Kūdikio motorinė raida: nuo užpakaliuko kėlimo iki pirmųjų žingsnių ir kaip išvengti sutrikimų
Kūdikio raida yra dinamiškas procesas, kupinas naujų atradimų ir pasiekimų. Tėvams svarbu suprasti šio proceso eigą ir žinoti, kaip tinkamai palaikyti mažylio vystymąsi, atpažinti galimus sutrikimus ir jų išvengti. Kūdikiai ne tik gimsta turėdami įvairių sutrikimų, bet juos gali įgyti jau augdami.
Motorinės raidos sutrikimų prevencija
Raidos sutrikimų atsiradimą gali lemti įvairūs veiksniai, dažnai ir netinkamas tėvų elgesys, ypač tais atvejais, kai kūdikiai ilgą laiką praleidžia gulėdami vienodoje padėtyje, yra netaisyklingai nešiojami, per anksti vertikalizuojami, ne laiku įdedami į pagalbines priemones.
Svarba keisti kūdikio padėtis
Taisyklingam kūdikio vystymuisi labai svarbus yra kūno simetriškumas. Naujagimis gimsta asimetriškas, jo galva būna pasukta į vieną arba kitą pusę. Nuo galvos pasukimo priklauso visa kūno padėtis bei liemens, galūnių judesiai. Jeigu kūdikis nuolat guli pasukęs galvą į vieną pusę, priešingos pusės galūnės taip pat visada būna sulenktos, tos pačios pusės ištiestos, tokiu atveju formuojasi kaklo, liemens asimetrijos, kaukolės deformacijos. Dėl to labai svarbu kiekvieno valgymo, miegojimo, budrumo, nešiojimo metu keisti padėtis. Naujagimius reikia guldyti įvairiai: ant nugaros, keičiant galvugalio puses; ant šono, fiksuojant atramas iš priekio ir nugaros.
Trijų mėnesių neturintį kūdikį rekomenduojama nešioti tik horizontaliai, nes kaklo raumenys dar nėra aktyvūs. Vertikaliai nešiojamo kūdikio galva nusvyra į vieną ar kitą pusę, atsiranda asimetriška laikysena, kuri išryškėja kūdikiui pradėjus gulėti ant pilvo, o vėliau ir sėdėti. Vertikaliai nešioti kūdikį galima tada, kai jis jau sugeba išlaikyti galvą tiesiai, vidurio linijoje. Nešioti reikėtų atrėmus kūdikio nugarą į save, kad sunkioje padėtyje stuburas turėtų atramą, galva būtų ne pasukta, o laisvai judėtų, stebėtų aplinką. Kojas reikėtų prilaikyti, jos turėtų būti pakeltos link pilvo, kad nekabėtų.
Nereikėtų piktnaudžiauti pagalbinėmis priemonėmis
Didelę įtaką kūdikio raidos sutrikdymui gali turėti pagalbinių priemonių naudojimas. Tai įvairūs gultukai, automobilinės kėdutės, netinkami vežimėliai, maitinimo kėdutės, nešioklės, šokliukai, vaikštynės ar stumdukai. Svarbu paminėti, kad gultukai gali turėti įtakos dėmesio sutrikimams vėlesniame amžiuje, kalbant apie fizinę raidą - nesisupantys gultukai ribotą laiką nepakenks sveikam kūdikiui, kuris gulėdamas ant žemės jau sugeba taisyklingai apsiversti ant pilvo bei neturi kaukolės deformacijų.
Pirmus mėnesius vežant kūdikį automobilinėje kedutėje svarbu atsižvelgti į atramą galvai - kaklas turi būti išlaikomas tiesiai. Be to, automobilinėje kėdutėje kūdikis neturėtų praleisti pernelyg daug laiko, ji skirta tik kelionėms. Ilgas buvimas joje gali būti žalingas, nes išlaikoma „C“ formos stuburo padėtis. Vežimėliai, lopšiukai pirmaisiais gyvenimo mėnesiais turėtų būti dideliais ratais su gera amortizacija, nes šiuo laikotarpiu kaukolė yra labai jautri bet kokiai aplinkos vibracijai. Sportinę vežimėlio dalį geriausia pradėti naudoti tada, kai kūdikis sugeba apsiversti ant pilvo, suktis apie savo ašį simetriškai į abi puses ir gulėdamas ant nugaros moka tiesiai pakelti galvą.
