Mariaus Čepulio biografija: nuo gamtos aistruolio iki garsaus fotografo ir aplinkosaugininko
Gerai žinomas fotografas, rašytojas, lektorius, laidų vedėjas, zoologijos magistras, ornitologas, buvęs aplinkosaugos ministro patarėjas Marius Čepulis - iškili asmenybė, visą savo gyvenimą paskyrusi gamtos pažinimui ir saugojimui. Jo kelias nuo pat vaikystės buvo glaudžiai susijęs su gamta, kuri tapo ne tik jo aistra, bet ir profesija bei gyvenimo filosofija.
Ankstyvieji metai ir vaikystė
Marius Čepulis gimė 1974-ųjų spalio 17-ąją Šiauliuose. Jo tėveliai, Judita ir Jurgis, abu inžinieriai, vėliau suprato, kad jų sūnus Marius ne šiaip sau varnas skaičiuoja, o svajoja būti ornitologu ir gamtininku. Nors gimė Šiauliuose, Marius augo kaime - čia pas senelius vasarodavo ir leisdavo visus savaitgalius. Šioje aplinkoje įsižiebė jo meilė gamtai.
Marius gerai prisimena dubenį vandens, iš jo lipančius vėžius, kuriuos paskui nešė į už kelių šimtų metrų esantį upelį ir paleido. Tai vienas pirmųjų jo prisiminimų. Stirna rasotoje pievoje irgi vienas pirmųjų vaikystės prisiminimų. Taip pat vikšras ant lapo, išpranašavęs, kad būsiu biologas. Stirną matė eidamas į darželį, kuris buvo Ginkūnuose. Reikėjo nusileisti nuo kalno, pakilti per laukus. Buvo kokie trys kilometrai kelio iki darželio. „Visai neseniai ten buvau, sunku pažinti, kas ten per teritorija. Viskas atrodo daug arčiau, nei buvo“, - prisimena M. Čepulis. Darželio jis labai nekentė, nes nemėgo pietų miego. „Būdavo, pasakydavau, kad einu į darželį, o išeidavau ir klaidžiodavau po Šiaulių rajonus. Paskui vos ne su policija ieškodavo. Tai ta stirna yra iš gerųjų prisiminimų“, - šypsosi Marius, dalindamasis pirmaisiais vaikystės prisiminimais.
Marius gerai prisimena už prasižengimus lupti negaudavęs, tačiau turėjęs klausyti ilgų ir nuobodžių tėvo pamokslų. Taip pat gerai užsifiksavo ristynės tiek su tėčiu, tiek su dvejais metais jaunesniu broliu Evaldu. „Nežinau, ar savo broliui buvau labiau auklė, ar tas, kuris jam duodavo į galvą, - svarsto gamtos fotografas. - Brolis niekada neklauso, tai reikia jį pastatyti į vietą. Kadangi esu stipresnis, jis silpnesnis, jaunesnis, tai jis mane erzindavo. O ką aš galiu padaryti? Tik primušti. Brolis, aišku: „Mamaaa, Marius mušasi!“ O aš tada: „Mamaaa, brolis erzinasi!“ Tėvams galvą skauda ir viskas.“ Jei susipešdavo, juos išskirdavo. „Buvome kaip šuo su kate, bet ne didžiąją laiko dalį. Vis dėlto didžiąją laiko dalį gražiai sutarėme, dūkdavome, žaisdavome kartu. Turėjome pusbrolių komandą. Su jais lakstydavome po Salduvės parką, žaisdami indėnus, kareivius, sekiodami žmones ir t. t.“
Kartu su broliu Marius daug laiko praleisdavo pas tėčio mamą Oną, kurią vadina baba. „Pas babą“ - tai buvo raktiniai žodžiai, reiškiantys atostogas, savaitgalį ar bet kokią laisvą dieną. „Nesąmonė gyventi pionierių stovykloje, kai yra baba! - įsitikinęs Marius. - Dirbome viską, reikėjo žolę pjauti, karvę nuvesti, malkas kapoti, laistyti ir ravėti daržus. Ūkio darbų buvo daug, nes sodas buvo milžiniškas. Nori ledų? Jokių problemų - prirenki kibirą obuolių ar agrastų ir gauni ledų. Ko nors nori - turi ką nors padaryti. Bet tai nebuvo reikalavimas. Baba mus mylėjo, mes mylėjome ją ir darėme viską, kad jai būtų lengviau.“ „Baba“ buvo šventas žodis, šventas žmogus. „Niekaip kitaip nesakydavome, tik „važiuojam pas babą“. Realiai visas laisvas laikas praėjo pas babą.“ Vieną kartą tėvai padarė didžiausią gyvenimo klaidą - nuvežė juos į pionierių stovyklą. „Sukėlėme tokį triukšmą, tiek rėkėme, tiek išsidirbinėjome, kad jie pasiėmė mus po savaitės ir vėl buvome pas babą.“
