Kaip padėti paukščiams peržiemoti: patarimai ir gudrybės
Kai iškrenta sniegas ir lauko termometro stulpelis svyruoja raudonų skaičių zonoje, dažniau prisimename mažuosius kaimynus - paukštelius. Atėjus žiemai, būtina pasirūpinti paukščiais, nes šaltą ir gilią žiemą jie savimi pasirūpinti negali. Be to, ir mums, žmonėms, įvairiaspalviai paukščiai žiemą nudažydami baltą peizažą ryškesnėmis spalvomis suteikia džiaugsmo.
Sparnuočiai nespėja prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų, bet mes galime jiems padėti, užtikrindami pakankamą maisto kiekį šaltomis ir trumpomis žiemos dienomis, kuomet ypač daug energijos paukščiams reikia, kad išgyventų ilgai trunkančiu tamsiu paros metu. Lesinimas žiemą yra vienareikšmiškai svarbi paukščių globos veikla. Tiesa, nereikia pradėti maitinimo kol nespūstelėjo tikras šaltukas ir nesusiformavo sniego danga ar neužšąlo vandens telkiniai (vandens paukščiams), kas daroma siekiant privilioti daugiau rūšių. Jei jau sulaukėme žiemos, paukščių lesinimas turi tapti visų, gyvajai gamtai neabejingų žmonių rūpesčiu. Užšalus vandens telkiniams, būtina pradėti maitinti properšose susitelkusius vandens paukščius, o susiformavus pastoviai sniego dangai - lesinti kurapkas bei geltonąsias startas, karklažvirblius. Svarbu, kad tai nebūtų vienkartinės akcijos ir paukščiai būtų lesinami iki pat žiemos pabaigos (nebūtinai kalendorinės, svarbiausia, kol nutirpsta sniego danga ir nuo ledo išsilaisvina vandens telkiniai).
Neretai žmonių malone naudojasi ir kai kurie uoliniai karveliai, dar vadinami tiesiog balandžiais. Tačiau čia atskira problema, ir jai aptarti reikėtų atskiros temos, juolab kad kai kurie ornitologai jų jau nelaiko „normaliais“ laukiniais paukščiais.
Kada ir kaip pradėti lesinti paukščius?
Atšalus orui ne visiems paukščiams iš karto yra reikalinga pagalba. Didesni vandens paukščiai, tokie kaip gulbės ir antys, maisto sugeba susirasti pačios, todėl lesinti jas reiktų pradėti nuo gruodžio vidurio, o ne pirmą kartą pašalus. Tačiau smulkesniems paukščiukams, tokiems kaip sniegenos, žvirbliai ir zylės gali tekti pagelbėti jau rudens pabaigoje, kada žemę padengia pirmasis šerkšnas ir jiems tampa sudėtingiau susirasti maisto.
Pradėjus lesinti paukščius nebegalima sustoti tol , kol jie savarankiškai negalės susirasti maisto. Tai yra labai atsakingas darbas, nes pabėrus lesalo vieną kartą, turėsite tai daryti kasdien. Ornitologai pabrėžia, kad informacijos apie paukščių lesinimą gausu, tačiau reikia nepamiršti ir vieno svarbaus dalyko. Pradėjus lesinti paukščius jie tampa beveik jūsų augintiniais, kaip kačiukai ir šuniukai, todėl pradėjus juos maitinti reikia prisiimti pilną atsakomybę dėl tolimesnės jų ateities. Kaip ir augintiniai atsiranda gatvėse, taip ir lesyklos yra apleidžiamos ir dažnai gali tapti pražūtimi paukščiams, todėl pradedant lesinti reikia turėti atsakomybės ir sąmoningumo.
Žvėrys (stirnos, šernai, briedžiai, lapės ir kt.) paprastai yra prisitaikę prie kintančių aplinkos sąlygų ir geba jas iškęsti. Medžiojamuosius gyvūnus žiemos metu, esant „baltajam badui“, paprastai globoja medžiotojai savo medžioklės plotų vienetų teritorijose esančiose viliojimo vietose. Tai užtikrina žvėrių laikymąsi miškuose, sumažina jų apsilankymus žmonių gyvenamosiose teritorijose.
