Ribos ir taisyklės tėvystėje: kaip ugdyti savarankiškus ir atsakingus vaikus

Tėvystė - kokia ji paprasta ir kokia tuo pat metu sudėtinga. Šeimos pagausėjimas - neeilinis įvykis visai šeimai. Kaip nepasimesti pilnoje iššūkių vaikų ugdymo kelionėje? Kad ir kaip stipriai mylime savo vaikus, ne visuomet gebame išspręsti netinkamo elgesio situacijas. Pasitaiko momentų, kai vaiko emocijos tampa nekontroliuojamos, o norai - viršijantys mūsų nustatytas ribas.

Daugelis tėvų ribas sieja su griežtumu, nemalonumu ar net bausme. Tačiau svarbu pabrėžti, kad toks požiūris yra klaidingas. Ribos - tai ne bausmės. Ribos yra mokymas - tai priemonė parodyti vaikams, kaip veikia gyvenimas. Jos moko, kas yra priimtina, kas ne, kas pavojinga ir koks elgesys tinkamas šiandien, o koks bus tinkamas ateityje. Ribos yra apie gyvenimą ir komunikaciją. Pavyzdžiui, jos padeda išreikšti, kaip mes jaučiamės: „Šiandien esu pavargusi(-ęs), aš nežaisiu.“

Kodėl ribos ir taisyklės yra būtinos?

Vaikai, atėję į šį pasaulį, nežino jame galiojančių taisyklių, kas yra saugu, kas nesaugu, ką galima daryti, o koks jų elgesys bus nepriimtinas ar net pavojingas, todėl tėvai privalo vaikams nubrėžti tinkamas ribas ir nustatyti taisykles. Visi kūdikiai, tik atėję į šį pasaulį, yra egoistai ir antisocialai, t.y. natūraliai pirmiausia galvoja apie savo poreikių patenkinimą. Ir jei tėvai negeba ar nenori nubrėžti tam tikrų taisyklių ar ribų, vaikai gali visą gyvenimą likti sutrikusio elgesio, negebėti prisitaikyti prie visuomenėje galiojančių normų.

Ribos ir taisyklės vaikui padeda orientuotis šiame gyvenime, sukuria saugumą. Vaikams, kurie augo be taisyklių arba taisyklės buvo neaiškios, per dažnai kintančios, dažniausiai yra sunku pritapti ugdymo įstaigose, susirasti draugų, mokytis. Tarkim, jei vaikui namuose buvo leidžiama eiti miegoti kada jis nori, valgyti ką nori ir kada nori, tokiam vaikui bus sunku adaptuotis prie darželyje galiojančių taisyklių.

Ribos tiek mums, tiek vaikams yra svarbios. Jos užtikrina saugumą ir aiškumą, o vaikams tai yra ypatingai apie teisingą atsakomybės kiekį. Vaikui, kurio gyvenime nėra ribų, susidaro vaizdas, kad šiame dideliame ir neaiškiame pasaulyje jis pats turi nuspręsti, kas yra gerai, o kas ne. Ir tai yra per didelė atsakomybė mažam vaikui. Todėl jis nuolat grįš ir grįš prie tų klausimų, kurie neapibrėžti ir neaiškūs. Jis tikrina ribas, siekdamas išgauti iš tėvų (ar kitų vyresniųjų) atsakomybės už šias taisykles, pagal kurias veikia pasaulis, prisiėmimą ir parodymą jam.

Ribos - tai kaip tilto turėklai tamsią, darganotą, rūko apimtą naktį. Važiuojant per tiltą, kuris neturi turėklų, tokiu oru, jausitės nesaugiai, važiuosite lėtai. O matydami turėklus, jausitės kur kas aiškiau, lengviau, saugiau. Labiau pasitikėsite savimi ir galėsite padidinti greitį.