Mokslai ir studijos
Mokslai Mariui sekėsi be ypatingų pastangų. Už šviesią galvą gamtininkas dėkoja tėvams inžinieriams. „Buvo smagu mokytis, viskas buvo lengva. Vos vieną kitą ketvertą gaudavau (tuo metu buvo penkiabalė pažymių vertinimo sistema). Šaunios auklėtojos. Šiaip labai geri mokytojai buvo. Matematika buvo vienas iš pagrindinių mokslų, ji man labai patiko. Ir dabar labai patinka.“ Iš matematikos labiausiai patiko geometrija. „Gal čia ir genai kiek lemia - abu tėvai inžinieriai, mąstymas toks. Ir brolis puikus matematikas. Tikrai kietas ir geresnis už mane“, - pripažįsta M. Čepulis. Jis baigė tuometę Šiaulių 9-ąją vidurinę mokyklą. Mokykloje Marius daugiausia dėmesio skyrė matematikai, nes šis dalykas buvo sustiprintas. „Mane matematikos mokė puikus mokytojas Petras Kuprys. Jo parengti mokiniai laimėdavo įvairiose respublikinėse ir tarptautinėse matematikų olimpiadose.“
Prisiminus vidurinės mokyklos laikus M. Čepulį apima dvejopi jausmai - buvo ir gražių akimirkų, ir neapykantos kartėlio. „Pirmoje klasėje nė vienos pamokos nepraleidau, antroje gal tik kokias dvi, o dvyliktoje beveik nevaikščiojau į pamokas. Pareigingai išeidavau kiekvieną rytą į mokyklą, tėvai mane pro langus ramia sąžine nulydėdavo akimis, o aš apsukdavau ratą aplink namą, nusileisdavau į rūsį ir pasiėmęs dviratį važiuodavau paukščių žieduoti. Man tai buvo svarbesnis dalykas, negu sėdėti pamokose.“ Nors pajuokavo apie gausiai praleidinėjamas pamokas baigiamojoje klasėje, apie išskirtinį domėjimąsi paukščiais sakė tiesą. M. Čepulis mokykloje neskyrė daug dėmesio biologijos mokslui, tačiau atmintinai mokėjo visų paukščių pavadinimus lotyniškai, rusiškai ir angliškai. Mokytojai stebėjosi smalsaus paauglio žiniomis. Tačiau buvo dalykų, kurių tyčia nesimokė, pavyzdžiui, lietuvių kalbos ir literatūros. „Galima sakyti, kad nekenčiau šių pamokų. Skaitydavau tik tas knygas, kurios man patikdavo. Dažniausiai tai buvo knygos apie gamtą ir indėnus. Neskaitydavau knygų iš mokyklos sąrašo.“
Nors laidos herojui sekėsi piešti, jaunuolį vis labiau traukė gamtos, o ypač paukščių pasaulis. „Nuolat viriau šitoje košėje. Bėgau žiūrėti, kada grįžta pempės, nors dar nesidomėjau paukščiais. Kai buvau 13 metų, pavasarį, kovo pabaigoje, pamačiau mėlynąją zylę erškėčių krūme prie Murzinienės sodybos.“ Baigęs mokyklą, Marius rinkosi tarp architektūros, mat patiko dailė, ir biologijos studijų programų. „Mokėjau visus paukščius pavadinti lotyniškai, bet nežinojau, kokia jų kiaušidė: dešinioji, kairioji, viena, dviguba... Nieko apie vidinę sandarą nežinojau, - prisimena M. Čepulis.“ Jis ilgai galvojo ir nusprendė rinktis biologiją, nes Vilniaus universitetas suteikia labai platų šios srities išsilavinimą. „Nesigailiu, kad ten studijavau. Netgi galiu pasakyti, kad tai buvo geriausias dalykas, nutikęs man gyvenime.“ Vilniaus universitete įgijo zoologijos magistro diplomą. Jo aistra ornitologijai ir fotografijai išliko.