Taisyklingų nešioklių taip pat nebūna. Būnant vienose - kabo kūdikių klubų sąnariai, kitose - klubų atvedimo kampas, apsikabinus tėvus, taip pat yra per didelis. Klubo sąnarys nuo gimimo yra 180°, per abi kojas turi pasiekti 120°. Jeigu nešiojamas neropojantis kūdikis, tiek nešioklės, tiek netaisyklingas nešiojimas atsukus kūdikį į save, gali sutrikdyti vystymąsi. Dėl to paaugęs vaikas gali turėti stuburo problemų. Maitinimo kėdutėse, klubų principas taip pat turėtų būti toks pat, kojos turi turėti atramą, nekabėti.
Ydingiausia priemonė - šokliukas. Ypač jeigu jis pradedamas naudoti per anksti, kai vaikas dar nesugeba pats taisyklingai atsistoti iš keturpėsčių pozicijos. Žalojami čiurnų, kelių, klubų sąnariai, stuburas. Ilgiau pašokinėjus, dar esant žemam raumenų tonusui, būdingi ir šonkaulių lanko pakitimai net kaulų augimo zonos pažeidimai. Vaikštynės buvo atrastos Amerikoje, jos yra skirtos neįgaliems vaikams, kurie negali vaikščioti, bet turi poreikį vertikalizuotis ir judėti kaip moka. Daugelyje šalių vaikštynės jau yra uždraustos. Vaikai, kaip ir vedžiojami už abiejų rankų, taip ir vaikštynėje juda netaisyklingai, palinkę į priekį, nepakankamai naudodamiesi liemens raumenimis. Kūdikis turėtų atsistoti, eiti pristatomu žingsniu į abi puses, išmokti pasileidus viena ranka atlikti stuburo rotaciją, pasiimti daiktą ir pasileisti. Kūdikis turi mokėti kristi. Einant vaikštynėje ar su stumduku, pasikeičia gravitacijos kampas, vaikai pasilenkia į priekį, pakelia pečius, pasistiebia arba atsistoja plačiai, keliai eina į vidų, pėdos į žemę remiasi vidiniais kraštais.
Reikia nepamiršti, kad bet kokia trumpą laiką naudojama padėtis jokių patologijų neturinčiam kūdikiui nepakenks. Visgi svarbu nepiktnaudžiauti, kad netinkamoje padėtyje kūdikis nepraleistų pernelyg daug laiko ir jokia pagalbinė priemonė nevaržytų laisvo taisyklingo kūdikio judėjimo ant žemės.
Bendrieji raidos požymiai, rodantys, kad reikia atkreipti dėmesį
- Silpna galvos kontrolė virš 3 mėn. (neišlaiko ar silpnai laiko galvą gulimoje bei vertikalioje padėtyje).
- Suglebęs (hipotoniškas) kūdikis, vangiai kelia galūnes, sunku keisti padėtį.
- Kūdikio rankos ir/ar kojos yra labai įtemptos ir juda labai mažai.
- Vaikas lošiasi atgal (padidėjęs galūnių ar nugaros tiesiamųjų raumenų tonusas).
- Kiekvienas judesys reikalauja labai daug pastangų ir dėl to kūdikis labai sudirgęs, neramus, negali atsipalaiduoti.
- Patologiniai ar laiku neišnykę refleksai.
Kūdikio motorinė raida pagal mėnesius
Kūdikio raida jums turi būti kaip gairė ar paruoštukė, padedanti suprasti, ką mažylis turi daryti tam tikru laikotarpiu. Praktiškai būna kitaip nei rašoma vadovėliuose, visi vaikai skirtingi - vieni tam tikrus dalykus pradeda daryti anksčiau, kiti vėliau, todėl siūlyčiau nesijaudinti.