Tinkamas lesalas - gyvybiškai svarbus
Specialistai ragina pilti kuo natūralesnį lesalą, be priemaišų ar prieskonių. Lesalas neturi būti konservuotas ar kitaip termiškai apdorotas. Taip pat netinka sūdytas lesalas (sūdytos saulėgražos, sūdyti riešutai), nes prilesę tokio lesalo paukščiai pradės ieškoti kur atsigerti, o neradę ims lesti sniegą, dėl kurio gali sutrikti jų žarnynas ir jie gali nugaišti. Taip pat jokiu būdu negalima pilti į lesyklas sugedusio, prarūgusiu, pasenusio, parazitų pažeisto ar chemikalais apdoroto lesalo. Citrusiniai vaisiai, pavyzdžiui apelsinai, citrinos, greipfurtai ar bananai bei jų žievės irgi netinka.
Įdealiausias ir daug nekainuojantis variantas - saulėgrąžos. Jis taip pat yra naudingiausias paukščiams, nes jose gausu riebalų, o tai yra labai svarbus energijos šaltinis mažiems paukščiukams. Svarbiausia, kad jos būtų neskrudintos, negliaudytos ir kaip minėta - nesūdytos. Geriausia yra saulėgražos su plonu lukštu, nes jos nesukels paukščiams papildomų problemų, o gliaudydami jas jie sušils, tam puikiai tinka juodosios smulkios saulėgrąžos, apžiūrėkite jas, kad nebūtų skylučių, nes jos gali reikšti, kas saulėgražuose yra parazitų, o tokių saulėgražų duoti paukščiams negalima.
Paukščiai noriai lesa smulkius grūdus, avižinius dribsnius ir kitas kruopas. Geriausia berti maišytas sėklas ir grūdus su saulėgrąžom ir kanapėm. Taip pat paukščius drąsiai galima lesinti balta duona, tik ją kaip ir kitus gaminius iš miltų reiktų padžiovinti ir sutrupinti, nes prie minusinės temperatūros duonos riekė gali sušalti į ledą.
Paukščiai su pasimėgavimu kapos pakabintą mėsą, lašinius ir gyvulinės kilmės riebalus. Tam puikiai tinka mėsa ir lašiniai iš parduotuvės, tik labai svarbu, kad jie nebūtų sūdyti ar su kitokiais prieskoniais, paukščiams galima duoti tik naturalią mėsą ir lašinius. Mėsą ir lašinius reiktų pritvirtinti viela, smulkinti nebūtina.
Norite padaryti kažką daugiau, nei pakabinti lesyklą ir paberti saulėgražų? Turime labai puikią mintį. Pagaminkite paukščių pyragą. Tai labai greita ir paprasta, o paukščiams tai bus tikra puota. Paimkite aukštą indą ir jame ištirpdykite taukus (arba margariną), į jį suberkite riešutus ir saulėgražas - svarbiausias ir vertingiausias paukščių pyrago dalis. Papildomai įdėkite kitų grūdų, sorų kruopų, dribsnių, avižų, avižinių dribsnių, kukurūzų, kviečių, aguonų, linų, sėmenų, kanapių ir kitokių kruopų. Išmaišykite, supilkite į maišelį, įdėkite į pyrago vidų virvutę, o kitą jos galą palikite išorėje, suformuokite ir įdėkite į šaldytuvą. Pyragui sušalus perkelkite jį į tinklelį, arba pakabinkite lauke.
Lesyklos įrengimas ir saugumas
Lesyklos šaltuoju metų laiku - labai dažna detalė tiek parkuose, tiek soduose ir ant palangių. Tikriausiai nekyla klausimų kam jos reikalingos. Atšalus orams ir žemei pasidengus pirmuoju sniegu bei ledu paukščiams yra vis sunkiau susirasti maisto ir reikalingų medžiagų. Daugelis skuba sparnuočiams pagelbėti, tačiau ne visi supranta, kad ne viskas, ką galite valgyti jūs, tiks ir paukščiams.
