Skiepai nuo vėjaraupių nėštumo metu ir jų svarba
Vėjaraupiai - tai ūminė, itin užkrečiama virusinė infekcija, kuri dažniausiai pasireiškia vaikystėje, ypač tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų. Liga atpažįstama iš pūslelėmis išbertos odos, karščiavimo ir bendro silpnumo. Tačiau suaugusieji, kurie vaikystėje nesirgo vėjaraupiais, serga žymiai sunkiau - jiems dažniau pasireiškia komplikacijos, ligos eiga būna ilgesnė ir sunkesnė. Vėjaraupiai - tai ūminė virusinė liga, pasireiškianti karščiavimu, pūsleliniu odos ir gleivinių bėrimu. Dažniausiai vėjaraupiais serga ikimokyklinio amžiaus vaikai. Vaikystėje persergama lengva šios ligos forma. Suaugę žmonės vėjaraupiais serga kur kas sunkiau, o komplikacijų rizika - daug didesnė nei vaikams. Taip pat vėjaraupių infekcija ypač pavojinga kūdikiams ir besilaukiančioms moterims bei tiems, kurių imunitetas yra nusilpęs.
Vėjaraupiai (Varicella, Chikenpox) - ūminė virusinė infekcija, pasireiškianti karščiavimu, saikinga bendra intoksikacija, gėrybine eiga, vezikuliniu odos ir gleivinių bėrimu. Vėjaraupių sukėlėjas yra Varicella zoster virusas (VZV), dar vadinamas Human herpes virus 3. Jis pasireiškia kaip juostinė pūslelinė. Vėjaraupių inkubacinis laikotarpis yra 10-21 d., tačiau gali tęstis ir 35 dienas, jeigu buvo sušvirkšta savitojo Varicella zoster imunoglobulino (VZVIG). Bėrimai - svarbiausias vėjaraupių klinikinis požymis. Bėrimams būdingas polimorfizmas. Asmuo labiausiai užkrečiamas 48 val. iki bėrimo elementų atsiradimo. Vėjaraupiais užsikrečiama aerozoliniu būdu (liga plinta, kai sveikas žmogus įkvepia užsikrėtusio asmens ore paskleistų smulkių lašelių ar dalelių, pavyzdžiui, kalbant, kvėpuojant), tačiau galimas užsikrėtimas ir per tiesioginį kontaktą.
Imunosupresuoti asmenys, nėščiosios ir naujagimiai gali sirgti sunkesne ligos forma, kuri gali komplikuotis organų sistemų pažeidimu. Nors mažiau nei 2% registruotų susirgimų vėjaraupiais pasitaiko tarp >20 m. amžiaus suaugusiesiems, beveik ketvirtadalis visų su VZV susijusių mirčių įvyksta šioje amžiaus grupėje. Tarp moterų, kurios nėštumo metu užsikrėtė vėjaraupiais, įgimto vėjaraupių sindromo rizika yra nedidelė (0,4-2%). Motina vaikui VZV gali perduoti prenataliniu, perinataliniu arba postnataliniu būdu. Vienas dažniausių motinos klinikinių komplikuotos vėjaraupių ligos požymių nėštumo metu yra vėjaraupių pneumonija, kurios eiga nenuspėjama ir gali greitai progresuoti iki hipoksijos ir kvėpavimo nepakankamumo, jei infekcija negydoma, mirštamumas gali būti didelis. Jei motina užsikrečia vėjaraupių infekcija ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu (nuo 8 iki 20 sav.), vaisiui gresia įgimto vėjaraupių sindromo išsivystymo rizika. Šiam sindromui būdinga odos pažeidimai, neurologinės bei galūnių anomalijos, struktūriniai akių pažeidimai. Nėštumo metu motinos sergamumas vėjaraupiais taip pat yra susijęs su vėlesniu pūslelinės išsivystymu kūdikystėje. Epidemiologiniai duomenys rodo, kad skiepijimas nuo vėjaraupių sumažino motinos ir vaisiaus užsikrėtimo vėjaraupiais atvejų skaičių. Daugiau nei 85% vaisingo amžiaus moterų turi imunitetą prieš VZV, todėl nėštumo metu retai suserga pimine infekcija. Sunkios ligos rizika žymiai didesnė naujagimiams, gimusiems iki 28 nėštumo savaitės, kurių gimimo svoris < 1000 g. Nėščiųjų mirštamumas nuo vėjaraupių taip pat yra didesnis. Dažniausiai mirštama nuo kvėpavimo takų komplikacijų.
