Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į dangų katedra: istorija ir architektūra
Vilniaus Skaisčiausios Dievo motinos cerkvė - stačiatikių katedra, esanti Vilniaus senamiestyje ant Vilnios kranto, netoli Vilniaus Šv. Onos, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios. Tai viena seniausių krikščioniškųjų šventovių Vilniuje. Kaip skelbia paminklinė lenta prie įėjimo, cerkvė pradėta statyti 1346 m.
Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas (Olgerdas) 1346 m. padėjo Vilniaus bažnyčią Dievo Motinos Ėmimo į dangų garbei, skirdamas ją savo žmonai Tverės princesei Julianai. Pakviesti Kijevo architektai ją pastatė kaip Jaroslavo Išmintingojo Šv. Sofijos bažnyčią. Jis pašventino šventyklą Švenčiausiojo Dievo Motinos Ėmimo į dangų garbei 1348 m., dalyvaujant Maskvos metropolitui Aleksejui. Kiti šaltiniai nurodo, kad pirmoji Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvė buvo pastatyta LDK Algirdo pirmosios žmonos, Vitebsko kunigaikštytės Marijos, iniciatyva ir 1414 m. tapo metropolijos soboru. XV a. pradžioje soboras tapo stačiatikių Katedra, kurioje pamaldas laikydavo vyskupas.
Karališkosios sąsajos ir palaidojimai
Katedra buvo svarbi ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių gyvenime. Čia 1495 m. buvo iškilmingai sutikta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro karališkoji nuotaka, Maskvos didžiojo kunigaikščio Jono III dukra Elena. Netekusi galimybės statyti savo namų bažnyčią, princesė nuolat dalyvavo pamaldose Prechistensky katedroje. 1495 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras čia tuokėsi su Ivano Didžiojo dukra kunigaikštiene Elena Maskviete. Juos tuokė archimandritas Makarijus, vėliau nukankintas totorių ir paskelbtas šventuoju. Jo vardu pavadintas dešinysis katedros priestatas.
Ši šventovė tapo ir svarbia laidojimo vieta. Princesė Elena buvo palaidota po šios šventyklos skliautais 1513 m., šalia Tverės princesės Julianos (1392), didžiojo kunigaikščio Algirdo žmonos, kuri aktyviai dalyvavo šventyklos statyboje. Pasak Nikono kronikos, čia palaidotas pats Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas (1377). Laikui bėgant pastatas nyko ir 1511-1522 m. LDK etmono Konstantino Ostrogiškio pastangomis buvo atstatytas. Kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio rūpesčiu ir lėšomis 1511-1522 m. rūsiuose buvo sumūrytos laidojimo kriptos su nišomis karstams. Jose laidojo čia dirbusius metropolitus, kilmingus Vilniaus stačiatikius. Vienoje kriptoje 1513 m. palaidota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro žmona Elena.
Perturbacijų laikotarpis ir paskirties keitimas
XVI amžiaus pabaigoje buvo sudaryta Bresto unija, ir Lietuvos stačiatikių bendruomenę ištiko išbandymai. Prechistenskio katedra pereina į unitų rankas. 1609 m., po Brastos unijos paskelbimo, cerkvė atiteko unitams. XVII-XVIII a. dėl neramumų ir privačių karų Prechistensky katedrą sukrėtė stiprus gaisras, tačiau Uniate Šventosios Trejybės vienuolynas, kuriam buvo priskirta katedra, nesirūpino jo atkūrimu. Soboras taip pat buvo perduotas unitams 1609 m. Po 1748 m. Vilniuje kilęs gaisras vėl apgadino pastatą, dėl to paslaugos buvo atliekamos labai retai, o vėliau visiškai sustojo. Po 1748 m. visame Vilniuje siautėjusio gaisro stipriai nukentėjo ir buvo apleista. Tik po ilgesnio laiko - 1785 m. cerkvė buvo atstatyta ir įgavo baroko stiliaus bruožų. 1794 m. sukilimo metu šalia miesto gynybinės sienos stovėjusi cerkvė buvo stipriai apgriauta Vilnių apsiautusios rusų kariuomenės artilerijos. Po šio sugriovimo cerkvė atstatyta jau nebuvo.
Po 70 metų pertraukos Vilniaus Katedroje – atviros visos koplyčios
XIX amžiaus pradžioje uniatų vyskupijos vadovas Bulgakas šventyklos pastatą pardavė karo katedrai. 1808 m. caras Aleksandras I soboro pastatą paskyrė Vilniaus universitetui. Pastate pagal architekto Mykolo Angelo Šulco projektą 1810 m. vidaus erdvė buvo padalinta į du aukštus ir suskaidyta pertvaromis - įrengtas anatomikumas, universiteto auditorijos, veterinarijos klinika su gyvūnų medicinos skyriumi ir biblioteka. Fasadams suteiktos klasicistinės formos. Viduje įrengta perdanga, kuri buvusį soborą padalijo į du aukštus, pastatyta pertvarų. Pastatas dar kartą remontuotas 1830 m. Per sukilimą 1830-1831 m. uždarius Universitetą, bažnyčios pastatas perduotas miesto valdžiai. Šiuo laikotarpiu pastatas buvo apleistas, jame glaudėsi vargšai, altoriaus dalyje veikė kalvė. 1842 m., uždarius Medicinos-chirurgijos akademiją, pastato paskirtis keitėsi - buvo įkurdintos kareivinės, vėliau arsenalas, archyvas ir net kalvė.
