Močiutė ir vaikas - tai unikalus ryšys, kupinas meilės ir iššūkių. Tačiau ne visada viskas klostosi sklandžiai, o kartais kyla klausimų, kaip elgtis sudėtingose situacijose. Mama klausia specialistų patarimo: ką daryti, jei sūnus nemėgsta močiutės ir nenori su ja pasilikti. Močiutę tai liūdina, mama irgi jaučiasi nepatogiai. Gal yra išeitis?
Birutė klausia:
„Sveiki, auginame 2 metų su trupučiu sūnų. Jau nuo pat kūdikystės sūnus sunkiai prisileidžia vyro mamą. Dabar ypač matosi, kad fizinis kontaktas su močiute kelia jam nemalonias emocijas: bando ištrūkti iš jos glėbio, suduoda per rankas, veidą, kad tik jo neliestų ir pan.
Būna ir gražesnių akimirkų, kartu pažaidžia, bet mažasis visada stebi, kad tik neišeičiau iš kambario, jei šalia yra močiutė.
Močiutė reikalauja, kad anūką paliktume visai dienai pasisvečiuoti, bet sūnus puola į ašaras ir į glėbį, kai vien močiutė pasako, kad ji jį pasiims pas save.
Su kitais artimaisiais sūnus drąsiai lieka, net su tais, kuriuos mato daug rečiau, negu su ja. Kaip elgtis? Suprantu anytos skausmą, bet sunku matyti sūnaus baimę ir ašaras“.

Atsako Individualiosios psichologijos konsultantų programos dalyvė Milda Čeikienė, www.ipi.lt.
Močiutė turėtų gerbti anūko ribas, ir jei jam nepatinka fizinis kontaktas, neimti jo ant kelių, o žaisti, būti su juo kartu per tokį atstumą, kuris yra malonus vaikui, o ne močiutei.
Tai nėra žaisliukas, kuris turi patenkinti močiutės lietimo poreikį. Ir jūs - mama - šioje vietoje privalote neignoruoti, neneigti vaiko jausmų, o kaip tik apginti savo vaiką. Tokiose situacijose svarbiausias yra vaikas, o ne močiutės ar kurio kito suaugusio skausmas, džiaugsmas.
Nes mes, suaugusieji, jau galime siekti suprasti savo jausmus, sąmoningai keisti savo elgesį, o vaikas dar ne.
Gal bus lengviau suprasti iš kito pavyzdžio? Artėja Kalėdos. Tikriausiai matėte kaip dažnai vaikai verkia per prievartą sodinami ant Kalėdų senelio kelių? Juk “viskas gerai, nieko čia baisaus”. Tačiau būtent taip mes pradedame vaikams diegti programą - tu savo jausmų nepažįsti, tau neskauda, tau nebaisu, kiti geriau už tave žino, ko tu nori.
Tad, Birute, drąsiai įvardinkite savo ribas, pasakykite pagarbų “ne” močiutei, jei ji nekeis savo elgesio ir nesistengs su anūku rasti ryšio, nepradės atliepti ir gerbti vaiko jausmų.
Pasitikėkite savo širdimi ir likite su vaiku tol, kol jis nurims, nes šiandien jūs esate jam visas pasaulis.
Antra vertus, šiuo amžiaus tarpsniu vaikas labai susijęs su mamos emocijomis. Jei mama bijo, jaučia nerimą, vaikui tai persiduoda.
Tad jei esate tikra, kad močiute galite pasitikėti, kad ji neskriaudžia anūko, o vaikas verkia tiesiog dėl to, kad retai ją mato, nėra įpratęs prie jos kvapo, rankų, manierų, balso, praleiskite daugiau laiko visi trys kartu.
Ir nebūtina žaidinti vaiko, šokdinti. Galite kartu su anyta ruošti namų ruošos darbus, virti, lyginti, megzti, kalbėtis, o vaikui leisti stebėti iš šalies savo močiutę.
Tikiu, kad praleidusi daugiau laiko ir susidraugavusi pati su anyta, pradėsite jaustis ramiau palikdama vaiką jai.
Ir pagaliau išsiskyrimo momentas. Gal kartais supykusi gąsdinate savo berniuką “močiute”? Na, kai jis “neklauso”, užsispiria ar nepagrasinate, kad paliksite, atiduosite jį močiutei? Arba lauke, parduotuvėje, kai atsisako eiti kartu toliau neištariate tokių žodžių: “atia atia, palieku tave čia vieną.”