Pirmieji mėnesiai: Pamatų klojimas
Naujagimio ypatumai
Naujagimis gimsta su fiziologine fleksine kūno padėtimi, kas reiškia normalų padidėjusį lenkiamųjų raumenų tonusą. Jo stuburas yra išgaubtos C raidės formos. Dėl to labiau dominuoja asimetriniai kūno judesiai. Dominuoja tokie refleksai: Galanto, asimetrinis toninis kaklo, Babinskio, Moro, ieškojimo, Babkino, griebimo, automatinio ėjimo, šliaužimo ir kt.
Mama ir tėti, aš noriu būti myluojamas, bučiuojamas, nešiojamas, man čia viskas nauja. Man reikia jūsų artumo, tai leidžia jaustis saugiam.
2 mėnesių kūdikio judesiai
Nepaisant to, kad antrąjį ir trečiąjį gyvenimo mėnesį kūdikis vis dar labai daug miega, tačiau jau galime pastebėti kokia yra 2 mėnesių kūdikio raida ir judėjimas. Juk jis jau vis daugiau būdrauja ir galima stebėti žvalesnes jo reakcijas į aplinką. Tai yra laikotarpis, kuomet spontaninius judesius ima keisti valingi, paties vaiko kontroliuojami judesiai. Kai kurie kūdikiai jau pradeda siekti rankomis kelių ir taip, atranda ryšius tarp viršutinių ir apatinių galūnių. Jei pastebėjote tokį žaidimą, tai ženklas, kad mažylis jau labai greitai išmoks pasiversti ant šono, o vėliau ir ant pilvuko. Norėdami padėti kūdikiui greičiau išmokti vartytis, nepamirškite, kad labai svarbu retkarčiais pasiūlyti pažaisti ir padėtyje ant šono. Paguldytas ant pilvuko, šiuo laikotarpiu, kūdikis turėtų išmokti ne tik išlaikyti galvytę pakėlęs, bet ir pasidairyti aplink. Jei padėsite priekyje jo barškutį, jis be papildomų pastangų turėtų palenkti galvytę žemiau, kad geriau jį apžiūrėtų. Labai gerai jei mažylis nusprendžia žaisliuką pasiekti rankomis ir net prisitraukęs patyrinėti jį burnytėje.
3 mėnesių kūdikio galvos kontrolė ir nešiojimas
Buvimas ant rankų, taip pat nepaprastai svarbus mažylio judesių vystymuisi. Jei teisingai nešiosite savo kūdikį, t.y. prilaikomas ties pečiais, už pažastų ir dubens, trečiojo mėnesio pabaigoje kūdikis turėtų jau gana tvirtai laikyti galvą keičiant padėtis. 3 mėn. kūdikiui susiformuoja kūno vidurio linija. Kūdikį sodinant už rankyčių šis turi gebėti judesio metu nežymiai kilstelėti galvytę. Mama ir tėti, gulėti ant pilvuko man tikrai nelengva, bet po truputį, su pertraukėlėmis, paguldykit ir pagirkit mane. Pasakykit, koks (-ia) aš šaunuolis (-ė)!
Aktyvesnė raida: Vertimasis ir sėdėjimas
4 mėnesių: aktyvūs judesiai ir galvos kontrolė
Sodinamas už rankyčių kūdikis kelia galvą viso judesio metu. Šiuo amžiaus tarpsniu tėvai gali ir patys bandyti sodinti vaikutį už rankyčių, bet siūlyčiau nepiktnaudžiauti, nes mažyliai ima labai riestis į priekį, nori būti pasodinami ir sėdėti anksčiau laiko, o tai negerai. Nepradėkite skatinti kūdikio vartytis anksčiau nei 4 mėn. Iki 4 mėn. kūdikio galvos judesiai, rankų atrama, pirštų ir delno funkcija bei kojų pažinimas tampa vis aktyvesni. Kūdikį sodinant už rankyčių šis stipriai įsikimba, aktyviai lenkia ir kelia galvą bei lenkia galūnes viso judesio metu.
