Vaiko Emocijų Pasaulis: Nuo Pirmųjų Verksmų iki Sąmoningo Išreiškimo

Šias laikais vis dažniau kalbama, kad sėkmingam žmogaus gyvenimui reikalingi ne tik pakankami intelektiniai mąstymo gebėjimai (Bendrasis IQ), bet ir emocinis intelektas. Visais istoriniais laikais pačiomis vertingiausiomis žmogaus savybėmis buvo laikomos gerumas ir nuoširdumas: mokėjimas būti empatiškam, užjausti, pasidalinti, padėti, nusileisti, pasidžiaugti kito sėkme. Šiuolaikiniame pasaulyje, deja, vis dažniau propaguojamos kitos vertybės - atkaklus tikslo bei materialinės naudos siekimas, lyderiavimas. Vis dėlto tokios bendražmogiškosios savybės kaip gerumas ir nuoširdumas mums ir dabar atrodo labai vertingos.

Mūsų laikais, kai vaikams lengvai prieinami smurtas bei agresija TV laidose ir kompiuteriniuose žaidimuose, emocinis vaikų ugdymas tampa itin aktualus. Pastebėta, kad vaikų, kurių ugdyme nesaikingai dalyvauja „technologijos“, o ne gyvas bendravimas su tėvais, emocinės sferos vystymasis itin atsilieka. Vaikų emocinis ugdymas yra esminė dalis jų asmenybės vystymosi procese. Gebėjimas suprasti, atpažinti ir tinkamai išreikšti emocijas padeda vaikams ne tik kurti sveikus santykius su kitais, bet ir geriau prisitaikyti prie kasdienio gyvenimo iššūkių. Tėvai šioje kelionėje atlieka svarbiausią vaidmenį - būtent jie yra pagrindiniai vaiko emocinių įgūdžių mokytojai.

Emocijų Svarba Vaiko Vystymuisi

Emocijos yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, o jų supratimas ir valdymas - svarbus įgūdis, ugdomas nuo vaikystės. Išmokti valdyti emocijas vaikui yra itin svarbu dėl kelių priežasčių:

• Sveiki santykiai: Padeda kurti sveikus santykius su bendraamžiais ir suaugusiais.
• Streso mažinimas: Sumažina streso, nerimo ir agresijos lygį.
• Atsparumas: Ugdo atsparumą sunkumams ir iššūkiams.
• Pasitikėjimas savimi: Skatina pasitikėjimą savimi ir gebėjimą spręsti problemas.

Emocinis raštingumas, apimantis gebėjimą atpažinti, įvardyti, išreikšti ir suvaldyti emocijas, yra išmokstamas procesas, reikalaujantis žingsnis po žingsnio. Emocijos mums duotos ne šiaip sau. Jų funkcija - signalinė. Tai pats tikriausias informacijos šaltinis, pranešantis mums apie mūsų poreikius: ar jie patenkinti, ar ne. O patenkinti poreikiai - tai yra laimės sąlyga. Emocinis intelektas (taip sako solidūs tyrimai) lemia 95% žmogaus sėkmės, atitinkamai, ir pasitenkinimo gyvenime.

Vaiko Emocijų Raidos Etapai

Vaiko emocinė raida yra ilgas ir sudėtingas procesas, kuris apima kelis pagrindinius etapus. Suprasdami šiuos etapus, tėvai gali geriau suprasti savo vaiko emocinius poreikius ir reaguoti į juos tinkamai.

Kūdikystė (nuo gimimo iki 1 metų)

Kūdikiai pirmiausia išreiškia emocijas per veido išraiškas, kūno kalbą ir garsus. Žvelgdama į savo kūdikį, tikriausiai kiekviena mama susimąsto, ką jis tuo metu galvoja ar jaučia. Ar verkimas reiškia, kad jis liūdnas? Ar šypsena rodo, kad jis laimingas? Nors peršasi mintis mažam vaikui priskirti suaugusiųjų emocijas, tačiau tai netikslinga. Suaugusiųjų ir kūdikių emocijos labai skiriasi vien dėl to, kad pastarųjų emocijos yra susijusios su kognityviniu ir fiziniu vystymusi. Emocijos, kurias reiškia kūdikis, atrodo, pažįstamos, bet tai nėra tikros emocinės patirtys.

Mokslininkai pastebi, kad pirmaisiais gyvenimo metais mažyliui ypač svarbu jaustis saugiam ir mylimam, pasitikėti tėvais bei kitais žmonėmis, kurie jį prižiūri ir globoja. Į vaikelį sutelktas dėmesys - mažyliai ypač jautriai reaguoja į išsiblaškiusius tėvelius, jusdami tai jie susierzina, liūdi. Tėvų kantrybė ir mokėjimas valdytis - mažyliai ypač jautriai reaguoja į tėvų emocijas, tad jiems reikėtų išlikti ramiems, kalbėti švelniu, ramiu balsu, nerodyti piktų mimikų.