Studijų metais jaunasis gamtininkas gyveno bendrabutyje sostinės M. K. Čiurlionio gatvėje, studentų vadinamojoje „Čiurlionkėje“. „Gyventi „Čiurlionkėje“ buvo fantastiška! Pamenu, eidavau į paštą skambinti tėvams, kad atsiųstų 15 kapeikų, nes nėra už ką bandelės nusipirkti. Pagrindinis studentų maistas buvo kefyras ir bandelės po tris kapeikas. Tėvų pagalbos bet kokiu atveju reikėjo, ir jie visąlaik padėdavo. Jau vien maisto ryšuliais iš namų, kad vargšas sūnelis nemirtų iš bado. Kažkaip išgyvenau.“
Šeimos kūrimas ir karjeros iššūkiai
Ketvirtame studijų kurse Marius veda bendramokslę Živilę, su ja susilaukia dukros Beatričės. „Turėtų įstatymu drausti vesti tokio amžiaus vyrams, nes vyrai kvaili, jie nieko gyvenime iš viso nesupranta, - sako M. Čepulis. - Protas vyrams ateina maždaug sulaukus 30-ies. Tuomet pradedi suvokti, ką darai. Pridariau daugybę klaidų, bet nė velnio šito nesigailiu, nes turiu fantastiškus vaikus. Jeigu būčiau daręs kitaip, jų nebūtų. Gyvenime beveik nieko nekeisčiau.“ 1998 metais Čepulių šeima susilaukia antro vaiko - sūnaus Mariaus. O tėvas Marius baigia magistrantūrą.
Šalį užgriūva ekonominė krizė, ji paliečia ir jauną Čepulių šeimą. „Baigęs universitetą dirbau Ekologijos institute. Ten pradėjau skaičiuoti paukščius, su senu pasatu važinėti po Lietuvos pakraščius. Vaikai buvo maži. Man tie dalykai labiausiai rūpėjo, o ne kad pasaulis kažkur ritasi. Atsiradus vaikams, reikėjo pinigų. Tada baigėsi mano darbas institute, nes tiesiog nebegalėjome išgyventi. Pradėjau dirbti visokius darbus. Pirmas buvo viešbutyje, registratūroje. Buvau ilgaplaukis administratorius. Liepė nusikirpti plaukus. Nekirpau. Paskui dirbau medžioklės prekių parduotuvėje. Vėliau ėjau į tėvo verslą - į „Metalo prekybą“. Nuo 1999 m. iki 2019-ųjų pradirbau ten.“
Marius Čepulis apie tai, kas vyksta valdžioje: gyvūnai taip kvailai nesielgtų
Deja, šeiminiame gyvenime Mariaus ir žmonos, trijų jo vaikų mamos, keliai 2010 m. pasuka skirtingomis kryptimis. „Daug klydau ir nesielgiau taip, kaip turėjau elgtis, - prisipažįsta gamtos fotografas. - Aišku, buvo tiek mano, tiek žmonos kaltės. Dabar aš elgčiausi kitaip. Ir elgiuosi kitaip.“ „Pirmoje santuokoje buvau žiauriai ir net nesveikai pavydus. Todėl ji ir byrėjo. O dabar esu visai nepavydus.“
Grįžimas prie gamtos ir antroji santuoka
Vis tik metalo prekyba pašnekovui nebuvo prie širdies - gamta vis kvietė sūnų paklydėlį grįžti ir užsiimti jį dominančia veikla. Po truputį nuo 2006 m. pradėjo savęs ieškoti gamtoje. Nuo 2010-ųjų jo pagrindiniu pomėgiu tapo gamtos fotografija. „Sėdėdavau miške keturias dienas, kol ketvirtas vaikas gimė. Dabar sėdžiu po tris dienas.“ Projektas kaipmat išpopuliarėjo, o Marius tapo žinomu fotografu. Važinėdamas po mokyklas, M. Čepulis pasakojo dešimtims tūkstančių vaikų. „Apvažiavau kelis šimtus mokyklų, pasakojau dešimtims tūkstančių vaikų, - prisimena ornitologas. - O tada jau pradėjo kviesti į visokias laidas. Norėjau tą daryti. Nenorėjau pardavinėti metalo.“ M. Čepulis pelnė ne vieną prizą Lietuvos gamtos fotografų konkurse „Auksinis žaltys“. Autorius ne tik myli gamtą, ja gyvena, tačiau savo šmaikščiais ir suprantamais tekstais bei įspūdingomis savo darytomis fotografijomis skatina pažinti jos grožį. M. Čepulis žinomas dėl savo itin kūrybingų nuotraukų bei įtaigių įrašų apie gyvūnijos pasaulį, kuriais jis dalijasi savo feisbuko paskyroje „Čepulio fotoklajonės“, knygose.