Lesyklą įrengti rekomenduojama plėšrūnams (plėšriesiems paukščiams, pvz., paukštvanagiams, naminėms ir sulaukėjusioms katėms) sunkiai pasiekiamose ar nepatogiose vietose. Patariama lesyklas įrengti šalia krūmų arba juose, į kurių tankias šakeles lesykloje besilankantys paukščiai galėtų perskristi pastebėję pavojų. Žiema ne tik paukščiams yra susirasti maisto, tačiau ir laukiniams plėšrūnams bei plėšriems paukščiams, o jūsų naminiam katinui paukščių gaudymas gali pasirodyti puiki pramoga. Pakabinkite lesyklas jiems nepasiekiamose vietose, pavyzdžiui ant šakos, kur katės negalės nepastebėtos prisėlinti. Norint apsaugoti paukščiukus nuo plėšrių paukščių yra patartina lesyklas įrengti prie tankių krūmų, kad kilus pavojui jie galėtų greitai pasprukti, mat didesnio dydžio plėšrūnams nepavyks taip greitai ir lengvai prasibrauti pro tankius krūmus.
Kokie turėtų būti lesyklos standartai, forma, medžiagos ir dydis niekur konkrečiai apibrėžta nėra. Svarbiausia - kurioje vietoje ji bus kabinama ir kokio dydžio paukščiams norite padėti, nes tikriausiai nenorime, kad visas lesalas atitektų varnoms ir kitiems dideliems paukščiams, kurie gali savarankiškai susirasti maisto net žiema. Lesykla nebūtinai turi būti namo formos, su sienomis ir stogu. Jeigu neturite įgūdžių pagaminti ar nenorite skirti pinigų įsigyti lesyklai - užteks paprasčiausios plokštės ir ant jos paberti lesalo. Tačiau klasikinis ir labai gražus sprendimas - namelis be sienų, kurį galima įsigyti arba pasigaminti iš įvairių namų apyvokos daiktų. Galima panaudoti paprasčiausią pieno pakuotę. Nors grožio nedaug ir po žiemos ji greičiausiai suirs - funkciją ji vis tiek atlieka, tad jei norite pagelbėti paukščiukams jums tikrai nereikia išleisti nieko papildomai. Ne ką mažiau yra svarbu pakabinti lesyklą saugioje, tačiau matomoje vietoje.
Daugelį žavi medinės rankų darbo lesyklėlės, tačiau joms pasigaminti reikia ir nemažai laiko, ir medžiagų, ir įgūdžių. Lesyklėles galima gaminti iš pačių įvairiausių pakuočių: plastikinių butelių, sulčių ar pieno pakelių, konservuoto maisto skardinių ir t.t. Jei gaminsite lesyklėlę iš didelio 3-5 l talpos plastikinio butelio, išpjaukite langelius, kad paukštelis galėtų įskristi į vidų ir patogiai nutūpti. Jei lesyklėlę gaminsite iš mažesnio butelio, galima išgręžti skylutes ir per jas perkišti medines kiniškas valgymo lazdeles. Taip pat medinį pagaliuką karštais klijais galima priklijuoti ir prie butelio dugno. O jau tuomet suteikite laisvę savo ir vaikų fantazijai: lesyklėlę galite nudažyti, apklijuoti spalvotu popieriumi, apraišioti kaspinėliais ir t.t.
Tikriausiai visi namuose turi nedidelių puodelių ir lėkštučių ar dar iš tėvų ar senelių paveldėtų indų servizų. Šie indai gali būti įskilę ar truputį nudaužti. Jei namuose turite užsilikusių plastikinių vienkartinių ar daugkartinių lėkštelių, jas taip pat galite panaudoti lesyklėlės gamybai. Šioje paprasto dizaino lesyklėlėje vienu metu galės vaišintis daugybė paukščių. Išgręžkite skylutes ir lesyklėlę pakabinkite ant trijų virvučių: ji bus stabilesnė.
Lesyklėles galima pagaminti iš vaisių ar net daržovių žievės. Pirmiausia išskobkite minkštimą. Beje, tokias gamtai draugiškas lesyklėles galima pakabinti ir parke ar greta daugiabučio.
Ar lesinimas visada naudingas?
Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta skeptiškų nuomonių, kad lesindami paukščius žmonės atlieka jiems savotišką meškos paslaugą ir nereikėtų kištis į gyvenimą. Esą maitinami vandens paukščiai yra skatinami pasilikti vis labiau užšąlančiuose vandens telkiniuose ir po stipresnių šalnų įšąla į ledą, arba taip pripranta būti maitinami, kad ima visiškai nebijoti žmonių ir pastoviose lesinimo vietose laukdami lesintojų tampa priklausomi nuo jų malonės.
