaušiu ir pauodegiu bei juodai ir baltai margu kūno raštu. Didieji margieji nėra išrankūs maistui ir daugiausiai maitinasi įvairiais vabzdžiais, jų lervomis, drugių vikšrais, amarais, skruzdėlėmis ir jų perais. Nevengia ir augalinio maisto - lesa uogas, pušų ir eglių sėkas, riešutus, giles.
Pilkoji meleta yra geninių šeimos paukštis, kurį, nors ir gerokai rečiau nei genį, bet galima sutikti lesykloje (ypač jei ji pakabinta atokesnėje, tykesnėje, arčiau miško esančioje vietoje). Pilkosios meletos yra už kėkštus kiek mažesni gelsvai žalios spalvos paukščiai, kurių patinai išsiskiria pilku viršugalviu su ryškiai raudona žyme ant kaktos. Pilkoji meleta daugiausiai minta skruzdėlėmis, įvairiais vabzdžiais kenkėjais ir jų lervomis.
Svirbelis yra atvykėlis iš šiaurinių kraštų - šie dailūs paukšteliai į Lietuvą atskrenda žiemoti iš tankių taigų. Paprastieji svirbeliai yra maždaug varnėno dydžio, jų kūno ilgis 18-21 cm, atstumas tarp abiejų išskleistų sparnų galų 32-35 cm. Svirbeliai lesa uogas, vaisius, sėklas, bet perėjimo sezonu neatsisako ir gyvūninės kilmės maisto, pavyzdžiui, vabzdžių, kirmėlių ir pan.
Čimčiakai, kaip ir svirbeliai yra šiaurinių kraštų paukšteliai, kurie žiemą dažnai apsilanko Lietuvoje. Čimčiakai savo kūno forma ir dydžiu yra panašūs į naminius žvirblius, nors yra kiek mažesni. Čimčiakui jo vardą suteikė paukščiuko skleidžiamas čeksėjimas - jie čirpia garsą če-če-če. Čimčiakai lesa grūdelius, sėklas, tad dažnai sutūpia maitintis dirvonuose, laukuose, kur rankioja avižų ir kitų pasėlių likučius.
Paukščių stebėjimas ir skaičiavimas
Nesunku pastebėti, jog šaltuoju metu daugelis paukščių žiemai renkasi žmogaus kaimynystę. Todėl prie lesyklų visada aptiksite daugiau ir įvairesnių rūšių paukščių. Tokiose vietose žiemą susirenka daugiau paukščių, todėl bus smagiau juos stebėti ir skaičiuoti. Skaičiuoti galima pradėti bet kuriuo laiku, pavyzdžiui 10.23 val., o lygiai po valandos - 11.23 val., skaičiavimą reikia užbaigti. Todėl pastebėtų paukščių negalima sumuoti. Jei 10.25 val. matėte 3 didžiąsias zyles, o 11.23 val. matėte dar 6 - maksimalus vienu metu jūsų stebėjimo vietoje matytų didžiųjų zylių skaičius yra 9. Apskaitoje gali dalyvauti visi - ir pažįstantys paukščius, ir norintys juos geriau pažinti. Jei abejojate dėl paukščio rūšies, galite nurodyti tik gentį, pavyzdžiui, „žvirblis“ ar „zylė“. Jei kol kas prasčiau pažįstate paukščius, jums padės parengta medžiaga su dažniausiai prie namų stebimų paukščių piešiniais ir trumpu aprašymu.
Pateikti duomenys nebus vertinami pagal paukščių ar rūšių skaičių. Dar ir šiais metais galite tai padaryti, prieš šios akcijos pradžią. Vienoje vietoje vasario 11-13 dienomis paukščių surašymą galima atlikti tik vieną kartą. Paskirkite valandą jūsų lesyklos lankytojų stebėjimui ir mes esame tikri, kad jie suteiks jums daug džiugių akimirkų. Visi duomenys bus atvaizduojami šiame žemėlapyje 2018-2022 m.
Kur dėti paukščių lesyklėlę
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
