Ovidijaus Vyšniausko biografija: nuo scenos iki dvasinio kelio

Lietuvos estrados dainininko Ovidijaus Vyšniausko talentu šalyje, ko gero, ilgus metus neabejojo niekas. Vien iš to, kad O. Vyšniausko pavardė mūsų scenose skamba jau daugiau kaip tris dešimtmečius, galima suprasti, kokio tai lygio atlikėjas. Ovidijus Vyšniauskas - žymus Lietuvos estrados dainininkas ir kompozitorius, kurio balsas ir stilius dažnai lyginami su Joe Cocker. Iki šiol Ovidijus dažnai vadinamas lietuviškuoju Joe Cockeriu, o jo vokalas lyginamas su Chris Rea, Ryszardo Rynkowski ir kitų „gerklingų“ vyrų manieromis.

Ankstyvieji metai ir muzikos pradžia

1957 m. kovo 19 d. Marijampolėje, tuometiniame Kapsuke, gydytojos Zitos Kristinos ir mokytojo Antano šeimoje gimė antras sūnus, kurį ateityje tituluosime lietuviškuoju Joe Cockeriu. Nuo vaikystės buvęs nenuorama dainininkas Ovidijus Vyšniauskas.

„Mama nuvedė į darželį, bet antrą dieną parėjau ir daugiau nevedė. Man „kolektyvas“ ir dabar nėra smagus žodis. Pabėgau. Paskui atėjo auklėtoja, kalbino pro langą. Neatrakinau, sakiau: auklėtoja, neikit pas mane ir darželis nuo manęs atpras.“

Atėjus metui peržengti mokyklos slenkstį, Ovidijus prisimena senelio pamokymus: „Senelis sakė: vaikeli, viską daryk, viską nešiok. Tik ženkliuką su Lenino galva negražiai pavadino, sakė: šito velnio tik nenešiok. Senelį labai mylėjau ir gerbiau, tai kai visai klasei juos įsegė, roviau tą žvaigždutę ir numečiau. Sako: „Ką tu padarei? Čiagi Leninas.“ Sakau: čia velnias, ne Leninas. Bet gerai baigėsi.“

Tačiau O. Vyšniausko laukė kur kas didesnė drama - tėvai nutarė išsiskirti. Mokytoju dirbęs tėvas buvo paskirtas kolūkio pirmininku ir išvyko iš Marijampolės. „Jis pasakė: išeisiu. Apsikabino, bet tik trumpai paverkiau. Supratau, kad išeis, o kad nebus, nesupratau. Vaikams tai labai skausminga. Suaugę, kurie skiriasi, neišgyvena to, ką išgyvena vaikai. Bet, kadangi augome be tėvo, paskui su broliu užsigrūdinome: neturėdavome kam pasiskųsti, tad gatvėje mokėjome už save pastovėti. Niekas mūsų nestumdė. Brolis, 3,5 metų vyresnis, buvo kaip vyresnis draugas, atstojo tėvą.“

Muzika Ovidijaus gyvenime atsirado anksti. Mažasis Ovidijus. „Kai jis uždainuodavo, spiegdavau, kad visi tylėtų. Jį dažnai transliuodavo per radiją. Būdamas mažas mušdavau kojomis į taktą ir drebėdavau girdėdamas jo balsą. Mama nutarė, kad vaikas keistas, reikia patikrinti. Nuvedė į muzikos mokyklą pas žydų tautybės mokytoją Orlovą. Ji pasakė: jei vaiko neleisite muzikuoti, būsite padarę nusikaltimą. Paskui mamytė pasiskolino pinigų, nupirko pianiną. Nepasiekdavau pedalų, tai buvo padarytas suoliukas. Groti, kurti pradėjau jau mažiukas.“

Vėliau paauglystės išdaigoms ėmė trukdyti muzikos mokykla. „Man labai sekėsi, pradėjau groti sudėtingus kūrinius. Kai dariausi paaugliu, buvo vis sunkiau. Būdavo futbolas, bokso varžybos, o aš groju. Dieve, galvodavau, kodėl tų gamų taip žmogui reikia? Bet turėjau labai geras mokytojas.“

