Kristina Gudonytė: nuo „Labanakt, vaikučiai“ iki apdovanotų romanų paaugliams

Knygos yra labai svetingas, savitas ir patrauklus ramybės, pramogų, įvairių patirčių ir žinių pasaulis. Jis ypač mielas tiems, kurie šį pasaulį pažįsta anksti. Kad knygos taptų mėgstama vaikų veikla, verta investuoti savo laiką ir skaityti jiems nuo mažumės. Tačiau dažnai kyla klausimas - o ką skaityti? Kokios knygos yra geros? Kaip ugdyti mažųjų literatūrinį skonį? Kristina Gudonytė - scenaristė, režisierė, aktorė ir rašytoja, itin vertinama dėl savo kūrinių paaugliams, yra viena iš tų autorių, kurių knygos nelieka nepastebėtos.

2014 metais už kūrybą vaikams ir paaugliams, įtaigų intelektualinį ir psichologinį turinį bei jautrumą gimtajai kalbai rašytojai skirta Švietimo ir mokslo ministerijos Vaikų literatūros premija. Jos kūriniai - „Blogos mergaitės dienoraštis“ ir „Ida iš šešėlių sodo“ - pripažinti geriausiomis metų knygomis paaugliams. Šiame straipsnyje apžvelgsime ne tik Kristinos Gudonytės kūrybą, bet ir jos gyvenimo kelią, kuris davė peno jos atviriems ir giliems kūriniams.

Vaikystės šešėliai ir tvirtybės pamokos

Nė vienas neįtaria, kad toji šypsena, kurią dažnai matome Kristinos veide, gelbėjo ją it kokia gynybinė siena. Ji užaugo šeimoje, kurią valdė tėvas diktatorius, nemenką postą užimantis valdininkas. Vos tėvas pažvelgdavo į mergaitę ir ko nors paklausdavo, iš baimės ji imdavo mikčioti. Pačios Kristinos vaikystė geranoriškos atmosferos filmavimo aikštelėje nepriminė. K. Gudonytė linksmai pasakojo, kad tėvo taisyklė buvo - jokių ašarų! Griežtas tabu galiojo visiems trims vaikams, bet labiausiai jai, nes ji buvo pirmoji. „Tėvo bijojau, kaip ir mano mama. Vaikystėje beviltiškai stengiausi jam įtikti ir vis nesuprasdavau, kodėl manęs taip nemyli. Vėliau jis tapo mano knygos „Blogos mergaitės dienoraštis“ - grubaus, savimylos tėvo - identišku prototipu. Kol augau, viešumoje mes atrodėme gerai besielgianti ir humaniška šeima. Anksti supratau, kad, norėdama išgyventi, ašaras ir paguodą turiu pamiršti“, - atviravo rašytoja.

Tėvas inžinierius tikėjosi, kad pirmagimis bus berniukas ir neslėpė nusivylimo gimus Kristinai. Sykį atvirumo akimirką jai apie tai prasitarė motina, kai duktė jau buvo suaugusi. Tačiau, kol vaikai augo, mama neturėjo drąsos prieštarauti savo vyrui, buvo linkusi prisitaikyti, nutylėti vardan šventos ramybės ir taikos namuose. „Vėliau gimęs brolis mano tėvui atrodė išskirtinė būtybė, o aš buvau už viską atsakingas vaikas, kuris aptarnauja kitus, neturėdamas teisės rodyti jokio nusivylimo“, - prisipažino Kristina. Nuo ankstyvos vaikystės ji matė, kad tėvai apsimetinėja vaizduodami darnią šeimą ir toji patirtis vėliau jai davė peno rašant knygas paaugliams.

Visus polinkius į menus Kristina paveldėjo iš savo mamos. „Ji buvo baigusi Mokytojų seminariją, dėstė biologiją, dailę ir tapybą, buvo švelni ir jautri, tačiau nebuvo kovotoja. Visada prisitaikydavo ir nutylėdavo, o manęs užstoti neturėjo drąsos. Jeigu mūsų šeimoje nutikdavo kas nors bloga, būdavo vaizduojama, kad nieko neįvyko. O aš, matydama tėvų santykius, ugdžiau valią ir brandinau norą nepasiduoti niekam“, - prisipažino K. Gudonytė.

