Kūdikių bėrimai: priežastys, simptomai ir priežiūra
Vaikų odos bėrimai dažnai kelia nerimą tėvams, nes jų priežastys gali būti labai įvairios - nuo visiškai nekenksmingų reakcijų iki rimtesnių ligų. Todėl svarbu mokėti atskirti situacijas, kai pakanka namų priežiūros, nuo tų, kai reikia laiku kreiptis į specialistą, kad būtų išvengta nereikalingos rizikos. Oda kūdikystėje gali sukelti nemažai problemų - ji ypatingai jautri, greitai sudirginama. Dėl to kūdikį kamuoja ne taip jau ir mažai diskomforto, skausmo, o kartais net ir odos infekcijų, nuo kurių apsaugo sveika oda. Išsausėjimas, niežulys ir bėrimai - dažnai mamai pažįstamos gležnos odelės bėdos.
Naujagimio oda pamažu prisitaiko prie naujos aplinkos, toliau vystosi jos struktūra, o tai užtrunka iki vienerių metų. Apsauginė odos funkcija, kuri yra viena svarbiausių, šiuo laikotarpiu dar silpna. Palyginti su suaugusiųjų, naujagimio ir kūdikio odos raginis sluoksnis, kuris ir atlieka šią funkciją, daug plonesnis. Mažylio odelę dirgina šlapimo ir išmatų fermentai, šiluma ir drėgmė, trina sauskelnės ir drabužėliai. Labiausiai nukenčia kirkšnių ir sėdmenų sritys, todėl šiose vietose greitai atsiranda paraudimų ir bėrimų. Be to, šilumoje ir drėgmėje dauginasi bakterijos ir grybeliai, kurie gali sukelti odos uždegimą, pavyzdžiui, vystyklų dermatitą. Iššusti gali ir pažastų bei šlaunų raukšlių oda.
Dažniausi kūdikių bėrimų tipai
Kūdikių spuogai (neonatalinė aknė)
Kūdikių spuogai, dar vadinami neonataliniais spuogais, yra odos sutrikimas, kuris dažniausiai pasireiškia naujagimiams. Ši liga yra susijusi su odos anatomija, ypač su riebalinių liaukų funkcija. Naujagimių odoje yra gausu riebalinių liaukų, kurios gali reaguoti į hormonų pokyčius po gimimo. Šios liaukos gali gaminti per daug sebumo, kas sukelia spuogų atsiradimą. Kūdikių spuogai yra dažna ir dažniausiai nekenksminga odos būklė, kuri pasireiškia maždaug 20-30% naujagimių. Ši liga dažniausiai pasireiškia per pirmąsias kelias gyvenimo savaites ir gali išnykti per kelis mėnesius. Kūdikių spuogai nėra infekciniai ir dažniausiai nereikalauja specialaus gydymo. Pagrindinė kūdikių spuogų priežastis yra hormonų, ypač androgenų, poveikis, kuris gali sukelti riebalinių liaukų hiperaktyvumą. Po gimimo kūdikiai gali gauti motinos hormonų, kurie sukelia šiuos pokyčius. Be to, odos užsikimšimas, sukeltas riebalų perteklius ir negyvų odos ląstelių kaupimasis, taip pat gali prisidėti prie spuogų atsiradimo.
Simptomai: nedideli, balti arba rausvi mazgeliai, spuogeliai ant žandų, kaktos, nosies (bet gali pasitaikyti ir kitose kūno vietose). Oda aplink juos gali būti šiek tiek paraudusi. Kartais naujagimių aknė gali pasireikšti ir kaip nedideli, 1-2 mm skersmens, balti arba gelsvi spuogeliai, primenantys inkštirus ant nosies sparnelių, kaktos, smakro, žandų. Gali atsirasti ir ant liemens, galūnių.
Kada atsiranda: Būdinga naujagimiams (kartais naujagimiai gimsta turėdami šiuos spuogelius), bet gali atsirasti ir kiek vėliau, ypač neišnešiotiems naujagimiams. Dažniausiai praeina savaime per kelias savaites ar mėnesius. Jeigu aknė atsirado vėliau nei 6 gyvenimo savaitę, yra labai intensyvi arba nepraeina per pirmuosius kelis gyvenimo mėnesius, reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju.
