Ikimokyklinio ugdymo reformos tikslai Lietuvoje
Nuo 1988 m., kai prasidėjo ikimokyklinio ugdymo reforma, iki šių dienų Lietuvoje vyksta nuolatinis ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo(si) turinio kaitos procesas. Šis dvidešimties metų laikotarpis atskleidžia teorinių nuostatų, turėjusių įtakos ugdymo turinio kaitai, raidą ir pačios ugdymo(si) turinio sampratos pokyčius. Nagrinėjamos nacionalinio lygmens programų esminės idėjos, siekiant išryškinti ugdymo(si) turinio modelius ir apibūdinti jų požymius, taikant teorinės analizės, lyginimo ir apibendrinimo metodus.
Ikimokyklinio ugdymo sistemos plėtra Lietuvoje rodo nuolatinį ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir jose ugdomų vaikų skaičiaus augimą. 2010 m. veikė 626 ikimokyklinės įstaigos, kuriose ugdėsi 94,8 tūkst. vaikų. Iki 2019 m. pradžios šis skaičius išaugo iki 731 ikimokyklinės įstaigos ir 517 bendrojo ugdymo mokyklų su ikimokyklinio ugdymo klasėmis, ugdant 120,9 tūkst. vaikų.
Švietimo įstatymas, priimtas 1991 m. ir atnaujintas 2011 m., apibrėžia ikimokyklinį ugdymą kaip vaikams nuo gimimo iki 6 metų teikiamą paslaugą. Tai apima vaikų lopšelius-darželius, vaikų darželius (1-6 metų vaikams) ir vaikų darželius-mokyklas. Nuo 2016 m. įvestas vienmetis privalomas priešmokyklinis ugdymas vaikams, kuriems tais kalendoriniais metais sukanka 6 metai. Tėvų ar globėjų prašymu ir įvertinus vaiko gebėjimus, šis ugdymas gali būti teikiamas anksčiau, bet ne jaunesniam kaip 5 metų vaikui.
Nuo 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, švietimo sistema patyrė reikšmingų pokyčių, įskaitant ikimokyklinio ugdymo reformą. Šie pokyčiai apėmė švietimo valdymo struktūros pertvarką, įstatymų atnaujinimą ir naujų ugdymo įstaigų steigimą.
Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo(si) turinio kaitos tendencijos ir sampratos
Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo turinio sampratos kaita yra glaudžiai susijusi su platesnėmis švietimo politikos ir filosofijos tendencijomis. Akcentuojamas socializacijos ir ugdymo vaikystėje vaidmuo, formuojantis vaiko asmenybę ir socialinius įgūdžius. Tyrinėjamos įvairios ugdymo(si) kryptys, tokios kaip meninis ugdymas (pvz., šokio veikla, meninės kompetencijos lavinimas per projektinę veiklą), dorinis ugdymas, globalaus pilietiškumo ugdymas, gyvenimo įgūdžių ugdymas.
Viena iš svarbių kaitos krypčių yra tėvų, kaip socialinių partnerių, įtraukimas į ikimokyklinės įstaigos veiklą. Tėvų dalyvavimas vaikų ugdomojoje veikloje bei jų vaidmenų raiška yra svarbus veiksnys formuojant vaiko ugdymo(si) aplinką.
Kalbant apie ugdymo turinio kaitos modelius, svarbu paminėti technologinio ugdymo sampratos pokyčius atnaujintose programose. Taip pat analizuojama ikimokyklinio ugdymo įvairovė, atsižvelgiant į visuomenės lūkesčius ir esamą situaciją.
Ikimokyklinio ugdymo turinio kaitos tendencijos apima įvairias sritis, tokias kaip meninės kompetencijos lavinimas projektinėje veikloje, socialinės kompetencijos ugdymas šokio veikloje, dorinis ugdymas, globalaus pilietiškumo ugdymas. Taip pat svarbus yra vaikų judėjimo įgūdžių kaita, atsižvelgiant į ugdytojų kvalifikaciją.
Multilingualism in Lithuanian pre-school education institutions: situation, issues, prospects - tai viena iš naujausių tendencijų, atspindinčių kintančią visuomenės ir ugdymo aplinką.
Ugdomosios vaikų veiklos planavimo kokybė ir jos samprata ugdymo praktikoje yra svarbus rodiklis vertinant ugdymo turinio įgyvendinimą.
Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo paskirčių hierarchija ir prieštaravimai
Lietuvoje atlikto reprezentatyvaus tyrimo duomenys atskleidžia ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo paskirčių hierarchijos ypatumus. Tyrimo tikslas buvo nustatyti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo paskirčių hierarchiją atsižvelgiant į tai, kaip trys ugdymo dalyvių grupės - pedagogai, vaikų tėvai ir specialistai - hierarchizuoja skirtingas ugdymo paskirtis. Straipsnyje pateikiami empiriniai argumentai, parodantys, kokių prieštaravimų Lietuvoje patiria ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas ugdymo paskirčių aspektu. Šie prieštaravimai yra sisteminiai, nes jie būdingi ne tiek atskiriems asmenims ar įstaigoms, kiek pačiai ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo sistemai.