5-6 mėnesiai: Užpakaliuko kėlimas ir sėdėjimo pradžia
Mažylis jau geba gulėdamas ant pilvo sulenkti kojas per klubų sąnarius ir pakelti dubenį nuo pagrindo (kilnoja užpakaliuką). 6 mėn. kūdikis jau turėtų sėdėti savarankiškai, nugara būna gana tiesi, nes šlaunų tiesiamieji raumenys stabilizuoja dubenį, todėl kūdikio liemuo išsitiesia. Tačiau praktiškai retas 6 mėn. kūdikis sėdi visiškai savarankiškai. Sėdint kūdikio kojos plačiai išskėstos, šis pasėdi, bet svyra į priekį. Esant nepakankamai stipriems liemens lenkiamiesiems raumenims, mažylis griūva į priekį arba ant šono.
Judėjimo įvaldymas: Šliaužimas ir ropojimas
7 mėnesiai: Pirmieji šliaužimo bandymai
7 mėn. kūdikis gali bandyti šliaužti. Kūdikis darosi vis labiau nepriklausomas tyrinėtojas ir ieškotojas. Jo rankų judesiai ir pirštų bei delno funkcija tobulėja. Kūdikis labai domisi žaislais, smulkiais daiktais. Judėjimas ratu, šliaužimas ir padėčių keitimas tampa įprastais veiksmais. Apsauginė atramos reakcija sėdint (atgal) jau susiformavusi, kitaip tariant, atsirado pusiausvyra sėdint.
8 mėnesiai: Judėjimas ir kojų spirimas
Aštuntą mėnesį kūdikis po truputį pradeda judėti po namus pasirinkęs jam lengviausią būdą - šliaužia, ropoja, stumiasi, iriasi. Įsikibęs atsisėda. Dauguma aštuonių mėnesių kūdikių jau tvirtai sėdi, tačiau pačiam atsisėsti iš gulimos padėties dar nelengva. Vos paduosite mažyliui pirštus (į rankutę - po vieną pirštelį), kūdikis įsitvers ir atliks tarsi prisitraukimą ant skersinio - prisitrauks ir atsisės. Pasodintas kūdikis išsėdi tiesia nugara mažiausiai 5 sekundes. Neišlaikęs pusiausvyros jis nebegriūva atgal ar į šoną, kaip anksčiau, o sumaniai atsiremia rankutėmis prieš save. Žinoma, dar greitai pavargsta, tada nugara sukniumba, pečiai nusileidžia. Paguldytas ant pilvo, kūdikis iš visų jėgų stengiasi stumtis į priekį, bandymai judėti atrodo gana juokingai. Siekdamas žaislo, jis makaluoja rankomis, spiriasi kojomis, tiesia galvą ir nugarą pirmyn, „plaukia“. Kartais pavyksta pasisukti apie savo ašį ir pakeisti padėtį. Kai kurie čempionai jau mokosi šliaužti pirmyn arba atgal. Sugebėjimai gali būti labai individualūs ir neatitikti šliaužimo ar ropojimo normų, gal tai bus paties kūdikio atrastas būdas.
Kūdikis šiuo laikotarpiu vis greičiau ir tiksliau griebia daiktus, varto juos rankose, mikliai periminėja iš rankos į ranką, bando laikyti žaislą abiem rankomis. Anksčiau daiktą imdavo visu delnu, grubiai, o dabar vis dažniau į veiklą įsijungia ir pirštukai. Plaštaka lavėja, ir jau galite pamatyti, kaip kūdikis smulkų daiktelį paima tik pirštukais ir ištiestu nykščiu. Mažylis akylai stebi savo rankas įvairiose padėtyse, laikydamas daiktus, tiria sąvokas „viduje“, „išorėje“, įdėdamas ir išimdamas mažesnius daiktus iš didesnių. Laikydamas rankytėse, kūdikis daiktus sumuša vieną į kitą. Sugeba vartyti storus knygutės lapus imdamas pirštais ir ištiestu nykščiu, net neliesdamas delniuku. Išmėto daiktus, sudėtus ant staliuko, ir žiūri, kur nukrito. Kūdikis domisi ne tik žaislais, judančiais vaizdais televizoriaus ekrane ar mamos namų ruoša. Jis gali susidomėjęs stebėti žaidžiantį katiną, judančias užuolaidas, suklūsta išgirdęs šnaresius kitame kambaryje. Didėja ir savarankiškumas, ypač valgant, geriant - pats valgo sausainį, vaisių, geria iš laikomo puodelio. Jau galima pradėti mokyti kūdikį valgyti patį.