Gydymas: Dažniausiai praeina savaime per kelias savaites ar mėnesius. Gydymas nėra reikalingas, išnyksta savaime po 2 sav. Jeigu aknė atsirado vėliau nei 6 gyvenimo savaitę, yra labai intensyvi arba nepraeina per pirmuosius kelis gyvenimo mėnesius, reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju. Gydytojas gali skirti gydymą kremais, losjonais, kad spuogeliai gražiai sugytų ir neliktų randelių.
Naujagimių toksinė eritema
Naujagimių toksinė eritema (lot. Erythema toxicum neonatorum) - tai raudonų dėmių bėrimas su 1-3 mm skersmens balkšvai gelsvos spalvos viršūnėlėmis (pustulėmis). Kartais pūslelėse esantis skystis gali priminti pūlius, tačiau tai nėra infekcija. Bėrimas paprastai pirmiausiai atsiranda ant žandų, vėliau išplinta ant viso kūno, išskyrus pėdas, delnus, gleivines. Nepaisant gąsdinančiai skambinančio pavadinimo ir, kartais, vaizdo, tai nepavojinga būklė. Tikslios jos priežastys nėra aiškios. Tikėtina, kad į plaukų folikulus patenka bakterijų, o į jas reaguoja naujagimio imuninė sistema. Bėrimas būdingas apytiksliai pusei naujagimių, dažniau pilnai išnešiotiems, natūraliai gimusiems, vyriškos lyties naujagimiams. Gali pasireikšti ir tuoj po gimimo, tačiau dažniausiai pasirodo apie 2-5 gyvenimo dieną. Neišnešiotiems naujagimiams pasireiškia keliomis dienomis ar net savaitėmis vėliau.
Per pirmas dvi savaites nuo gimimo ant naujagimio odelės galima pastebėti keletą rūšių bėrimų. Daugelis yra gerybines eigos, greitai nunyksta be jokio gydymo. Dažniausiai antrą gyvenimo dieną atsirandančios gelsvai rausvos spalvos, 1-2 mm dydžio papulės arba pustulės apsuptos raudonu vainikėliu - tai toksinė eritema. Delnai ir padai nepažeidžiami.
Baltieji spuogai (milija)
Neretai pasitaiko ir baltieji spuogai (milija). Tai balsvos kietokos papulės (kaip perlai), dažniausiai atsirandančios ant šnervių, kaktos ir skruostų. Praeina be gydymo. Maždaug pusė naujagimių turi smulkių baltų spuogelių - milia.
Sauskelnių dermatitas
Dėl sauskelnių atsiradęs bėrimas kiekvienam vaikučiui gali atrodyti vis kitaip. Vieniems ant užpakaliuko pasirodo keletas spuogelių, kitiems stipriai parausta ne tik užpakaliukas, bet ir kirkšnių, papilvės, lytinių organų oda. Šio bėrimo išvengti padeda tinkama higiena (švarus ir sausas užpakaliukas), oro vonios, kūdikių odos priežiūrai skirti kremai. Jei dermatitas vis tiek vargina, galima išbandyti kitos firmos sauskelnes arba iš viso jų atsisakyti.
Jei kūdikio oda aplink vystyklų zoną parausta, greičiausiai tai yra vystyklų bėrimas.
Prakaitinė
Atsiranda dėl netinkamos odos priežiūros ar perkaitimo. Bėrimas gali būti įvairus - nuo rausvų dėmelių, smulkių rausvų ar balkšvų spuogelių iki vandeningų pūslelių. Dažniausiai beria raukšlių sritis: kaklą, pažastis, alkūnių, kelių linkius, gali išplisti į nugarą, krūtinę. Šias vietas gali niežėti. Nuprausus bėrimus galima patepti kūdikių odos priežiūrai skirtais kremais. Svarbiausia, kad vaikutis būtų švarus, ne per daug prirengtas, neperkaistų ir nenusikasytų. Per kelias dienas spuogeliai išnyksta. Jei bėrimas stiprėja, plečiasi, būtina kreiptis į gydytoją.
