Paauglių iš globos namų bendravimo ypatumai ir socialinės adaptacijos iššūkiai
Vaikų globos namai atlieka svarbų vaidmenį visuomenėje, suteikdami prieglobstį ir priežiūrą vaikams, kurie liko be tėvų globos arba yra iš rizikos šeimų. Šiose institucijose siekiama ne tik užtikrinti vaikų gerovę, bet ir paruošti juos savarankiškam gyvenimui, integruojant į visuomenę. Vaikų globos namai - tai institucijos, kurių pagrindinė funkcija - išauginti, išauklėti ir išugdyti vaikus našlaičius bei vaikus, likusius be tėvų globos, t. y. vaikus iš rizikos šeimų. Paauglys, augantis vaikų globos namuose, yra tokia pati asmenybė kaip ir vaikas, augantis šeimoje. Jis nori būti mylimas, suprastas, savarankiškas, pažinti ir suprasti suaugusiųjų pasaulį.
Vaikui, likusiam be tėvų globos, reikalinga įvairiapusė ir kokybiška socialinė, pedagoginė ir psichologinė pagalba, o ypač paauglystės amžiuje, kada formuojasi asmenybė, atsiranda naujų poreikių, vidinių prieštaravimų tarp norų ir galimybių. Siekiant užtikrinti efektyvią valstybės pagalbą paaugliui, netekusiam tėvų globos, būtina įvertinti ir išanalizuoti paauglių poreikius bei interesus, atrasti būdus, padedančius jiems adaptuotis globos namuose, ateityje tampant pilnaverčiais visuomenės nariais.
Socialinės adaptacijos iššūkiai ir bendravimo sunkumai
Paauglių socialinė adaptacija globos namuose susiduria su įvairiais iššūkiais, kurie gali turėti ilgalaikių pasekmių jų tolimesniam gyvenimui. Vienas iš pagrindinių iššūkių - emocinių ir elgesio problemų buvimas. Tyrimai rodo, kad praradusiems tėvų globą paaugliams būdingas aukštesnis elgesio ir emocinių problemų įverčių lygis pagal nerimo, socialinio nusišalinimo, socialinių problemų ir delinkventinio elgesio skales. Tai gali būti siejama su ankstyva neigiama psichosocialine patirtimi, meilės, šilumos trūkumu, nesaugumo jausmu ir neigiamu aplinkinių vertinimu.
Kitas svarbus iššūkis - socialinių įgūdžių stoka. Globos namuose augantys paaugliai dažnai neturi galimybių išmokti ir praktikuoti socialinius įgūdžius, kurie yra būtini sėkmingai integracijai į visuomenę. Be to, paaugliai, augantys globos namuose, dažnai susiduria su profesinio tapatumo problemomis. Jie gali negaudami pakankamai informacijos apie karjeros pasirinkimo galimybes, nesugebėdami pakankamai vertinti save, neturėdami motyvacijos daryti tai, kas patenkintų jų poreikius ir lūkesčius. Galiausiai, paauglių socialinę adaptaciją globos namuose gali apsunkinti disfunkcionalios kognityvinės ir elgesio strategijos. Tyrimai rodo, kad globos namuose gyvenantys paaugliai dažniau taiko neadaptyvias kognityvines ir elgesio strategijas socialinėje srityje nei paaugliai, gyvenantys pilnose šeimose. Tai gali lemti socialinių situacijų vengimą, nerimą bendravimo metu ir sunkumus užmezgant bei palaikant santykius.
Tapatumo formavimasis ir profesinis orientavimas
Paauglystė - tai laikotarpis, kai jaunuoliai aktyviai ieško savo tapatumo, bando įvairius vaidmenis ir formuoja savo vertybes bei įsitikinimus. Globos namuose augantiems paaugliams šis procesas gali būti ypač sudėtingas, nes jie dažnai neturi tvirto pagrindo ir palaikymo, kuris padėtų jiems atrasti save. Profesinis tapatumas padeda pasirinkti profesiją, kuri yra viena iš esminių sąlygų efektyviai ir pilnavertei integracijai į darbo rinką ir visuomenę. Paauglių profesinis tapatumas apima jų nuolatinį tobulėjimo procesą, jų nuostatas, vertybes, įgūdžius, gebėjimus, domėjimosi sritis, asmenybės bruožus.
Žinios apie karjeros esmę, jos dinamiką bei problemas, atsirandančias įvairiose fazėse, yra būtina vaikų profesinio tapatumo sąlyga, kurioje reikšmingą vietą užima vaiko augimas ir vystymasis, nes būtent šis laikotarpis yra pagrindinis pasirenkant profesiją, kurio metu formuojasi su karjera susijusios sąvokos ir nuostatos. Profesiniam pasirinkimui įtakos turi daugelis veiksnių, tai gali būti gyvenimo aplinkybės, asmenybės nuostatos, pasiekimai moksle ir pan. dalykai, tačiau svarbu atsižvelgti ir į šeimos kultūrinį bei socialinį kontekstus. Globos namuose gyvenantys paaugliai neturi savo šeimų, todėl tikimybė gauti reikalingą informaciją, kuri skatintų jų profesinį tapatumą yra sąlyginai nedidelė.