Ugdymas neretai tampa savo taisyklių primetimu. Pamirškite tai. Specialistė neneigė, kad ribos vaikų ugdyme išties yra reikalingos, nes tai svari pagalba tėvams parodant vaikui, kas mūsų visuomenėje, šeimoje yra priimtina, o kas ne. Tačiau pasiūlė pirmiau išbandyti kitus būdus. „Aš būčiau linkusi prie nuomonės, kad tų ribų vaikų ugdyme būtų kuo mažiau, bet tik dėl to, kad yra efektyvesnių būdų, kaip galima vaiką išmokyti vienokių ar kitokių dalykų? - sakė V. Ivaniukaitė. - Jeigu vaikas kažką daro netinkamai, pavyzdžiui, nesusitvarko kambario, neparuošia namų darbų, labiau kviesčiau pirmiausia savęs paklausti: kaip galiu tam vaikui padėti išmokti, padėti suprasti? Nes tai, kas mums savaime suprantama, vaikams - nebūtinai.“

Ribų brėžimas pagal vaiko amžių

Ribos brėžiamos nuo pat mažens. Tai yra nuolatinis vaiko elgesio stabdymas, kuris ir yra riba. Pavyzdžiui, atitraukus kūdikio ranką, kai jis peša plaukus ir pasakius „Man skauda“, jau yra riba. Tačiau svarbu, kad jos atitiktų vaiko amžių ir prigimtį.

Kūdikiai ir mažyliai (iki 4 metų)

Tik pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais elgesio taisyklės nėra reikalingos, nes tuo periodu svarbiausia yra kuo greičiau patenkinti vaiko poreikius, taip užtikrinant jam fizinį ir psichologinį saugumą, o kai vaikas tampa vis labiau savarankiškas, elgesio taisyklės turi atsirasti. Žinoma, jos turi atitikti vaiko amžių.

Iki penkerių metų vaikai taisyklių nesupranta tiesiogiai ir savo elgesį reguliuoja pagal tai, kaip reaguoja arba seniau į tokį elgesį reaguodavo suaugęs žmogus, pvz.: vaikas ima pilną saują saldainių ir tuo pačiu metu stebi mamos veidą, kad galėtų nuspėti jos reakciją. Su vaikais iki 3-4 metų, ypač su mažyliais (todleriais), būtina labai nuleisti lūkesčius, kad jie prisimins ir laikysis ribos. Vaikai iki apytiksliai 18 mėn. dar apskritai yra negebantys suvokti taisyklių ir jų tęstinumo. Jiems tiesiog nesusijungia, kad jei šią akimirką negalima krapštyti rozetės, tai to daryti negalima ir po minutės. Šis gebėjimas vystosi palaipsniui.

Jeigu mažametis yra labai judrus, ar prašymas/reikalavimas mažiau dūkti, bėgioti, „lipti galvom“ yra per griežtas ir varžo vaiko prigimtį? Elgesio taisyklės ir ribos turi atitikti vaiko prigimtį, o vaikai, priešingai nei suaugę žmonės, pavargsta ramiai sėdėdami, o ne aktyviai judėdami. Todėl būtų efektyviau vaikui suteikti galimybę saugiai, tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku patenkinti savo poreikius, o ne tuos poreikius ignoruoti ir bandyti visaip tramdyti „neklaužadą“, pvz.: jei atėjo laikas miegoti pietų miego, bet vaikas dar nėra pakankamai fiziškai pavargęs, galime arba mėginti jį per prievartą migdyti, arba liepti dar pabėgioti, padaryti pritupimų, pašokinėti, taip vaikas greičiau fiziškai pavargs, „išsikraus“ ir lengviau užmigs.

Ikimokyklinukai (nuo 5 metų)

Nuo penkerių metų vaikai jau geba tiesiogiai suprasti, kokios elgesio taisyklės kokioje vietoje galioja ir kad jų laikytis reikia. Nuo tokio amžiaus vaikas labai jautriai reaguoja, jei jis pats ar kažkas kitas pažeidinėja taisykles, skundžia vieni kitus tėvams ir darželio auklėtojoms. Tačiau jei iki penkerių metų mes vaikui nebrėšime jokių ribų ir auginsime be taisyklių, tada paaugęs jis greičiausiai negebės tų taisyklių laikytis.

Paaugliai

Itin sudėtinga situacija dažniausiai būna su maištaujančiais paaugliais. Pirmiausia ką reikėtų padaryti, kai vaikas tampa paaugliu, tai susėsti su juo ir iš naujo aptarti taisykles, nes tai, kas tinka trimečiui ar septynmečiui, nebetinka keturiolikos ar šešiolikos metų paaugliui. Vaikui augant taisyklės turi keistis, o ribos platėti. Turime paaugliui suteikti daugiau laisvės ir atsakomybės už savo elgesį, o tėvai dažnai tą pamiršta padaryti, kas paskatina paauglių maištavimą.