Prakaitinis bėrimas pasireiškia mažais rausvais ar raudonais ploteliais ir dažniausiai atsiranda kakle, pažastyse, užpakaliuko srityje ar odos raukšlėse. Gydymui pakanka vėsios, sausos aplinkos ir laisvų drabužių.
Seborėjinis dermatitas (pleiskanų luobas)
Lėtinė uždegiminė liga, kuri dažniausiai atsiranda kūdikiams nuo 2 savaičių iki 3 mėnesių amžiaus (trunka apie 10-12 savaičių) arba paaugliams. Iš pradžių pastebima rausvų, pasidengusių riebiomis pleiskanomis dėmių ar židinių. Dažniausiai apima plaukuotąją galvos dalį, veidą, didžiąsias raukšles. Dėl gydymo geriausia kreiptis į specialistą.
Pleiskanų luobas (seborėjinis dermatitas) dažniausiai pasireiškia pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais. Jis atrodo kaip pleiskanojantis, vaškinis, kartais paraudęs bėrimas galvos odoje, antakiuose, aplink nosį ar už ausų.
Egzema (atopinis dermatitas)
Atopinis dermatitas (egzema) - tai lėtinė odos uždegiminė liga, pastebimai pabloginanti odos būklę ir gyvenimo kokybę. Atopinio dermatito kamuojama oda kur kas greičiau netenka drėgmės, susilpnėja jos apsauginis barjeras, todėl šiai ligai būdingas niežulio lydimas odos sausumas, pažeistose vietose vystosi uždegiminiai procesai. Tikslios priežastys, kodėl atsiranda atopinis dermatitas nėra žinomos, tačiau remiantis moksliniais duomenimis, manoma, kad šiai ligai atsirasti įtakos turi tiek genetika, tiek imunologiniai ir išoriniai veiksniai.
Mokslinių tyrimų duomenimis, didesnę riziką sirgti atopine egzema patiria alergiškų tėvų vaikai. Skaičiuojama, kad jei alerginėmis ligomis serga vienas iš tėvų, ši rizika padidėja iki 25 proc., jei abu - net iki 50 proc. Vis dėlto, net ir nealergiškų tėvų šeimose išlieka 10-15 proc. rizika, jog vaikui gali išsivystyti atopinis dermatitas.
Pasak gydytojos, atopinis dermatitas dažniausiai pasireiškia dar kūdikystėje arba ankstyvoje vaikystėje. Net du iš trijų sergančiųjų atopiniu dermatitu šia liga suserga iki vienerių metukų, keturi iš penkių - iki penkerių. Tiesa, pastebima, kad su amžiumi liga traukiasi ir apie 75 proc. sergančiųjų simptomai išnyksta iki šešerių metų amžiaus. Tačiau reikia nepamiršti, kad ir vėliau liga gali atsinaujinti, jei atsiranda papildomi nepalankūs veiksniai - stresas, nesveika gyvensena, žalingi įpročiai. Kartais atopinis dermatitas sugrįžta brendimo laikotarpyje. Reikia pažymėti, kad tik retais atvejais atopiniu dermatitu pirmą kartą susergama vyresniame amžiuje.
Odos uždegimas, kurį gali sukelti ar provokuoti įvairūs dirgikliai: odos priežiūros ir skalbimo priemonės, vaistai, vilna, sintetika, tam tikri maisto produktai (pienas, kiaušinis, kviečiai ir t.t.), namų dulkės, žiedadulkės, pelėsis ir t. t. Nustatyta, kad dermatitas gali būti paveldimas. Didesnė rizika susirgti žmonėms, kurių oda labai išsausėjusi, susilpnėjusios jos apsauginės savybės. Vaikučių oda plonesnė ir jautresnė, todėl dermatitas juos vargina gana dažnai.