Dar šokiai buvo jo tokia manija. „Vaikystėje nenorėjau šokti, o nuo 2006-ųjų iki 2020 m. šokau daug, kol fotografuodamas paslydau ant avies kakučio ir nusitraukiau sausgyslę.“
Po skyrybų, kaip būdinga dažnam vyrui, Marius nusprendė daugiau nesituokti. Savo žodžio laikėsi, kol sutiko Ingą. Pora prieš 10 metų susipažino šokių aikštelėje, juos suvedė kubietiška salsa. Marius 15min pasakojo, kad, be jokios abejonės, jis buvo draugystės iniciatorius, pirmasis pamerkė akį savo išrinktajai. „To dar betrūko, kad būtų kitaip“, - juokėsi žinomas gamtos fotografas.
„Kai susipažinome, sakiau, kad nevesiu ir daugiau neturėsiu vaikų, nes trijų jau kaip ir užtenka. Nežinau, kodėl ji su manimi tiek ilgai buvo. Bet paskui supratau, kad vis tik noriu ją vesti.“ Jo buvusios žmonos pusbrolis pagamino žiedą, kartu nupiešė, kaip jis turi atrodyti, ir padarė. „Nusivežiau Ingą į Kubą, norėjau sulaukti momento ant kalno leidžiantis saulei. Tačiau Kubos kaime vyko šokiai. Grįžom į lovą, naktį kambary guliu ir sakau: „Atsibodo, kad šoki su visais, geriau tuokimės.“ Nesupraskite klaidingai - esu visiškai nepavydus. Yra visiškas pasitikėjimas. Kartais žmonės keičiasi. Taip ir pasipiršau. Pasakė „taip“, ir viskas“, - šypsosi Marius. Panašu, kad Kuba šios poros santykiuose jau tapo tikru simboliu. Šioje šalyje atostogaudami jiedu ir susižadėjo. Marius, nusprendęs nieko nebelaukti, prieš trejus metus pasipiršo savo mylimajai naktį, viename Kubos kaimelyje. Ir nors, pasak fotografo, tai nebuvo labai romantiškos sužadėtuvės, galbūt netgi spontaniškos, žiedu vyras jau buvo pasirūpinęs iš anksto. Paklaustas, kodėl tik dabar nusprendė žengti prie altoriaus, Marius juokavo: „Atsibodo, kad oro uostuose atiminėja vaiką. Kartu auginame dukrą, o kai su juo Inga kur nors skrenda viena, reikia įrodinėti, kad tai jos vaikas, o ne kažkieno kito. Vestuvės greičiau formalumas nei ypatingas dalykas. Galų gale, ir tėvai supras, jiems bus ramiau.“
M. Čepulis vestuvių dieną prasitarė, kad nekels didelės puotos, priešingai - nori ramios šventės, kurioje dalyvaus tik artimiausi poros draugai ir šeimos nariai. Visgi išsiskirti šiek tiek norėjosi, todėl tą pačią dieną susituokė ir Ingos sesė bei jos mylimasis. „Norėjome tokių vestuvių, nes niekas taip nedaro, todėl pakalbėjome su artimaisiais ir nusprendėme, o kodėl gi ne“, - sakė Marius. Ir nors tai jau ne pirmos Mariaus vestuvės, pirmąkart jis vedė prieš 23 metus, šį kartą sakė visai nesijaudinęs: „Manau, kad niekas gyvenime negali pasikeisti, keičiasi tik mąstymas. Jei yra santykiai, jie ir toliau bus tokie patys, jei nėra ryšio, kaltos ne vestuvės.“ Dvigubas vestuves iškėlę jaunieji po vestuvių ceremonijos vyko ramiai papietauti su artimiausiais žmonėmis. Kol kas jų planuose nėra ir medaus mėnesio kelionės, tačiau šeimą sukūrę Inga ir Marius žada kelias dienas atitrūkti nuo darbų bei mėgautis vienas kito draugija. „Tiek, kiek mes pasiekėme per 30 metų, yra fantastika. Pasieksime daug daugiau. Linkiu išmesti kvailus politikus iš politikos, ir viskas bus gerai.“
Aplinkosauginė veikla ir švietimas
Nuo 2021 m. Marius Čepulis ėjo aplinkosaugos ministro patarėjo pareigas, tačiau traukėsi iš pareigų, sprendimą lėmė valdančiųjų pozicija dėl naktinių taikiklių. Vis dėlto, jo, kaip zoologijos magistro ir ornitologo, žinios ir aistra gamtai yra nepaprastai svarbios visuomenei.