Ankstyvieji žingsniai į meno pasaulį ir „Labanakt, vaikučiai“

Kaune gyvenusi šeima 1955 metais persikėlė į Vilnių, nes tėvas buvo paskirtas vienos iš ministerijų ministro pavaduotoju. Kristinai tuo metu buvo šešeri. „Tėvas pasipūtė dar labiau. Medžiodavo kartu su Algirdu Brazausku, namuose lankydavosi kostiumuoti ponai per tėvo gimtadienius. Tomis dienomis jis mane „pamatydavo“, nes turėjau absoliučią klausą ir galėdavau padainuoti svečiams, padeklamuoti arba suvaidinti scenelę“, - atsiminė duktė. Kristina pripažįsta, kad jos tėvas savaip rūpinosi jos lavinimu: jis kreipėsi į būsimąjį muzikologą Edmundą Gedgaudą, kad šis mokytų dukterį muzikos.

Mergaitę pamatė režisierius Henrikas Šablevičius ir nusivedė į Kino studiją. Kristinos gebėjimai patiko ir režisieriui Arūnui Žebriūnui. K. Gudonytė pasakojo apie užduočių kupiną vaikystę ir paauglystę: „Ėmiau garsinti mergaičių vaidmenis filmuose. Darbas baigdavosi ir antrą, ir trečią nakties. Per pamokas snausdavau. O iš Kino studijos netrukus atsidūriau televizijos laidoje „Labanakt, vaikučiai“. Iš pradžių joje dirbo Leonarda Jekentaitė, o paskui aš.“

Kadangi vaikai negalėjo turėti savo sąskaitos, uždirbtas atlyginimas būdavo sumokamas tėvams. „Šitą mėnesį daugiau už mane uždirbai“, - patenkintas sakydavo tėvas Kristinai. Uždirbtų pinigų mergaitė negaudavo. Kai į svečius atvažiavę giminaičiai imdavo girti Kristiną už gabumus, jos tėvas kategoriškai juos nutraukdavo: „Prašau jos negirti!“. K. Gudonytė iki šiol stebisi spartietišku auklėjimu savo šeimoje. Iš tėvo ji tėra gavusi dovanų tepalinį radiatorių, kai jau buvo suaugusi ir gyveno avariniame name su girtuokliu kaimynu už sienos.

Aktorystės studijos ir pirmoji santuoka

Kai Kristina baigė mokyklą, tėvas kategoriškai uždraudė jai stoti į aktorinį fakultetą, nors dukters gabumai buvo akivaizdūs. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje ji buvo baigusi ir smuiko klasę. „Įstojau į vokiečių kalbą, bet po poros metų sutikau režisierių Henriką Vancevičių. Jis pasakė, kad renka aktorių kursą - įstojau į tuometę Konservatoriją tėvams nepranešusi, nes vis tiek nebūčiau sulaukusi pritarimo“, - pasakojo Kristina.

Gali būti, kad vienišumas, patirtas šeimoje, paskatino ankstyvame amžiuje ieškoti artimos sielos ir atramos. „Arūnas Sverdiolas buvo klasiokas, tvirto charakterio vaikinas. Buvau jį įsimylėjusi nuo šeštos klasės, nes jis nežmoniškai daug skaitė ir apie viską turėjo pagrįstą nuomonę“, - atsiminė K. Gudonytė. Saliamonas Sverdiolas, Arūno tėvas, sūnaus klasei organizuodavo išvykas autobusiuku „Latvija“. „Jų šeima bendraudavo, tėvas kviesdavo klasiokus į sūnaus gimtadienius - buvo visiška priešingybė mano tėvui. Jis tikrai darė man įspūdį“, - šiltai apie uošvį kalbėjo Kristina. Jos būsimas vyras Arūnas troško tuomečiame Leningrade studijuoti povandeninių laivų inžineriją, bet jo regėjimas buvo prastas. Jis mintinai išmoko lentelę, kuria gydytojai tikrindavo regėjimą, ir įstojo, bet per porą metų išaiškėjo, kad jis silpnai mato. Turėjo grįžti namo. „Po dviejų kursų mes abu pakeitėme savo gyvenimą: aš mečiau vokiečių kalbą ir ėmiau studijuoti vaidybą, o Arūnas įstojo žurnalistiką, bet diplominį rašė iš filosofijos“, - pasakojo Kristina.

