Krikštynų papročiai ir tradicijos: nuo senovės iki šių dienų

Kiekvieno žmogaus gyvenimą vainikuoja lemtingi ribiniai įvykiai - gimimas ir mirtis. Gimimas, kaip ir kiti svarbūs žmogaus gyvenimo įvykiai, buvo lydimi papročių ir apeigų. Šeimos šventės sujungia visus artimiausius žmones į vieną ratą, sutelkia šeimos branduolį. Naujo šeimos nario atėjimas į pasaulį buvo ir yra didelė šventė.

Modernėjanti visuomenė, kurį laiką dairėsi į Vakarus, tarsi bėgo nuo to, kas sava ir artima. Bet paskutinį dešimtmetį ne vienas vėl bando atrasti tradicijas, gręžiasi į praeitį, ten ieško atsakymų į svarbiausius gyvenimiškus klausimus. Kad ši šventė neapsiribotų vien krikštijimo ritualu bažnyčioje, o vėliau - svečių pasisėdėjimu prie vaišių stalo, reikia sužinoti nemažai dalykų apie krikštynas, kai ką reikia prisiminti iš naujo, pasiklausti geriau žinančių, jau krikštijusių savo vaikus. Vasara - daugelio didelių šeimos švenčių laikas. Krikštynos - viena iš jų. Nuo senų laikų ji buvo apipinta įvairiomis tradicijomis ir prietarais.

Krikštynų reikšmė ir ištakos

O su gimimu į namus ateina krikštynų šurmulys. Jau nuo seno ši šeimos šventė buvo gaubiama paslapties ir savitumo skraistės. Šeimos apeigų, papročių, tikėjimų tyrinėjimas rodo, kad lietuviai, kaip ir kitos tautos, jau ankstyvosios bendruomeninės santvarkos laikais turėjo gausybę savo pasaulėjautos vaizdinių. Tikėjimuose, susijusiuose su žmogaus atėjimu į pasaulį, nuo senų senovės vyravo prosenelių, kitų šeimos mirusiųjų vėlių kultas.

Gimus vaikeliui kiekviena šeima stengdavosi ilgai nedelsti ir kuo greičiau organizuoti krikštynas. Tikėta, kad nekrikštytam vaikui gresia įvairūs pavojai, jų tyko įvairios antgamtinės būtybės (laumės, raganos). Pagal senuosius papročius iki krikšto prie naujagimio turėjo degti ugnis arba namų židinys. Buvo tikima, kad nekrikštyto vaiko vėlė klaidžioja po pasaulį ar gyvena po žeme, virtusi mažu žmogeliuku kaukučiu naktimis lankosi tėvų namuose, verkšlena, prašo tėvų pavalgydinti, perrengti, gelbėti.

Krikšto evoliucija: nuo namų iki bažnyčios

Yra duomenų, kad XV a. Mažosios Lietuvos lietuviai atlikdavo krikštą namuose. Tokio krikšto apeigos jau buvo sumišusios su bažnytinėmis. Kiek vėliau žmonės buvo verčiami vaikus krikštyti tik bažnyčiose. Pakrikštiję vaikelį bažnyčioje krikštatėviai skubėdavo panaikinti bažnytinį krikštą, ir pakrikštyti kūdikį pagal senuosius protėvių papročius. Jie nešdavo vaiką prie vandens telkinių - šaltinių, upių, ežerų, - kur juos nuplaudavo. Taip buvo atliekamos atkrikštijimo apeigos ir kartu suteikiamas naujas krikštas. Tai liudija, kad senovės lietuviai, kaip ir kitos tautos, pagonybės laikais vaikus krikštydavo maudydami vandenyje.

Anksčiau gyvavo tradicija pakrikštyti kūdikį kuo anksčiau, per kelias dienas nuo jo gimimo. Seniau tokias tradicijas lemdavo pats gyvenimas, nes dar iki praėjusio amžiaus vidurio kūdikių mirtingumas buvo gana didelis, tad skubėta pakrikštyti, kad aplinkybėms nepalankiai susiklosčius dangų pasiektų mažas angelėlis, o ne nekrikštas. Šiais laikais jau visai išnykusi tradicija, kad į bažnyčią važiuoja tik krikšto tėvai ir vaikelio mama su tėčiu. Šiais laikais bažnyčioje susirenka visi, ką mažylio tėvai pakviečia.