Apskaičiuota, kad 5-10% nėščiųjų suserga virusine pneumonija, kurios rizikos veiksniai yra rūkymas ir didelis bėrimo elementų skaičius (daugiau nei 100). Dažniausiai komplikacijos išsivysto ketvirtą ligos dieną ir vėliau. Pirmame ir ankstyvame antrame nėštumo trimestre pirminė VZV infekcija gali lemti neišnešiotumą arba įgimtą vėjaraupių sindromą, kuris nėra dažnas, pasitaikantis 1-2.8% moterų, kurios buvo infekuotos 12-20 nėštumo savaitę. Nustatyta, kad pažeidimas įmanomas ir iki 28-os nėštumo savaitės. Įgimtas vėjaraupių sindromas pasireiškia odos randais, galūnių hipoplazija, mikroftalmija, katarakta, mažu gimimo svoriu, protinės raidos atsilikimu, bloga sfinkterių kontrole, ankstyva mirtimi ir kt. Atlikus ultragarsinį tyrimą 5-tą sav. po persirgtos infekcijos, galima stebėti šiam sindromui būdingus pakitimus: sutrumpėjusias galūnes arba galūnių malformacijas, krūtinės ląstos malformacijas, polihidroamnioną, vaisiaus vandenę ir kt. Taip pat matomi pakitimai smegenyse: ventrikulomegalija, hidrocefalija, mikrocefalija su polimikrogirija ir kt.
Jeigu nėščioji vėjaraupiais suserga baigiantis nėštumui, naujagimio pažeidimas priklauso nuo pirmųjų ligos požymių. Jeigu naujagimis suserga 5-10 dieną po gimimo, ligos eiga dažniausiai būna sunki: būdingi odos pažeidimai, diseminuotos intravaskulinės koaguliacijos sindromas (DIK), pneumonija, hepatitas ir kt. Vaisiaus įgimto vėjaraupių sindromo rizika galima įvertinti atliekant vaisiaus kraujo arba amniono kraujo VZV-DNR tyrimą PGR metodu kartu su ultragarsiniu tyrimu vaisiaus anomalijoms nustatyti. VZV-DNRtyrimas PGR metodu yra jautrus tyrimas, paprastai atliekamas tarp 17 ir 21 nėštumo savaitės. Anatominis ultragarsinis įvertinimas turėtų būti atliekamas mažiausiai praėjus 5 sav. Prieš skiriant profilaktiką ir gydymą nėštumo metu, svarbu išsiaiškinti, ar nėščioji yra sirgusi vėjaraupiais anamnezėje, jeigu sirgusi, tuomet gydymas ir profilaktika netaikomi. Jeigu nėščioji nežino arba nėra įsitikinusi, kad sirgo, tuomet reikia atlikti serologinį tyrimą VZV IgGnustatyti. Jeigu nėščioji neturi VZV IgG, rekomenduojama suleisti savitojo VZVIG per pirmąsias 96 val. po kontakto su infekcijos šaltiniu. Jei nuo kontakto praėjo daugiau nei 96 val. ir yra antrasis nėštumo trimestras, nėščioji serga gretutine plaučių liga, prieš nėštumą vartojo imunosupresantus, rūkė arba rūko, rekomenduojama skirti aciklovirą arba valaciklovirą.