Spontaniška kelionė ir santuoka į Sibirą

Studijų metais jiedu sugalvojo, kad nori apžiūrėti Sibirą, nes sužinojo, kad traukinys iš Lietuvos važiuoja į BAM’ą (komjaunuoliškos statybos). „Nusprendėme nelegaliai atsidurti traukinyje kartu su ten dirbti keliaujančiais komjaunuoliais, nemokamai apžiūrėti Sibirą ir grįžti. Pinigų neturėjom: atrodė svarbu į tą traukinį kaip nors patekti, o paskui jau bus kaip bus“, - pasakojo menininkė. Tačiau kai apie planus Kristina pranešė savo tėvams, jų atsakymas buvo trumpas: „Kai turėsi vyrą, keliausi kur nori“.

Kristinos draugės mama dirbo santuokų skyriuje. „Nuskuodėme pas ją ir aiškinam, kad mudviem mirtinai reikia susituokti iki konkrečios datos. Pažįstama pagalvojo, kad laukiuosi, ir viską sutvarkė. „Susiženyti“ spėjome dvi dienos iki išvykstant. Žiedų nebuvo, pinigų nebuvo, tik laimė, kad klasės draugas Algimantas Mikutėnas turėjo filmavimo kamerą. Jis su būsimu filosofu Tomu Sodeika tapo liudininkais, o jaunikis Arūnas vestuvinius žiedus „pasiskolino“ iš savo tėvų, kurių pirštai buvo sustorėję ir tie žiedai dulkėjo lėkštutėje sekcijoje“, - juokėsi K. Gudonytė. Pora susituokė pakeliui nuo krūmo nusilaužusi jazmino šakelę. Susirašę jie su visa palyda nudrožė pas Kristinos tėvus ir pranešė: „Susituokėm. Dabar jau galim važiuoti į Sibirą?“ „Mama ėmė dejuot, o tėvas pakvietė visus į vidų ir ištraukė butelį. Tada sėdo į automobilį ir tuojau pargabeno iš uždaros parduotuvės visokių delikatesų. Kai būdavo stebėtojų, jis mokėjo pasirodyti“, - šyptelėjo duktė. Sibirą pora išmaišė, bet santuoka tvėrė tik ketverius metus, nes A. Sverdiolas nė už ką nenorėjo turėti vaikų. Kristinai tai buvo nepriimtina ir jiedu išsiskyrė.

Karjera teatre ir kino režisūroje

K. Gudonytės kurse aktorystės mokėsi Regina Arbačiauskaitė, Vytautas Grigolis, Vytautas Kernagis, Vytautas Rumšas, Sigitas Račkys, Genutė Ciplinskaitė, Adolfas Večerskis, Irena Žitkutė, Inga Kilšauskaitė - talentingas kursas, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje. Kristina buvo paskirta dirbti Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje, tačiau labiau domėjosi režisūra, negu pati troško vaidinti. Žiūrovams ir vertintojams atrodė kitaip: už pagrindinį vaidmenį LNDT spektakliuose „Vėjo botagėlis“ ir „Devyniabrolė“ ji buvo apdovanota sąjunginėmis premijomis. Sėkmingų vaidmenų buvo sukurta daug.

„Po dešimties metų išėjau iš teatro ir 1988 metais Maskvoje baigiau aukštuosius kino režisūros kursus. Visada norėjau kurti filmus paaugliams, nors gavau dokumentinio kino režisierės diplomą“, - sakė K. Gudonytė. Po studijų Maskvoje grįžusi į Vilnių, ji Nacionaliniame dramos teatre režisavo spektaklius vaikams „Broliai Liūtaširdžiai“, „Gilė Hopkins“, „Alisa veidrodžių karalystėje“, o Klaipėdos dramos teatre - „Plėšikas Hocenplocas“ ir kitus.

Rašytojos kelias ir apdovanojimai

„Po nepavykusios pirmosios santuokos septynerius metus neprisileidau jokio vyro. Mano vidinių tragedijų žmonės nežinojo, nes tėvo pamokos, kad ir sunkiai pakeliamos, išmokė kitiems išgyvenimų nerodyti“, - sakė Kristina. Aktorė, filmų režisierė ir labai populiarių knygų paaugliams autorė iš viso buvo ištekėjusi tris kartus. „Kartais pagalvoju, kad antrą ir trečią kartą tekėjau, nes norėjau turėti vaikų, o ne todėl, kad man pačiai būtų labai reikėję santuokos. Intensyvus darbas buvo užvaldęs visą gyvenimą, o vyrai pasitaikė tokie, kuriuos pačius reikėjo globoti. Bet nė kiek nesigailiu - turiu 37-erių metų sūnų ir 31-erių metų dukterį bei du anūkus“, - linksmai dėstė K. Gudonytė. Ji sako, kad geriausias mokytojas - nesėkmės. „Nėra taip jau blogai vaikystėje ir paauglystėje patirti sunkių išgyvenimų, nes tampi pastabesnė ir nesunkiai gali atkurti, ką jautei, kai buvai įskaudinta ar išsigandusi. Tokia patirtis rašytojams tikrai praverčia“, - svarstė autorė.