Didžioji rekonstrukcija ir atgimimas
Tikintiesiems soboras sugrąžintas po 1863 m. sukilimo, kurį Lietuvoje numalšino Rusijos imperijos okupacinė armija. 1864 m. Vilniaus ir Lietuvos metropolito Juozapo (Semaškos) iniciatyva pradėti restauravimo darbai, vadovaujami architektų akademikų A. Rezanovo ir N. Čagino. Jie, kruopščiai išsaugodami senovinius pastato fragmentus, suteikė fasadui formas, panašias į viduramžių gruzinų architektūrą. 1865-1868 m. pagal architektų Nikolajaus Čiagino ir Aleksandro Rezanovo projektą pastatas vėl pritaikytas cerkvei ir grąžintas tikintiesiems. Perstatytas klasicistinių formų pastatas įgijo bizantiškas, gruzinų viduramžių architektūrą imituojančias formas.
Rekonstrukcijos autoriai pirmiausia užfiksavo esamą objekto padėtį: nubraižė anatomikumo fasadą, pjūvį, pirmo aukšto ir kriptų rūsyje planus. Tokiu būdu jie architektūros istorikams paliko buvusio klasicistinio pastato vaizdą. Sodrų penkių pakopų ikonostazą nutapė katedros viršininkas akademikas I.P. Trutnevas. 1867 metais katedroje apsilankė imperatorius Aleksandras II ir iš valstybės iždo skyrė 57 tūkstančius rublių jos remontui. Darbai buvo baigti 1868 metų spalį, o bažnyčią iš naujo pašventino arkivyskupas Antanas (Zubko). Nuo tada pamaldos bažnyčioje nenutrūko iki šių dienų. Tais pačiais metais joje pašventinta atskira koplyčia Šv. Aleksejaus, Maskvos stebuklų kūrėjo metropolito, būtent Aleksejus pašventino šią bažnyčią 1348 m.
Architektūrinės ypatybės ir naujausi atradimai
Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į dangų katedros, dar vadinamos Skaisčiausiosios Dievo Motinos, architektūra pasižymi skirtingų istorinių ir kultūrinių elementų gausa. Skaisčiausios Dievo Motinos Ėmimo į dangų soboras svarbus ir dėl architektūros. Soboras pastatytas gotikiniu stiliumi, tiksliau, jis priskiriamas „gynybinei“ gotikai. Įprastos gotikinės bažnyčios yra lengvos ir grakščios, išstypusios į viršų, o „gynybinei“ gotikos bažnyčių ir cerkvių kampus remia bokštai, jų sienos storos, masyvios. Dauguma cerkvių papuoštos kupolais, kuriuos dėl specifinės formos vadina svogūnais - stačiatikių Katedra tokio kupolo neturi.
1990-1992 m. Evaldo Purlio atlikti architektūriniai tyrimai parodė, kad Skaisčiausiosios Dievo Motinos soboro pastate išliko daug gotikos architektūros fragmentų. Paaiškėjo, jog 1864-1868 m. senasis mūras nebuvo sunaikintas: fasadai apmūryti nauju plytų sluoksniu, o apsidėse senieji mūrai užtinkuoti. Iš XVI a. statybos soboro pietryčių kampe išliko laiptų bokštelis, kurio apačia išpuošta gotikai būdingais reljefiniais rombais. Restauravus gotikinius mūrus, pastato fasadai nudažyti baltai. Taip atskirti bizantinės architektūros tūriai nuo raudono mūro gotikos elementų. Todėl šiandienis soboras gerokai skiriasi nuo N. Čiagino ir Aleksandro Rezanovo atstatytojo.
Katedros interjeras
Ant Prechistensky katedros sienų pastatytos keturios marmurinės memorialinės lentos, ant kurių išrašytos per 1863-1864 m. Lenkijos sukilimą žuvusių asmenų pavardės, neatsižvelgiant į jų tautybę ir religiją. Įėjus į šventyklą dešinėje ir kairėje pusėje matosi monumentalios apaštalams lygių šventųjų kunigaikščio Vladimiro, princesės Olgos, Konstantino, Elenos ir kitų ikonos, atvežtos iš Sankt Peterburgo Šv. Izaoko katedros.
Kiekvienos stačiatikių bažnyčios centre stovi ikonostasas, ant kurio kabo šventieji paveikslai - ikonos. Stačiatikiai ikonas laiko langu į šventąją tikrovę, todėl ne tik dega žvakes prieš jas, bet ir melsdamiesi joms lenkiasi, jas bučiuoja. Beveik visos Skaisčiausios Dievo Motinos Ėmimo į dangų sobore esančios ikonos nutapytos XIX a., o jų stilius artimesnis ne tradicinei ikonai, bet vakarietiškam paveikslui.
Šiuolaikinė reikšmė
1946 m. cerkvė turėjo 424 parapijiečius. Tarybiniais laikais, 1948 m. parapija buvo oficialiai įregistruota. 1949 ir 1957 metais buvo atliekamas kapitalinis cerkvės remontas. 1980 ir 1998 metais ji buvo restauruojama, o 1992-05-22 įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į dangų katedra yra Maironio g. Vilniaus mieste esančių cerkvių išsiskiria Skaisčiausios Dievo Motinos Ėmimo į dangų soboras senamiestyje.
Lietuvos paštas yra išleidęs pašto ženklą „Lietuvos tautinės mažumos ir bendrijos. Rusai“, kuriame panaudota leidėjo Davydo Vizuno 1912 m. atviruko nuotrauka, kurioje vaizduojama Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į dangų katedra, esanti ant Vilnelės kranto.
tags: #kristaus #gimimo #staciatikiu #katedra
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