Požymiai: oda parausta, atsiranda papulės, pūslelės, šašeliai, pleiskanojimas. Pažeistą vietą smarkiai niežti, todėl vaikai juos nukaso. Tokia vieta šlapiuoja, atsiranda didelis infekcijos pavojus. Egzema gali komplikuotis infekciniu dermatitu, pūliniu, rože, limfmazgių uždegimu. Kūdikiams ir vaikams iki 2 metų amžiaus dažniausiai beria veidą (skruostus, apyburnio sritį, kaktą, ausų kaušelius), galvos plaukuotąją dalį, liemenį, rankas ir kojas. Vaikams iki 10 metų - kaklą, alkūnių, riešų linkius, pakinklius, būdingas paraudimas aplink akis. Pusei vaikų bėrimai nunyksta iki 2, apie 90 % - iki 6 metų amžiaus.
Pasak gydytojos, atopiniam dermatitui būdingi odos paviršiuje susiformuojantys sausi, paraudę pleiskanojantys ir niežulio lydimi plotai. Tačiau kartais, ypač kai oda dar pažeidžiama bakterijų ar grybelių, bėrimas komplikuojasi, vystosi infekcijos požymiai - formuojasi taip vadinamas „šlapias“ bėrimas, žaizdelės, susidaro gelsvas „medaus šašas“.
Pasak gydytojos, kūdikiams iki 2 metų bėrimai dažniausiai atsiranda skruostų srityje, ant rankų ir kojų išorinių paviršių, taip pat plaukuotoje galvos dalyje. Paūgėjusius mažamečius atopiniai bėrimai dažniau kamuoja rankų ir kojų lenkiamuosiuose paviršiuose: alkūnių, riešų, kelių, čiurnų srityse, plaštakų, kaklo, akių vokų srityse.
Nors atopinio dermatito bėrimai turi tam tikrus bruožus, nepatyrus plika akimi atskirti juos nuo kitų priežasčių sukeltų bėrimų nėra lengva. Įvertinęs ligos simptomus, surinkęs anamnezę, gydytojas gali skirti tolesnius ligos diagnozei nustatyti reikalingus tyrimus, o nustačius alergijos sukėlėją, parinkti tinkamiausią gydymą.
Gydymas: Gydant svarbiausia išsiaiškinti ir pašalinti arba vengti alergeno, dirginančių medžiagų poveikio, naudoti gydytojo dermatologo paskirtus tepalus. Visų pirma naudokite specialius losjonus, kremus ir tepalus (dar vadinamus emolientais), drėkinančius odą bei neleidžiančius jai išsausėti. Atopinio dermatito pažeistai odai gydyti labiausiai tinka kremai arba tepalai, kurių sudėtyje yra mažai arba apskritai nėra vandens. Vaikui augant atopinio dermatito simptomai įprastai tampa švelnesni arba apskritai išnyksta. Tačiau galimas ir atvirkštinis variantas - simptomų paūmėjimas. Venkite sąlyčio su tam tikrais audiniais, medžiagomis, kosmetikos priemonėmis ir kt., galinčiomis sudirginti jautrią odą. Maudykite vaiką šiltame, bet jokiu būdu ne karštame vandenyje. Ilgos, t. y. daugiau nei 10-15 min. trunkančios maudynės vonioje ar po dušu gali sausinti vaiko odą. Žiemą atopinio dermatito simptomai įprastai suintensyvėja - taip nutinka dėl šalčio, vėjo, daugiasluoksnės aprangos ir sauso patalpų oro. Atopinis dermatitas gali paūmėti nusilpus vaiko imunitetui, pavyzdžiui, susirgus infekcine liga ar jei mityba yra nepilnavertė. Vaikui susirgus galite iš anksto imtis prevencinių priemonių ir intensyviau drėkinti vaiko odą, emolientais gausiau patepti tipines bėrimų vietas dar prieš jiems pasirodant.
Kitos odos problemos ir ligos
Vėjaraupiai
Liga prasideda pakilusia temperatūra, vaikas tampa vangus, blogiau valgo ir miega, gali skaudėti galvą. Po keleto dienų pasirodo bėrimas: iš pradžių atsiranda dėmelė, jos centre - pripildyta skaidraus skysčio pūslelė, šiai supliuškus, po 3-5 dienų susiformuoja šašelis. Viename plote galima rasti ir dėmelį, ir pūslelių, ir šašelių. Toks bėrimas atsiranda ant veido, plaukuotos galvos dalies, liemens, rankų, kojų, kartais - net lytinių organų ir burnos. Išbertas vietas stipriai niežti. Bėrimas gali trukti iki 7 parų, beria bangomis. Niežuliui palengvinti vartojami antihistamininiai preparatai. Karščiavimui mažinti - vaistai nuo temperatūros. Taip pat vietiškai dezinfekuojantys, sutraukiantys skysčiai.