K. Gudonytė rengėsi tęsti filmo „Dvynukės“ temą ir parašė scenarijų TV filmui „Dvynukai ir dvynukės“. Šis irgi buvo labai populiarus, ir autorė ėmė galvoti apie filmą „Močiutės ir dvynukės“, bet prasidėjo ekonominė krizė ir filmas sukurtas nebuvo. Tada autorė pagal scenarijų parašė knygą paaugliams „Gėlių dvaras“, kurią labai išgyrė vaikų rašytoja Gintarė Adomaitytė. Taip Kristina įklimpo į knygų rašymą ir mesti neketina. Kristina Gudonytė už knygas paaugliams yra pelniusi daugybę apdovanojimų, o bibliotekininkės vienu balsu tvirtina, kad mokiniai jos knygas graibstyte graibsto. Knygos „Blogos mergaitės dienoraštis“ (2009) bei „Ida iš šešėlių sodo“ (2012) buvo išrinktos geriausiomis tų metų knygomis paaugliams. 2015 metais išėjo K. Gudonytės romanas paaugliams „Jie grįžta per pilnatį“, pelnęs Patriotų premiją, o naujausia knyga vadinasi „Drugeliai virš bedugnės“. Šiuo metu pagal savo romaną „Blogos mergaitės dienoraštis“ autorė rašo scenarijų TV serialui. „Jau parašiau 42 serijas, bet užsakovai sako, kad turi būti net 65 serijos. Jų kritikė yra mano duktė“, - priduria rašytoja.

Kristinos Gudonytės kūryba paaugliams ir vaikams

Kristina Gudonytė yra itin vertinama scenaristė, režisierė, aktorė ir rašytoja. Jos kūryba vaikams ir paaugliams pasižymi įtaigiu intelektualiniu ir psichologiniu turiniu bei jautrumu gimtajai kalbai. Jos knygos dažnai paliečia sudėtingas, bet paaugliams aktualias temas, kurios padeda jiems geriau suprasti save ir aplinkinį pasaulį.

Kristinos Gudonytės knyga „Blogos mergaitės dienoraštis“ (2009) yra įtraukta į reikšmingiausių lietuvių autorių vaikams bei paaugliams katalogą „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“. Šis sąrašas, sudarytas Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, tapo puikiu orientyru tėvams ir mokytojams, ieškantiems laiko patikrintų, reikšmingų ir vertingų vaikų literatūros knygų.

Apie vaikų literatūros svarbą ir žymiausius autorius

Šiame straipsnyje pateikiamas svarbiausių / žymiausių / populiariausių lietuvių literatūros rašytojų su geriausiais jų kūriniais vaikams sąrašas. Į šią rodyklę patenka ir nemaža dalis knygų, įtrauktų į mokyklose privalomų ar rekomenduojamų perskaityti kūrinių sąrašus. Knygos yra savitas ir patrauklus ramybės, žinių, įvairių patirčių ir pramogų pasaulis. Jis ypač mielas tiems, kurie šį pasaulį pažįsta anksti. Kad knygos taptų mėgstama vaikų veikla, verta investuoti savo laiką ir skaityti jiems nuo mažumės. Tegul šis straipsnis būna puikus gidas tėvams, su kokiais lietuvių literatūros autoriais ir jų kūriniais reikėtų supažindinti savo vaikus.

„Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ sąrašas

Praeitų metų vasarą skaitančiajai suaugusiųjų bendruomenei buvo pateiktas 500 vaikų, paauglių ir jaunimo knygų, išleistų nuo XIX a. vidurio iki šių dienų, sąrašas. Juo remiantis buvo galima viešai virtualioje erdvėje pusę metų balsuoti už labiausiai įsiminusias, meniniu ir ugdomuoju požiūriu vertingas knygas. Rinkimuose dalyvavo beveik 2000 žmonių - 40 proc. jų sudarė mokytojai ir bibliotekininkai, taip pat aktyviai balsavo tėvai ir vaikų literatūros entuziastai. Atskirai už knygas balsavo ir šešiolika vaikų literatūros žinovų: vaikų literatūros dėstytojų ir doktorantų bei šia sritimi nuosekliai besidominčių mokytojų, bibliotekininkų, literatūrologų. Susumavus abiejų grupių vertinimus išrinktas lietuviškų vaikų ir paauglių knygų šimtukas.