Tačiau, mūsų nuomone, tai nėra visiška tiesa. Pirmiausia reikia atskirti du lesinimo laikotarpius: šiltuoju metų laiku, kai paukščiai patys gali sėkmingai susirasti maisto, o jų lesinimas tėra daugiau pramoga, ir šaltuoju metų laiku, kai daugumai žiemojančių paukščių sunku susirasti maisto, o jų lesinimas yra ne tik savotiška pramoga, bet ir reali pagalba paukščiams.
Su teiginiais, kad lesinami paukščiai gali pamiršti savo esminius instinktus, būtų galima sutikti tuomet, jei jie lesinami šiltuoju metų laiku (vėlyvą pavasarį, vasarą ir ankstyvą rudenį). Bet tik iš dalies. Iš tiesų neretai tenka matyti miestuose ir miesteliuose esančiuose vandens telkiniuose plaukiojančius ir atidžiai praeivius sekančius dažniausiai didžiųjų ančių ir gulbių nebylių būrelius. Galima sakyti, kad būtent šie paukščiai ir yra dėl žmogaus kišimosi gamtai iš dalies prarasti paukščiai. Jie jau beveik nesistengia savarankiškai maitintis, o laukia vaišių iš žmonių. Tačiau šie paukščiai, kaip ir jų laukiniai giminaičiai, poruojasi, suka lizdus, deda ir peri kiaušinius, bet išsiritusių jauniklių beveik nemoko savarankiškai susirasti maisto, o veda į tas vietas, kur nuolat lankosi juos šeriantys žmonės. Šie jaunikliai užauga, dalis išskrenda į kitus vandens telkinius, dalis lieka gimtosiose vietose. Ir kiekvieną pavasarį kiek girgždėdamas jų biologijos ratas vėl sukasi. Tačiau kategoriškai teigti, jog šie paukščiai jau negalės savarankiškai gyventi, negalima. Be to, šių paukščių skaičius, palyginti su bendra jos populiacija, yra toks nežymus, kad didesnės įtakos paukščių rūšies biologijai vargu ar turės.
Tačiau papildomas paukščių lesinimas šiltuoju metų laiku turi pliusų. Tai yra didelė pagalba jauniklius maitinantiems paukščiams - taip yra palengvinamas tėvų darbas. Ir net jei grūdai ar sėklos netiks kaip maistas jų jaunikliams, tai juk ir tėvams reikia kažkuo maitintis. Yra pastebėta, kad tėvai jaunikliams ieško natūralaus maisto, o patys maitinasi lesyklų turiniu. Taip jie sutaupo energijos ir jėgų, kurias gali skirti geresnei jauniklių priežiūrai.
Daugiausia diskusijų sukelia properšose laikinai apsistojusių didžiųjų ančių ir gulbių nebylių maitinimas. Kitos vandens paukščių rūšys net ir žiemą žmonių draugijos vengia. Dėl to, kad kai kurios gulbės nespėja laiku išskristi ir tampa naktį užšalusios properšos įkaitėmis, didžiausia kaltė priskiriama jas ir apskritai visus paukščius žiemą lesinantiems žmonėms. Gali būti, kad šie kaltinimai ir turi krislelį tiesos, bet jie nei moksliniais tyrimais, nei logiškais pastebėjimais nepagrįsti: į ledo spąstus patenka daugiausia tik gulbės nebylės, o tiek pat ir ten pat maitinamos didžiosios antys - ne; įšalusios gulbės aptinkamos ir tose vietose, kur yra žmonių lesinamos, ir ten, kur nelesinamos. Kodėl taip atsitinka, sunku pasakyti, gali būti, kad paukštis miegodamas nepajuto sėlinančio pavojaus, o gal žuvęs paukštis buvo per silpnas (dėl ligos ar maisto stygiaus) išlipti iš properšos ir nuskristi, gal tiesiog neįvertino vandens užšalimo greičio ir nespėjo laiku pasitraukti iš vandens. Pasitaiko, kad į ledą įšąla vėlyvų vadų jaunikliai, kurie iki užšąlant vandens telkiniui dar būna nespėję išmokti skraidyti.