Kūdikiai guguoti pradeda anksti. Dažnai pagal tai darome išvadą, kad jie jaučiasi gerai. Gugavimą paprastai pakeičia šypsena ir juokas. Nors naujagimio „šypsena“ atsiranda dėl nevalingo neurologinio aktyvumo, maždaug 3 mėnesių kūdikiams paprastai pasireiškia „socialinė šypsena“. Užuot šypsojęsi dėl vidinės būsenos, kūdikiai dabar gali reaguoti į išorinius dirgiklius - ypač į veidus, į kuriuos šio amžiaus kūdikiams nepaprastai patinka žiūrėti. Svarbūs pokyčiai prasideda tada, kai kūdikis šypsosi kažkieno atžvilgiu ir koordinuoja savo elgesį su kito žmogaus.

Raudojantis verkiantis kūdikis gali atrodyti piktas ir susierzinęs, bet ar tikrai mes tiksliai vertiname šią jo emociją? Ne visada. Tai, ką mes, suaugusieji, matome kaip galimą pyktį, vos 6 mėn. kūdikis išreiškia nemalonios būsenos pojūtį. Tai gali reikšti, kad vaikas šlapias, alkanas ar pavargęs. Per pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius kūdikiui svarbu suvokti, kad kai jis patirs šiuos pojūčius, kurie vėliau taps emocijomis, viskas susitvarkys: mama ar tėtis „supras - pasirūpins“.

Kad pasiektų situaciją, dėl kurios galėtų jausti pyktį, kaip kad suaugusieji, kūdikiai turi pereiti per pagrindinį jausminį „procesą“, kurio metu jie kaupia patirtį ir lūkesčius, kad pajustų pyktį ir nusivylimą. Tarp 3 ir 6 mėnesių kūdikiai įgyja elgsenos, susijusios su santykiais, buvimu šalia artimo žmogaus, ir aplinkiniais daiktais, patirties, o šiems prisiminimams vystantis jie pradeda formuoti lūkesčius, kas, jų manymu, įvyks. Pavyzdžiui, patirtis gali „pranešti“ kūdikiui: „Kai negaliu pasiekti kamuolio, mamytė jį pariedės į mane.“ Jei dėl kokių nors priežasčių mamytė delsia paduoti kamuolį, kūdikis gali supykti. Mažas kūdikis baimės dar tikrai nejaučia. Baimė nėra instinktas, baimė - jausmas, kurį kūdikiai atpažįsta, kai vystosi atmintis. Negalėdamas prisiminti situacijų ir atvejų, pavyzdžiui, kokios situacijos yra patirtos, o žmonės - pažįstami, kūdikis negali suprasti, kas yra svetima, „neatitinka normalios situacijos“, ir tai gali lemti jo nerimą. Pavyzdžiui, kūdikiui nerimas gali pasireikšti tik tada, kai jis geba prisiminti ir suvokti, kad anksčiau nematė to „keisto“ veido.

Kai vaikas jau gali atpažinti svetimus veidus, jis gali išsiugdyti vidinį suvokimą ir baimę atsiskirti nuo tų, kurie jam pažįstami. Atsiskyrimo (išsiskyrimo) nerimas gali pradėti reikštis kūdikiui sulaukus maždaug 4-6 mėnesių, tačiau dažniausiai jis ryškiausias tarp 8-18 mėnesių kūdikių. Kūdikis šiuo laikotarpiu ypač prisirišęs prie savo tėvų (artimųjų, globėjų) ir nenori būti nuo jų atskirtas.

Ankstyvoji Vaikystė (nuo 1 iki 6 metų)

Nuo maždaug 1,5 metų iki 4-5 metų ypač sparčiai vystosi vaiko emocinė raida, taigi vaikai ima aktyviau dalyvauti šiame mokymosi procese ir patys. Šiuo laikotarpiu atsiranda daugiau aplinkybių, kada galime įtvirtinti teorines žinias praktinėse situacijose. Vaikai pradeda pažinti savo emocijas ir atskirti pagrindinius jausmus, tokius kaip laimė, pyktis, liūdesys ir baimė. Šiuo laikotarpiu aktyviai ugdoma vaikų empatija ir gebėjimas pažinti savo bei kitų emocijas.