M. Čepulis pastebi, kad šiandien vaikai ir yra tie, kurie vis labiau rūpinasi gamta ir prisideda prie aplinkosaugos problemų sprendimo. Tuo tarpu dalis suaugusiųjų yra linkę jas ignoruoti ar iš vis neigti. „Aplinkosauga daugeliui sričių yra tarsi rakštis ir visada stengiamasi ją nustumti į paskutinį planą. Dabar daug kas galvoja: kam čia rūpintis, mums visko užteks. O ar užteks ateinančioms kartoms? Klausimas per daug nepatogus, todėl ir vengiama apie tai kalbėti“, - sako gamtos mylėtojas Marius Čepulis. Pasak jo, tai - didelė klaida, nes besinaudodami gamtiniais ištekliais mes labai stipriai keičiame savo aplinką ir ne visada tai darome apgalvotai. „Kol žemėje gyveno keli milijonai dvikojų beplaukių beždžionių, buvo vienaip. Dabar, kai jų yra beveik aštuoni milijardai, su milijardais naminių ir maistui auginamų gyvių bei milžiniškais plotais pasėlių, aplinką saugoti yra daug svarbiau ir sudėtingiau“, - įspėja gamtos fotografas.
Todėl M. Čepulis nusprendė imtis dar vieno iššūkio - įgyvendinti savo seną svajonę ir parengti mokymosi priemonę gamtos tematika. Nors knygų lentynose šio autoriaus kūriniai - jau seniai ne naujiena, kartu su „Šviesa“ jis pristatys pirmąjį savo leidinį, orientuotą į vaikų ugdymą. „Jau kurį laiką norėjau parašyti lengviau skaitomą leidinį apie visas gyvybės formas, užgriebiant ir kažkiek ekologijos. Leidinys skirtas vidurinės mokyklos moksleiviams, nes tokio amžiaus vaikai labiausiai viskuo domisi, tačiau tiks ir 10-99 metų „vaikams“. Klausimai apie gamtą niekada nesibaigia, tad tikiuosi, jog ši priemonė padės kartu rasti atsakymus“, - pasakoja rašytojas.
Dar vaikystėje gamta susidomėjęs autorius atvirauja - meilė mus supančiai aplinkai prasideda nuo jos pažinimo. Ir tik vėliau, jai subrendus, pradeda rūpėti rimtesni klausimai: kodėl mes mylime vienus gyvūnus ir augalus, o kitus naikiname, kodėl teršiame aplinką ir negalvojame apie ateitį. „Meilė gamtai tikra yra tada, kai myli ją visą - kiekvieną gyvybės formą be jokios išimties. Juk ar skaitosi meile kažkurių žmogaus savybių, išvaizdos bruožų mylėjimas? Ne. Meilė - kai myli ir priimi visą, tokį, koks jis yra. Ir taip, norint mylėti gamtą, reikia ją pažinti. Nors nemylite pirmo sutikto praeivio, pamilti galėtumėte, jei tik jį geriau pažintumėte“, - kalba M. Čepulis. Pasak jo, vaikai yra linkę domėtis gamta nuo mažens, tačiau tokį jų elgesį turėtų skatinti ir tėvai, ir mokykla. Žinios apie gamtos saugojimą turėtų būti perduodamos metodiškai, pradedant namuose, gilinant mokykloje ir vėliau pritaikant praktiškai.
„Visų pirma pavyzdį turėtų rodyti tėvai, todėl kad vaikai yra linkę elgtis taip, kaip elgiasi jų artimiausi žmonės. Net nereikia jokio specialaus skatinimo - užtenka šnekėtis ir pasakoti. Pavyzdžiui, mano net jauniausioji trimetė žino, kad vorai nėra blogi, o ledų popierėlį reikia nunešti į šiukšliadėžę. Mokykla gali tik paskatinti ir stiprinti tą aplinkos saugojimo supratimą, pasitelkdama įvairius tekstus, iliustracijas, klausimus bei įtraukiančias užduotis. Jei tėvai turi artimą ryšį su gamta,“ - kalba M. Čepulis. Vaikų smalsumą žadina juos supanti aplinka, todėl ir jų domėjimąsi ja labiausiai skatina laiko leidimas gamtoje, tereikia pasisemti idėjų iš kasdienybės. „Pažinti pasaulį įkvepia sektini pavyzdžiai ir vidinis noras. Reikia būti lauke, miške ar prie ežero. Ir kad kas nors papasakotų kas yra aplinkui, kodėl medžiai tokie aukšti, kodėl po lietaus išlenda sliekai ir kodėl ta skorpionblakė nėra pavojinga“, - pasakoja M. Čepulis.