Krikštatėvių vaidmuo ir pasirinkimas

Krikšto tėvų parinkimas ir seniau, ir dabar laikomas labai svarbiu bei atsakingu. Tėvai visada krikštatėviais rinkdavosi tik dorus, sąžiningus žmones, nes buvo tikima, kad užaugę vaikai bus panašūs į krikštatėvius. Kai kur stengdavosi parinkti tokius kūmus, kurie būtų tarpusavyje nesusituokę, iš skirtingų šeimų. Tai aiškindavo tuo, kad vyras su žmona, nori nenori, vis tiek apsipyksta, apsižodžiuoja, gal ir balsą vienas ant kito pakelia, o kadangi viskas, kas susiję su kūmais, persiduoda vaikui, tai jis tokiu atveju gali užaugti rėksnys.

Krikštatėvių vaidmuo buvo vienas svarbiausių, nes jie tampa tarsi antraisiais tėvais, kurie turėtų rūpintis vaiko tikėjimu, auklėjimu, o jei tėvus ištiktų nelaimė, turėtų netgi krikštavaikį užauginti. Ir šiandien, ir seniau manoma, kad krikšto tėvai bus labai svarbūs vaiko gyvenime. Jie ne tik jį ves tikėjimo keliu, tačiau ir prisidės prie jo auginimo, auklėjimo, globos. Tai žmonės, kurie turės prisiimti atsakomybę ir visapusiškai pasirūpinti mažyliu, jei kas nutiktų tėvams.

Šiais laikais šios pareigos visam gyvenimui dažnu atveju patikimos šeimai labai artimiems žmonėms - giminaičiams ar draugams, su kuriais palaikomas glaudus ryšys. Dabar kunigai sako, kad krikšto tėvais turi būti subrendę šioms pareigoms ir vyresni nei šešiolikos metų žmonės. Svarbu, kad patys būtų krikštyti, priėmę Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus, krikščioniškai gyventų.

Kūmų rinkimo ir pareigų ypatumai

Krikštatėvius - kūmus, kviesdavo vaiko tėvas. Kūmais prašydavo artimiausias gimines. Pirmagimių niekas nekrikštydavo tėvų vardu, nes buvo tikima, kad tokio vaikelio laukia trumpas gyvenimas. Kūmais paprastai būdavo vedę, o kūmos - ištekėjusios, nes tikėta, jei kviestų nevedusius ir netekėjusias, vaikelis irgi gali nesukurti šeimos. Kai kur netgi kreipdavo dėmesį, kad krikštatėviai būtų jauni - ilgiau galės vaikeliu rūpintis, jei reikės.

Jei vaikutis gimdavo silpnas ir jį skubiai norėdavo pakrikštyti, būti kūmais irgi paprastai prašydavo nepažįstamųjų. Dažniausiai tai būdavo... elgetos, sutikti prie bažnyčios. Tačiau tai nelaikyta negarbingu dalyku, anaiptol - manyta, kad elgetos yra arčiau Dievo, nes jie neturėdavo jokių materialių turtų, vadinasi, nebūdavo pagundų valdomi. Tiesa, būti kūmais laikyta garbė, atsisakyti neturint rimtos priežasties būdavo nevalia ir didelė nepagarba šeimai. O ypač nevalia būdavo atsisakyti krikštyti nesantuokinio vaiko - sakydavo, kad šis vaikelis ir taip nuskriaustas, tad reikia jį paremti.