Taip pat didelį nerimą kelia tradicija maitinti vandens paukščius duona, batonu ir bandelėmis. Taip paukščiai ne tik negauna reikiamu medžiagų, kad paukštis būtų stiprus ir geros būklės, bet net pradeda tukti ir sutrinka jo normali medžiagų apykaita. Kartais gulbės svoris būna tris kartus didesnis už jos įprastą svorį, o tokio svorio paukščiui gali kilti rimtų problemų. Tai sukontroliuoti labai sunku, nes tikriausiai lesinant paukščius nei vienas nesusimąstome, kiek jis jau batonų galėjo sulesti prieš ateinant jums. Dažnai imama diskutuoti, kad reikia drausti vandens paukščių lesinimą. Specialistai sutaria, kad vandens paukščių lesinimas vasarą ir rudenį kelia pavojų paukščio sveikatai ir gyvybei.
Kai šaltis mažesnis, vandens paukščius reikia lesinti mažiau, nes tada jie pradeda vėl ieškotis maisto patys, pasklinda po vandens telkinį ir nebesikaupia šėrimo vietose. Jei jau atsitiko taip, kad jūsų ežere liko žiemoti keletas vandens paukščių, o oras lauke yra labai šaltas - gelbėkite juos nuo išsekimo ir bado mirties, tačiau nepersistenkite.
Klausimą apie paukščių lesinimo naudą ar žalą paukščiams, galima lyginti su klausimu apie inkilų gamybos naudą ar žalą:
- Lesinimas, inkilų gamyba, iškėlimas ir dirbtinių lizdaviečių įrengimas yra tiesioginė pagalba išlikti ar gausėti kai kurioms paukščių populiacijoms;
- Šie žmonių atliekami darbai yra savotiškas kišimasis į natūralius gamtos procesus (išlieka tik stipriausieji ir labiausiai prisitaikiusieji), tad kodėl inkilų kėlimas laikomas geru darbu, o dėl lesinimo - abejojama?
- Jei teigiama, kad lesinami paukščiai pripranta prie nuolatos gaunamo maisto, ir dėl to užgožiami jų migracijos instinktai, tai inkilų kėlimas turėtų sukelti priklausomybę jau įrengtiems inkilams ir lizdavietėms...
Mūsų manymu, pagelbėdami paukščiams susirasti maisto ir taip ištverti sunkią žiemą iš to gauname naudos ir sau, nors ją ir ne visuomet galima pajusti: šalia lesyklų net ir žiemą zylės, geniai ar bukučiai, atidžiai apžiūrinėdami medžių kamienus, šakeles, medines tvoras ir pastatų sienas, sunaikina daug ten esančių vabzdžių kenkėjų kiaušinėlių, lėliukių. Nuolat surasdami maisto vienoje vietoje, pavasarį jie ir lizdus suks netoliese. Be to, ir pačiam žmogui naudinga ir smagu pažinti paukščius, jais grožėtis, pripratinus juos gyventi šalia. Gražu ir gera, kai palangėje įrengtoje lesykloje kasdien puotauja įvairių rūšių zylės, sukinėjasi vikrus bukutis, kaukši margieji geniai, švilpauja juodagalvės sniegenos. Tai puiki priemonė skatinti vaikus pažinti paukščius, mokyti juos gerumo, atsakingumo, aiškinti apie gamtoje vykstančius procesus.
Pirmiausia reikia atskirti du lesinimo laikotarpius: šiltuoju metų laiku, kai paukščiai patys gali sėkmingai susirasti maisto, o jų lesinimas tėra daugiau pramoga, ir šaltuoju metų laiku, kai daugumai žiemojančių paukščių sunku susirasti maisto, o jų lesinimas yra ne tik savotiška pramoga, bet ir reali pagalba paukščiams.
Visos laukinių paukščių rūšys natūraliai sutinkamos Lietuvoje yra saugomos įstatymu. Vandens paukščiams, likusiems žiemą, nepalankias aplinkos sąlygas (užšalusias marias, kurios paslepia natūralų maistą esantį vandenyje) padėsite ištverti naudodami grūdus, kurie yra tinkamiausias lesalas. Nuolatos lesinant balta duona, sutrinka vandens paukščių virškinimo sistemos veikla, jie ima viduriuoti ir dėl to praranda skysčius, kurių gali gauti tik iš sniego, kuris šaldo vidaus organus.