Jei taip nesielgiate, jei nepabėgate paslapčia įjungusi filmukų, tuomet reikia suprasti, kad vaiko ašaros ir nenoras skirtis su jumis yra visiškai normali reakcija.
Jis taip sako jums, kad esate mylimiausia ir brangiausia mamytė, su kuria jam saugu ir jis norėtų būti visuomet. Priimkite tai kaip meilės įrodymą ir švelniai pabučiavusi uždarykite duris. Juk išeinate tik trumpam ir paliekate jį su žmogumi, kuriuo pasitikite.

Vaiko močiutė ar senelis - dažnai it antrieji tėvai, net, sakoma, seneliai anūkus myli labiau. Taigi ar yra dar brangesnis žmogus, kuris geriau galėtų pasirūpinti vaiku? Veikiausiai - ne.
Senelių, dažniausiai - močiutės, priežiūros paslaugos nekainuoja, ji myli besąlygiškai, o ir rekomendacijų nereikia. Vieni pliusai.
Palikdami vaiką seneliams tėvai yra tikri, kad juo bus tinkamai pasirūpinta, užtikrintas saugumas. Kuo dar pasitikėti, jei ne savo tėvais? Anūkus prižiūrint seneliams, atsiranda ir dar vienas pliusas: tėvai sutaupo.
Tiesa, tėvai ne visada gyvena greta ir ne visada jie apskritai yra. Tuomet auklė - vienintelė išeitis. Visgi dažnesnis atvejis, kai auklės paslaugų tėvams reikia vos kelioms valandoms ar - tam tikromis savaitės dienomis.

Manote, savaime suprantama, kad seneliai turėtų prižiūrėti vaikaičius? Deja. Patikėkite, kad ir kokia didelė meilė būtų vaikaičiui, jūsų mama greičiausiai taip pat nori turėti laiko sau, ji ne visada veržiasi nuolat būti su anūku, grįžti į vaiko auginimo dienas, kai nuolat reikia ir sauskelnes keisti, ir migdyti.
Turbūt prisiminsite situacijas, kai tėvai sakė, jog jums susilaukus vaikų „padės, kuo galės“.
Pagrindinė problema - vaiko priežiūros laikas. Galbūt tėvai lanko trečiojo amžiaus universitetą, dirba ir tokiu būdu jaučiasi gyvenantys, reikalingi. Neatimkite to reikalingumo jausmo iš tėvų. O ir papildomas euras dirbant nepamaišo.
Tikrai yra senelių, kurie džiaugiasi kiekviena su anūku praleista akimirka. Kai kuriems anūko priežiūra - savirealizacija, prisiminimai, kai patys augino savo vaikus, todėl jiems tai geriausias būdas jaustis „gyviems“.
Pagalvokite, kaip tektų bėgti, jei šalia nebūtų pagalbos: pirkti sauskelnes vaikui į lopšelį, skubėti vakare pasiimti tiek lopšelyje, tiek darželyje.
Kodėl manote, kad su tėvais nereikia nieko aptarti? Jei grįšite vėliau, auklei mokėsite už viršvalandžius, o močiutė, manote, supras? Taip, ji pakeis savo planus, nepaliks anūko alkano ir nepamigdyto, bet ar nejaus nuoskaudų, jei, pavyzdžiui, turės atidėti susitikimą su drauge ar senjorų kino seansą.
Jūsų mama ar tėtis tikrai nėra jūsų darbuotojai, tačiau vaiko priežiūros sąlygas aptarti būtina.
Močiutei bus drąsu jums priminti, ką vis pamirštate nupirkti, ir tuo turi nuolat rūpintis pati, o jūs galėsite pakomentuoti tam tikrus auklėjimo ar vaiko režimo niuansus, dėl kurių dvejojate.
Net mažas, labai simbolinis atlygis jūsų tėvams pagerins buitį, o ir patys jausitės geriau, lengviau priimsite pagalbą dėl vaiko priežiūros.
Tiesa ta, kad tėvai greičiausiai neims atlygio, tačiau jūs geriausiai žinote, kaip jiems sekasi rūpintis buitimi, stygių, pensijos dydį. Net jei atsisako pinigų, tėvų pagalbą ir rūpestį vis tiek reikėtų vertinti.
Kaip dar jiems galite padėti? Atsižvelgdami į savo pajamas, galbūt galite nupirkti maisto produktų ar padovanoti savaitgalio išvyką po gražiausias Lietuvos vietas?