Svetimas žmogus jau ne visada sužavės kūdikį šypsena. Mažiukas ilgai stebi nematytą žmogų, reaguoja į jį santūriai, baugščiai. Jis puikiai pažįsta artimuosius, kurie su juo būna visą dieną ar pasirodo tik kelis kartus per savaitę. O štai retesnis svečias priimamas kaip svetimas (nors kūdikis jį jau buvo matęs). Svetimų imamas ant rankų, kūdikis gali pravirkti, o kalbinamas - nusisukti. Mamos sako, kad šis laimėjimas joms labai svarbus. Žaisdamas su veidrodžiu, kūdikis susidomi savo atvaizdu, bando su juo bendrauti, šypsotis, glosto, bando pabučiuoti. Praėjusį mėnesį kūdikis pliupte prapliupo „kalbėti“. Jis mokėjo keisti balso aukštį, vienus skiemenis tardavo tyliau, kitus - garsiau. Aštuonių mėnesių kūdikis atranda šnabždėjimą, moka „kalbėti“ visai tyliai, pašnibždomis. Vaikutis mėgdžiojimo būdu pamažu išmoksta visų garsinės kalbos elementų: garsų, tono, tempo, ritmo, melodiškumo. Kasdien bendraujant kalba, tariami garsai įsitvirtina. Kūdikis sako dviskiemenius žodžius, pvz.: pa-pa, ma-ma, de-de, le-le. Gali pasakyti „tete“, „mama“, „baba“ - kaip prasminius vardus. Išskirtinai įsiklauso į pažįstamus garsus, pvz., į savo vardą, telefono skambutį. Mėgdžioja žmones ir jų elgesį, juos pamatęs ar išgirdęs. Vaikutis labai noriai žaidžia, tačiau dėmesį sukaupia trumpam. Galima su kūdikiu žaisti katutes, „viru viru košę“, „jodinimus“, kai kūdikis pasodinamas ant kelių, švelniai kratomas ir sakoma, pavyzdžiui, „Dzig dzig dzigu į turgelį pyragėlių pirkti. Didelių negavau, o mažučių nepirkau“ arba „Kur joji, Jonai? Į turgų, ponai! Ką pirksi, Jonai? Dūdelę, ponai! Padūduok, Jonai! Nemoku, ponai!“. Labiausiai šio amžiaus vaikučiams tinka žaidimai, lavinantys mėgdžiojimą. Kai kurie spartuoliai jau mėgdžioja suaugusiuosius darydami katutes ar ate-ate.
9-11 mėnesiai: Stovėjimas ir ropojimo svarba
Dėl tvirtos liemens kontrolės ir pakankamai sustiprėjusių liemens raumenų kūdikis gali nesunkiai keisti sėdėjimo padėtis. Kai kurie mažyliai įsikibę į baldus gali bandyti atsistoti iš keturpėsčios padėties. Per dažnas vaiko statymas gali turėti neigiamą poveikį jo raidai. Mažyliai labai imlūs, mums gali atrodyti, kad čia nieko tokio, tačiau tai gali suklaidinti vaiką. Tokiu atveju kūdikis dažnai „peršoka“ tam tikrą motorinės raidos etapą (pvz., ropojimą). Jeigu vaikas dar neropoja, nereikėtų skatinti jo stovėti ar vedžioti stačiomis, nes tai gali jį suklaidinti. Be abejonės, jam suteiksite daug džiaugsmo, tačiau padarysite ir meškos paslaugą - vaikas nebenorės ropoti, o ropoti yra labai svarbu. W sėdėjimo padėtis būdinga 10 mėn. kūdikiams. Tokioje padėtyje dažniausiai sėdi žemą raumenų tonusą turintys kūdikiai. Ropojimas išlieka pagrindiniu judėjimo būdu, tačiau kūdikis vis dažniau pakeičia jį ėjimu. Jeigu kūdikis, būdamas 8 mėn., nešliaužioja, pirmiausia reikėtų jį pamokyti.