Kitas dalykas, ką tėvai turi aptarti su paaugliu, tai kokios jo laukia drausminimo priemonės, jei jis nesilaikys nustatytų elgesio taisyklių. Drausminimo priemonės turi būti iš anksto aptartos ir gerai žinomos paaugliui. Skirtingam vaikui, kaip ir paaugliui, tinkamos yra skirtingos drausminimo priemonės, vienus labiau veikia dienpinigių sumažinimas, o kitus kompiuterio ar telefono apribojimas. Paauglystė itin jautrus raidos periodas, susijęs su dideliais pokyčiais bei emocinėmis įtampomis. Formuojasi vaiko asmenybė, savivertė bei vertybės. „Šiame raidos etape itin jautriai reaguojama į kritiką ar atstūmimą, todėl labai svarbus abipusis pasitikėjimas - kai tiek tėvai pasitiki vaiku, tiek vaikas pasitiki tėvais,“ - teigia specialistė G. Gutauskienė.

G. Gutauskienės teigimu, tėvai, rodydami empatiją bei mokydami atpažinti jausmus, padeda paaugliui geriau suprasti save ir kitus, taip jam tampa lengviau tvarkytis su patiriamu stresu, santykiais. Labai svarbu ne kontroliuoti paauglį, bet skatinti jį priimti savarankiškus sprendimus. Tada paauglys pats saugiau mokosi prisiimti atsakomybę, ne bijodamas, o suprasdamas.

Kaip veiksmingai nustatyti ribas ir taisykles?

Kaip brėžiame ribas?

• Išsakydami, koks elgesys yra priimtinas, o koks ne. Trumpom, aiškiom instrukcijom, ne moralais, dūsavimais ir išvedžiojimais: „katino nemušk, katiną glostyk su rankyte“.
• Rodydami pavyzdį ir modeliuodami tinkamą elgesį patys (glostydami aukščiau minėtą katiną savo ranka).
• Stabdydami netinkamą elgesį ne tik žodžiais, bet ir savo veiksmais (fiziškai įsiterpiant, švelniai patraukiant / atitraukiant - paimant vaiko rankytę, kuri trinktelėjo katinui, ir braukdami ja per katino kailį).
• Nurodydami (ir jei reikia parodydami), kuo pakeisti netinkamą elgesį ar veiksmą. Formulė yra „nedaryk to -> daryk tą arba tą“, čia esmė, kad būtų kuo pakeisti netinkamą elgesį ir vaikas neliktų su vakuumu, kai kažko tik negalima, o ką galima - neaišku.
• Empatiškai priimdami su ribos atsiradimu kylančias emocijas ir nepasitenkinimą (ir vis tiek laikydami ribą): „suprantu, kad tu labai pyksti, tačiau neleisiu tau manęs skriausti. Taip, tikrai pikta, kad jau reikia eiti namo, tau būtų smagu dar pažaisti.“
• Kalbėdamiesi apie tinkamo elgesio vertybinį pamatą ne tik čia ir dabar, bet ir kituose kontekstuose, atrasdami pavyzdžių, sąsajų, palyginimų.
• Derindami nuoseklumą ir lankstumą. Dažnai girdžiu, jog tam, kad ribos „veiktų“ jos turi būti stabilios ir jokiais būdais nekintančios. Taip, sutinku, ypač tais atvejais, kas liečia vaiko, kitų ar aplinkos saugumą, sveikatą ir kažkokius esminius moralinius, vertybinius dalykus. Kitais atvejais gyvenimas yra per daug kintantis, dinamiškas ir spalvotas, kad galėtume nuolat vadovautis tam tikromis tomis pačiomis taisyklėmis. Jos kinta mumyse ir mūsų suvokime taip pat - svarbu reaguoti. Ir tas nuoseklumo ir lankstumo sužongliravimas yra tikras menas!