| Situacija / Vaidmuo | Aprašymas | Tėvų elgesys / Patarimai |
|---|---|---|
| Močiutė reikalauja fizinio kontakto | Neleidžia vaikui ištrūkti, nori lieti savo meilę fiziškai, nors vaikui nemalonu. | Ginti vaiko ribas, įvardinti „ne“, paaiškinti vaiko jausmus. |
| Močiutė - „nemokama auklė“ | Myli besąlygiškai, padeda taupyti, rūpinasi anūkais be atlygio. | Aptarti vaiko priežiūros sąlygas, vertinti pagalbą, galbūt simboliškai atlyginti ar padėti kitaip. |
| Močiutė taiko fizines bausmes | Muša, šaukia, grubiai elgiasi su anūkais, nes mano, kad jie neišauklėti. | Ginti vaiką, nustatyti griežtas ribas, jei reikia - apriboti ar nutraukti bendravimą be priežiūros. |
| Močiutė lepina anūką | Leidžia anūkui viską, duoda daug saldumynų, nes gaili ar nori, kad vaikas pailsėtų. | Nekritikuoti tiesiogiai, paaiškinti savo auklėjimo principus, ieškoti kompromisų. |
| Močiutė turi savo gyvenimą | Nori turėti laiko sau, dirba, turi pomėgių, nenori visą laiką skirti anūkams. | Neatimti reikalingumo jausmo, aptarti lūkesčius, gerbti jos asmeninę erdvę ir pomėgius. |
| Močiutė su traumuojančia praeitimi | Dėl asmeninių nuoskaudų ar sveikatos problemų nenori bendrauti ar atsiriboja nuo vaikų ir anūkų. | Leisti vaikams patiems nuspręsti, ką jie jaučia, stengtis suprasti močiutės motyvus, bet nepamiršti giminiškų ryšių svarbos. |
Mano vaikai ,nezino kas tai yra mociute.Viena mociute visa gyvenima pragere,dabar yra 1 -grupes invalide ,tad ji nesupranta kas tai yra vaikai ir ,kad jie anukai,kita labai puikei nuo ju atsirase AS SAVO UZSIAUGINAU JUS SAVO UZSIAUGINSIT!Vaikam vienam8metai,kitam5metai.
O KAS YRA MOCIUTE? Keistai kažkaip...
O kaip jūs patys su tėvais bendraujat? Nejaugi nenuvažiuojat jų aplankyti, nepasiskambinat. Neįsivaizduoju tokios situacijos, kad vaikai nepažinotų savo senelių. Tuomet ir tėvai turėtų su jais nebendrauti.
Aš dar neturiu vaikų, bet pati su seneliais bendravau labai artimai. Visos vasaros pas juos, žiemą visos šventės, beveik visi savaitgaliai. Visų draugių vaikai bendrauja su savo močiutėm, su vienom daugiau su kitom mažiau. Net jei visai nebendraujate ir pati nesi patenkinta jomis, jos vistiek turi giminiškus ryšius su vaikais. Rašai, kad viena invalidė ir nieko nesupranta, bet vaikai tai supranta. O ta kuri pati nenori bendrauti nepraranda savo socialinio statuso.
Siūlau palikt patiems vaikams nutarti ką jie jaučia. Vaiko širdelės neapgausi. O ta kuri pati nenori bendrauti nepraranda savo socialinio statuso. Tiesiog ji- keisto charakterio ir tiek.
Va butent,kad ta mociute yra sveika,gyvena tik 1km.nuo anuku.Pas ja mes nesilankom,nes jos zodziais vaikai viska vercia ir padaro didelia betvarke,pas ja mes lankemes kai vaikam buvo2metukai ,o kitam 6men. noriu paklaust ar tokie vaikai gali padaryt betvarke per 1 val.jai sedi pas tevus ant keliu?
As sutinku,kad ji keisto charakterio,bet gal ji pavargo augindama savo vaikus ir jokiu kontaktu su vaikais nenori(tai jau artimiau-tiesos) Močiutė- tai ne kažkokios pareigos.Sutinku,man net neikada nekilo minties savo vaikus kazkam igrust! Rašai, kad viena invalidė ir nieko nesupranta, bet vaikai tai supranta. jie turi žinoti, kad močiutė yra ta sunkiai serganti, bet kažkurį iš tėvų užaugino ir už tai yra gerbiama ir mylima, nežiūrint savo dabartinės būklės. O del sios,tai net pas tevelius nesirisa kalba,del vaikystes nuoskaudu.Tai tiesiog zmogus su negalia igijas ja per savo neapgalvota gyvenima,kai nereikejo nieko ,nei savu vaiku,nei dabartiniu anuku. p. p.