Krikšto mama - tai, neabejotinai, vienas svarbiausių žmonių mažylio gyvenime. Na, o per mažylio krikštynas krikštamotei yra paskiriamos ir svarbios krikšto mamos pareigos, kurios ne tik simbolinės, bet ir labai reikšmingos:

1. Akivaizdu - krikšto mama privalo dalyvauti savo krikštijamo vaiko krikštynose. Tačiau dalyvavimas ceremonijoje reiškia aktyvų dalyvavimą joje - būtent krikšto mamai gali būti pasiūlyta skaityti tekstą iš Šventojo rašto, patikėta laikyti kūdikį krikšto metu ar vesti mažylį į bažnyčią.
2. Tai, kad krikšto mama aprengia savo krikštijamą vaiką labai sena tradicija. Be to, įprasta, kad būtent krikšto mama šventės dieną atvyksta pas mažylį, jį nuprausia, aprengia ir paruošia ceremonijai.
3. Krikšto mama savo mažyliui taip pat įteikia krikšto dovaną ir smulkių simbolinių dovanėlių.
4. Krikšto žvakė - ypatingas krikštynų simbolis, kurį reikėtų saugoti visą gyvenimą. Tradiciškai pasirūpinti krikšto žvake taip pat garbė tenka būtent krikštamotei.
5. Dar viena iš senų laikų atėjusi krikšto mamos pareiga - pavaišinti svečius krikštamotės pyragu.

Krikštamotė prisideda renkant krikšto drabužėlius, krikšto žvakę, rūpinasi tortu. Na, o krikštatėvio pareiga - paaukoti bažnyčiai už krikštynas. Krikštatėviai stebimi tarsi per didinamąjį stiklą. Siekiant įsitikinti, ar tėvai neapsiriko rinkdamiesi krikštatėvius, šiems neretai tenka dar ir įvairūs išbandymai, pavyzdžiui, pakeisti vaikui sauskelnes, atpažinti savo krikštavaikį užrištomis akimis (pakišant paliesti visų mažų vaikų rankutes), jį panešioti, pamaitinti ar iš ant stalo esančių produktų pagaminti košę, kurios patys turi paskui paragauti.

Pasiruošimas krikštynoms ir ceremonijos eiga

Laikas nuo gimimo iki krikštynų vadinosi radynos. Tai laikas, skirtas lankyti naujagimį. Visi aplankiusieji nešdavo dovanų ir maisto. Senoliai tikėjo, kad krikštynas būtina organizuoti, kai pateka jaunas mėnulis. Manyta, kad tuomet žmogus lėčiau sens, ilgai bus jaunas, sveikas ir gražus. Pagrindinis krikštynų akcentas - vardo suteikimas. Buvo tikima, kad labai svarbu išrinkti kūdikėliui tinkamą vardą, nes su vardu išrenkamas ir krikštijamojo globėjas.

Krikštynų apeigos buvo atliekamos prie stalo. Buvo paprotys prieš krikštą ir tuoj po krikšto kūdikį pirmiausia paguldyti ant stalo ir ten atlikti apeigas. Stalas buvo tarsi namų altorius, kulto vieta, kur degdavo šventa ugnis. Išvežant kūdikį į bažnyčią krikštyti, pribuvėja pirmiausia kūdikį padėdavo ant stalo šalia duonos kepalo, paskui, paėmusi jį ant rankų, pirmiausia nusilenkdavo šventam užstalės kampui, o tik paskui - tėvams ir svečiams.

Prieš veždami krikštyti vaiką būtinai nuprausdavo. Mat vanduo - gyvybės simbolis. Tad ir šiandien daugelis tėvų su kūmais nuplauna vaikui bent kojytes, o vasarą leidžia jam kieme pasiturkšti vonelėje. Kai kuriose apylinkėse atvykusi į krikštynas kūma sėsdavo ant namo slenksčio, ją pasitikdavo pribuvėja ir kviesdavo į vidų. Vežant į krikštą, kūmai išeidavo pro duris ir sustodavo prie lango, o pribuvėja paruoštą vaiką apnešdavo aplink židinį ir pro atidarytą langą paduodavo kūmams. Išvežant kūdikį krikštyti, buvo atliekami įvairūs magiški veiksmai. Prieš išvykdami krikštyti tėvai ir kūmai užkąsdavo.