Tėvų sutarimas ir lankstumas

Pirmiausia, prieš nubrėžiant vaikui ribas, būtų gerai susėsti abiems tėvams ir apgalvoti tokius tris dalykus: kokio vaiko elgesio niekada negalėsite toleruoti (pvz.: toks elgesys, kuris yra pavojingas pačiam vaikui ar aplinkiniams - mušimasis, žaidimas su peiliais ir pan.), dėl kokio vaiko elgesio galima vaikui derėtis (pvz.: Jūsų vaiko apetitas yra geras ir Jūs galite kartais leisti jam prieš pietus suvalgyti saldumyną) ir kokių taisyklių ar ribų laikymasis Jums nėra svarbus (pvz.: Jums nėra labai svarbu, kad namuose būtų ideali tvarka ir Jūsų nelabai erzina vaiko išmėtyti daiktai). Taigi, pagal tokius pamąstymus ir nubrėžiate vaikui ribas: labai griežtas, kur nėra kompromisų, kur galima pasiderėti ir į ką nekreipsite dėmesio, nes jei augindami vaiką bandysime sukontroliuoti viską, greitai pavargsite ir Jūs, ir vaikas.

Be to, taisyklės vaikui turi būti paaiškinamos tada, kai ir tėvai, ir vaikas yra ramūs ir geros nuotaikos. Ribos nebūtinai turi būti tokios griežtos. Pavyzdžiui, kaip riba gali kisti? Įprastomis dienomis mūsų nubrėžtos ribos gali drausti vaikams valgyti saldumynus. Tačiau šventės metu ši riba gali tapti lankstesnė - leidžiame daugiau. Tačiau jei kyla kokių nors nesusikalbėjimų, pavyzdžiui, jei tėtis sako, kad per savaitę galima suvalgyti 10 saldainių, o mama - kad tik 2, tuomet sudedame, padaliname iš dviejų ir galbūt šeimoje tegul būna leidžiama suvalgyti 6 saldainius, - patarė V. Ivaniukaitė. - Bet ribos pas močiutę, mokykloje, darželyje, būrelyje tikrai gali būti skirtingos, ir vaikas nepasimes. Jau vienerių metų mažylis puikiai žino, pas ką geriau eiti - pas mamą ar tėtį, jei nori ko nors saldaus ar kažko kito.

Vaikai tikrai labai geba gerai prisitaikyti, todėl, tarkim, darželyje elgiasi vienaip, nes ten yra vienos taisyklės, o kai grįžta namo, labai dažnai paleidžia visas emocijas, nes prie tėvų yra visai kitas pasaulis. Tai labai sveikintina, nes ir mes, suaugusieji, turime prisitaikyti prie įvairiausių aplinkų, pavyzdžiui, kaip mes dūksim namie ir kaip elgsimės darbe. Tai taip vaikai mokosi nuo mažų dienų. Ir tos skirtingos ribos yra savaime suprantamas dalykas. Tik mamai ir tėčiui būtų labai gerai, kad jos bent šiek tiek susivienodintų, jeigu kalbame apie tokius esminius dalykus, kaip dienos rutina, leidžiamų saldumynų kiekis, ekranų laikas ar pan.“ Jeigu vis dėlto šeimoje susitarti sekasi sunkiai, specialistė siūlo... pasirašyti sutartį. Tai labai veiksminga priemonė.

Teigiami raginimai vietoj draudimų ir vizualinės priemonės

Norint, kad vaikas laikytųsi tam tikrų taisyklių, V. Ivaniukaitė rekomenduoja draudimus visada pakeisti teigiamais raginimais. „Tai, ką sakote, kad daryti negalima (negalima svetainėje valgyti ledų!), perverskite į tai, kas galima (gali poniškai atsisėsti ir ledus suvalgyti virtuvėje), - patarimu dalijosi laidos pašnekovė. - O jei išbandę visus A, B, C matome, kad jau viskas, reikia brėžti ribą, tuomet reikia aiškiai iškomunikuoti vaikui, koks mano lūkestis, kokia sąlyga, kaip susitarėm. Taigi labai aiškiai pasakykite, be jokių pamokslų: mes svetainėje ledų nevalgome.“

„Labai rekomenduoju naudoti vizualus - pasiimkite paprastą popieriaus lapą, surašykite ten dienas nuo pirmadienio iki sekmadienio ir, tarkim, ties antradieniu ir šeštadieniu nupieškite saldainį, tada užkabinkite lapą ant šaldytuvo - ir visiems viskas bus aišku. Tas vizualas juodo ant balto daro stebuklus!“ - rekomendavo V. Ivaniukaitė.