Kadangi buvo greitas į darbą paleisti kumščius, O. Vyšniauskas turėjo pakeisti ne vieną mokyklą. „Darydavau, ką kiekvienas turėtų daryti. Pamatai, kad atiminėja pinigus iš mažesnio, tai ir didesniems į ausis duodavau.“ Jis taip pat prisimena: „Visaip būdavo. Du etatai - groji ir mušiesi. Visko būdavo. Mes visi lankėme sporto mokyklas, vyrukai tokie - nepastumsi, bet visos treniruotės prasidėjo su desantininkais. Plakdavomės oi oi oi... Buvome dviem metais jaunesni, bet labai apylygiai. O paskui nežinau... Nei aš kažkoks didvyris, nei galiūnas, bet pamatai kokį nors nelaimingą žmogelį, kurį kažkas skriaudžia, man neina praeiti. Būdavo, kariuomenėje iš kažko keliese tyčiojasi...“ Jaunystėje lankė dziudo.

Konservatorija ir tarnyba kariuomenėje

Baigęs vidurinę O. Vyšniauskas įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. Ten karinės katedros nebuvo, tad teko matuotis kareiviškus batus sovietinėje armijoje. Gelbėjo tik muzika.

„Pulko vadas labai mėgo muziką. Buvo labai šalta - 25 laipsniai šalčio ar mažiau. Grojame maršą, jis eina, prieš pulką atsistoja. Koją keldavo kaip esesininkas, eidavo pasitempęs. Duodavo spirito, kad įpiltume į instrumentus ir jie nešaltų. Bet ne ten įpylėme. Pučiame vis sunkiau, instrumentų mažėja. Vadas jau eina garsiau už dūdas. Trimitai nutilo, bijo pažiūrėti į vadą. Jo galva žemyn, piktyn. Lieka vienas altas, bet ir tas užgęsta. Mirtina tyla. Vadas sustingsta. „Kas atsitiko?“ - „Dūdos užšalo.“ Kariuomenė buvo mokykla. Išpūtėme, grojome ir sugrojome, o jau viskas stingo, atrodė, stojame, neįmanoma. Kai visi išsiskirstė į tarnybas, grojome bėgdami aplink štabą.“

Dainininkas atviravo ir apie savo jausmus tarnaujant sovietinėje armijoje: „Aš negalėjau pakęsti, jog kažkokiems invazistams turiu dar atiduoti duoklę, kad jie užėmė mano tėvynę, išniokojo. Aš dar jiems turiu atidirbti dvejus metus, dar priesaiką duoti, kad juos ginsiu!“

Kelias į sceną ir vokalo unikalumas

Ovidijaus Vyšniausko muzikinė karjera prasidėjo nuo bandymų pristatyti savo dainas: „Pristatinėjau dainą, kažkas iš muzikos grandų sako: pats padainuok, pagrok, kad pajustum. Uždainavau. Jie sako: žinai, vyruk, pats ir dainuok savo dainas, taip ir varyk toliau vienas, niekas nepadainuos taip, kaip jas kuri ir jauti.“

Dainininkas pasakoja ir apie savo garsiosios dainos „Mažytė“ atsiradimą: „Kai dainavau pirmą dainos „Mažytė“ variantą, Gintautas Abarius sakė: daugiau riaumok. Jau urzgiau kaip ekskavatorius, riaumojau. Paskui galvoju: ką čia gąsdinu kaip varovas - noriu dainuoti normaliai, gražiai.“

Netrukus O. Vyšniauskas vos nepasigailėjo, kad pats pradėjo dainuoti. „Išėjau į didelę sceną. Žiūriu į tuos visus maršalus... Ten buvo ir daug rusų. Pasiėmiau mikrofoną, atrodo, kad aš laidininkas: per mane srovė eina, nepaleisiu jo, nežinau, kur rankas dėti. Kojos dreba. Dainuoju: „Turiu aš kampelį...“ Jie visi žiūri: kokį kampelį? Dainuoju tą dainą, ilgesnę už gyvenimą, ir ji nesibaigia. Žilvinas sakė, kad mano veido spalva keitėsi kelis kartus. Kaip atsistojau, taip ir prastovėjau. Nusilenkiau nespėjus nuskambėti paskutiniams garsams. Kaip roviau iš ten... Toks buvo mano debiutas.“

O.Vyšniausko balsas dažnai lyginamas su pasaulinių grandų - Chriso Rea, Joe Cockerio. Beje, su pastaruoju, šviesaus atminimo legenda, Ovidijus yra bendravęs, kai šis svečiavosi Lietuvoje. Tačiau išgirdęs lyginant jų balsus, juokiasi: „Būtų nesąmonė į vieną eilę statyti visus dainininkus, kurių balse girdimas vadinamasis „smėlis“. Tačiau aš nepykstu ir nesureikšminu tų palyginimų, pavadinimų. Jei žmonėms norisi, gali mane vadinti taip, kaip jiems patogiau.“