Išvežant vaiką krikštyti kūmams negalima nieko pamiršti, o pamiršus grįžti į trobą. Tikėta, kad kitaip vaikas būsiąs labai užmaršus. Kai krikšto tėvai išveždavo vaiką krikštyti, motina sėsdavo prie knygų, nes buvo tikima, kad tuomet vaikas bus gabus. Vežant vaiką krikštyti krikšto tėvai turėtų stengtis nekalbėti, kitaip vaikas bus rėksnys, neklausys tėvų. Taip pat tikėta, kad vežant vaikelį krikštyti negalima imti pakeleivių, nes tuomet vaikučio gyvenimas būsiąs sunkus. Krikštatėviai bažnyčioje kūdikio krikšto vardą turi ištarti kuo garsiau ir aiškiau, kad mažylis greičiau pradėtų kalbėti. Grįžusius kūmus pasitikdavo pribuvėja, tėvai ir kiti šventės svečiai. Persirengę svečiai stengdavosi „pagrobti“ kūdikį, tuomet kūmai turėdavo jį „išpirkti“. O tikroji puota vykdavo vakare, sugrįžus iš bažnyčios.

Krikštynų simboliai ir dovanos

Pats krikšto sakramentas simbolizuoja nuodėmių atleidimą, tikėjimo priėmimą. Tikima, kad jis nuplauna gimtąją vaiko nuodėmę, suteikia jam apsaugą ir padeda dorai bei gražiai gyventi. Krikštijant atliekami tam tikri ritualai ir naudojami daiktai, turintys simbolinę reikšmę.

Krikšto drabužėliai

Svarbiausia krikštamotės dovana mažyliui seniau būdavo krikšto drabužėlis - balti (dažnu atveju - lininiai) marškiniai. Nuo senų laikų buvo priimta, kad krikštijamo vaiko apranga - būtinai balta, ko dažnai nepaisoma šiais laikais. Baltumas simbolizuoja tyrumą, o krikšto apeigų metu tas drabužėlis, tikėta, įgauna magiškų galių, saugančių mažylį. Vaikučių apsiaustai ar marškinėliai būdavo dekoruojami rožiniais ar melsvais akcentais, kurie reiškė Jėzaus ir Marijos apsaugą. Beje, seniau tikėta, kad visi tos pačios šeimos vaikai turi būti krikštijami su tuo pačiu drabužėliu, todėl tėvai jį kruopščiai saugodavo.

Šiomis dienomis vaikai taip pat puošiami šviesiais drabužiais. Dabar itin populiarūs natūralūs audiniai - linas, medvilnė, nedirginantys odos ir nealergizuojantys. Šiuolaikinės mamos dažniausiai pačios išrenka krikštynų aprangą vaikui. Mergaitės puošiamos baltomis, lengvomis suknelėmis, prie kurių derinamos galvajuostės ir krikšto skraistės. Berniukams dažniausiai parenkami lininiai balti marškinėliai ir rudos, pilkos ar mėlynos kelnės.

Krikšto žvakė ir kiti simboliai

Krikšto žvakė - tai pats svarbiausias krikšto apeigų simbolis, kuris reiškia Jėzaus šviesą, kuri saugos, globos ir neleis paklysti mažyliui. Šią žvakę tėvams būtina saugoti. Pirmosios Komunijos dieną tėvai tą pačią žvakę vaikui įduoda, kai šis žengia prie Viešpaties altoriaus švęsti Šv. Mišių ir pirmą kartą priimti Eucharistijos. Tradiciškai žvakė puošiama baltu kaspinu ar keliomis gėlėmis. Su šviesa susijęs ir krikštynų metu naudojamas vanduo, jis reiškia gyvybę, o ugnies liepsna tą gyvybę padaro šventą. Be to, vandeniu tarsi nuplaunamos nuodėmės. Specialiu aliejumi (katechumenų) patepama krikštijamo vaikučio krūtinė - jis simbolizuoja sustiprinimą, Dievo apsaugą nuo pagundų ir blogybių.

Krikštynų dovanos

Senosios dovanos jus tikrai nustebins, tačiau visos jos buvo su tam tikra potekste ir funkcija. Pavyzdžiui, mažyliui būdavo dovanojama česnako skiltelė, kad apsaugotų nuo piktosios dvasios ir negero linkinčių žmonių. Vaikas gaudavo ir cukraus, kas reikšdavo, kad sveikintojai linki, jog jam nepritrūktų pieno. Vilnonės kojinės - tam, kad nesušaltų. Angeliuko skulptūrėlė - vaikučiui saugoti. Šermukšnio šakelė - visoms piktoms laumėms nuvyti į šalį. Kūmas į krikštijamo vaikučio batuką įdėdavo pinigėlį, kad mažylis nepatirtų nepritekliaus. Krikšto mama per Velykas vaikučiui dovanodavo margutį. Apskritai kūma vaikučiui įvairių dalykų pridovanodavo: ir vilnonių kojinių, kad nešaltų ir nesirgtų, ir angeliuką, kad turėtų savo angelą sargą ir šis jį saugotų, ir muilo su rankšluosčiu, kad prisižiūrėtų, ir netgi česnako, kad piktosios dvasios nelįstų.