Paauglystė

Patiriamos emocijos darosi vis sudėtingesnės. Vaikai gali atpažinti ir susidoroti su sudėtingesnėmis emocijomis, pradeda suprasti savo jausmų priežastis ir pasekmes. Gerėja emocinio reguliavimo įgūdžiai ir ugdomas gilesnis sudėtingesnių emocijų, tokių kaip meilė, kaltė ir gėda, suvokimas. Neretai šiuo laikotarpiu vaikai tampa uždaresni, jiems atrodo, kad aplinkiniai jų nesupranta, kartais vengia dalintis patiriamais išgyvenimais.

Pagrindinės ir antrinės emocijos pagal amžių

Pyktis Vaiko Emocijų Paletėje

Vaikai patiria įvairiausių emocijų - nuo džiaugsmo ir susijaudinimo iki nusivylimo, pykčio ir liūdesio. Pyktis yra natūrali vaiko emocinio vystymosi dalis, ypač ankstyvoje vaikystėje. Jis kyla dėl to, nes vaiką užvaldo emocijos ir jam trūksta įgūdžių jas tinkamai išreikšti. Normalu, kad vaikas vieną ar kelis kartus parkris parduotuvėje, kai nenupirksite norimo žaislo, pasiginčys dėl nepatinkančių rūbų ar „neskanaus“ maisto. Tai rodo, kad vaikas vystosi, didėja jo sugebėjimas mąstyti, reikšti nuomonę. Vaikai fiziškai agresyviausi būna 2-4 metų amžiaus. Nuo 5 metų vaikų fizinė agresija pereina į žodinę agresiją, t.y. supykęs vaikas jau pajėgia savo pykti išreikšti verbaliai, pvz.: nebespiria, nekanda, o sako: „Aš tavęs nemyliu, nedraugausiu, galvą nupjausiu“.

Kada sunerimti dėl vaiko pykčio?

Sunerimti reikia tada, jei vaikas savo agresija nukreipia į save (pvz.: raunasi plaukus, tranko galvą į sieną), jei vaiko fizinė agresija tęsiasi ir sulaukus penkerių metų, jei vaikas kankina gyvūnus ir jei vaikas piktas būna didžiąją dienos dalį be paaiškinamos priežasties.

Praktiniai Patarimai Tėvams: Kaip ugdyti vaiko emocinį raštingumą

Tėvai gali aktyviai dalyvauti vaiko emocinėje raidoje, padėdami jam suprasti ir valdyti savo emocijas. Pirmiausia, pradėkime nuo savęs. Augdami vaikai mokosi pirmiausia iš savo tėvų, kopijuoja jų elgesį. Suaugusieji nuo mažens vaikams demonstruoja ir būdus, kaip tinkamai ar netinkamai tvarkytis su sunkiais jausmais.

Rodykite pavyzdį ir kalbėkite atvirai

• Būkite pavyzdys: Vaikai mokosi stebėdami. Jei patys kalbate apie savo emocijas („Aš pavargęs“, „Dabar jaučiuosi nusiminęs, nes…“) - jie mokosi tai daryti irgi. Todėl labai svarbu, kad tėvai patys sugebėtų pažinti savo emocijas, jas įvardinti ir apie jas kalbėti. Paklauskime savęs, kaip mes elgiamės ir kokį pavyzdį rodome vaikams, kai būname apimti intensyvių jausmų. Patys supykę išlikite kiek įmanoma ramesni, t.y. kai pykstate nerėkite ant vaikų, nes jie savo pykčio metu nukopijuos Jūsų elgesį ir supykę rėks ar trankys durimis.
• Naudokite „Aš“ kalbą: Tai nereiškia, kad apie labai rimtas problemas galima kalbėtis prie vaiko, šitaip sukeliant jam nerimą, bet į kasdienį mamos klausimą „kaip sekėsi?“ tėtis neturėtų skubėti atsakyti „gerai“ ar „blogai“, geriau jis įvardintų savo jausmus bei susietų juos su priežastimis, dėl kurių jie kyla: „Aš pavargęs ir nusiminęs, nes kolegos sukritikavo mano darbą, prie kuriuo taip ilgai dirbau. Jaučiuosi net piktas dėl to“. Kalbantis su vaiku apie jo elgesį ir jausmus patartina vartoti „Aš“ kalbą: įvardinti, kaip tėvai jaučiasi dėl vaiko tinkamo ar netinkamo elgesio, jei įmanoma, parodyti, kad vaiką supranta. „Aš taip tavim didžiuojuosi. Mačiau kaip tu kruopščiai statei tą traukinį, koks buvai laimingas konstruodamas, ir tau pavyko! Džiaugiuosi tavimi“. „Man liūdna, nes tu nesilaikei pažado neskriausti brolio ir atėmei iš jo mašiną. Suprantu, kad tu norėjai dar pažaisti ir pyksti, kad turi žaislą grąžinti.“
• Dalinkitės savo emocijomis: Modeliuokite emocinę išraišką, dalindamiesi jausmais su savo vaiku. Geriausia būtų, kad tokį tinkamą problemos sprendimo būdą tėvai sugebėtų savo vaikams paaiškinti: „Esu supykęs dėl nesėkmės darbe, todėl norėčiau ramiai pakasti sniegą kieme.“ Apie savo jausmus vaikams tėtis ar mama irgi turėtų kalbėti iš karto, neatidėliodami, ir atvirai.