Ribų brėžimo principai pagal amžių

Kaip elgtis vaikui nesilaikant taisyklių ir suvaldyti emocijas?

Jei vaikas nesilaiko taisyklių, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti priežastis: ar vaikas supranta taisykles, ar jis yra pajėgus tų taisyklių laikytis, kas paskatina jį tų taisyklių nesilaikyti ir kokią naudą vaikas gauna iš to, kad sulaužo vieną ar kitą taisyklę, pvz.: gauna dėmesio iš tėvų. Kai žinome šią informaciją, tada galime veikti toliau: aiškinti vaikui taisykles, jas koreguoti pagal vaiko poreikius ir galimybes, užkirsti kelią taisyklės pažeidimui arba netinkamu elgesiu siekiamo vaiko tikslą patenkinti kitais būdais (pvz.: kasdien vaikui skirti dėmesio nelaukiant, kol jis pasielgs netinkamai).

Empatinis priėmimas ir nuoseklumas

Ribų auklėjant vaikus nereiktų griebtis ten, kur prasiveržia emocijos, sako specialistė. Reikšti emocijas visiškai natūralu, ypač tėvystėje, o vaikų emocijos šokinėja aukštyn-žemyn, mat jie dar neturi savikontrolės. „Kaip mes, tėvai, supykę labai dažnai šaukiame, taip vaikai, ypač maži, turi labai primityvius būdus garui nuleisti - spirti, kąsti, klykti, peštis ir pan. Ir čia mes turime vaikams padėti.“

„Pavyzdžiui, tokia situacija: sesuo iš pykčio trenkė mažesniam broliui. Ką mes galime padaryti? Blogiausia, jei primestume pasekmes - nebeleistume jai žaisti, dar blogiau - išvarytume į kitą kambarį arba eitumėme guosti tik brolį, taip ir palikę sesę nuošaly. Kai vaikas ištransliuoja savo emociją, kad ir netinkamais būdais, tai tėvai turėtų būti tie, kurie ateina ir sako: nepavyko? Gerai, ateik, pažiūrėsim, kaip galime padirbėti, kaip tą pyktį išleisti, kaip galime pasimokyti, kad kitą kartą tai padarytum tinkamai“, - kalbėjo V. Ivaniukaitė.

Užbrėžus ribą, tikėtina, sulauksite daug vaiko jausmų: verkimo, pykčio, bandymo muštis. Priimkite vaiko emocijas: Tai esminis žingsnis. Plaunant rankas, mes priimame vaiko jausmus: „Aš girdžiu, kad tau nepatinka šiandien plautis rankų, aš girdžiu, kad tu nenori. Bet aš bijau tų bakterijų, kurias parsinešei iš lauko, todėl turiu jas nuplauti.“ Šis priėmimas užtikrina, kad vaikas jaučiasi išgirstas, nors ir mama/tėtis vykdo ribą per prievartą.

„30. Tiek knygų perskaičiau apie vaikų auklėjimą/auginimą. Ir nei vienoje nebuvo taip aiškiai pasakyta esmės, kurią radau Y Tėvai mokymuose tėvams. Labai puiku, kad viskas ką mokote yra praktiška, pritaikoma. O smagiausia, kad tai pritaikoma ne tik mažiems.“ - pasakoja viena mama.

Skatinimas ir drausminimas

Tam, kad vaiką išmokytume laikytis nubrėžtų ribų, yra svarbūs 3 dalykai. Pirma, mes patys turime laikytis sutartų taisyklių ir ribų, t.y. rodyti vaikams tinkamą pavyzdį (pvz.: vaiką mokiname nemeluoti, o kai nusiperkame brangius batus, vaikui sakome: „tu tik tėčiui nieko nesakyk“). Antra - už tinkamą elgesį vaikai turi būti apdovanojami, o už netinkamą - sudrausminami. Vien skatinimas be drausminimo ar vien drausminimas be apdovanojimo nebus veiksmingas. Trečia - užsitarnauti apdovanojimai negali būti atimti dėl netinkamo elgesio, t.y. skatiname vienais dalykais, o drausminame kitais (pvz.: jei vaikui už tam tikrų taisyklių laikymąsi duodame saldainį, jo atimti negalime, kai jis padaro kokį prasižengimą. Už prasižengimus galime taikyti kitokias nuobaudas, tarkim neleidžiame tą vakarą žiūrėti filmuko).