Vėjaraupiams gydyti nėštumo metu gali būti skiriamas acikloviras ir valacikloviras. Valacikloviras nėštumo metu vartojamas kaip alternatyva. Acikloviras yra sintetinis nukleozidų analogas, inhibuojantis žmogaus herpes virusų replikaciją. Acikloviras lengvai praeina placentos barjerą, yra aptinkamas vaisiaus audiniuose, virkštelės kraujyje, amniono vandenyse. Jis gali inhibuoti viruso replikaciją, sumažinti transplacentinį viruso patekimą. Jeigu nėščioji suserga vėjaraupiais likus 7 dienom iki gimdymo, gimusiam naujagimiui savitojo VZVIG skirti nereikia, skatinamas maitinimas krūtimi, izoliacija nereikalinga. Jeigu gimė neišnešiotas naujagimis, sergantis vėjaraupiais, turi būti skiriamas intraveninis acikloviras 20 mg/kg kas 12 val. Jeigu motina susirgo vėjaraupiais likus mažiau negu 7 dienos iki gimdymo, skiriamas savitasis VZVIG 125 g/10 kg kūno masės, kuris turi būti suleistas į raumenis per 24 val.
Gyva susilpninta vėjaraupių vakcinarekomenduojama skiepyti vaisingo amžiaus vėjaraupiais nesirgusias moteris prieš planuojamą nėštumą arba po jo. Nėštumo metu skiepijimas nuo vėjauraupių negalimas, nes gyvos vakcinos yra kontraindikuotinos nėščiosioms. Jeigu nėščioji turėjo kontaktą su sergančiuoju vėjaraupiais, o jos imuninis statusas nėra žinomas, turi būti atliekamas serologinis tyrimas VZV IgG nustatyti. Gavus neigiamą atsakymą, rekomenduojama suleisti savitojo VZVIG. Jeigu pneumonija progresuoja, atsiranda dusulys, neurologiniai simptomai, hemoraginis bėrimas arba kraujavimas, gausus bėrimas su gleivinių pažeidimu, nėščioji rūko, serga lėtinę plaučių liga, anamnezėje yra vartojusi kortikosteroidus, nėščioji turi būti hospitalizuojama į stacionarą. Gydymas turėtų būti pradėtas per 24-72 val.
Nėštumo metu imuninė sistema šiek tiek nusilpsta. Tada kovoti su infekcijomis gali būti sunkiau. Nėščiosioms gali kilti didesnė tam tikrų infekcijų ir galimų komplikacijų rizika, kurią lemia ir kiti nėštumo metu vykstantys organizmo pokyčiai. Nėščiosios ir negimusio kūdikio imuninė sistema yra bendra, todėl kai kurios motiną užklupusios infekcijos gali pakenkti ir kūdikiui. Tokios ligos kaip raudonukė ir vėjaraupiai gali lemti apsigimimus. Kaip ir gripas, jos gali padidinti persileidimo riziką. Jeigu planuojate pastoti, įsitikinkite, kad esate paskiepyta nuo raudonukės. Pasitarkite su gydytoju, kokių dar skiepų jums gali prireikti. Atkreipkite dėmesį, kad nėštumo metu galima skiepytis ne nuo visų ligų. Pavyzdžiui, negalima skiepytis nuo raudonukės ar vėjaraupių, nes skiepijama gyvosiomis vakcinomis, kuriose yra susilpnintų ligą sukeliančių mikrobų. Skiepijimas įtakos vaisingumui neturi. Kai kurios vakcinos, pavyzdžiui, nuo raudonukės ir RSV, gali padėti apsaugoti kūdikį nėštumo metu ir po gimimo. Skiepytis saugu tiek Jums, tiek Jūsų vaikui. Nėščiosioms dėl skiepų svarbu pasitarti su gydytoju ir vadovautis nacionalinėmis gairėmis. Gyvose susilpnintose vakcinose yra susilpnintų ligą sukeliančių mikroorganizmų, lemiančių imuninį atsaką. Šie susilpninti mikroorganizmai negali sukelti ligos sveikiems žmonėms, tačiau yra nedidelė tikimybė, kad jie užkrės negimusį kūdikį.