Žvilgtelėjus į sąrašą akivaizdu, kad ne veltui Lietuva vadinama lyrikų kraštu. Pirmajame sąrašo dešimtuke karaliauja eiliuoti tekstai - net 8 iš 10 pozicijų užima poezija, poemos ir eiliuotos pasakos, o pirmose vietose atsidūrė Salomėjos Nėries „Eglė Žalčių karalienė“, Sigito Gedos „Baltoji varnelė“ ir Maironio „Jūratė ir Kastytis“. Iš viso eiliuotų knygų į šimtuką pateko net 30. Likusios dvi knygos pirmajame dešimtuke yra pasakos. Toliau sąraše netrūksta realistinės prozos, liaudies pasakų ir smulkiosios tautosakos rinkinių, yra po vieną paveikslėlių ir pažintinę knygą.

Net 65 sąrašo knygos yra išleistos sovietmečiu - tai daugeliui tikrai girdėta lietuvių vaikų literatūros klasika, sukurta Eduardo Mieželaičio, Ramutės Skučaitės, Kazio Sajos ir kitų. 14 knygų išleistos jau XXI a., likusios - XIX a. pabaigos, ikikarinės, tarpukario bei paskutiniojo XX a. dešimtmečio knygos. Seniausia sąrašo knyga - Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelė“ (1868); prie jos glaudžiasi Žemaitės „Rinkinėlis vaikams“ (1904), Vinco Pietario „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1905). O naujausios šimtuke atsidūrusios knygos - Akvilinos Cicėnaitės „Niujorko respublika“ (2015) ir Rebekos Unos „Atjunk“ (2015).

„Viena kita knyga turbūt jau laikytina literatūros istorija, kai kurios, net ir senesnės, tebėra aktualios ir skaitytinos vaikams šiandieną. Labai svarbu, kad jos būtų nuolat ir kokybiškai perleidžiamos“, - teigia projekto „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ iniciatorius dr. Kęstutis Urba. Tikėtina, kad išrinkti kūriniai bus pasitelkiami organizuojant įvairius renginius, konkursus, šventes Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimo metais ir taps orientyru ieškantiems laiko patikrintų, reikšmingų ir vertingų vaikų literatūros knygų.

Projektą sumanė ir įgyvendino Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius bendradarbiaudamas su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka. Sąrašo pristatymą visuomenei gegužės 7 d., Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, tradicinės akcijos „Lietuva skaito“ metu, parėmė Lietuvos leidėjų asociacija.

Žymiausi lietuvių vaikų literatūros autoriai ir jų kūriniai

Be Kristinos Gudonytės, daugelis kitų autorių praturtino lietuvių vaikų literatūrą. Tarp jų - Gintarė Adomaitytė, Evelina Daciūtė, Janina Degutytė, Tomas Dirgėla, Kęstutis Kasparavičius, Nijolė Kliukaitė-Kepenienė, Kostas Kubilinskas, Vytautas V. Landsbergis, Justinas Marcinkevičius, Marius Marcinkevičius, Nomeda Marčėnaitė, Pranas Mašiotas, Anzelmas Matutis, Eduardas Mieželaitis, Violeta Palčinskaitė, Vytautas Račickas, Kazys Saja, Ramutė Skučaitė ir Kotryna Zylė.

Jų kūryba apima platų žanrų ir temų spektrą - nuo eiliuotų pasakų ir eilėraščių iki realistinės prozos ir paauglių romanų. Šie autoriai ne tik lavina vaikų vaizduotę ir kalbą, bet ir padeda ugdyti empatiją, vertybių sistemą bei supažindina su lietuvių kultūros šaknimis. Nuo senųjų klasikų iki šiuolaikinių kūrėjų - lietuvių vaikų literatūra yra gyvas ir nuolat besikeičiantis pasaulis, kviečiantis kiekvieną vaiką atrasti savo mėgstamą knygą.

tags: #kristina #gudonyte #labanakt #vaikuciai

• Naujagimio maudynės
• Perioralinio dermatito priežastys, simptomai ir gydymas nėštumo metu
• Princo Williamo ir Catherine vaikų vardų istorijos
• Pramogos šeimai: kur nuvykti su vaikais Lietuvoje
• viskas apie Vilkpėdės lopšelį-darželį