Tyrimas, pagrįstas vaiko poreikius atitinkančio ugdymo paradigma ir bendruomenės valdymo samprata, apėmė 4690 dalyvių iš 79 ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigų. Dauguma apklaustųjų (pedagogai, tėvai, specialistai) buvo patenkinti minimaliu vaikų ugdymo užtikrinimu: svarbiausia buvo, kad vaikai būtų užimti ir saugūs, prižiūrimi kvalifikuotų pedagogų. Tačiau pastebėta ir didelė dalis tėvų, orientuotų į konkurencijos modelį, siekiančių, kad ugdymo įstaigos ruoštų vaikus mokyklai, mokytų rašyti, skaityti ir sėkmingai konkuruoti. Tokių tėvų nuomone, ugdymo įstaigų paskirtis - vaikų ruošimas mokyklai, o ne asmens orumo, savęs suvokimo ir savarankiškumo ugdymas.
Alternatyvias tradicinėms grupes sudarantys tėvai labiau išreiškė vaiko poreikius atitinkančios pedagogikos principus, atmesdami suaugusiųjų dominuojamos pedagogikos nuostatas. Tačiau net ir šios grupės nebuvo vieningos kitais vertybiniais aspektais. Ypač problemiška situacija yra dėl vaiko balso nebuvimo (vaiko perspektyvos ar vizijos) ikimokyklinėse įstaigose. Tėvai ir pedagogai neskyrė pakankamai dėmesio vaiko nuomonei priimant sprendimus dėl ugdymo tikslų ir organizavimo.
Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo paskirčių hierarchija Lietuvoje rodo tam tikrus prieštaravimus. Dauguma apklaustųjų (pedagogai, tėvai, specialistai) buvo patenkinti minimaliu vaikų ugdymo užtikrinimu - svarbiausia, kad vaikai būtų užimti ir saugūs, prižiūrimi kvalifikuotų pedagogų. Tačiau dalis tėvų orientuota į konkurencijos modelį, siekdami, kad ugdymo įstaigos ruoštų vaikus mokyklai, mokytų rašyti, skaityti ir sėkmingai konkuruoti. Tokių tėvų nuomone, ugdymo įstaigų paskirtis - vaikų ruošimas mokyklai, o ne asmens orumo, savęs suvokimo ir savarankiškumo ugdymas.
Alternatyvias tradicinėms grupes sudarantys tėvai labiau išreiškė vaiko poreikius atitinkančios pedagogikos principus, atmesdami suaugusiųjų dominuojamos pedagogikos nuostatas. Tačiau net ir šios grupės nebuvo vieningos kitais vertybiniais aspektais. Ypač problemiška situacija yra dėl vaiko balso nebuvimo (vaiko perspektyvos ar vizijos) ikimokyklinėse įstaigose. Tėvai ir pedagogai neskyrė pakankamai dėmesio vaiko nuomonei priimant sprendimus dėl ugdymo tikslų ir organizavimo.
Švietimo sistemos reformos ir jų tikslai
Vyriausybė pristatė švietimo sistemos reformą, kurios tikslai apima mokytojų, dėstytojų ir mokslininkų algų didinimą, atotrūkio tarp kaimo ir miesto mokyklų mažinimą bei jaunimo nedarbo mažinimą. Ši reforma apima visus sistemos lygius - nuo ikimokyklinio ugdymo iki aukštojo mokslo. Viena iš reformos dalių - mokyklų tinklo optimizacija ir švietimo paslaugų kokybės didinimas.
Buvo vykdomos struktūrinės reformos, įskaitant universitetų jungimus. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo, Lietuvos edukologijos ir Aleksandro Stulginskio universitetai buvo sujungti. Taip pat vykdoma ugdymo turinio atnaujinimo programa.
Nuo 2021 m. sausio 1 d. keičiasi valstybės strateginio planavimo sistema. Anksčiau buvusias atskirų sričių dešimties metų strategijas keičia dešimtmečiui skirtas Nacionalinis pažangos planas. Nacionalinis pažangos planas (NPP, Planas) - 10 metų trukmės planavimo dokumentas. NPP apima visas valstybės veiklos sritis, kuriose numatoma pasiekti proveržį. Jame nustatomi strateginiai tikslai; uždaviniai, skirti pasiekti pažangą; rodikliai, rodantys vykdomų veiklų poveikį. Kartu nurodomi horizontalieji principai, nustatomi atsakingieji už veiklų įgyvendinimą ir tie, kurie dalyvauja jas įgyvendinant. NPP rengimą koordinuoja Vyriausybė. Jos įgaliota institucija rengia patį planą, derindama su įvairiais socialiniais ir ekonominiais partneriais. Plano projektą svarsto Seimo komitetai ir komisijos. Parengtą ir suderintą Planą tvirtina ir jo įgyvendinimą koordinuoja Vyriausybė. Naujai išrinktos Vyriausybės plano galiojimo metu gali peržiūrėti Planą ir jį tikslinti pagal savo programą.