Priimkite ir supraskite vaiko emocijas

• Leiskite visoms emocijoms egzistuoti: Nėra blogų emocijų (pyktis, gėda, kaltė, liūdesys - normalios emocijos, kurias visi kartais patiriame). Tiesiog kartais jos reiškiamos netinkamu būdu. Nelaimingi, pavargę ar pikti jausmai yra normalūs. Svarbu parodyti, kaip su jais elgtis tinkamai.
• Reaguokite ramiai: Vaiko pykčio metu reikia irgi elgtis ramiai, kalbėti ramiai, atsisėsti. Svarbu suprasti vaiko pykčio funkciją. Vaikui pyktis yra „sunki“ emocija ir jei suaugęs žmogus į ją sureaguoja audringai vaikui išbūti savo emocijose yra dar sunkiau.
• Priimkite vaiko emocijas: Priimkite vaiko emocijas, pripažinkite jo jausmus. Nebandykime skubėti nuraminti vaiko, užslopinti jo emocijų. Tokie dažni tėvų posakiai kaip „Neverk, nėra dėl ko!“, „Nepyk!“, „Nesinervink!“ ar „Nusiramink“ nepadeda vaiko emociniam ugdymui. Geriau parodykite, kad suprantate vaiko jausmus, atpažįstate juos, ir taip jaustis normalu. „Suprantu, kad tu bijai šito šuniuko. Aš šunų nebijau, bet bijau vorų. Visi ko nors bijo. Duok man ranką, bus drąsiau“. „Suprantu, kad tu supykai, kad nebegali toliau žiūrėti filmuko. Man irgi nebūna malonu nutraukti užsiėmimą, kai veikiu kažką smagaus. Suprantu tave.“
• Kantrybė ir palaikymas: Vaikų emocinis ugdymas yra ilgas ir sudėtingas procesas. Tėvams reikės daug kantrybės, kad padėtų vaikams įsisavinti emocijų valdymo įgūdžius. Svarbu nuolat palaikyti vaikus, rodyti supratimą ir padėti jiems mokytis iš savo patirčių. Skirkite laiko vaikų emocijų aptarimui. Klausykitės jų nuomonės ir išgyvenimų be vertinimo.

Mokykite vaiką pažinti ir valdyti savo emocijas

• Įvardinkite emocijas: Nuo mažens įtraukite emocijų įvardijimą į kasdienius pokalbius. Reikia su vaiku kalbėtis ir apie tai, kaip jis jaučiasi (bandyti „nuskaityti“ jo jausmus), nes mažiems vaikams patiems sunku tai padaryti. Mokykite žodžiais išreikšti savo emocijas, sakykite: „Man atrodo tu pyksti, ar aš teisi? Tu supykai nes…? Tau nepatinka, kai…“.
• Pagirkite ne tik už elgesį, bet ir už savęs pažinimą: „Man patiko, kaip tu pasakei, kad liūdna“.
• Mokykite nusiraminimo metodų: Skatinkite vaiką naudoti paprastus metodus, tokius kaip gilus kvėpavimas ar skaičiavimas, kad nusiramintų. Paverskite kvėpavimo praktiką žaidimu! Pvz.: Gėlės kvėpavimas - „Įkvėpkime gėlės kvapą… Iškvėpkime švelnų vėjelį…“ Žvakės pūtimas - „Užpūskim žvakę lėtai, bet nesunaikinkim liepsnelės.“ Tai padeda vaikui nusiraminti ne tik išoriškai, bet ir viduje.
• Mokykite, kad pyktis praeina: Mokinti vaiką, kad pyktis praeina, tai emocija, kaip banga, kuri ateina ir nueina, reikia tik palaukti ir neprisidaryti rūpesčių.
• Aptarkite pykčio priežastis: Kai vaikas nusiramina, tada su juo aptarkite, kas sukėlė jam pyktį, kaip jis gali sau padėti, kai yra piktas.
• Skatinkite pažvelgti į situaciją plačiau: Padėkite vaikui pamatyti situacijas iš skirtingos perspektyvos.
• Kurkite „ramybės kampelį“: Tai ne bausmės vieta, o vieta, kur vaikas gali atsitraukti, kai jam sunku - su mylimu žaislu, knyga ar pagalvėle. Ramybė turi būti saugi, ne griežta.
• Suteikite pasirinkimo laisvę: Keli pasirinkimo variantai gali suteikti vaikams kontrolės ir nepriklausomybės pojūtį.
• Mokykite komunikuoti ribų pažeidimo situacijose: Mokome sakyti „Stop, man tai nepatinka“, kai tik vaikas pradeda kalbėti. Ir naudojame šią frazę santykyje su vaiku nuo pat mažumės.
• Vystykite kūno pajautą: Nuo mažumės labai svarbu vystyti vaiko santykį su kūnu ir kūno pajautą. Skatinti įsiklausyti į kūną ir jo siunčiamus signalus: ar tai būtų šilumos, šalčio pojūtis, ar nuovargis, ar alkis, ar tualeto reikalai. Per kūno pojūčius mums ateina informacija apie mūsų poreikius. Gebėjimas jausti savo kūną yra labai svarbi emocinio raštingumo dalis.