Tymai
Pradžia - kaip įprastinės virusinės kvėpavimo takų ligos: temperatūra, sloga, kosulys. 1-3 dienas iki kūno išbėrimo ant minkštojo gomurio atsiranda raudonų dėmių, o ant paraudusios skruostų ir lūpų gleivinės, dantenų - pilkšvai baltų aguonos grūdo dydžio dėmelių. Po 2-5 dienų nuo simptomų pradžios temperatūra vėl pakyla, atsiranda bėrimas, kuriam būdingas laipsniškas plitimas: berti pradeda nuo veido, galvos, paskui išplinta ant kaklo, krūtinės, liemens, rankų, o per 3 dienas išberia visą kūną. Beria raudonomis dėmėmis nelygiais kraštais, kurios plečiasi ir susilieja į didesnes dėmes. Dažnai prisideda ir akių junginės uždegimas. Dėl gydymo būtina kreiptis į gydytoją.
Raudonukė
Liga prasideda staiga. Pakyla temperatūra, atsiranda sloga, ima skaudėti gerklę ir parausta akytės. Mažesniam vaikui gali padidėti kaklo limfmazgiai, o paauglėms mergaitėms gali skaudėti sąnarius. Burnos gleivinėje matomi smulkūs, blyškiai rausvi taškeliai. Paskui padidėja pakaušio limfmazgiai. Po 1-2 dienų išberia švelniai rausvomis dėmelėmis visame kūne. Jos kiek iškilusios virš odos, bet nesusilieja. Bėrimas išnyksta po 2-3 dienų. Raudonukėi gydyti vaistų nėra, skiriama vaistų bendrai savijautai gerinti.
Tridienė karštinė
Būdingas staiga atsirandantis ir tris dienas trunkantis karščiavimas (vaiko kūno temperatūra gali pakilti net iki 40 laipsnių). Po to temperatūra staiga nukrinta ir visame kūno plote atsiranda šviesiai raudonos spalvos bėrimas, trunkantis pora dienų. Bėrimas išnyksta savaime. Specifinio gydymo nėra. Gydytojas įvertina vaiko sveikatą atmetimo būdu - ištiria šlapimą, apžiūri gerklę, ar kaklo raumenys neįtempti ir pan. Savijautai pagerinti duodama mažinančių karčiavimą vaistų ir kuo daugiau skysčių. Jei temperatūra vis nekrenta, prasideda traukuliai, būtina skubi gydytojo pagalba.
Meningokokinė infekcija
Pati pavojingiausia infekcija, pasireiškianti bėrimu. Statistiškai ši liga nėra dažna. Per metus Lietuvoje užfiksuojama apie 100 jos atvejų. Pradžia primena peršalimą: karščiavimas, šaltkrėtis, sloga, kosulys. Jei vaikučio imuninė sistema stipri, viskas tuo ir pasibaigia. Bet jei bakterija patenka į kraują, vystosi sepsis, kurio požymis - specifinis bėrimas. Pirmiausiai išberia veiduką, ypač skruostus, sėdmenis, šlaunis. Bėrimas būna labai smulkus, mažais ploteliais, kartais primena žvaigždėtą dangų. Galima atlikti stiklinės mėginį: prie išbertos vietos reikia prispausti stiklinę permatomu dugnu. Jei prispaudus bėrimas pranyko, vadinasi, tai ne meningokokinė infekcija, o jei jis išlieka - būtina kuo skubiau vykti į ligoninę! Kiti būdingi požymiai: galvos skausmas, vėmimas, sprando raumenų įtampa (pabandžius galvytę smakru prilenkti prie krūtinės, jaučiama raumenų įtampa, kuri sukelia skausmą), galvytės padėtis (vaikas instinktyviai lošiasi atgal, riečia prie savęs kojytes).