Todėl artėjanti vasara - geriausias metas išnaudoti atostogas ir kartu su vaikais laisvalaikiu leistis į gamtos pažinimo pamokas. Kol kelionės į užsienį - sudėtingesnės, puiki proga aplankyti įvairius Lietuvos kampelius ir susipažinti su vietine gamta. Giedromis naktimis vestis vaikus pasiklausyti naktinių paukščių balsų ar pasižiūrėti sidabrinių debesų, dienomis - lankyti įvairius gamtos kampelius. „Prie vandens telkinių galima stebėti nuostabų povandeninį pasaulį, gal net vietinių vandens gyvių akvariumą pasidaryti. Pakeliauti po Lietuvą ir pabandyti surasti įspūdingiausius medžius: seniausius, aukščiausius ar didžiausius. Išvaikščioti pažinimo takus pelkėse ar senuose miškuose bei susipažinti su vietiniais augalais ir gyviais. Apvalyti nuo šiukšlių paežerę ar kitą mėgstamą vietą. Daug tos veiklos galima prisigalvoti“, - idėjomis vasarai Lietuvoje dalinasi keturių vaikų tėtis. Pasak jo, svarbiausia, kad nepamirštume turimomis žiniomis dalintis ir su kitais. Ir nors daug kalbame apie vaikų švietimą, kartais situacija gali apsiversti: ne tėvai mokyti vaikus meilės gamtai, o šie - juos. „Kai bandžiau nupirkti kiaušinių plastikinėje pakuotėje, dukra man griežtai pasakė - negalima. Pritaikydama pamokose įgytas žinias apie plastiką, pasiūlė rinktis kiaušinius aplinkai draugiškesnėje pakuotėje. Vaikai turėtų nuolatos zyzti ir aiškinti tėvams, tai juos labai gerai veikia“, - juokauja gamtos mylėtojas.
Profesiniai pasiekimai ir darbai
Marius Čepulis yra žinomas gamtos fotografas, LRT laidos „Gamtininko užrašai“ vedėjas. Jis ne vienerius metus dirbo ornitologu. Vėliau prisidėjo prie šeimos verslo vystymo, nuo 2017 m. ėjo UAB „Metalo prekybos“ viceprezidento pareigas. Tačiau aistra gamtai visada išliko stipresnė. Kaip žinomas gamtos fotografas, M. Čepulis pristatydamas knygą „Metai: gamtos fotografo dienoraštis“ (2017 m.) ne tik demonstravo įspūdingas fotografijas, bet ir rodė vaizdo medžiagą bei išsamiai papasakojo, kaip pavyko tuos kadrus įamžinti. Susirinkusieji pamatė įvairius maskavimosi kostiumus, kuriuos vilkėdamas fotografas gali priartėti prie pat gyvūnų, kad galėtų juos kuo įdomiau nufotografuoti. Daug juoko sukėlė jo pasidarytas „paralyžuoto arklio“ kostiumas. Jis, pasak autoriaus, visiškai nepasiteisino, nes gyvūnams kažkodėl atrodo įtartinai. Svečiui nesvarbu, koks metų laikas, jeigu nori suspėti pamatyti ir nufotografuoti dar neregėtas gamtos dovanas, gyvūnų ritualus, išgirsti jų garsus. Reikia apsišarvuoti geležine kantrybe bei motyvacija.
Gamtininkas pasidalino pastebėjimais, kad mums įprasti metų laikai jau nebetrunka tiek, kiek anksčiau: žiema vietoje 3 mėnesių trunka tik mėnesį, pavasaris prasideda jau nuo vasario mėnesio, o rudeniu džiaugiamės kokius 4 mėnesius. Svečias patarė, kad norint atskirti žaltį nuo gyvatės reikia pažiūrėti į gyvio akis: jei vyzdys apvalus - žaltys, jei vertikalus ir siauras vyzdžio brūkšnys - angis.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