Žaidimai Emocijoms Pažinti

Žaidimai yra puikus būdas padėti vaikams pažinti ir valdyti emocijas.

• „Emocijų veidukai“ (nuo 2 m.): Padarykite ar atsispausdinkite skirtingas emocijas vaizduojančius veidukus (liūdnas, linksmas, piktas, nustebęs, išsigandęs). Paprašykite vaiko:
  1. Parinkti veiduką pagal tai, kaip jis jaučiasi.
  2. Sukurti istoriją: „Ką veikia šis veidukas? Kodėl jis toks?“
  3. Suvaidinti pasirinktą emociją veidrodžio pagalba.
  Lavina: Emocijų atpažinimą, įvardijimą, empatiją.
• „Emocijų termometras“ (nuo 4 m.): Piešinyje ar lentoje pavaizduokite termometrą nuo 1 iki 5. 1 - visiškai ramu, 5 - labai pikta / labai liūdna. Kai vaikas išgyvena stiprią emociją, paprašykite parodyti, kur jis dabar „yra“. Tada kartu sugalvokite, ką galima daryti, kad „nusileistų“ laipteliu žemyn (giliai kvėpuoti, nueiti į ramybės kampelį, apkabinti meškiuką). Lavina: Emocijų intensyvumo suvokimą ir savireguliaciją.
• „Stebuklingas kvėpavimas“ (nuo 3 m.): Paverskite kvėpavimo praktiką žaidimu! Pvz.: Gėlės kvėpavimas - „Įkvėpkime gėlės kvapą… Iškvėpkime švelnų vėjelį…“ Žvakės pūtimas - „Užpūskim žvakę lėtai, bet nesunaikinkim liepsnelės.“ Lavina: Savęs raminimo įgūdžius, dėmesio koncentraciją.
• „Emocijų dienoraštis“ (nuo 5-6 m.): Kartu su vaiku vakare peržvelkite dieną ir piešiniu ar simboliu (veiduku, spalva) pažymėkite:
  1. Kaip jautėsi?
  2. Kas džiugino?
  3. Kas liūdino?
  4. Ko norėtų rytoj?
  Lavina: Sąmoningumą ir savęs pažinimą.
• „Ką daro emocijos?“ - vaidmenų žaidimas (nuo 4 m.): Žaiskite situacijas: „Tomas gavo dovaną - kaip jis jaučiasi?“, „Elzė netyčia išpylė pieną - ką jaučia?“, „Kas padėtų Elzei pasijusti geriau?“ Leiskite vaikui kurti, vaidinti ir ieškoti sprendimų. Lavina: Empatiją, problemų sprendimo įgūdžius, savirefleksiją.