Skarlatina
Būdingas karščiavimas, galvos skausmas. Vaiką gali pykinti, jis gali vemti. Dažnai kartu prasideda angina. Po 1-2 parų pasirodo bėrimas: veidas tampa ryškiai raudonas, savo spalva išsiskiria tik nosies-smakro trikampis, kuris lieka baltas. Smulkiais raudonais taškeliais išberia ir daugiau kūno vietų: pažastis, kirkšnis, pilvą, kojų bei rankų lenkiamąjį paviršių. Būdingas požymis, jog paspaudus pirštu, bėrimas išnyksta. Po kelių ligos dienų liežuvis tampa avietinės spalvos. Bėrimas gali trukti nuo vienos dienos iki savaitės. Vėliau pradeda luptis padų, rankų oda, ji tampa šiurkšti, pleiskanoja. Skarlatina gydoma antibiotikais.
Užkrečiamasis moliuskas
Virusinis susirgimas, plintantis kontakto būdu. Dažniausiai serga vaikai nuo 1 iki 5 metų. Pasireiškia rausvomis papulėmis įdubusiais centrais, paspaudus išteka balta, į varške panaši masė. Gydoma sausinančiais, dezinfekuojančiais skysčiais, naudinga skysto azoto aplikacija.
Užkrečiamasis moliuskas: Dažna virusinė infekcija, sukelianti mažus, kietus, perlamutrinius arba kūno spalvos iškilimus su būdingu įdubimu centre. Nors molluscum contagiosum paprastai yra nekenksmingas ir kartais laikui bėgant išnyksta savaime, jis yra užkrečiamas ir gali plisti. Ši ir kitos odos infekcijos yra ypač pavojingos vaikams, sergantiems lėtiniu odos sausumu ir vietiniu dermatitu.
Grybelinės odos infekcijos (dermatofitozės)
Jie dažnai atrodo kaip raudonos, apvalios dėmės su pakilusiu, žvynuotu kraštu ir šviesesniu centru. Šie bėrimai dažnai painiojami su egzema, tačiau gydymas yra visiškai kitoks.
Grybelinės odos infekcijos dažnai pasireiškia po antibiotikų vartojimo. Burnoje jos atrodo kaip pieno apnašos, o vystyklų srityje - kaip ryškiai raudonas bėrimas su mažais spuogeliais.
Niežai
Vis dar plačiai paplitusi, labai užkrečiama liga, kurią sukelia maža odos erkė, gyvenanti odos raginiame sluoksnyje ir kurios negalima nuplauti kruopščia bei reguliaria higiena. Pagrindinis niežų simptomas yra itin stiprus, varginantis niežėjimas, kuris ypač sustiprėja vakarais, naktį ir po šilto dušo ar vonios. Bėrimas dažniausiai pasireiškia kaip maži, rausvi guzeliai ar pūslelės, dažniausiai tarp pirštų, ant riešų ir ant pilvo.
Kontaktinė alergija
Kontaktinė alergija (dar minima kaip kontaktinis alerginis bėrimas) tai odos, burnos gleivinės arba/ir genitalijų bėrimai, atsirandantys dėl tiesioginio kontakto su alergenu. Nepageidaujamos reakcijos, kurios taip pat gali pasireikšti bėrimu, bet atsirandančios dėl alergeno patekimo į organizmą kitais būdais (per burną ar kvėpavimo takus) kontaktinei alergijai nepriskiriamos. Kontaktinė alergija savo ruožtu skirstoma į du tipus: kontaktinę dilgėlinę ir kontaktinį dermatitą. Tuo tarpu kontaktiniu alerginiu dermatitu vadinamos IV tipo (ne IgE sąlygotos, lėtosios) alerginės reakcijos, kurios pasireiškia praėjus kelioms valandoms ar netgi dienoms po kontakto su alergenu. Šis kontaktuodamas su oda prasiskverbia pro viršutinius odos sluoksnius ir, jei žmogus yra alergiškas, sukelia imuninių ląstelių, vadinamų T limfocitais, kaupimąsi kontakto vietoje.