Maži prizai už taisyklių laikymąsi geriau, kad būtų nematerialūs daiktai, o smagus laiko leidimas su vaiku, pvz.: pasivaikščiojimas, apsilankymas baseine ir pan. Tačiau piktnaudžiauti prizais nereikėtų. Kai tėvai persistengia vaiką skatindami daiktais, dažnai sulaukia klausimo „O kas man už tai?“ arba „Nedarysiu tol, kol...“. Prizai reikalingi tada, kai įvedame vaikui naują taisyklę arba kai kažko vaikui laikytis yra labai sunku.

Dažniausios klaidos nustatant ribas

Didžiausios tėvų daromos klaidos, susijusios su taisyklėmis ir ribomis vaikui: tėvas ir mama naudoja skirtingas taisykles, tai, ką leidžia vienas tėvas, kitas draudžia. Tokiu atveju vaikui labai sunku susigaudyti, kaip jis turėtų elgtis. Blogiausia, jei šeimoje vaikams taikomos ribos išsiskiria - tėtis leidžia daugiau, mama mažiau arba atvirkščiai.

Būna ir taip, kada tėvai laikosi vienodų taisyklių, bet seneliai išreguliuoja ribas, pvz.: namuose galioja taisyklė pačiam susitvarkyti savo kambarį, vaikas to nedaro, tai močiutė, gailėdama anūkėlio, sutvarko kambarį už jį. Kai tėvai nustato pernelyg griežtas ribas, tada vaikas išgyvena bejėgiškumo ir suvaržymo jausmą. Gali netgi atsirasti baimė suklysti. Tačiau kai taisyklių ir ribų namuose visai nėra, tada vyrauja chaosas ir nesusipratimai. Taigi patarčiau tėvams įvesti protingas ribas ir taisykles tiek vaikams, tiek sau.

Pozityvioji tėvystė ir tėvų savijauta

Kaip auklėti vaiką be bausmių, bet išlaikyti aiškias ribas? Kaip reaguoti į stiprias emocijas, kai patys jaučiamės pavargę? Daugelis tėvų ieško būdų, kaip kurti ryšį su vaikais, išlaikyti drausmę ir kartu auginti savarankišką, pasitikintį savimi žmogų. Tačiau kasdienybėje tai ne visada paprasta.

Vaikų ir paauglių psichologė Irma Ratautienė akcentuoja, kad pozityviai tėvystei labai svarbūs principai yra aiški struktūra, ribos, nuspėjama rutina ir loginės pasekmės. „Vietoje bausmių pozityvioji disciplina skatina vaiko savarankiškumą, kuris ugdo pasitikėjimą savimi ir didina atsparumą. Svarbiausias tikslas - auginti žmogų be kontrolės, bausmių ar žeminančių priemonių“, - pabrėžia G. Gutauskienė.

G. Gutauskienė pabrėžia, kaip svarbu priimti visas vaiko emocijas: „Kai priimamos visos jaučiamos emocijos, mokomasi atpažinti kylančius jausmus, tampa lengviau tvarkytis su įtampa.“ Psichologės teigimu, natūralu, kad tiek vaikai, tiek tėvai gali jausti įvairias, netgi intensyvias ir sunkias emocijas. Labai svarbu stebėti save, atpažinti savo jausmus ir mintis. Kita vertus, dažnai būna taip, kad kai vaiko elgesys netinkamas, sunku išlikti ramiems dėl jaučiamo nuovargio. Todėl itin svarbu pasirūpinti savimi.