Globos namuose gyvenantiems paaugliams dažnai iškyla profesinio tapatumo problemos, kurios yra sąlygotos socialinių įgūdžių stokos, emocijų diferenciacijos, individualizacijos ir deprivacijos. Paaugliai, augantys globos namuose dažnai susiduria su profesinio tapatumo problemomis, negaudami pakankamai informacijos apie karjeros pasirinkimo galimybes, nesugebėdami pakankamai vertinti save, neturėdami motyvacijos daryti tai, kas patenkintų jų poreikius ir lūkesčius. Profesinio tapatumo problemos dažniausiai išryškėja neturint tvirto apsisprendimo dėl savo ateities, dėl nesugebėjimo, baimės ar nenoro planuoti savo ateitį, kas tiesiogiai siejasi su jų neigiama patirtimi, netektimis. Svarbu, kad globos namuose būtų skiriamas ypatingas dėmesys paauglių profesiniam orientavimui. Tai apima informacijos apie įvairias profesijas teikimą, konsultacijas su karjeros specialistais, galimybes dalyvauti praktinėse veiklose ir stažuotėse.
Socialinių įgūdžių ugdymas ir psichologinė parama
Socialinių įgūdžių ugdymas yra būtinas sėkmingai paauglių socialinei adaptacijai globos namuose. Tai apima bendravimo įgūdžių, konfliktų sprendimo įgūdžių, komandinio darbo įgūdžių ir gebėjimo užmegzti bei palaikyti santykius ugdymą. Globos namuose turėtų būti organizuojami specialūs užsiėmimai ir programos, skirtos socialinių įgūdžių ugdymui. Psichologinė parama yra labai svarbi paaugliams, augantiems globos namuose. Jiems gali būti reikalinga pagalba sprendžiant emocines ir elgesio problemas, įveikiant traumas ir netektis, ugdant pasitikėjimą savimi ir motyvaciją. Globos namuose turėtų dirbti kvalifikuoti psichologai ir socialiniai darbuotojai, kurie galėtų suteikti individualią ir grupinę terapiją, konsultacijas ir kitą reikalingą pagalbą.
Vienas iš pagrindinių globos namų tikslų - paruošti paauglius savarankiškam gyvenimui. Tai apima finansinio raštingumo, buities įgūdžių, darbo paieškos įgūdžių ir kitų svarbių kompetencijų ugdymą. Globos namuose turėtų būti organizuojami specialūs užsiėmimai ir programos, skirtos pasiruošimui savarankiškam gyvenimui. Taip pat svarbu, kad paaugliai turėtų galimybių praktikuoti šiuos įgūdžius realiose gyvenimo situacijose, pavyzdžiui, dalyvaudami darbo stažuotėse, savarankiškai tvarkydami savo finansus ar rūpindamiesi buitimi. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip globos namų auklėtiniai jaučiasi labiau pasiruošę savarankiškam gyvenimui ir išmoksta pagrindinių įgūdžių ir vertybių, reikalingų suaugusiojo gyvenime.
Globos namų vaikų socializacijos ypatumai ir tyrimų duomenys
Socializacija - tai procesas, kurio metu individas perima visuomenės normas, vertybes, įgūdžius ir žinias, reikalingus sėkmingam funkcionavimui visuomenėje. Globos institucijoje augančių vaikų socializacija turi savų ypatumų dėl specifinės aplinkos ir ribotų galimybių bendrauti su šeima. Ankstyvojoje vaikystėje (1-3 m.) vaikas mokosi pagrindinių socialinių įgūdžių per bendravimą su tėvais ir artimaisiais. Ikimokyklinėje vaikystėje (3-7 m.) vaikas plečia savo socialinį ratą ir mokosi bendrauti su bendraamžiais. Jaunesniojoje mokyklinėje vaikystėje (7-12 m.) vaikas įgyja daugiau socialinių įgūdžių per mokymąsi ir bendravimą mokykloje. Globos institucijos personalas turėtų stengtis sukurti kuo artimesnę šeimai aplinką.
Tyrimas, atliktas 2008 m. rugsėjo-spalio mėnesiais, kuriame dalyvavo 105 vaikai iš globos namų, parodė, kad socialinių įgūdžių lygis yra žemas: pusei tirtų vaikų trūksta šių įgūdžių. Didžiausias dėmesys skiriamas šių vaikų percepcijos, komunikacijos, interakcijos, veiklos planavimo, veiklos organizavimo ir bendradarbiavimo įgūdžių ypatumų atskleidimui. Bendravimo įgūdžiai apima percepciją, komunikaciją ir interakciją. Globos namų vaikai dažnai stokoja gebėjimo tinkamai interpretuoti kitų žmonių emocijas ir signalus, efektyviai reikšti savo mintis ir jausmus bei sėkmingai bendrauti su kitais. Veiklos planavimo, organizavimo ir vertinimo įgūdžiai, taip pat dalyvavimas grupės veikloje yra svarbūs sėkmingai socializacijai. Globos namų vaikai dažnai patiria sunkumų planuojant ir organizuojant savo veiklą, vertinant rezultatus ir bendradarbiaujant su kitais. Apibendrinant specialistų nuomonę, apie jų patirtį, dirbant su tiriamaisiais paaugliais, galima teigti, kad socialinių įgūdžių ugdymui nėra skiriama pakankamai dėmesio. LTIstoriškai ir tradiciškai vaiko globa visada buvo jautri ir aktuali visuomenės problema, kuri neatsiejama nuo gailestingumo ir altruistinės pagalbos artimui. Statistika rodo, kad kasmet vis daugiau vaikų iš nedarnių šeimų suteikiama valstybės globa. Socialinio darbuotojo užimtumo veiklų nauda bendruomeniniuose vaikų globos namuose rengiant vaikus savarankiškam gyvenimui yra didžiulė.