Profesionalai ornitologai žiemą maitina įvairius paukščius: kurapkoms stato specialias slėptuves - lesyklas, pelėdoms įrengia specialias vadinamąsias „pelių duobes“, mėsos liekanomis ir žuvimis maitina jūrinius erelius, dažniausiai miškininkai sodina ornitochorinius medžius ir krūmus. Pastaruosius galima sodinti ir savo sodybose - taip suderinamas grožis ir praktiška nauda.
Lietuvoje, remiantis kitų Europos šalių patirtimi, tokiu būdu yra bandoma padidinti jūrinių erelių populiaciją - parinktose nuošalesnėse šių erelių lankomose vietose yra reguliariai paliekama žuvų arba gyvulių skerdienos. Tai padeda paukščiams geriau pasiruošti perėjimo sezonui, jų reprodukcija būna didesnė: padeda daugiau kiaušinių, išsiritę jaunikliai būna stipresni ir sveikesni. Švedijoje maitinimo aikštelėse per žiemą yra paliekama apie 150 tonų kiaulienos, o Danijoje prieš daugelį metų nustoję perėti jūriniai ereliai dėl papildomo maitinimo vėl sugrįžo į šią šalį ir sėkmingai peri.
Miškininkai, dažnai ir kaimų gyventojai, ir kai kurie medžiotojai žiemą įrengia specialias užuovėjas ir palapines kurapkoms, kurios čia suranda užuovėją nuo pustomo sniego ar šalčio ir papilto lesalo.
Žinomas ne vienas toks atvejis, nes žmonės visada stengiasi lesyklas įsirengti prie pat langų. Paukščiams žūnant atsitrenkus į stiklus, nieko kito nelieka, tik nukelti lesyklą atokiau. Iškart pastebimas nuostabus efektas - nebelieka žuvusių paukščių, nors sparnuočiai ir toliau intensyviai lesinami. Patirtis rodo, kad lesyklas reikėtų įrengti ne šalia pastatų, o atokiau esančiuose parkuose ir skveruose, kiemuose ar greta augančiuose miškuose. Tai būtų ne savanaudiškas ir išimtinai paukščių globai skirtas poelgis.
Jūroje kartais aptinkamus nafta išsitepusius vandens paukščius galima išgelbėti, jei jie bus laiku sugauti ir nuvalytos jų plunksnos. Pastebėjus tokius paukščius, reikia skubiai reaguoti, sutelkiant jiems būtiną pagalbą. Nors specializuotų paukščių reabilitacijos centrų dar neturime, nafta išsitepusias plunksnas reikia kuo skubiau nuvalyti, o paukščius kurį laiką stebėti laikant juos nelaisvėje. Panašiai yra ir su į tinklus įkliuvusiais paukščiais - jei jie neseniai įsipainiojo ir tinklo viršuje, kol neišseko jėgos, būna gyvi ir galima juos išlaisvinti.
Ar žinote, kad per naktį 10°C šaltyje zylė netenka 10 proc. savo svorio? O juk neretą žiemos naktį temperatūra nukrenta iki 20°C šalčio ir daugiau. Dar nemažai energijos, o kartu ir riebalų atsargų sunaudojama kasdienei maisto paieškai. Tad lesindami, t. y. pagelbėdami susirasti maisto, žmonės prisideda prie šių paukščių išlikimo.
Žiema - tai išbandymų metas mūsų krašte likusiems sparnuočiams. Neradę pakankamai maisto ir neištvėrę šalčių, žūva silpnesni, mažiau prisitaikę ar nebūdingi šaltoms žiemoms paukščiai, įprastai šaltuoju sezonu paliekantys mūsų kraštą. Vieniems jų galime padėti lesindami, vandens paukščius būtina gelbėti nuo įšalimo į ledą, kitus reikia šiltose patalpose palaikyti per didžiuosius šalčius (pelėdas, gandrus ir kt.) ar gelbėti nuo pavojų jų susitelkimo vietose (žūties žvejų tinkluose, naftos įsiliejimo plotuose, susidūrimų su stiklais ar elektros laidais ir t.t.). Sumažėjus želdinių plotams miestuose, nykstant seniems, džiūstantiems medžiams miškuose ar laukuose, dėl žemės ūkio chemizacijos nykstant piktžolėms bei nebepaliekant dirvonuojančių plotų galulaukėse, paukščiams vis sunkiau susirasti natūralaus maisto žiemą, todėl papildomas jų lesinimas ar slėptuvių įrengimas jiems padeda sėkmingai sulaukti pavasario.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