Gal kas patars kaip elgtis tokiose situacijose, kai močiutė, mano vyro mama, muša per užpakaliuką ar per nugarą mūsų 4 metų sūnų arba nuolat šaukia ant jo, grubiai elgiasi.
Esame sakę jai, kad mums tai nepatinka ir kad netaikome fizinių bausmių, tačiau ji aiškina, kad mūsų vaikas neišauklėtas ir toliau daro savaip.
Esame sutrikę, nesinori drausti vaikui bendraut su močiute, bet jos požiūrio į vaikų auklėjimą irgi nepakeisim. O aš drausčiau močiutės bendravimą su anūku. Koks čia bendravimas, jei šūkauja ant anūko ir muša jį? Kieno vaikas - jūsų ar močiutės? tiek ta vaika ir matytu....
Nėra apie ką čia galvoti. Reikia tevams veikti. Smurtas ypač artimoje aplinkoje palieka gilias žymias vaiko psichikoje. Teko daug matyti puikių vaikų su rimtomis problemomis (elgesio, mokymosi ar bendravimo), dėl tokiu auklėtoju !!!
Kaip tą močiute reaguotu, jei ją papurtytu ar apstumdytu nes ji neišauklėta? Kodel smurtą prieš suaugusi mes suprantame ir smerkiame, o jau vaikas nu gi nieko čia tokio. Nežalokit savo vaiko! Ir net ne močiute čia kalta, o jusu neveiksnumas.
Jei ji tame nemato nieko blogo- žmogus po pokalbio nepasikeis. Vieno vaiko nepalikit su močiute, o jei tai vyksta prie jūsų tada aš pati pravesčiau jai aukejimo paskaitą paremta jos metodika. Vaikas turi suprasti, kad niekam nevalia kelti prieš ji ranką. Ir reikalui esant turi žinoti, kad jus jį apginsite.
Negaliu. Susinervinau! Linkiu, išspręsti šia situaciją. Stiprybes mamai. Ačiū visoms pasisakiusioms, kažkaip tvirčiau pasijaučiau, aiškiau tapo, kad privalau ginti savo įsitikinimus, kad negalima auklėti mušimu, ir privalau ginti savo vaiką.
Neparasote, kokiose situacijose tai vyksta. na, palaukit, bet gi tikrai neparasyta situacija, kada ir kaip tai vyksta.
O gal tevai mociutei vietoj aukles veza savo atzala, kad ta juo rupintusi diena dienoj, tik pinigu uz tai nemoka. Gal mociute tiesiog negali atsisakyt priziuret anuko, nes auklei tevai pinigu neturi, o pvz. darzely vietos ner ar serga pastoviai. O anukas spjaudo ant mociutes. Ta ji i kampa stato, tas nestovi, mociute kandzioja ar dar ka daro.
Mociute skundziasi dukrai/marciai, o tai dzin, tipo sako, mes vaiko neauklejam fizinem bausmem ir visai niekaip, paaugs nustos taip elgtis (tikrai ir tokiu tevu buna). Truko mociutei kada kantrybe ir dave kupron. Pateisinama? Nelabai. Bet tevu elgesys irgi. Bet cia tik pasvarstymas.
Dieve, meldžiu tave išminties, kad suprasčiau savo vyrą; meilės, kad jam atleisčiau, ir kantrybės, kad pakęsčiau nuotaikų kaitą. Nes, Dieve, jei paprašyčiau stiprybės, mirtinai jį primuščiau.
Na, pasak autores, beda, kad nesinori vaikui drausti bendrauti su mociute, o ne tai, kad nesinori prarasti nemokamos aukles. Anūkėlio priežiūra yra jų gyvenimo prasmė. Išsiskyrusios arba našlės močiutės visuomet pasirengusios padėti. Jei tėvai užsiėmę, gali net vidury nakties atvykti, jei prireiktų. Tai tėvams sukelia pavydą. Suprantama, kad tai tėvams kelia nepasitenkinimą. Tai tik sukels daugiau nuoskaudų ir padėtis taps dar sunkesnė.
Atkreipkite dėmesį į savo bendravimą su mama ar anyta. Staiga anūkėlis jai tapo brangiausias pasaulyje? Stenkitės su ja dažniau kalbėtis. Ir ne tik apie vaiką.