Tyrimo išvados apie jaunesniųjų paauglių socialinius įgūdžius
Šio tyrimo objektas - globos namų jaunesniųjų paauglių (12-14 m.) socialiniai įgūdžiai. Tyrimo tikslas - ištirti vaikų globos namų specialistų nuomonę apie globos namų jaunesniųjų paauglių (12-14 m.) socialinių įgūdžių raiškos ypatumus. Tyrime dalyvavo 82 respondentai, tyrimas atliktas remiantis klausimynu, skirtu vaikų globos namuose dirbantiems specialistams. Apibendrinus tyrimo duomenis, paaiškėjo, kad socialiniams įgūdžiams globos namuose ugdyti kol kas neskiriama pakankamai dėmesio, kadangi globos namuose gyvenančių jaunesniųjų paauglių percepcinių, komunikacinių, interakcinių, veiklos ir bendradarbiavimo bei savarankiškumo įgūdžių lygis nėra aukštas. Išryškėjo jaunesniųjų paauglių pasyvių laisvalaikio praleidimo formų pasirinkimas. Atlikus kokybinę empirinio tyrimo rezultatų analizę, atsiskleidė, jog globos namus palikusiems auklėtiniams būdingi negatyvūs integracijos socialiniame gyvenime bruožai, labai sunki pastarųjų adaptacija ir integracija visuomenėje.
Paauglystės specifika ir elgesio ypatumai
Paauglystė - tai sudėtingas ir transformuojantis laikotarpis, kupinas fiziologinių, psichologinių ir socialinių pokyčių. Šiame etape paaugliai susiduria su iššūkiais, susijusiais su savęs suvokimu, santykiais su aplinkiniais ir savo vietos visuomenėje paieška. Paauglystė - vienas sudėtingiausių amžiaus tarpsnių, nes šiuo laikotarpiu vyksta labai svarbūs fiziologiniai, psichologiniai ir socialiniai pokyčiai. Keičiasi aplinkinio pasaulio, savo vaidmens jame, taip pat ir atsakomybės suvokimas bei vertybės. Paauglystė yra natūralus raidos etapas, kurio metu viskas, kas nenormalu, yra normalu. Paauglystės pradžia yra ir sparčių fizinių kūno kitimų pradžia. Ryškiausi jų kūno proporcijų ir ūgio. Lytinis brendimas skirstomas į 3 fazes: prepubertetą (brendimo įžangą), pubertetą (tikrąjį brendimą) ir postpubertetą (brendimo pabaigą). Paauglystėje augimo tempas toks pat kaip pirmaisiais gyvenimo metais (15-25 cm per metus). Augant kūnui keičiasi jo proporcijos, paauglys tampa fiziškai stipresnis, nors jo judesių koordinacija laikinai menkėja. Nustatyta, jog lytinis brendimas gali prasidėti apie 7 metus, o vėliausiai apie 14 metus.
Tačiau paaugliai dažnai kenčia nuo suaugusiųjų nesupratimo, reguliavimo, priekaištų. Tuo pačiu patys išgyvena jausmų sumaištis, prieštaringus norus ir interesų konfliktus. Šis nelengvas, bet laikinas, laikotarpis ypatingai svarbus augančio žmogaus savivertei, ateičiai ir galimybėms. Paauglys, patyręs mažiau tėvų meilės, gali būti labiau linkęs į įvairius destruktyvius veiksmus, susijusius su saviverte. Paauglystė - tai laikotarpis, kai vaikas tampa paaugliu, o tėvai pasimeta ir nebežino, kaip elgtis. Viską, ką aprašėte, yra gana tipinis paauglio elgesys, t.y. paaugliai nori įtvirtinti savo identitetą atskirą nuo gimtosios šeimos, susivokti, kas jie tokie ir ko nori šiame gyvenime ir tam, kad šie tikslai būtų pasiekti, paaugliai dažniausiai pradeda maištauti prieš nusistovėjusias taisykles šeimoje, atsikalbinėti, bendraamžių nuomonę vertinti labiau nei tėvų.
Tapatumo ieškojimas ir socialiniai santykiai
Eriksono teorija paauglystę apibūdina kaip tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodą. Paauglys ieško savo asmeninio tapatumo, nors šis procesas ir nėra vertinamas vienareikšmiškai. Norint visiškai suprasti paauglio tapatumo raidą, reikia atsižvelgti į daugelio raidos procesų tarpusavio sąveiką: fizinį brendimą, socialinį patyrimą, kognityvinę raidą. Paaugliui įveikti tapatumo krizę padeda naujas mąstymo būdas, kuriame realybė tampa antraeile. Paauglys, išsilaisvinęs iš tėvų, vis daugiau prisiima bendraamžių vertybes. Grupių struktūra priklauso nuo amžiaus. Paauglių draugystė darosi vis pastovesnė. Šeima taip pat yra svarbi formuojantis paauglio tapatumui. Paaugliui labai svarbu priklausyti grupei: virtualiuose socialiniuose tinkluose, klasėje, komandoje, gaujoje. Priklausydamas grupei (-ėms) paauglys išbando įvairius vaidmenis, įtraukia juos į savo asmenybę arba konfliktuoja. Tai reikšmingas žmogaus raidos etapas, leidžiantis atrasti savo gyvenimo kryptį, tikslus ir prasmę.