Dainavo estradinės muzikos grupėse „Combo“, „Labirintas“, „Vilnius“, „Vilniaus aidai“, „Igorio Berino roko grupė“. Ovidijus Vyšniauskas groja gitara, pianinu, mušamaisiais. Koncertavo vienas arba su grupe Lietuvoje ir užsienyje. Su latvių muzikantais - Amerikoje, Rusijoje, Ukrainoje, Vakarų Europoje. Įvairių tarptautinių konkursų dalyvis ir laureatas. Tarptautiniame šlagerių festivalyje „Palanga 2011" tapo šlagerių karaliumi. Išleido apie dešimt solinių albumų.

Žymiausios dainos ir albumai

• „Mažytė“
• „Išdalinau“
• „Žemyn upe“
• „Suvalkijos berniokai“
• „Žiema“
• „Tiktai ne šiandien“
• „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus“
• Albumas „Geriausios dainos naujai“ (2003)

„Eurovizijos“ patirtis ir šlovės kaina

1994 m., jau mylimas ir žinomas dainininkas, buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos atstovu „Eurovizijoje“. 1994 m. balandžio 30 d. šiame konkurse, vykusiame Airijoje, su lyrine daina „Lopšinė Mylimai“ užėmė paskutinę vietą. Ovidijus patikina: „Nebuvo jokių konkursų. Susirinko taryba ir nusprendė, kad važiuoju aš. Nežinojau, kas ta „Eurovizija“. Sužinojau, kai grįžau.“

Dainininkas prisimena, kad anksčiau atrankos vykdavo kitaip: „Dabar atrankos, viskas kažkaip civilizuotai, o anksčiau... Kažkas pasitarė, kažkas veža, kažkas kažką skiria... Pamatė, kas gerai, - jis tegul važiuoja. Nei mes ką supratome... Mus į repeticiją užmiršdavo paimti.“

Apie aprangą konkurse Ovidijus sako: „Ant manęs rūbus kabino, žieminiai batai su storais padais, odinės kelnės, beveik nesilankstančios... Iš kaimo atvažiavai, miestą pamatei.“ „Aprengė vienas dizaineris - atkeršyčiau jam... Gal dar būna baisesnių, bet kai dainuoji su tokiu rūbu, kuris nei scenai, nei gatvei, nei muštynėms, nei šokiams, tada dainuoti sunkiau, bet tai niuansas.“

Po konkurso patirtis buvo skaudi: „Grįžau piktas, parašiau himną Nidai. Viską reikėtų daryti atvirkščiai, nei dariau aš.“ Tačiau „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tai banali, bet dažnai pasitvirtinanti išmintis. Šlovės viršūnę pasiekęs, tačiau „Eurovizijos“ skaudžiai pamokytas O. „Man atsibodo taip gyventi: šlovė, pasiimi pinigų, neskaičiuoji ir eini. Pasidarė tokia pilkuma. Pajutau, kad taip nenorėjau. Švenčiu, privažiuoja su brangiomis mašinomis, stalai nukrauti, keičiasi merginos, gėrimai... Žiūriu į Nemuną - tyliai plaukia paprastas žmogelis pripučiama valtimi. Galvoju: kaip jam pavydžiu, tokia ramybė. Ir gyvena turbūt taip, kaip plaukia. Galvoju: yra gi kitas gyvenimas. Nuvažiavau prie Nemuno žemupio, kai atbunda gamta, grįžta paukščiai, ir susigraudinau. Galvoju: Dieve, aš to nematau. Visur dalyvauju, bet aš aklas, šito neturiu. Sakoma: prašyk Dievo ir jis tave išgirs.“

Dvasinis atsinaujinimas ir Biblijos studijos

Pozityvumo, rodos, niekada nestokojantis romantiškų dainų atlikėjas prisipažįsta - jo gyvenime buvo tamsių periodų. Kaip tik per vieną tokių, jis išgirdo apie ne vieną muzikantą sudominusį Biblijos koledžą. Nuo vaikystės buvęs nenuorama dainininkas Ovidijus Vyšniauskas LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ pasakoja: gyvenime atėjo akimirka, kai suprato, kad nors turi viską, neturi to, kas išties svarbiausia. Persisotinęs šlovės muzikantas panoro ramybės ir įstojo į Biblijos mokyklą Rygoje.