Alerginio kontaktinio dermatito sukėlėjai - cheminės medžiagos, kurios būdamos grynos ar įvairių gaminių sudėtyje (kremuose, kosmetikos priemonėse, drabužių medžiagoje) kontaktuoja su oda. Ilgainiui, jei kontaktas su alergenu nenutraukiamas, simptomai stiprėja, tinimas pasidaro ryškus, raudoni niežtintys spuogeliai ant kūno gali virsti skausmingomis, atviromis žaizdomis. Vienas ryškiausių alerginio kontaktinio dermatito požymių yra tas, kad bėrimas atsiranda išskirtinai tik kontakto su alergenu vietoje pvz., ties žiedo ar laikrodžio nešiojimo vieta. Jei alerginį kontaktinį dermatitą sukelia medžiagos esančios kremuose, alerginiai spuogai pasireiškia tik kremo tepimo vietoje.
Svarbiausia kontroliuojant alerginį kontaktinį dermatitą - tikslus alergizuojančios medžiagos išsiaiškinimas ir jos vengimas. Tad tuomet, kai atlikti alergijos tyrimai gydytojams leidžia nustatyti pagrindinius sukėlėjus, reikia stengtis neturėti su jais sąlyčio. Tačiau, net ir žinant kokia medžiaga sukelia šį alerginį bėrimą kartais kontakto išvengti nepavyksta. Venkite pakartotinio kontakto.
Alergija maistui
Neretai įtardami alerginį bėrimą pirmiausiai puolame kaltinti maistą. Ne paslaptis, kad vienas iš gretutinių alergijos maistui simptomų (dažniausiai alergija maistui sukelia virškinamojo trakto ir/ar sistemines reakcijas) yra ir raudoni niežtintys spuogeliai ant kūno.
Dažniausi maisto alergenai - pienas, kiaušinis, žemės ir lazdyno riešutai, žuvis ir jūros gėrybės, kviečiai. Greito tipo alerginės reakcijos maistui pasireiškia praėjus vos kelioms minutėms iki kelių valandų po maisto suvalgymo. Dauguma greito tipo alerginių reakcijų į maistą pasireiškia kūdikiams ir vaikams. Pagrindiniai sukėlėjai - pienas ir kiaušiniai. Šias alergijas vaikai dažniausiai išauga iki mokyklinio amžiaus. Tačiau, jei vaikučiui diagnozuojama tikroji greito tipo alergija riešutams, sojai, žuviai ar jūros gėrybėms - tikimybė, kad su amžiumi mažylis taps nebejautrus šiems maisto produktams - menka. Alergija šiems maisto produktams dažniausiai išlieka visą gyvenimą ir reikalauja sergančiųjų visomis priemonėmis vengti alergizuojančių produktų, o su savimi visada turėti vaistų pirmajai pagalbai.
Lėto tipo alerginės reakcijos maistui pasireiškia praėjus vienai ar kelioms dienoms po alergizuojančio produkto suvartojimo ir yra kiek mažiau pavojingos. Nors, kaip ir greito tipo alerginės reakcijos maistui, taip ir šios gali sukelti virškinimo problemų ir alerginius bėrimus - sisteminių reakcijų, dėl kurių grėstų pavojus gyvybei, lėto tipo alerginės reakcijos į maisto produktus nesukelia. Dažniausiai ši alergija gali pasireikšti viduriavimu ar vidurių užkietėjimu, pilvo pūtimu ir/ar skausmu, bei nespecifiniais kūno bėrimais. Kaip ir greito tipo alergijų maistui atveju, taip ir lėto tipo alergijos maistui dažniausiai paveikia mūsų mažuosius.
Kada kreiptis į gydytoją?