Papildomos Priemonės Emociniam Lavinimui

• Skaitykite knygas apie emocijas: Yra daug vaikiškų knygų, kuriose pagrindinis dėmesys skiriamas emocijoms. Vaikiškos knygos - tai vienas pagrindinių įrankių, padedančių tėvams vaiką supažindinti su įvairiomis emocijomis. Galite rasti knygų, apžvelgiančių tiek pagrindines emocijas vienoje vietoje, tiek po atskirą knygą kiekvienai emocijai. Kartu su tėveliais galima analizuoti pasakas bei vaikiškus animacinius filmukus, jų herojų jausmus, elgesio motyvus, priežastis ir pasekmes. Atkreipkite dėmesį, kaip tinkami ir netinkami poelgiai įtakoja jų santykius su aplinkiniais. Domėkitės vaiko nuomone: kaip jaučiasi herojai, kodėl jie taip jaučiasi, kaip tu jaustumeisi jų vietoje?
• Vaikų emocijų kortelės ir plakatai: Tai puiki pagalbinė priemonė mokantis atpažinti emocijas ir jas reguliuoti. Galima ieškoti vienodų veidelių, juos aptarinėti, įvardinti tėvams savo emociją ir paprašyti vaikus parodant pirštu į kortelę papasakoti apie savo šiuo metu jaučiamą ar išgyvenamą emociją. Galima aptarti, kaip elgtis jaučiant intensyvius jausmus, kad padėti juos išgyventi sau komfortiškiau ir nekeliant grėsmės fiziškai sau bei kitiems. Pavyzdžiui, Yes For Skills vaikų ugdymo specialistų sukurtos lavinamosios kortelės „Emocijos“ padeda pažinti emocijas, jas įvardinti ir aptarti.
• Emocijų žodynas: Pasidarykite su vaiku emocijų žodyną. Tai gali būti net kelis mėnesius trunkantis projektas, kuomet tam tikrą laikotarpį kartu su vaiku „studijuosite“ tam tikrą emociją. Aptarkite, kokiose situacijose ši emocija kyla. Sugalvokite pavyzdžių. Gal rasite iliustruojančią istoriją ar filmą? Pasikeisdami rolėmis, galite suvaidinti tam tikras situacijas ir aptarti, kokie jausmai, kūno pojūčiai kilo toje situacijoje, jaučiant tam tikrą emociją. Padiskutuokite kaip žmonės turėtų reaguoti jausdami šią emociją ar būdami kontakte su žmogumi, kuris ją jaučia. Galiausiai, pasidarykite tos emocijos kortelę su emocijos piešiniu ar nuotrauką, kur atspindėsite šią emociją.

Ašaros ir Pykčio Priepuoliai: Kaip Elgtis?

Nuo 1 metų pradeda stipriai reikštis vaiko savarankiškumas. Vaikas žengia pirmuosius žingsnius, geba atitolti nuo tėvų, jau gali bandyti tam tikras užduotis atlikti savarankiškai (apsiauti batus ar užsidėti kepurę). Nebūtinai visi vaiko bandymai yra sėkmingi, tačiau noras atlikti viską pačiam vis stiprėja. Gana dažnos situacijos, kuomet vaikui nepavyksta pasiekti norimo tikslo (pvz., apsiauti bato), tenka nutraukti mėgiamą veiklą (pvz. Nustoti žaisti ir ruoštis miegui) ar tėvai atitraukia mažylį nuo tam tikro pavojingo veiksmo (pvz. Neleidžia pačiam lipti stačiais laiptais). Tokiose ir panašiose situacijose vaikas gali kristi ant žemės, spardytis, rėkti ir verkti dėl patirtos nesėkmės ar nutrauktos veiklos. Raidos atžvilgiu - tai visiškai normali ir dažnai pasitaikanti tokio amžiaus vaikų reakcija. Tarp tėvų šios intensyvios emocijos dažnai dar yra žinomos, kaip pykčio priepuoliai vaikui ar vaiko isterijos priepuoliai.

Kai kyla vadinamos „vaiko isterijos”, svarbiausia ne pulti moralizuoti vaikui, kad to daryti negalima, slopinti ar nukreipinėti šias emocijas, o padėti jam išgyventi emociją kartu, tinkamais būdais ir sugrįžti į glaudų ryšį: „Suprantu tave“, „Suprantu, kad tau pikta“, „Man irgi būtų pikta, esu šalia, girdžiu tave“, „Ar nori, kad apkabinčiau tave?“, „Kaip galime išleisti šį jausmą? Patrepsėkim, pakvėpuokim, pakumščiuokim pagalvę“. Tokia situacija tėvų akimis dažnai gali atrodyti, kaip nevaldoma vaiko isterija, tačiau svarbu suprasti, kad tai yra vaiko pagalbos šauksmas jums, nes tokio amžiaus vaikai dar negeba efektyviai reguliuoti savo emocijų patys ir dar ne vienerius metus tam pasitelks pačius artimiausius žmones - tėvus.

Kai vaiką ištinka pykčio priepuolis, suaugusiems asmenims svarbu išlikti ramiems. Pasiūlykite vaikui jį apkabinti, skirkite raminančių žodžių, kad vaikas žinotų, kad yra saugus ir mylimas. Vaiką apkabinkite tik jam sutikus. Tuo metu, kai vaikas yra pagautas itin stipraus įkarščio, labai tikėtina, kad jis negirdės tėvų prašymų arba jie net paaštrins situaciją. Todėl kartais tik nurimus emocijai galime su vaiku aptarti vadinamos vaiko isterijos įvykį plačiau.