„Pasišnekėjau su muzikantais - normalūs žmonės, dėstytojai su moksliniais laipsniais... Sugalvojau pabandyti, įstojau į tą Šlovinimo universitetą ir pabaigiau auksiniu diplomu.“

„Ten nuvažiavęs nustebau - žmonės dainuoja roką ir šlovina Dievą. Biblija iki tol man buvo vietoj raminamųjų vaistų - vos pradedu skaityti ir užmiegu. Buvau skylėtas, vengdavau kai kurių atsakymų. Ten sutikau daug protingų žmonių, išmokau skaityti Bibliją, o mokslus baigiau auksiniu diplomu“, - pasakoja dainininkas laidoje „Adomo obuolys“. Protestantų diplomą gavęs O.Vyšniauskas neskirsto tikėjimo šakų, sako, tai tie patys ledai, tik su skirtingais įdarais. Iki šiol jis vis kalbinamas tapti pastoriumi, nes aplinkiniai, jam prabilus, liudijant Bibliją, suklūsta. „Man buvo labai įdomu, bet ką aš gavau? Dabar turiu kamieną, kuris padeda labai paprastai spręsti gyvenimo problemas. Kas man buvo didžiausi klaustukai, dabar pirštą spragteli, nesustoji dėl to.“

Asmeninis gyvenimas, meilė ir šeima

O. Vyšniauskas - jau tris vaikus užauginęs ir dar sykį santuokai pasiryžti nepabijojęs vyras. Apie santykius su moterimis dainininkas kalba be užuolankų: „Dviejų žmonių sąjunga turi būti savanoriška, laisva. Per daugelį metų, dainuodamas vestuvėse, pastebėjau, kad kartu lieka tie, kurie priima kitą tokį, koks jis yra.“ Šia išmintimi O.Vyšniauskas vadovaujasi ir dabartiniuose savo santykiuose su gyvenimo drauge. „Kam pyktis, jei vis tiek reikės susitaikyti? Juolab, kad vis atkreipia dėmesį į lekiantį gyvenimo spidometrą - juo dainininkas vadina savo vaikus ir anūkus.“

Apie praėjusias santuokas Ovidijus atvirauja: „Tai nėra gerai, nėra malonu. Žinoma, man vaikai buvo peilis į širdukę, bet ką padarysi. Matyt, man nesisekė. Nesugebėjau būti... Iš tikrųjų visi faini žmonės, su kuriais buvau, bet aš nesugebėjau. Kai dabar atsisuka visas filmas, man iš tikrųjų nesmagu dėl to, ką esu pridirbęs. Bet ką aš galiu padaryti? Su nė vienu vaiku nesu susipykęs, kontaktas superinis.“

Po 3 nesėkmingų santuokų O. Vyšniauskas 2008 m. sutiko moterį, kurią tikina prieš tai ne kartą sapnavęs. Būsimą žmoną Ovidijus sutiko savo koncerte. Dainininkas patikina ją iškart pastebėjęs net minioje. „Smulkutė, tamsiaplaukė, rudų akių pedagogė tiesiog prikaustė mano žvilgsnį“, - patikina Ovidijus. Tąkart žinomas vyras davė užduotį apsaugos vyrams ją surasti, tačiau jiems nepavyko. Santykius pora oficialiai įteisino pernai, o draugystės pradžia, kaip ir dera Ovidijui.

„Pirmą kartą aš ją pamačiau dideliame koncerte, kur buvo daug žmonių, bet aš pamačiau. O prieš tai susapnavau. Kažko nedasapnavau, piktas prabudau... Kaip tik buvo dukros, visi suvažiavę, sakau: kokį aš sapną, vaikai, sapnavau - tokią tautiškais rūbais apsirengusią... Vieną kartą Palangoje išeinu į sceną - sėdi prieš mane. Na, galvoju, viskas. Bet juk nepulsiu ten ant kelių. Dainuoju, dainuoju, o ji į mane nekreipia dėmesio, bet man buvo geriausia išeitis, kai prie jos pradėjo kabinėtis kažkoks įėjęs, truputį nesureguliuotas. Aš supratau, kad ten niekas daugiau jos negins, ir šiaip pilietiškai man pasidarė gaila, galvoju: sėdi įmitę vyrai, nemato, kad griebia šokdinti per prievartą... Na, nenori žmogus, ne tie laikai. Ai, nėra tai malonūs dalykai. Kai tas ekscesas vyksta, gerai, bet po to kažkaip... - Jam baigėsi nekaip, o aš jau paskui buvau tas apgynęs. Man vaikai buvo peilis į širdukę, bet ką padarysi. Matyt, man nesisekė.“