Paauglių poreikiai
Paauglio poreikiai artėja prie suaugusiojo poreikių. Remiantis A. Maslow, paaugliams svarbūs fiziologiniai, saugumo, meilės ir priklausymo, pagarbos ir savirealizacijos poreikiai. 12-14 metų paaugliai yra komformistiški, jie labiau orientuojasi į bendraamžius, o todėl jų savirealizacijos poreikis silpnesnis. Paaugliui reikia tėvų meilės. Nepaisant to, kad fiziškai sūnus ar dukra jau gali atrodyti subrendę, emociškai jie tebėra vaikai, kuriems reikia jausti, kad yra mylimi ir svarbūs savo tėvams net ir tada, kai jų elgesys yra nepakenčiamas. Paauglys - kaip veidrodis: jis daugiau atspindi jam teikiamą meilę, negu pats ją skleidžia. Jeigu paaugliui rodoma meilė - jis ją grąžina, jei pyktis - jis ir gražina pyktį.
Paauglys nori jaustis saugus, bet nevaržomas. Paauglystė - savo nepriklausomybės ribų plėtimo amžius. Protestas prieš tėvų įkyrią kontrolę, griežtų taisyklių laužymas yra būdas įrodyti pasauliui, kad jie yra, nes kitaip to išreikšti dar nesugeba, bet protingos, argumentuotos taisyklės, užtikrinančios paauglių saugumą, parodo, kad jie tėvams rūpi. Paauglys nori gerbti savo tėvus. Paauglystė - santykių šeimoje pertvarkymo laikas. Jei vaikas klausė tėvų todėl, kad jie yra tėvai, tai paauglys klausys tik tada, jei reikalavimai bus logiški ir argumentuoti. Priversti galima tik bijoti, o pagarbą reikia nusipelnyti. Paauglys nori būti vertinamas ir gerbiamas. Ko jie bijo labiausiai - tai ne nuomonių skirtumo, o pykčio, pajuokos, nuvertinimo. Jei į netinkamą sūnaus ar dukros elgesį sureagavote grubiai, per stipriai, dera atsiprašyti. Nuoširdumas, drąsa pripažinti savo klaidas, sugebėjimas nekritikuoti yra elgesio stilius, kurio paaugliai išmoksta iš tėvų. Jausdamas tėvų pagarbą sau, paauglys išmoksta gerbti ir vertinti save bei aplinkinius. Paauglys turi teisę atvirai ir tiesiogiai reikšti savo jausmus. Jei nuolat kartosite savo supykusiam paaugliui „Nedrįsk su manimi taip šnekėti!“, jis liausis tą sakyti tiesiogiai, bet išreikš, pats to nesuvokdamas, jus liūdinančiu elgesiu: iššaukiančia šukuosena, blogais pažymiais mokykloje, galbūt alkoholiu ar narkotikais.
Virtuali komunikacija ir Z kartos ypatumai
Atlikęs tyrimus mokslininkas Jimenezas A. G. Minėtasis Patti Valkenburg ir Jochenas Peteris tyrimas atskleidė, kad bendravimas internetu palengvina ir savo lytinio identiteto tyrinėjimą. Virtualioje erdvėje paaugliai drąsiau bendrauja su priešingos lyties bendraamžiais, flirtuoja, skiria pasimatymus. Ši savęs pažinimo sritis itin reikšminga paauglystėje. Virtualios komunikacijos galimybių dabar yra be galo daug. Pasitaiko nuogąstavimų, kad taip nukenčia socialiniai paauglio įgūdžiai, kad tiesioginis bendravimas tampa antraplanis arba labai paviršutiniškas. Bet ar tikrai taip yra? Virtualus bendravimas taip pat turi savo socialines taisykles. Kiek draugų paspaudė „Patinka“, kam patinka, o kam nepatinka - visa tai įvertinama ir turima omenyje tiesiogiai bendraujant. Visi kalbinti paaugliai patvirtino, kad tiesioginis bendravimas yra reikšmingas. Jie teigė, kad svarbiausia bendravimo forma yra tiesioginis bendravimas, o virtuali komunikacija tėra tarpinė stadija, palengvinimas, kai nelabai patogu iš karto užkalbinti arba pakalbėti apie svarbius dalykus.
Pagrindinės tėvų ir globėjų klaidos bendraujant su paaugliais ir santykių gerinimo būdai
Kai mielas ir paklusnus vaikas ima virsti į neaišku asmenį, kuris jau nebėra vaikas, bet dažnai elgiasi kaip vaikas, dar nėra suaugęs, bet reikalauja suaugusiojo teisių, tėvai pasimeta ir nebežino nei kaip elgtis, nei kaip reaguoti į savo vaiką. Be to, tėvai dažnai jaučiasi nejaukiai šalia savo bręstančio vaiko, kurio kūnas sparčiai keičiasi, kuris nebenori būti apkabinamas ar priglaudžiamas, kuris nori daugiau erdvės ir privatumo, o nuotaika nuolat šokinėja. Dėl to nejaukumo ar tiesiog nežinojimo tėvai ir kiti suaugusieji pridaro klaidų bendraudami su paaugliu, dėl kurių atstumas tarp paauglio ir suaugusiojo ne sumažėja, o dar padidėja.