Svarbu tinkamai įvertinti ir vaiko amžiaus aspektus. Pavyzdžiui, tėvai pasakoja, kad 1 metų vaikas „isterikuoja“ ir paanalizavus situaciją, paaiškėja, kad labai dažnai egzistuoja gana paprasta priežastis - nepatenkinti fiziologiniai poreikiai. Todėl prieš ieškant gilesnių pykčio protrūkio priežasčių pirmiausia reikia įsitikinti ar yra atliepti būtinieji poreikiai ir ar vaikas nejaučia alkio, miego trūkumo, per intensyvios stimuliacijos, dėmesio trūkumo ir pan. Atliepus šiuos poreikius ar išsiaiškinus, kad jie yra patenkinti, galima ieškoti tolimesnių priežasčių, kodėl įvyko vadinamos vaiko isterijos.

Taip pat svarbu paminėti, kad vaiko emocijų protrūkiai gali pasireikšti po įtemptos dienos, kai vaikas eina į darželį, buvo šventėje, ar kitoje veikloje ir po dienos grįžta namo sudirgęs. Ilgesnė darbo diena, daugiau namų ruošos, keli filmukai, praleistas pažaidimas kartu ir, žiūrėk, jau pasiveja vaiko emocijų pliūpsnis. Alethos J. Solter knygoje „Prieraišusis žaidimas“ aprašyti prieraišieji žaidimai idealiai tinka ryšiui su vaiku atkurti. Tuo pačiu padeda ir mums patiems nuimti įtampą bei pasijusti geriau. Šiuose prieraišiuosiuose žaidimuose svarbiausia daug apsikabinimų, pasimylavimų ir prisilietimų.

Mažos Širdelės - DIDELI JAUSMAI: Kaip ugdyti emocinį raštingumą kiekviename amžiaus tarpsnyje

Visi jaučiame tas pačias emocijas. Nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, išsilavinimo, socialinio statuso, rasės ar tautybės. Emocijos yra tas brangakmenis, kuris visiems duotas tyras ir švarus ir mažai kinta su mūsų amžiumi ar patirtimi. Vaikui skauda taip pat kaip suaugusiam. Mes visi pykstame, liūdime. Mus kartas nuo karto aplanko nerimas. Emocijos mums duotos ne šiaip sau. Jų funkcija - signalinė. Tai pats tikriausias informacijos šaltinis, pranešantis mums apie mūsų poreikius: ar jie patenkinti, ar ne.

Pavyzdžiui, susierzinimas mums kyla, kai kažkas mūsų negirdi, ignoruoja, pažeidžia mūsų fizines ribas (ima mūsų daiktą neatsiklausęs). Pasipiktinimas kyla išnaudojimo, neteisybės, pažeminimo situacijose. Apmaudas - kai išduodamas pasitikėjimas. Visos šios emocijos priklauso pykčio emocijų šeimai, kuri stereotipiškai vis dar vertinama kaip negatyvi emocija. Bet vienas iš pavojingesnių dalykų yra būti užslopinus galimybę jausti ir atpažinti pyktį. Tada mes nebegalime suprasti, kada yra pažeidžiamos mūsų ribos. Dar blogiau - neturime energijos resurso spręsti situacijų: atstatyti neteisybę, atstovauti savo interesus, užsidėti ribas.

Taigi, emocijos yra gėris, pagrindinis mūsų kaip tėvų uždavinys yra išmokyti vaikus jas atpažinti, įvardinti ir pasirinkti tinkamus reagavimo būdus. Tai yra svarbi emocinio raštingumo ar emocinio intelekto dalis.

Emocinio raštingumo ugdymas pagal amžių

Nuo gimimo iki 2 metų

Šiame laiko tarpsnyje svarbiausias kūdikio uždavinys - formuoti saugų prieraišumą. Vaiko sveiką emocinį vystymąsi užtikrina suaugę žmonės (tėvai ar kiti prisirišimo objektai), kurie reaguoja ir atliepia vaiko fizinius ir emocinius poreikius. Tame tarpe ir kuria šiltą emocinį kontaktą su vaiku: kalbina, gūguoja, čiūčiuoja, myluoja. Kūdikis mokosi ne tik kalbos, bet ir socialinių įgūdžių kontakte, per santykį. Nuo pat mažumės įgarsinkite ir atspindėkite vaikui jo emocijas. Pavyzdžiui, kūdikis verkia, nes yra alkanas, jūs galite į jo verksmą sureaguoti: “Suprantu, kad labai nekantru ir pikta, kai reikia truputį palaukti”. Kūdikis susapnavo baisų sapną ir prabudo verkdamas, įgarsinkite jo emociją sakydami: “Mažuli, matau kaip išsigandai. Aš esu šalia, tave saugau ir dabar tau nieko blogo negali atsitikti”.