„Prisėdau prie kompanijos po darbo, sudainavęs visus hitus, visi ploja. Ir ateina dičkis. Sako jai: „Einam šokti.“ - „Ačiū, jau pašokau, nenoriu.“ - „Tai kas? Aš noriu.“ Įsirėmė į stalą. Dar tyliu, galvoju, kol kas nesikišiu. Žiūriu, kad ten viskas negražėja. Sakau: „Pasakė tau, kad nešoks. Mane pašokdink, aš šoku.“ Nuėjome, labai greit išsprendėme reikalą, prisiminiau buvusią profesiją. Atvažiavo, supakavo jį. Sakau: „Kad nebūtų koks smegenų...“ - „Ne, jis neturi smegenų.“ Tapau didvyriu.“

Prieš beveik keturis mėnesius Kauno rotušėje Ovidijus vedė beveik dvidešimt metų jaunesnę Auksę Kuzmauskienę. Ovidijus patikina ir pats nesitikėjęs, kad ves trečią kartą. „O kodėl negaliu sau to leisti? Aš nejaučiu, kad pas mus čia toks skirtumas. Ir aš neieškojau tos jaunystės. Kaip galvoja daug kas - maestro nusipirko. Aš nejaučiu, kad pas mus čia toks skirtumas. Ir aš neieškojau tos jaunystės. Kaip galvoja daug kas - maestro nusipirko.“

Dainininkas atskleidžia, kad vestuvės buvo slaptos: „Paskutinę akimirką, kad nuslėptų vestuves, Ovidijus pakeitė ceremonijos laiką. „Vienam užtenka pastebėti kažkokius sąrašus, vienam teko tik cyptelti ir visas kaimas jau amsi. Tada galvoju, jeigu jau taip su klaidomis rašo, tai aš jūsų jau tuo šampanu nevaišinsiu, - prisimena dainininkas ir patikina nenorėjęs laukti karantino pabaigos. - O kam ta svita? Mes buvome labai romantiškoje vietoje - ant Kuršių marių kranto. Nėra ta pandemija kažkoks viską užgožiantis dalykas, kad aš savo reikalų netvarkyčiau.“

Adomas Vyšniauskas: tęsiant tėvo muzikinį kelią

Turbūt ne be reikalo sakoma, kad obuolys netoli rieda nuo obels, mat O. Vyšniausko sūnus Adomas Vyšniauskas Lietuvą taip pat stebina savo muzikiniais gabumais. Pagyrų jam negaili ir ryškios scenos žvaigždės, ir tūkstančiai internautų, - jie ragina Adomą jokiu būdu nesustoti ir dalintis su jais savo muzika toliau. „Legenda - vos per vieną naktį“, - tokių ir panašių komplimentų jūra pastarosiomis dienomis plaukia į A. Vyšniausko socialinius tinklus.

Nors Adomas savo kūryba internete dalijasi jau nebe pirmus metus, jo žvaigždė neapsakomu ryškumu sužibo dar visai neseniai - palaikydamas savo bičiulį, kovotoją Matą Pultaražinską „UTMA 10“ turnyre, lapkričio pradžioje pilnutėlėje „Žalgirio“ arenoje A. Vyšniauskas sudainavo savo kūrinį „Jeigu žinai, ko tu nori“, kuris kaipmat įstrigo lietuvaičių galvose. „Nors asmeniškai nepažįstu, bet taip didžiuojuos Adomu, daina tiesiog wow!!!“ - rašoma viename „YouTube“ komentare. „Geriausias išėjimas UTMA istorijoje“, - pagyrų negailėjo kitas komentatorius. „Stipriai! Nereali daina“, - žavėjosi dar vienas. „Smarkiai paliečia širdį“, - teigė klausytojas.

Tiesa, daugelis žmonių atkreipė dėmesį į tai, kaip A. Vyšniausko balsas primena jo paties tėčio, garsaus šalies dainininko O. Vyšniausko išskirtinį vokalą: „Tėčio kopija“, „Iš tėvo gerą balsą paveldėjęs“, „Užaugau su tėvuko muzika, pasensiu su sūnaus“ - tokiais komplimentais jaunąjį talentą apipylė internautai. Beje, tokią nuomonę automobilyje besiklausydama Adomo dainos Instagrame buvo išsakiusi netgi Lietuvos POP scenos diva Natalija Bunkė.