Visos problemos ir nesusikalbėjimai „nurašomi“ sunkiam etapui - paauglystei. Paauglystė yra keisto elgesio, savęs ieškojimo, intensyvaus mąstymo, emocijų šokinėjimo etapas, tačiau paauglystė yra ir etapas kada prasideda nemažai ligų ir sutrikimų, todėl negalima žiūrėti pro pirštus, jei keistas ir neįprastas paaugliui elgesys kartojasi ir tęsiasi ilgesnį laiką. Paauglys yra laikomas jau visiškai suaugusiu ir už save atsakingu žmogumi. Paauglio mąstymas dar yra egocentriškas, t.y. pasaulis vis dar sukasi aplink jį patį, jis dar ne visada supranta priežasties ir pasekmės ryšio, dar ne visada turi tinkamus problemų sprendimo įgūdžius, dar nevisiškai suvokia, kad mirtis yra negrįžtamas procesas, o jis nėra visagalis ir „jam tai šitaip nenutiks“. Paauglio kūnas bręsta greičiau nei ateina jo emocinė brandą, todėl jis nėra pilnai suaugęs asmuo nors išoriškai ir gali taip pasirodyti. Aišku paaugliui reikia suteikti daugiau laisvės ir pasitikėjimo nei vaikui, duoti daugiau darbų ir pareigų, bet reikia nepamiršti, kad jis dar nėra suaugęs ir pasaulį suvokia ne visai realistiškai.
Tėvams per sunku matyti savo bręstantį vaiką, todėl jie atsitraukia nuo vaiko ir auginimo proceso. Visiškas nusišalinimas nuo paauglio auginimo nėra visai teisinga strategija, nes ne visi paaugliai geba patys susiorientuoti pasaulyje, o geranoriškas patarimas gali būti naudingas. Tai nereiškia, kad reikia paauglį kontroliuoti ir nuolat reguliuoti, bet stebėti ir žinoti ką ir su kuo jis veikia yra būtina. Paauglys yra laikomas vaiku. Kai kurie tėvai niekaip negali susitaikyti su tuo, kad jų vaikas auga ir net to nemato. Bando paauglį rengti vaikiškais drabužiais, kontroliuoti kiekvieną žingsnį, nubrėžti griežtas ribas ir pan. Paauglystė yra tas etapas, kada tėvai turi pratintis paleisti savo vaiką į gyvenimą, todėl reikia paaugliui suteikti vis daugiau erdvės ir laisvės, transformuoti jo pareigas ir teises, derėtis dėl taisyklių.
Norint išlaikyti ryšį su paaugliu yra jam pataikaujama, pildomi visi jo norai. Kai ryšys su paaugliu vaiku pradeda trūkinėti, tėvai išsigąsta ir bando tą ryšį išlaikyti papirkinėdami vaiką, eina kartu apsipirkti ir perka vaikui viską, ką jis nori; vežasi prabangių atostogų ar rengia vakarėlius kartu su paauglio draugais. Toks papirkinėjimas gali veikti ribotą laiką, bet tikras ryšys nenuperkamas, o uždirbamas nuolatiniu artimu bendravimu. Suaugęs žmogus pats tampa tarsi paauglys, nes nori pritapti, būti savas. Suaugęs žmogus, norėdamas vėl pasijausti jaunu ar galvodamas, kad paaugliškas kalbėjimas, manieros ir elgesys suartins su paaugliu neretai perspaudžia ir atrodo paaugliui kaip tik juokingai arba įtartinai. Suaugęs turi būti suaugęs. Jis turi garantuoti paaugliui stabilumą, galimą pagalbą ar reikiamą patarimą, o ne tapti draugeliu.
Kaip pagerinti santykius su paaugliu
Svarbu Jums turėti kantrybės ir nepulti į kraštutinumus. Rekomenduojami šie žingsniai, kurie turėtų pagerinti santykius:
- Susėsti ir aptarti naujas šeimos taisykles. Augant vaikui, turi kisti ribos ir taisyklės šeimoje, t.y. paaugliui turi būti suteikta daugiau laisvės, bet tuo pačiu ir atsakomybės. Taisyklėms turi pritarti ir pats paauglys.
- Aptarti, ko Jūsų sūnus nori gyvenime pasiekti, kokie jo planai ir tikslai ir kaip ateities vizija yra susijusi su mokslais. Nereikia tikėtis, kad sūnus bus pirmūnas visuose dalykuose, bet svarbu aptarti kokios pamokos jam yra aktualios, gal kur reikia pagalbos.
- Suteikite paaugliui erdvės. Tokio amžiaus žmogui yra svarbu turėti savų paslapčių, ritualų.
- Nekonfrontuoti su paauglio pasaulio matymu, net jei jis atrodo idealistinis, o sūnus save mato kaip visagalį. Visada yra geriau išklausyti ir švelniai išsakyti savo poziciją, bet ne kritiką.