Taip, vėjaraupių skiepai vaikams laikomi saugiais ir yra rekomenduojami nuo 12 mėnesių amžiaus. Po dviejų rekomenduojamų dozių vakcina nuo vėjaraupių paprastai užtikrina ilgalaikę, dažniausiai visą gyvenimą trunkančią apsaugą. Jeigu tikrai esate persirgę vėjaraupiais, papildoma vakcinacija dažniausiai nėra būtina, nes natūraliai įgytas imunitetas paprastai išlieka visą gyvenimą. Vėjaraupius įprasta laikyti "vaikiška" liga, nes paprastai ja perserga 2-10 metų vaikai. Jei nėštukė vėjaraupiais nesirgo, tikimybė susirgti po kontakto su užsikrėtusiu yra be galo didelė, ir tai yra pavojinga. Pavojingiausi vėjaraupiai kūdikiui yra prieš pat gimdymą ir po jo, nes jis nespėja gauti antikūnių iš mamos. Todėl gali susirgti taip vadinamais naujagimių vėjaraupiais, kurie gali būti labai pavojingi ir net grėsti naujagimio gyvybei. Tokiu atveju reikėtų nedelsiant kreiptis į prižiūrintį gydytoją, kuris paskirs antivirusinių vaistų.
Skiepas nuo vėjaraupių - tai šiuolaikiška, efektyvi ir saugi prevencinė priemonė, apsauganti nuo šios itin užkrečiamos ligos ir jos galimų komplikacijų. Suaugusieji vėjaraupiais dažniausiai perserga sunkiau, todėl vakcina gali padėti išvengti rimtų sveikatos problemų. Skiepijimasis vėjaraupių vakcina ne tik padeda išvengti ligos, bet ir ženkliai sumažina ligos sunkumą bei komplikacijų riziką tiems, kurie vis dėlto užsikrečia. Vėjaraupių vakcina yra gyva susilpninto viruso vakcina, kuri skatina organizmo imuninę sistemą sukurti apsaugą nuo šios ligos, tačiau nesukelia aktyvios infekcijos. Skiepas nuo vėjaraupių nerekomenduojamas nėščioms moterims bei asmenims, sergantiems sunkiomis imuninės sistemos ligomis ar vartojantiems imunitetą slopinančius vaistus. Rekomenduojamos dvi vakcinos dozės - tai užtikrina ilgalaikę ir patikimą apsaugą nuo vėjaraupių. Po vakcinacijos dažniausiai pasitaiko lengvos nepageidaujamos reakcijos - paraudimas, patinimas ar skausmingumas injekcijos vietoje, rečiau - nedidelė temperatūra ar laikinas bėrimas.
„Varilrix“ 0,5 ml N1 yra viena iš pasaulyje pripažintų ir plačiai naudojamų vakcinų nuo vėjaraupių. Ši vakcina tinka tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, kurie nėra sirgę vėjaraupiais arba nėra paskiepyti anksčiau. Paprastai jokio ypatingo pasiruošimo prieš vėjaraupių vakciną nereikia. Skiepijamas asmuo turi būti sveikas, t. y. neturėti ūmių infekcijų, karščiavimo ar kitų aktyvių ligos požymių. Laikantis šių rekomendacijų, vakcina nuo vėjaraupių bus skiriama saugiai ir užtikrins geriausią imuninį atsaką. Renkantis, kur atlikti vėjaraupių skiepą, visuomet svarbu atkreipti dėmesį į skiepų kokybę, klinikos profesionalumą ir paslaugų patogumą. Skiepijimasis yra efektyviausia ir patikimiausia apsauga nuo vėjaraupių, užkertanti kelią ne tik pačiai ligai, bet ir jos sukeliamoms komplikacijoms tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.
Norint apsisaugoti nuo vėjaraupių rekomenduojama paskiepyti visus anksčiau nesirgusius vaikus. Ypač patartina skiepyti lankančius darželius bei mokyklas. Dažniausiai rekomenduojama skiepyti vėjaraupių vakcina kartu su tymų, parotitinės infekcijos ir raudonukės (MMR) vakcina. „Varilrix“ gyvoji vakcina naudojama sveikų, vėjaraupiais nesirgusių, 9 mėnesių ir vyresnių vaikų bei suaugusiųjų skiepams nuo vėjaraupių. Ji padeda organizmui pasigaminti antikūnų, kurie apsaugo nuo minėtos ligos. „Varilrix“ švirkščiama į poodį, kaskart į kitą vietą. Jos veiklioji medžiaga yra gyvas susilpnintas „Varicella Zoster Oka“ padermės virusas, išaugintas žmogaus diploidinių ląstelių MRC-5 kultūroje.