Internautai neslepia, kad A. Vyšniausko pasirodymas „UTMA 10“ turnyre juos sužavėjo daug labiau nei į ringą garsųjį kovotoją Dovydą Rimkų-Rimkenzo palydėjusio Radžio nuotaikingas šou. Daugybė jų taip pat tikina, kad tokio atlikėjo, kaip Adomas, šiuolaikinėje muzikos padangėje trūko tikrai ilgai. Šį faktą įrodo ir tai, kad A. Vyšniausko naujoji daina internete jau spėjo sulaukti milžiniškos sėkmės ir daugybės perklausų. „Delfi“ primena, kad „UTMA 10“ turnyre buvo galima pastebėti ir garsių šalies žmonių. Renginio nepraleido Benas Lastauskas, Antanas Sadauskas, Dovilė Tiriūtė, Dominykas Ježerys-OG Version, Karolina Meschino, Goda Problema. Ten fotografų blykstės apšvietė ir Lauryną Suodaitį, Kristiną Meseguer ir Enrique Meseguer, Vytautą Medinecką-Ironvytą, brolius Lavrinovičius, Joną Mačiulį bei kitus.

Dabartinė perspektyva ir „aukso amžius“

Šiandien O. Vyšniauskui - 63-eji, ir jis patikina tikrai negalvojantis apie ramų gyvenimą. „Pasakysiu drąsiai - dabar mano aukso amžius. Tiek asmeniniame gyvenime, tiek ir scenoje. Tokios sėkmės kaip dabar aš nesu patyręs, - šį sekmadienį, 20 val., Delfi TV gyvenimo būdo laidoje „Kasdienybės herojai“ prisipažins scenos legenda. - Darbo krūvis dabar yra daug didesnis, nei tada, kai aš buvau jaunas.“

„Pradedu gyventi taip, kaip seniai svajojau“, - LRT.lt pokalbių laidoje „Svečiuose pas Editą“ tikina dainininkas Ovidijus Vyšniauskas. Nėra lengva, nes yra visiems reikalingas, daug dirba ir koncertuoja, tačiau nebevaržo savęs, jei nori kažką pamatyti ar įsigyti. „Po truputį pradedu gyventi sau. Nėra taip lengva, nes kažkaip esu visiems labai reikalingas, bet tas reikalingumas, ko gero, mano misija. Tačiau jau pradedu gyventi sau, nes anksčiau - ir leki. Pravažiuoji ir galvoji: kaip būtų gerai kada nors... Vadinasi, niekada. Dabar pamatai - dabar, nes kada nors nebus.“

„Nežinau, kad smagiai dainuojasi, tai ir dainuoju. Suvalkijoje buvo miesto šventė, tai ten kiek mano amžiaus, tiek ir jaunesnių, gal daugiau ir jaunimo. Daug jaunimo, man smagu, kai renkasi vaikučiai, šoka. Matau Lietuvos ateitį.“

Dainininkas taip pat dalijasi savo požiūriu į ateitį ir visuomenę: „Kaip tikintis žmogus tikiu, kad ateitis vis tiek bus geresnė. Mažiau kritikuokime viską, ir taip skaudus laikas. Visi suirzę, nėra lengva ir tiems, ir tiems žmonėms. Nėra taip paprasta viską išspręsti. Įstengėme tokia grandine apjuosti 3 šaleles - nereikia taip fiziškai, bet palaikykime vienas kitą. Per mažas mūsų gražus kaimelis, kad jį ilgai šluotume. O mes turime padėti. Kantrybės, mažiau statistikų, sveikai maitintis, daugiau šypsenos, meilės, kuri - pagrindinis dalykas gyvenime. Mylėti artimą, gerbti, suprasti. Mes labai kilni tauta, padarėme taip, kad mus jau žino visas pasaulis.“

tags: #ovidijus #vysniauskas #kelintu #gimimo

• kaip lavinti vaikus naudojant angliškas knygas
• spermos paruošimo procesas dirbtiniam apvaisinimui
• ar galima valgyti kepsnius laukiantis?
• Apie darželį „Pumpurėlis“ Rokiškyje
• Kaspinų idėjos krikštynomis