- Naudingą būtų prisiminti savo paauglystę ir tais prisiminimais pasidalinti su paaugliu. Jaunuolius labiau paveikia pasakojimai iš asmeninės patirties, nei tušti moralai. Pastarieji neveikia niekada.
- Parinkti ir pažiūrėti kartu pamokančių filmų, nes paauglius filmai įtakoja labiau nei tėvų pasakojimai.
- Bendrauti su sūnumi, kai jis yra geros nuotaikos, pasiūlyti kartu veikti tai kas jam patinka, pvz.: boulingas, kompiuteriniai žaidimai. Ir ta bendra veikla nebūtinai turi labai patikti Jums, tai yra investicija į santykį su paaugliu.
- Kai norite paauklėti sūnų, nesisodinkite jo priešais ir nežiūrėkite į akis, nes taip jis pasijus užspiestas į kampą.
Psichologinė parama paaugliams ir jų globėjams
Nors psichologinio paauglių konsultavimo, psichologinės paramos jiems praktika remiasi skirtingais teoriniais modeliais, ją vienija vienodi paramos tikslai: vidinių problemų įveikimas, santykių su bendraamžiais korekcija, socializacijos skatinimas. Šiuos tikslus paauglys dažnai netiksliai suvokia. Todėl psichologas susiduria su priešiškai nusiteikusiu arba nemotyvuotu konsultuojamuoju, lengviausiu atveju konsultuojamuoju, kuris dėl nepakankamo savęs pažinimo ar drovumo nurodo savo sunkumus pernelyg apibendrintai, nepilnai ir iškreiptai. Be to, paauglys gali priskirti psichologą prie „suaugusiųjų“, kuriuos jis vertina kritiškai ar negatyviai. Todėl psichologui svarbu parodyti, jog jis domisi ne tik paauglio sunkumais, bet ir jo asmenybe ir vertybėmis, parodyti pagalbą paaugliui, pripažinti iš pirmo žvilgsnio menkas jo problemas, garantuoti prielaidas, kurios padėtų paaugliui įsisąmoninti, kad psichologinis konsultavimas remiasi psichologo ir konsultuojamojo ryšiu, kuriame svarbiausias vaidmuo tenka konsultuojamajam, t.y. Psichologo ir paauglio bendradarbiavimas yra esminė paauglio sunkumų įveikimo sąlyga.
Paauglys emancipuojasi nuo šeimos ir tuo pat metu patiria stiprią jos įtaką. Dauguma šeimų augina nepakankamą gyventojų atkūrimui reikalingą vaikų skaičių (taigi joje augantis paauglys nepatiria įvairiapusių globos ir globojamojo santykių, neįgyja pakankamos patirties); daug šeimų yra nestabilios arba išyra (taigi paauglys gyvena aplinkoje, nepalankioje jo emocinei raidai ir lytinei identifikacijai); daug šeimų nepakankamai materialiai aprūpintos (taigi paauglys negali pilnavertiškai ilsėtis, plėtoti savo gabumus, o kartais net nepakankamai tenkinami jo fiziologiniai poreikiai). Paaugliams iš tokių šeimų dažniausiai ir reikia psichologo pagalbos. Santykiai su bendraamžiais - savita pasirengimo gyventi visuomenėje „mokykla“. Paauglystėje bendraamžių grupės įtaka itin išauga, nesutarimai su ja išgyvenami ypač skaudžiai. Antra vertus, paaugliui reikia įgyti ne tik priklausymo grupei, bet ir konfliktų su bendraamžiais ir jų sprendimo patirties. Paauglystėje ypač suaktyvėja ir pasidaro aktualus savęs vertinimas ir savo kūno vaizdo formavimasis. Vaikinai ir merginos paprastai turi savo idealą, į kurį nori būti panašūs. Dirbdama su buvusiais ir esamais vaikų globos namų auklėtiniais R. Navikaitė ir kiti projekto darbuotojai juos skatina išbandyti skirtingas profesijas jau mokykloje, moko socialinių įgūdžių, finansinio raštingumo bei kaip konfliktuose rasti visoms pusėms naudingą sprendimą. Globos namų vaikai, jos teigimu, yra nuoširdūs, mandagūs, dėmesingi - kaip ir visi vaikai, tačiau dažnai manoma, kad jei esi iš vaikų globos namų, esi lyg su „antspaudu“.