Siekiant užtikrinti optimalią apsaugą nuo vėjaraupių, vaikams nuo 9 mėnesių, vyresniems vaikams bei suaugusiesiems skiriamos 2 dozės. Rekomenduojama, kad antroji dozė būtų paskirta praėjus mažiausiai 6 savaitėms po pirmosios, bet jokiu būdu ne anksčiau nei po 4 savaičių. Varilrix vakcina Ši vakcina yra GYVA. Varilrix sudėtyje esantys virusai yra gyvi, tačiau per silpni, kad sukeltų vėjaraupius sveikam žmogui. Vakcina skirta sveikų, anksčiau vėjaraupiais nesirgusių, 9 mėn. ir vyresnių vaikų bei suaugusiųjų aktyviajai imunizacijai nuo vėjaraupių. Ši vakcina apsaugo TIK nuo Varicella zooster viruso, sukeliančio vėjaraupius. Šios vakcinos naudoti NEGALIMA, jei esate alergiškas bent vienam iš jos komponentų ar antibiotikui neomicinui arba šiuo metu sergate ūmia liga arba yra lėtinės ligos paūmėjimas.
Visi skiepijami dviem vakcinos dozėmis: pirmoji - jūsų pasirinktu metu, antroji - praėjus 6 savaitėms nuo pirmosios vakcinos suleidimo, bet ne anksčiau kaip po 4 savaičių. Apsauga nuo vėjaraupių gali būti silpnesnė, paskiepijus vakcina per 72 valandas po kontakto su sergančiu vėjaraupiais. 6 savaites po vakcinacijos negalima daryti tuberkulino mėginio, kad būtų išvengta klaidingai neigiamų tyrimo rezultatų, taip pat negalima vartoti salicilatų.
Dažniausi nepageidaujami reiškiniai, galintys pasireikšti po vakcinos suleidimo: • bėrimas; • karščiavimas, negalavimas, nuovargis; • galvos skausmas; • pykinimas, vėmimas; • vakcinos suleidimo vietoje gali atsirasti paraudimas, patinimas, skausmas,sukietėjimas, nedidelė kraujosrūva - visa tai yra normalu ir jaudintis nereikia, skausmą sumažinti gali šaltas kompresas, uždėtas ant skiepijimo vietos. Visi jie praeina be gydymo per 1-3 dienas. Esant sunkiems simptomams, galima išgerti vaistų nuo skausmo (pvz., tab. Ibuprofen 400 mg arba tab. Paracetamol 500mg. Vaikams dozuojant pagal kūno masę, pvz., 10mg/kg Ibuprofeno ar 15mg/kg Paracetamolio). Bent parą po vakcinacijos negalima: • vartoti alkoholio; • drėkinti injekcijos vietos (duše galima ją kuo nors pridengti); • aktyviai sportuoti. Imunitetas susidaro po 6 savaičių ir išlieka 10 metų ar net ilgiau. Sunkios alerginės reakcijos po šios vakcinos yra retos.
Vėjaraupiai - tai ūmi infekcinė liga. Ligai būdingas pūslelinis bėrimas ir karščiavimas. Sergantis asmuo gali turėti net iki 500 pūslelių. Bėrimas nusėja visą kūną bei gali išplisti į burnos gleivinę, viršutinius kvėpavimo takus, akių junginę. Kada pasireiškia pirmieji ligos požymiai po užsikrėtimo? Laikotarpis nuo užsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių užtrunka apie 2 savaites (gali svyruoti 10 - 21 d.). Susirgus vėjaraupiais imunitetas išlieka visam gyvenimui, labai retais atvejais galima susirgti pakartotinai.