2-4 metai

Pagrindinis vaiko emocinio raštingumo ugdymas vyksta per vaiko emocijų atspindėjimą. Taip pat jūsų pavyzdį, įvardinant ne tik vaiko, bet ir savo emocijas. Ir būtinai naudojant “Aš kalbą“: „Aš pykstu“ (ne „Tu mane supykdei“), „aš nerimauju“, „man liūdna“ (ne „Tu mane nuliūdinai, nuvylei“). Tai turi būti natūrali jūsų kasdienio komunikavimo dalis. Dar labai svarbu priimti vaiko emocijas. Neslopinti jų ar neatsiliepti paniekinančiai apie kai kurias iš jų (“Ko čia išsigandai, vyrai nebijo!” ar “Baik žliumbti”). Nes taip jūs siunčiate vaikui žinutę, kad tam tikras emocijas jausti yra blogai, gėda. O slopinamos emocijos ilgainiui tampa vis sunkiau girdimos bei pajaučiamos. Kaip jau rašiau, emocijų funkcija - signalinė. Jos mums praneša svarbią informaciją apie mūsų poreikius. Tai vienas svarbiausių informacijos šaltinių, reikalingų mūsų gebėjimui susisiekti su mūsų poreikiais. Todėl visos emocijos yra reikalingos. Vaikas šaukia, pyksta? Reaguojame atspindėdami vaiko emociją: “Matau kaip stipriai tu supykai, kad jau turime eiti namo iš žaidimų aikštelės. Aš irgi supykstu, kai dalykai vyksta ne pagal mane”.

Pats svarbiausias dalykas - neperkelti vaikui atsakomybės už savo emocijas ir neapeliuoti į vaiko gėdos, kaltės jausmą. Ypač tuo sunkiuoju 3 metų laikotarpiu, kai vaiko “Aš formavimuisi” bei atsiskyrimui nuo mamos reikalinga priešgyniauti, nesutikti ir pykti, tada, kai dalykai vyksta ne pagal jį. Bet koks sakymas: “Mamytei dabar skauda širdelę, kai tu taip negražiai elgiesi” stabdo vaiko priešgyniavimą, o tuo pačiu ir jo atskiro “Aš”, jo identiteto formavimąsi. Nes tik nesutikdamas su pasauliu vaikas gali išgyventi savo atskirą “Aš”.

5 - 8 metai

Viskas galioja taip pat, bet čia jau mokome vaiką atpažinti kitų emocijas. Pavyzdžiui, skaitant knygeles ar žiūrint filmus, klausiame kaip t.t. situacijoje turėjo jaustis vienas ar kitas veikėjas. Kol vaikai neturi išvystę abstraktaus mąstymo, jiems labai sunku suprasti kitų jausmus ir poziciją tol, kol jie nepabūna “svetimuose batuose”. Todėl pagrindinis vaikų empatiją, gebėjimą suprasti kitų emocijas vystantis metodas yra vaidmenų žaidimai ir galimybė pabūti įvairiose rolėse. Alternatyva vietoje “moralų”: Kiek pakeitę situacijos siužetą, įvedę kitus veikėjus (kad vaikas neatpažintų tiesiogiai savęs), suvaidinkite su lėlytėmis ar gyvūnėliais panašią situaciją. Tegu vaikas pabūna “nuskriaustojo” rolėje. Po to būtinai aptarkite kaip vaikas jautėsi toje rolėje, kokios emocijos ir mintys kilo? Kaip kitaip galima buvo pasielgti toje situacijoje, kad niekas neliktų nuskriaustas?

Aukščiausia šeimos emocinio bendravimo kultūra - empatinis bendravimas. Tai yra geriausia iki šiol sukurta metodika/veikiantis įrankis kaip komunikuoti įtampos situacijose. Daugiau apie tai galite pasiskaityti M. Rosenbergo knygose.

Apibendrinant, ugdant vaikų emocinį pasaulį, tėvams svarbu supažindinti vaikus su visomis galimomis žmogaus emocijomis. Būtų puiku, kad vaikai išmoktų pastebėti ir įvardinti jas tiek savyje, tiek kituose žmonėse. Vaikų emocinis ugdymas - tai investicija į jų ateitį. Sugebėjimas atpažinti, išreikšti ir valdyti savo jausmus yra pagrindas sveikiems santykiams, geram savęs supratimui ir gebėjimui prisitaikyti prie gyvenimo iššūkių. Atminkite, kad kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl būtina pritaikyti šiuos metodus pagal individualius poreikius ir asmenybę.

tags: #kudikio #emociju #ypatumai

• apie Vilniaus "Ozo" darželį
• Reikalavimai gyventojams
• Išvirkščios siūlės naujagimiui
• Kaip rasti kontaktinę informaciją
• Apsaugokime mūsų ateitį