Pozityvi tėvystė, psichologės nuomone, ne taisyklių rinkinys, o gyvenimo filosofija, kuri visų pirma remiasi savistaba. „Tai ne pasiektas tobulumas, tai procesas. Visi vaikai elgiasi netinkamai, visi tėvai daro klaidų, tad tobulėjame stengdamiesi.“ G. Gutauskienė primena, jog pozityvi tėvystė nereiškia, kad vaikas nuolat turi patirti tik džiugias akimirkas. „Tėvai pripažįsta vaiko emocijas, tačiau elgesys yra koreguojamas ir to svarbu nepamiršti,“ - pabrėžia ji. „Ribos suteikia vaikui saugumo jausmą, nes vienas esminių principų yra tas, kad vaikas jaučiasi mylimas ne tada, kai jam viskas leidžiama, o kai tėvai moko suprasti pasekmes, kas yra priimtina, o kas ne. Ribos, brėžiamos švelniai, su meile ir šiluma, vaikui padeda suprasti, kad jis yra mylimas net tada, kai klysta,“ - sako G. Gutauskienė.

Tėvų teisės ir apsauga nuo perdegimo

Nepaisant tam tikrų kasdienybėje naudojamų technologijų teikiamų privalumų, šiuolaikiniai tėvai turi be galo daug įvairiausių pareigų ir atsakomybių, susijusių su jų vaikais. Šių pareigų įgyvendinimas užima tiek daug tėvų laiko ir energijos, kad vis dažniau susiduriama su reiškiniu, psichologų įvardinamu kaip „perdegimas tėvystėje“ (angl. parental burnout). Taigi šių laikų skubančiame, veiklos ir užduočių perpildytame pasaulyje, vaikams kaip niekada reikalingi emociškai ir fiziškai savimi besirūpinantys tėvai. Kad nepaskęstume pareigų vaikams ir perfekcionizmo jūroje, turime sąmoningai įsivardinti sau, kokios yra mūsų kaip tėvų teisės.

Šiame straipsnyje pateikiamos konkrečios šešios tėvų teisės emociniame lygmenyje:

• Teisė skirti laiko sau: tai gali būti ir neilgas laiko tarpas, tačiau jis turėtų būti periodiškas, kiek įmanoma pastoviu laiku ir nepertraukiamas - bent pusvalandis ar valanda per dieną, kada jūs neturite nieko daryti dėl kitų, o tiesiog ilsitės ir darote tik tai, ką tuo metu jums gera daryti. Dažnai šio suplanuoto ir į dienotvarkę įtraukto poilsio pradžioje užsiėmusiems tėvams tenka laikytis, kad neimtų tvarkyti kokių neužbaigtų reikalų, niekaip nesulaukiančių savo eilės. Tačiau, kaip vėliau paaiškėja, skiriant šį laiką tik sau, visi kiti dienos darbai ir įsipareigojimai pavyksta greičiau ir sklandžiau.

• Teisė puoselėti santykius su sutuoktiniu ir draugais: tai yra ne tik teisė, bet ir tam tikra rūpesčio savimi, kad neperdegtumėte kaip tėvai, pareiga. Laikas dviese su sutuoktiniu labai efektyviai „papildo“ emocinių jėgų bagažą ir sustiprina šeimą. Vienas itin svarbių įgūdžių, kurį galite modeliuoti savo vaikams, labai praversiantis jiems ateityje: tai mokėjimas paprašyti pagalbos. Nedvejodami paprašykite pagalbos pasirūpinti vaikais artimuosius ir tuo metu skirti laiką tik savo vyrui/žmonai, taip pat ir draugams. Gal ir paradoksalu, bet tai pagerins jūsų santykius ne tik su partneriu, bet ir su vaikais, kadangi pasirūpinę savo santykiu su vyru/žmona, patenkinę savo bendravimo su suaugusiais poreikį, labiau džiaugsitės savo vaikais.

• Teisė į privatumą: tėvai turi teisę ir pareigą ginti savo privatumą nuo vaikų - pradedant privačiu nuėjimu į tualetą ar dušą (suprantama, tai priklauso ir nuo vaiko amžiaus, tačiau net ir nuo mažo amžiaus galima vaiką po truputį pratinti prie šios jūsų asmeninės ribos). Baigiant jūsų individualiais poreikiais, pavyzdžiui, jei jūs turite poreikį ryte išeiti trumpam pasivaikščioti ar atlikti kažką, kas jums svarbu, būnant vieni - darykite tai, net jei jūsų vaikas labai meiliai ar atkakliai prašo tuo metu būti kartu su jumis. Jam/jai tikrai viskas bus gerai likus kuriam laikui tik su tėčiu/mama ar kitu prižiūrinčiu suaugusiuoju.