Bendradarbiavimas su bendruomene ir mitų griovimas
Sėkminga paauglių socialinė adaptacija globos namuose priklauso nuo bendradarbiavimo su bendruomene. Tai apima bendradarbiavimą su mokyklomis, darbdaviais, nevyriausybinėmis organizacijomis ir kitais bendruomenės nariais. Daugelis žmonių net negalvoja apie vyresnių vaikų globą, nes visuomenėje egzistuoja daugybė klaidingų įsitikinimų apie paauglių globą. Neretai sutinkami vis dar egzistuojantys mitai, užsilikę iš sovietmečio apskritai apie vaikus, kurie auga vaikų globos namuose. Paprastai žmonės įsivaizduoja, jog tai vaikai, atskirti nuo visuomenės, kurie turi elgesio problemų, galbūt netgi daro teisės pažeidimus, vartoja psichotropines medžiagas, rūko, keikiasi, nelanko mokyklos, smurtauja, valkatauja, yra utėlėti ir trumpai kirpti. Iš tiesų, tai tėra absoliutūs mitai. Jeigu 1500 vaikų, kurie šiuo metu gyvena institucijose būtų štai tokie, tai mums tikrai Lietuvoje nebūtų saugu gyventi. Mes sakome, jog vaikai yra vaikai ir kiekvienas vaikas netinkamai pasielgia kaip ir kiekvienas suaugęs žmogus. Vaikų globos namuose gyvenantys vyresni vaikai dažnai vertinami kaip agresyvūs, triukšmingi, nebendradarbiaujantys, nepareigingi. Tačiau aštri išorinė pusė dažnai slepia nesaugumo, baimės, sumišimo jausmą. Dėl visuomenėje gajų mitų apie institucijose augančius vyresnius vaikus daugelis asmenų, kurie galėtų suteikti paaugliui namus, atgrasomi nuo vyresnių vaikų globos. Egzistuoja mitas, kad globos namuose augantys paaugliai, yra nuolat netinkamai besielgiantys žmonės, kurie buvo apgyvendinti vaikų globos institucijoje, nes jų tėvai negali valdyti savo elgesio. Tai yra neteisybė. Paaugliai paprastai yra globojami dėl tų pačių priežasčių kaip ir jaunesni vaikai. Iš tikrųjų globos namuose augantys paaugliai yra tokio amžiaus, kai jiems vis dar labai reikalinga pagalba ir parama.
Gera rutina ir mylinti, puoselėjanti aplinka gali padaryti didžiulį teigiamą poveikį jauniems žmonėms, kurie yra gyvenimo etape, kai priima sprendimus dėl savo ateities. Naujausi tyrimai rodo, kad žmogaus smegenys vystosi iki 20 metų. Taigi, smegenys yra pasirengusios keisti elgesį. Kad būtumėte globėju, nebūtinai turi būti vyresnio amžiaus ir sukaupęs vaikų ir jaunuolių auginimo patirtį. Globoje ne amžius, o energija ir motyvacija turi didesnę reikšmę. Anaiptol, jaunas, brandus suaugęs gali būti puikus jaunuolio globėjas, neretai tampantis vyresniuoju broliu ar sese savo globotiniui. Globėju galima tapti nuo 21 metų amžiaus. Tikrai ne maža visuomenės dalis mano, jog norint globoti reikia turėti nuosavus namus. Jeigu jūs manote, kad norėdami globoti turite turėti didelį namą ar butą, kuris būtų puikiai įrengtas ir priklausyti jums nuosavybės teise, vadinasi, jūs esate pagautas šio mito. Nesvarbu, ar paauglys ar vaikas, kurį norėtumėte globoti, galioja tos pačios taisyklės - svarbu, jog vaikas jūsų namuose turėtų savo erdvę miegui, poilsiui, pamokų ruošai, žaidimams. Jeigu niekada neturėjote vaikų ar niekada nedirbote su vaikais, gali būti, jog esate patikėję šiuo mitu, kad neverta svarstyti apie vaiko globą, jeigu neturi vaikų auginimo patirties. Iš tiesų nebūtina būti užauginus vaikus, kad galėtum juos globoti. Tai ko jums reikia, tai didelio noro atverti savo namų duris ir širdį jauniems žmonėms, kuriuos reikia mylėti ir saugoti. Žinoma, jeigu neturite patirties, tikėtina, kad galite nerimauti. Tačiau nuo pačios pradžios, kai pradėsite lankyti globėjų mokymus, jūs tapsite globėjų bendruomenės dalimi. Globodami vaiką ar jaunuolį, jūs turėsite globos centro specialistų pagalbą ir paramą, bendrausite su globėjų šeimomis per savipagalbos grupes ir įvairius renginius, galėsite lankyti mokymus ir gauti specialistų konsultacijas. Vaiko ir jaunuolio globa kaip ir tėvystė yra visos paros darbas. Tačiau didžiąją laiko dalį esate tik budintis, nes vaikai leidžia laiką mokykloje, būreliuose, su draugais, yra užsiėmę pasaulio tyrinėjimu. Lygiai taip, kaip darbo grafikus derina tėvai prie biologinių vaikų, lygiai taip yra ir su globojamu vaiku. Žinoma, ypatingas laikas yra tuomet, kai vaikas atkeliauja į jūsų namus. Tuomet jums reikia vienas kitą pažinti, užmegzti ryšį - šiam laikotarpiui ypatingai svarbu skirti daugiau laiko praleisti kartu. Į jūsų namus atvykusiam globojamam vaikui ypač pirmais mėnesiais reikės daugiau fizinės ir emocinės pagalbos - vaikas išgyvens netektį, jam reikės