2021 m. spalio 9 d. 2021-2030 Nacionaliniame pažangos plane švietimui skirtas 3-iasis NPP strateginis tikslas „didinti švietimo įtrauktį ir veiksmingumą, siekiant atitikties asmens ir visuomenės poreikiams“. Grindžiant proveržio kryptis nurodyta, kad Lietuvos penkiolikmečių pasiekimų rezultatai, matuojami PISA 2015 tyrimu, yra žemesni nei EBPO vidurkis. O pažanga, palyginus 2018 ir 2015 metų PISA rezultatus, nėra didelė. COVID-19 pandemija atskleidė spartesnės skaitmenizacijos poreikį, nes Lietuva, kaip ir daugelis šalių, iš dalies ir griežto karantino metu - visiškai perėjo prie nuotolinio mokymo. Nuotolinis ugdymasis atskleidė aibę iššūkių: mokytojų skaitmeninių gebėjimų trūkumą, poreikį plėtoti kokybišką skaitmeninį turinį, užtikrinti prieigą prie skaitmeninių priemonių ir mokiniams, ir mokytojams. Problemų apraše taip pat akcentuojamas įtraukumo, lygių galimybių trūkumas.
Plane švietimui svarbių dalių ar elementų galima rasti ir kituose strateginiuose tiksluose. Pavyzdžiui, pirmasis strateginis tikslas kalba apie perėjimą prie mokslo žiniomis, pažangiosiomis technologijomis, inovacijomis grįsto darnaus ekonomikos vystymosi ir šalies tarptautinio konkurencingumo didinimo.
Paprastai švietimo reformos apima horizontalius procesus, pasireiškiančius ne tik švietimo, bet ir kitose valstybės valdymo srityse. Įgyvendinant švietimo reformas dalyvauja Seimas, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, kitos valstybės institucijos, savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos, socialiniai partneriai. Jei švietimo reforma yra įteisinama keičiant įstatymus, šiuos pakeitimus gali inicijuoti Seimo nariai, Prezidentas, Vyriausybė, taip pat - 50 tūkst. Lietuvos piliečių. Įstatymai ir reformos įgyvendinamos vidutinės trukmės dokumentais. Pavyzdžiui, Nacionaliniam pažangos planui įgyvendinti rengiamos atskirų sričių plėtros programos. Jose nurodoma, kaip bus įgyvendinami pažangos uždaviniai. Viena nacionalinė plėtros programa rengiama vienai valstybės veiklos sričiai. Seimas atlieka įgyvendinamų reformų parlamentinę kontrolę. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija įprastai vykdo nuolatinę stebėseną, bus pagrindine institucija, atsakinga už Švietimo plėtros programą (priimta 2021-12-01) ir Mokslo plėtros programą (priimta 2022-01-26).
Iššūkiai ir perspektyvos
Švietimo reformos procese kyla įvairių iššūkių. Vienas iš jų - mokytojų etatinio darbo apmokėjimo sistemos įvedimas, kuris sukėlė nepasitenkinimą ir streikus. Taip pat kyla klausimų dėl ugdymo programų gairių rengimo ir mokyklų finansavimo pokyčių.
Projekto „Ikimokyklinio ugdymo gerinimas - I etapas“ (10-015-P-0001) tikslas sukurti įstaigų, vykdančių ikimokyklinio ugdymo programas, stiprinimo paketą, apimantį mokymąsi vieniems iš kitų. "Viskas prasideda nuo darželio" - taip neretai sakoma pusiau juokais, tačiau būtent čia vaikai pirmą kartą įsilieja į savo mažąją bendruomenę, lavina socialinius įgūdžius, ugdo smalsumą ir atranda žinių pasaulį.
Apžvelgiant įvairius tyrimus, galima teigti, kad ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo turinio kaita Lietuvoje yra dinamiškas procesas, kuriam įtakos turi tiek vidiniai sistemos veiksniai, tiek išoriniai socialiniai ir kultūriniai pokyčiai. Svarbu tęsti šių tendencijų analizę ir ieškoti būdų, kaip užtikrinti kokybišką ir vaiko poreikius atitinkantį ugdymą nuo pat pirmųjų gyvenimo metų.
tags: #ikimokyklinio #ugdymo #reformu #tikslai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