• Teisė turėti pomėgius ir veiklas atskirai nuo vaikų: jūs neprivalote į visas savo veiklas ir pomėgius įtraukti vaikų. Kaip ir brėždami kitas svarbias ribas, jūs tikrai galite pasakyti „ne“ vaikui, jei tai yra ta veikla, kuri jums asmeniškai svarbi ir reikalinga bei kurioje vaiko dalyvavimas jums keltų diskomfortą. Apsaugokite savo vaiką nuo to apmaudo ir tam tikro pasidygėjimo jausmo, kuris gali kilti nenorom atsisakant jums svarbių pomėgių ar bandant kompromisiškai išgyventi nepatogumus, įtraukus į savo veiklą ir vaiką. Kaltės jausmams nuraminti, įsivardinkite, kada ir kur laiką leidote su vaikais, įtraukėte juos į bendras veiklas arba ateičiai susiplanuokite veiklas kartu su vaikais, kad šioje srityje atrastumėte balansą. Taip pat tokiu elgesiu vaikams modeliuosite labai svarbų įgūdį: pasakyti „ne“, apsaugant savo ir kito tarpusavio santykius nuo apmaudo ir susierzinimo.

• Teisė į pagarbą asmeniniams daiktams: tėvai turi teisę ir pareigą atsižvelgti į savo asmenines ribas ir jausmus ir neduoti vaikui imti daiktų, kurių jie nenori, kad vaikas imtų. Viduje iškylantis susierzinimo jausmas yra signalas, į kurį būtina atsižvelgti ir iškart, kuo anksčiau, vaikui nubrėžti ribą aiškiai ir užtikrintai pasakant, kad to daikto imti negalima. Netgi jei anksčiau leisdavote kraustyti tą spintelę, bet šiandien jaučiate, kad nenorite vėl iš naujo jos tvarkyti, tikrai turite teisę ir pareigą pasakyti vaikui „ne“. Ir ramia sąžine priimti jo natūralų nepasitenkinimą ir neigiamas emocijas. Elgesio ribą vaikui svarbu nubrėžti kuo anksčiau, kol dar jūsų neapėmė pyktis ir apmaudas, kurį jaučiant efektyviai ir ramiai brėžti ribas tampa labai sunku.

• Teisė klysti ir mokytis: svarbu pirmiausiai įsisąmoninti savo natūralų ir, tikiu, dažnai iškylantį kaltės jausmą, tuomet atsižvelgti į tai, ką jausmas nori jums parodyti, pasakyti, ir, galiausiai, judėti pirmyn, ilgai nepasilikti tame kaltės jausme. Labai dažnai, jei jaučiame kaltę ir pasiliekame tame jausme, šis jausmas ima griauti tai, ką iki šiol kūrėme: imame nuolaidžiauti vaikui, neišlaikome elgesio ribų, tampame nenuoseklūs savo nustatomose taisyklėse, imame pernelyg aukoti savo asmeninius poreikius ir tai atveda į dar didesnį kartėlį. Kai iš tiesų mums tiesiog reikia palaikyti save, atleisti sau ir judėti pirmyn. Tėvystėje svarbu progresas, bet ne tobulumo siekimas. Jei jūs kaip tėvai progresuojate, mokotės iš klaidų - to užtenka. Progresas gali būti ir toks, kaip mano mėgstama autorė Janet Lansbury sako: du žingsniai į priekį, vienas atgal. To užtenka. Svarbu vis tiek stengtis eiti į priekį.

tags: #mamai #truksta #motinyste #igudziu #ribu #taisykliu

• pakabinamos darbo aikštelės ir lopšiai: paskirtis ir naudojimas
• Išsamus vadovas apie vaiko priežiūros atostogas
• kaip Eglė Andreikaitė atšventė savo 27-ąjį gimtadienį
• Sužinokite apie vienkartines pirštines kūdikių priežiūrai
• "Alksniukas" darželis: ugdymas ir priežiūra Tauragėje