priprasti prie naujos rutinos, naujos ugdymo įstaigos, susipažinti ir megzti ryšius su naujais žmonėmis. Tačiau ilgainiui - viskas stos į savas vėžias, nors pagalba ugdymosi srityje gali būti reikalinga intensyvesnė visą globos laikotarpį. Tyrimai rodo, jog pirmieji treji vaiko gyvenimo metai yra geriausias laikas vaikams ir tėvams megzti tvirtą ryšį. Tačiau tyrimai taip pat parodė, kad meilė ir prisirišimas nebūtinai priklauso nuo biologijos. Santykio sukūrimas gali vykti bet kuriame amžiuje. Tačiau tam reikia pasitikėjimo ir laiko. Kai vaikas ar jaunuolis apsigyvena globėjo namuose, tai be abejonės kelia įtampą ir stresą. Be to, vaikas išgyvena ir buvusios aplinkos netektis - auklėtojų, draugų, mokyklos, savo kiemo ir t.t. Globėjui šiuo momentu reikia kantrybės, atidumo ir supratingumo. Globėjas turi žinoti, kad reikės laiko, kol vaikas ar jaunuolis įveiks nemalonius jausmus būdamas naujos šeimos dalimi. Žmonės, kurie prisiima gyvenimą keičiančią globos užduotį, turi didžiulę širdį ir žino, kad meilė gimdo meilę. Šis mitas yra vienas seniausių ir labiausiai paplitęs. Vaiko ar jaunuolio globai visiškai nesvarbi jūsų šeimyninė padėtis. Globėjai gali būti vieniši, vedę ar gyvenantys partnerystėje. Jūsų šeimos sudėtis nėra kliūtis globoti. Jeigu jūsų šeima gausi, pirmiausia reikia pasirūpinti, kad jaunam žmogui būtų pakankamai vietos jūsų namuose. Aptardami paauglių globos perspektyvą, daugelis žmonių nerimauja dėl galimos neigiamos įtakos esamiems vaikams. Tyrimai rodo, jog broliai ir seserys, tiek globojami, tiek biologiniai, yra mažiau įtakingi nei bendraamžiai mokykloje ar draugai kieme ar socialiniuose tinkluose. Šeimos liudija apie tai, kaip vyresni vaikai mokė savo globotinius brolius ir (arba) seseris, kaip padėti namuose, bendrauti su suaugusiaisiais, kaip skaityti ir pan. Labai svarbu suprasti, kad paaugliai, kurie yra linkę nusikalsti ar daro teisės pažeidimus - jų poreikiai nėra globa šeimoje, todėl toks paauglys neatvyks į jūsų šeimą.
Viktorijos istorija: nuo globos namų auklėtinės iki socialinės darbuotojos
Būdama 17-os Viktorija užvėrė vaikų globos namų duris, bet vėl jas pravėrė jau būdama 29-erių. Viskas prasidėjo nuo pajuokavimo. Viktorija Malachovska nėra viena tų globos namų auklėtinių, kurie ten praleistų metų nė prisiminti nenori, - ji iki šiol yra dėkinga, kad ten atsirado, turėjo sąlygas augti, pamatyti gerų pavyzdžių, o ir buvusią auklėtoją vis aplankydavo. Vieno tokio apsilankymo metu ji prasitarė, kad ieško savęs, nori papildomai užsiimti kokia nors prasminga veikla. Auklėtoja iš pradžių juokaudama, o vėliau jau visai rimtai pasiūlė buvusiai auklėtinei ateiti dirbti į vaikų globos namus. Iš pradžių viską nuleidusi juokais, šio pasiūlymo Viktorija vis negalėjo pamiršti - juk ji viską pati perėjo, tad kas tuos vaikus supras geriau nei ji? „Ir štai vieną dieną nuėjau į darbo pokalbį tuose pačiuose vaikų globos namuose“, - šypsosi Viktorija.
Jau pirmomis dienomis ji sako pajutusi, kad sprendimas buvo geras. Galiausiai tapo pirmoji iš visų globos namų, su vaikais perkelta į bendruomeninius vaikų globos namus - nebe į instituciją, o į šeimos aplinką primenantį butą, kuriame nebėra nei valytojų, nei virėjų, o vaikų - jau nebe šimtai, o iki 10. Taip ji tapo VšĮ „Atsigręžk į vaikus“ bendruomeninių vaikų globos namų vadove. Viktorija nuo pat pradžių vienais didžiausių prioritetų darbe laikė labai konkrečią pagalbą jaunuoliams ruošiantis pradėti gyventi savarankiškai. Yra ir, rodos, smulkmenų, kurios paauglystėje atrodo visai ne smulkmenomis, pavyzdžiu... Remiantis fondo turimais duomenimis, anksčiau į globos namus patekdavo jaunesnio amžiaus vaikai, o dabar - vis dažniau paaugliai su jau susiformavusiu charakteriu, todėl jiems kur kas sudėtingiau adaptuotis naujoje aplinkoje, neretai reikalinga individuali kompleksinė pagalba. Anot R. Navikaitės, kiekvienas, palikdamas globos namus, gauna beveik 3000 Eur įsikūrimo pašalpą. Kai kurie pinigus panaudoja prasmingai, kaupia nuosavam būstui, užsidirbti papildomai išvažiuoja į užsienį, o kiti juos iššvaisto. Pašnekovė dalijasi, kad vienas vaikinas su „įsikūrimo pinigais“ įsigijo televizorių, išsinuomojo būstą už 350 Eur/mėn., tačiau jam nesisekė su darbu. Pinigams pasibaigus, liko be buto, tačiau su televizoriumi, kurio neturėjo kur dėti.
tags: #paaugliu #is #globos #namu #bendravimas
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