12 mėnesių: Pirmieji žingsniai
Mažyliui lipimas tampa mėgstamiausiu užsiėmimu. Dauguma mažylių jau eina savarankiškai.
Svarbios pastabos tėvams
Raustantis kūdikio užpakaliukas: Priežiūros patarimai
Raustantis kūdikio užpakaliukas - dažna mažylių bėda. Štai keletas patarimų, kaip to išvengti:
- Sauskelnes kūdikiui rekomenduojama keisti bent kas 3-4 valandas.
- Antrasis patarimas dažnai gąsdina mamas šaltuoju metų laiku, bet gydytoja įsitikinusi - visas procedūras galima atlikti visais metų laikais. Taigi, kūdikiui būtinos oro vonios. Galite nurengti mažylį 10-20 minučių, atsižvelgiant, kaip jis tuomet jaučiasi. Tačiau leisti paplikinėti mažyliui kasdien - tiesiog būtina, jei nenorite paraudusio užpakaliuko.
- Nepamirškite po tekančiu vandeniu plauti užpakaliuko ne tik po pasituštinimo, bet ir prieš tepant odą nuraminančiu, švelninančiu ir apsaugančiu kremu.
- Paskutinis ir svarbiausias žingsnis - pasirinkti ir naudoti tinkamą kūdikiui priemonę. Paraudimams gydyti itin tinka kremai su cinko oksidu, papildyti emolientais ir antibakterinėmis priemonėmis - hipoalerginiu lanolinu ir levandų aliejumi.
Sukrėsto arba supurtyto vaiko sindromas: Prevencija ir pagalba
Kas yra sindromas ir jo priežastys
Sukrėsto arba supurtyto vaiko sindromas yra kūdikiams ir mažiems vaikams būdinga smegenų trauma. Vaikas ją dažniausiai patiria, kuomet yra paimamas už pažastų ir stipriai supurtomas suaugusio žmogaus. Kūdikio galva, lyginant su kūnu yra labai didelė ir sunki (sudaro net 25-30% kūdikio svorio, palyginimui, suaugusiųjų galva sudaro apie 11%), tačiau kaklo raumenys yra silpni ir negali jos stabiliai išlaikyti. Smegenų pozicija kaukolėje, kraujagyslių tankumas ir trapumas bei silpni kaulai ir audiniai taip pat prisideda prie didelio pažeidžiamumo. Purtymo metu neretai nukenčia ne tik kūdikio smegenys, akys, bet ir kiti kaulai ir audiniai. Kartais vaikas yra supurtomas ne iš blogos valios, o tiesiog stokojant žinių.
Simptomai ir diagnozė
Ant vaiko kūno matosi smurtavimo žymių: mėlynių, nubrozdinimų, patinimų. Medikams įtarus supurtymą (arba tėvams sąžiningai prisipažinus) yra atliekami tyrimai: kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas, rentgenas.
Pagalba ir pasekmės
Sukrėsto vaiko sindromą suvaldančių ar gydančių vaistų arba specifinio gydymo nėra. Gydymas priklauso nuo patirtų traumų pobūdžio ir jų rimtumo. Jeigu traumos labai rimtos, gali prireikti galvos smegenų ir/ar akių operacijų, siekiant sustabdyti kraujavimą, sumažinti dėl kraujavimo ir skysčių susikaupimo kilusį spaudimą. Iškart po supurtymo vaikas gali imti vemti, tuomet jį reikėtų paversti ant šono, atlaisvinti kvėpavimo takus, švelniai pražiodyti. Ant šono vaiką svarbu versti iškart visu kūnu. Jeigu vaikas neteko sąmonės, nekvėpuoja, būtina nedelsiant pradėti gaivinimą. Išgyvenę vaikai dažniausiai susiduria su sunkiomis ligomis ir sutrikimais.
Svarbiausia prevencija
Sukrėsto vaiko sindromo išvengti pavyks tik renkantis vaikui saugias, jo amžiui tinkančias veiklas ir niekada, jokiomis aplinkybėmis nesmurtaujant prieš vaiką. Darykite bet ką, tačiau nesiartinkite prie kūdikio iki aprimsite!
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