Susimąstyti apie savo asmeninį gyvenimą, tobulinti savo asmenybę. Amžius su tuo nesusijęs. Aštuoniasdešimties jų asmenybė nenustoja progresuoti. Jie suteikia kitiems teisę elgtis taip, kaip šie nori. Auklėti savo vaikus - tai reikalaujantis nuolatinių moralinių pastangų procesas. Kai kurios močiutės randa puikų pasiteisinimą - visa galva pasinerti į vaikų gyvenimą, rūpesčiais, džiaugtis tik dėl jų sėkmės, už savo pačios gyvenimą. Tad svarbiausias patarimas - nepamirškite savęs.
Jūs norite pabūti su anūkėliu ar padėti dukteriai, bet turite ir savo gyvenimą. Jei ko nematėte, nueikite į parodą, koncertą, užsiimkite mezgimu. Vaikai turi išsiplauti savo lėkštę, laikytųsi dienos režimo. Močiutės namuose mylimam anūkui leidžiama absoliučiai viskas: ištisas dienas žiūrėti filmukus, pavalgius neišsiplauti savo indų. Apie nors dalyko mokymąsi neverta net svajoti. Tėvams tai kelia liūdesį. Jų autoritetas tirpsta akyse. Žinoma, viskas baigiasi konfliktu.

Pernelyg lepina anūką, tikėdamasi tik vieno - kad vaikas pailsėtų. Juk ji visai nenori pakenkti vaiko mokymuisi.
Šeimoje patiria per didelį spaudimą. Močiutė tiesiog jo gaili. O kas daugiau anūkėlio pagailės? Mamai dėl tokio požiūrio nereikia įsižeisti ir pykti.
Gili išmintis byloja, kad šiuolaikiniai vaikai tiesiog pernelyg užimti, kad vaikai būtų geresni ir pasiektų daugiau už juos. Tačiau yra laimės pagrindas. Atimdami vaikystę, neleisdami pažaisti, kai jis to nori, griaunate jo gebėjimą būti kūrybingam, vidinę laisvę, kuri vėliau jam leistų normaliai bendrauti su žmonėmis. Leidžiant vaikui laisviau žaisti, viskas sugrįžta į vietas. Taip pat jis išmoks išsiplauti savo lėkštę pavalgęs.
Protingesnei močiutei universalios elgesio taisyklės yra priklausomos nuo situacijos ir nei kitų pažeisti nevalia. Be universalių elgesio taisyklių, svarbu atsižvelgti į vaiko sveikatą. Jei močiutė anūkui leidžia valgyti pyragaičius, saldumynus, dėl to vėliau kils dar daugiau bėdų.
Močiutės neturi kritikuoti tėvų, nes jų elgesio kritika smarkiai pakenks tėvų autoritetui vaiko akyse.
Nors močiutės turi daugiau patirties, jos kartais siekia viską kontroliuoti, sako, kad tėvai netinkamai maitina vaiką, per daug jam leidžia. Šios kritikos dažnai kyla dėl auklėjimo sistemos, kuri joms nepatinka. Taip nutinka dažnai.
Močiutės, kurios gyveno griežtose šeimose, trokšta savo vaikus auklėti laisviau. Tėvai tai supranta kaip kėsinimąsi į jų šeimą. Pavydas taip pat turi reikšmės. Tačiau močiučių patirtis iš tikro vaikui gali duoti tam tikros naudos. Mamai nereikėtų užsispirti, kad tik ji visuomet teisi, būti kategoriška.
Atsižvelkite į patarimus, galbūt jie yra teisingi. Senelė - ne priešas. Jei močiutė gali jūsų dukrą išmokyti kepti pyragus, puiku. Nėra nieko baisaus, kad tai padarysite ne jūs. Tėvų meilė nesumažės, o vaiko santykis su močiute tik stiprės. Tai visų svarbiausia.
Geriau tam užkirsti kelią patiems. Todėl, kad vaiko tėvai esate jūs, už vaiką jūs ir esate atsakingi. Konfliktai ilgainiui susitaikys. Močiutės perduoda patirtį, kaip elgtis su vyru, kaip auklėti vaikus, kaip formuoti elgesio ir bendravimo stilių. Žinoma, vadovaujamasi ir protėvių patirtimi. Tai normalus procesas. Kiekviena mama auklėja pagal savo taisykles. Patikėkite, jūsų dukra blogai neišauklės vaiko. Nesuvokdama ji daugelį pedagoginių principų perėmė iš jūsų. Bet pasaulis spėjo pasikeisti. Ir tai turi savų privalumų.
Nereikia konfliktuoti su močiute, norint išlaikyti savo autoritetą. O močiutę anūkai myli už tai, kad ji myli juos be jokių sąlygų, tiesiog mėgaukitės ja.