Vėjaraupiams būdingas simptomas - pūslelinis bėrimas, šios pūslelės būna pripildytos skysčio, ilgainiui jos virsta šašais. Sergant vėjaraupiais vienu metu stebimi įvairūs bėrimo elementai - rausvos dėmelės, pūslelės, šašai. Bėrimas pirmiausiai pasirodo ant rankų, krūtinės, nugaros (dažniau pridengtose kūno vietose nei atvirose), vėliau išplinta po visą kūną, gali išberti ir gleivinę (burnos, akių vokų ar lytinių organų). Bėrimas tęsiasi savaitę. Bėrimų pūslelinę stadiją lydi intensyvus niežulys.
Vėjaraupiai labai greitai plinta. Virusas plinta oro lašeliniu keliu nuo žmogaus žmogui, užsikrėtusiam asmeniui kosėjant, čiaudint, kalbant, taip pat galima užsikrėsti tiesioginio kontakto keliu per odą, liečiant bėrimus (tiek nuo sergančiojo vėjaraupiais, tiek nuo juostine pūsleline) ar netiesiogiai per pūslelių išskyromis suteptus daiktus. Vėjaraupiai yra labai užkrečiama liga, ypač ankstyvąją bėrimo stadiją. Sergantis vėjaraupiais žmogus gali platinti ligą prieš 1 - 2 d. iki atsirandant bėrimams ir tęstis iki tol, kol bėrimai virsta šašeliais (iki 5 - 7 dienų). Kai žaizdelės pasidengia šašais, jos jau nebėra pavojingos. Ligonio šeimos nariams rizika užsikrėsti vėjaraupiais siekia 80 - 90 proc. Vėjaraupių virusas taip pat sukelia juostinę pūslelinę (persirgus vėjaraupiais virusas lieka nugaros smegenų mazguose, o susidarius palankioms sąlygoms gali pasireikšti juostinė pūslelinė). Todėl asmenys gali užsikrėsti ir nuo juostine pūsleline sergančių asmenų, bet tik tuomet kai infekcija yra išplitusi ar esant ilgam ir glaudžiam kontaktui.
Vėjaraupių komplikacijos gali pasireikšti 1 iš 50 atvejų. Sveikiems žmonėms dažniausiai komplikacijų nebūna. Bėrimai paprastai sugyja be rando, tačiau intensyvus kasymasis ar pūlinga odos infekcija gali paskatinti randų formavimąsi. Paaugliams (nuo 12 m. Asmenims, kurių imunitetas yra nusilpęs dėl ligos ar gydymo (pvz. Dehidratacija. Žmonės su sunkimomis komplikacijomis gydomi ligoninėje. Vėjaraupiai taip pat gali baigtis mirtimi. Vaikų mirtingumas nuo šios ligos yra mažesnis nei suaugusiųjų (JAV paskaičiuota, jog miršta 1 iš 100 000 sergančių vaikų ir 1 iš 5 000 sergančių suaugusiųjų).
Jei nėščioji suserga vėjaraupiais per pirmą ir antrą nėštumo trimestrą, ypač 13 - 20 nėštumo savaitę - iki 2 proc. naujagimių gali gimti su įgimtų vėjaraupių sindromu. Jam būdinga mikrocefalija, katarakta, nepakankamai išsivysčiusios galūnės, randai odoje ir kt. jei būsima mama suserga likus daugiau kaip 5 dienoms iki gimdymo - naujagimis per placentą gauna ne tik virusą, bet ir apsauginius antikūnus, kurie sušvelnina ligos eigą. jei būsimai mamai liga prasideda 5 dienos iki gimdymo ar 2 dienos po gimdymo, naujagimiai gali gimti sirgdami sunkia vėjaraupių forma. Negydant naujagimių mirštamumas siekia iki 30 procentų.