Jei bėrimas ilgalaikis, periodiškai kartojasi tose pačiose veido vietose, pavyzdžiui, ant alkūnių ar kelių, arba keičia odos paviršių, todėl ji tampa storesnė, sausesnė ir pleiskanojanti, tai gali rodyti lėtinę ligą. Net jei bėrimas nėra pavojingas, jis gali sukelti didelį diskomfortą ir paveikti kasdienį vaiko gyvenimą. Nuolatinis, stiprus niežulys, trukdantis miegoti ir susikaupti, arba vizualiai matomas bėrimas ant veido ir rankų, sukeliantis emocinį diskomfortą ir norą vengti socialinės veiklos, yra pakankamai rimta priežastis kreiptis į gydytoją. Neįprasta bėrimo išvaizda ir tai, ar jis sukelia vaikui skausmą, yra labai svarbūs požymiai, rodantys, kad reikia kreiptis į dermatologą. Tam tikri požymiai gali tiesiogiai rodyti rimtas virusines ar bakterines infekcijas, parazitų invazijas ar kitus rimtus audinių pažeidimus, todėl pastebėję įtartinų pokyčių, nedelskite ir kreipkitės į specialistą. Odos būklės niekada nereikėtų vertinti atskirai nuo bendros vaiko sveikatos.
Jei bėrimas stiprėja, plečiasi, būtina kreiptis į gydytoją.
Gydytojas paaiškina, kodėl kūdikiui pasireiškia karščio bėrimas (miliaria) | Priežastys, simptomai, gydymas ir prevencija
Prevencija ir odos priežiūra
Kūdikio drabužėliai turi būti natūralaus audinio, o sauskelnės kiek įmanoma minkštesnės, laidžios orui. Sauskelnės turėtų būti keičiamos nedelsiant, kai tik vaikas pasituština, ir ne rečiau kaip kas 3-4 valandas. Viena iš dažniausių kūdikio higienos procedūrų - užpakaliuko apiprausimai. Galite prausti kūdikį po čiaupu, nepamiršdamos, kad mergaitės prausiamos nuo priekio išangės link. Kruopščiai nuprauskite ir nusausinkite odos raukšles. Jose kaupiasi šiluma ir drėgmė, o trinantis pažeidžiama odelė.
Svarbi higienos procedūra - maudynės, bet dažnai maudant kūdikį oda netenka apsauginio rūgščių sluoksnio ir tampa dar labiau pažeidžiama. Užtenka 2-3 maudynių per savaitę, dažniau galima maudyti, jeigu atsiranda prakaitinis bėrimas. Vandens temperatūra turi būti maždaug 37 laipsniai. Nupraustą mažylio odą kruopščiai nusausinkite minkštu rankšluosčiu. Po maudynių ar apiprausus, neskubėkite užmauti sauskelnių - trumpam palikite mažylį nuogą - kad odelė pakvėpuotų.
Nors kūdikio odoje ir gausu vandens, plona ir mažai riebalinių liaukų turinti odelė greitai praranda drėgmę ir išsausėja. Po sauskelnėmis vargstančiai odelei padės apsauginis kremas, kuris sukurs ploną barjerą, saugantį nuo drėgmės, erzinančio išskyrų dirginimo ir neleis išsausėti. Odą taip pat sausina netinkamos kosmetikos priemonės. Dėl plono epidermio sluoksnio ir arti odos paviršiaus esančio tankaus kraujagyslių tinklo kūdikių oda lengvai sugeria iš išorės ant jos patenkančias įvairias medžiagas - taip pat ir žalingas, kurios ją sudirgina ir pažeidžia. Todėl jos priežiūrai svarbu naudoti tik alergijos nesukeliančias priemones, kuriose yra natūralių komponentų. Nenaudokite kosmetikos su parabenais, dažikliais, mineraliniais aliejais ir konservantais.
Plonytės odelės šilumos reguliavimo funkcija silpna, todėl ji nesugeba tinkamai reaguoti į temperatūros pokyčius ir kūdikiai greitai perkaista bei peršąla. Tai irgi dirgina odą ir joje greičiau plinta infekcija. Per šiltai laikomam kūdikiui gali atsirasti prakaitinis bėrimas. Todėl mama visada turėtų stebėti kambario temperatūrą ir tinkamai aprengti bei užkloti lovelėje gulintį kūdikį.
Visus daiktus, kurie liečiasi su kūdikio oda, skalbkite švelniais, bekvapiais skalbikliais - nuo patalynės iki rankšluosčių ir net savo drabužių.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