Dažniausiai vaikai vėjaraupiais perserga nesunkiai, viskas priklauso nuo imuninės sistemos, bet niekas nėra tikras, kad vaikas sirgs lengva ligos forma ar vargins įkyrus niežulys ir aukšta temperatūra. Be to, susirgę vaikai apie 10 dienų negali lankyti darželio ar mokyklos, taip sutrikdomas šeimos socialinis aktyvumas. Persirgus natūraliai, net ir lengva ligos forma, vaikų imunitetas labai nusilpsta, tad vaikai tampa labai imlūs ir kitoms infekcijoms, todėl dažniau serga. Kuomet vaikai paskiepijami vėjaraupių vakcina, vaikas įgyja ne tik pilnavertį ilgalaikį imunitetą, išvengiama ligos komplikacijų, bei įgyjama apsauga nuo juostinės pūslelinės. Juostinė pūslelinė - tai liga, kuri sutrikdo sveikatą 3 - 6 mėnesiams. Nusilpus imunitetui, ši liga pasireiškia skausmingu pūsleliniu bėrimu išilgai pažeisto nervo, dažniausiai liemens, veido, kaklo srity. Jei vaikas persirgo vėjaraupiais kūdikystėje ar iki 18 mėn. - labiau tikėtina, kad jam ateityje pasireikš juostinė pūslelinė. Maži vaikai šia liga dar neserga, tačiau susirgimo atvejų pasitaiko paauglių tarpe ir ypač padaugėja tarp suaugusių, vyresnių nei 50 m.
Geriausia apsauga nuo vėjaraupių - skiepai. Nuo vėjaraupių skiepijama gyva vakcina, kuri pasižymi dideliu efektyvumu, todėl paskiepyti vaikai itin retais atvejais gali susirgti (dažniausiai suserga asmenys, su sutrikusia imunine sistema), tuomet liga pasireiškia labai lengva forma (nežymus pabėrimas, neaukšta temperatūra ar visai nepasireiškia karščiavimas). Visus anksčiau nesirgusius vėjaraupiais vaikus vyresnius nei 12 mėnesių amžiaus (ypač lankančius darželius bei mokyklas ar sergantys lėtinėmis ligomis, imunodeficitais). Dažniausiai vėjaraupių vakciną rekomenduojama skiepyti antraisiais gyvenimo metais kartu su tymų - epideminio parotito - raudonukės (MMR) vakcina. Jei po kontakto su vėjaraupiais dar nepraėjo 72 val. Jei moteris planuoja nėštumą ir nėra sirgusi vėjaraupiais, skiepytis reikėtų prieš tris mėnesius, vėliausiai likus mėnesiui iki nėštumo, arba 1 mėn. po gimdymo.
Pasiskiepijus vėjaraupių vakcina įgyjamas pilnavertis ilgalaikis imunitetas. Taip pat skiepas apsaugo nuo juostinės pūslelinės. Vėjaraupių vakcina pasižymi dideliu efektyvumu, todėl paskiepyti vaikai itin retais atvejais gali susirgti (dažniausiai suserga asmenys, su sutrikusia imunine sistema). Tarandės šeimos klinikoje nuo vėjaraupių skiepijame VARIRLIX ir VARIVAX vakcinomis.
Dažniausiai rekomenduojama skiepyti MMR vakcina nuo vėjaraupių, tymų, parotitinės infekcijos ir raudonukės. Imunitetas susiformuoja po stiprinamosios dozės (t. y. maždaug po 6 sav. Vaikams ir suaugusiems asmenims antroji vakcinos dozė skiriama praėjus vidutiniškai 6-ioms (kartais - 4-8-ioms) savaitėms po pirmosios (išskirtiniais atvejais galima skiepyti ne anksčiau nei po 4 sav. nuo pirmosios skiepo dozės). Skiepijant kūdikius antroji vakcinos dozė turėtų būti sušvirkščiama maždaug po 3 mėn. Bent parą po vakcinacijos negalima drėkinti skiepo vietos ir aktyviai sportuoti. Visi nepageidautini reiškiniai praeina vidutiniškai per 1-3 dienas. Skausmą ir diskomfortą dūrio vietoje sumažins šaltas kompresas. Taigi vakcina - mokama.
Vėjaraupiai nėštumo metu – labai trumpas aptarimas
tags: #skiepai #nuo #vejaraupiu #nestumo #metu
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