Ką svečiai, pakviesti į krikštynas, dovanoja šiomis dienomis? Išliko tradicija vaikui įteikti kažką simboliško - angelo skulptūrėlę, kryželį, sidabrinį papuošaliuką ar šaukštelį, tačiau vis populiarėja ir dovana vokelyje (pinigai, už kuriuos tėvai galės vaikui nupirkti tai, kas reikalingiausia), įvairūs žaislai, drabužėliai, daiktai, kurie mažyliui pravers netolimoje ateityje (dviratukas, stumdukas, gultukas, lavinamasis kilimėlis) ir t.t. Populiariausios jų - gravituoti sidabriniai šaukšteliai, auksiniai kryželiai, angeliukai, nuotraukų albumai ar papuošalų dėžutės.

Dovanų už pasižadėjimus tėveliai gavo taupyklę, į kurią rinks sveikatos lašelius ir laimės trupinėlius ir dar siuvinėtus rankšluosčius su dedikacija. Seneliams buvo taip pat dovanų įrėminti pasižadėjimai - pasekti pasakas, išmokyti maldelių, nepykti, kai anūkėlė išravės gėlytes, sutaisyti sugedusius žaisliukus, iškepti pyragėlių, išvirti uogienės, pasiimti prižiūrėti ir t.t. Svečiai gavo dovanų po „torčiuko“ gabaliuką - popierinės trikampės dėželės su užrašu „Rugilės lauktuvės“ dėželėse vyrams melsvi angeliukai, moterims - ružavi ir po saldainiuką su dukrytės foto.

Krikštynų šventė ir pramogos

Krikštynų puota jau nuo senų laikų buvusi didelė šventė ne tik tiems namams, bet ir visam kaimui. Krikštynų puota beveik prilygdavo vestuvėms, nes trukdavo net dvi dienas. Pirmąją dieną visus vaišindavo kūdikio tėvai, o antrąją - kaimynai. Krikštatėviai visus vaišindavo „kūmo pyragu“. Kai kur per krikštynas vykdavo apeiginis gaidžio užmušimas samčiu; jo mėsą, suklaupę ratu ant žemės, valgydavo tik moterys. Krikštynose dalyvaudavo tik vedusieji.

Apskritai krikštynos vykdavo linksmai, su dainomis, visi būdavo puikiai nusiteikę - tikėjo, kad smagiai praėjusios krikštynos dovanos kūdikiui sėkmingą gyvenimą. Kai kur per kūmos pietus svečiai prašydavo pribuvėją parodyti kūdikį. Ji susukdavo iš skudurų ar šiaudų lėlę arba suvyniodavo katę ir atnešdavo. Svečiai pažiūrėję šaukdavo, kad ne tas. Taip darydavo kelis kartus. Kai žaidimas nusibosdavo, atnešdavo tikrąjį kūdikį. Kūmai ir svečiai visi iš eilės imdavo jį ant rankų ir supdavo, tai yra „augindavo“.

Krikštynų žaidimai ir modernios idėjos

Žaidimus organizavome tradicinius - „būsima profesija“, svečių bei krikšto tėvelių pasižadėjimai. Profesijos žaidimą dariau su tam tikrais daikčiukais, prie kurių kiekvieno buvo pririšta kortelė, ant kurios reikėjo užrašyti su kokia profesija tas daiktas svečiui asocijuojasi. O ant pasižadėjimų kortelių jau buvau surašiusi įvairius darbelius, svečiams beliko tik ištraukti po dvi susegtas korteles ir pasirašyti. Svečių pasižadėjimus užtvirtinome „Rugilės medučiu“.

Ko tik žmonės neprisigalvoja - prisigalvokite ir jūs. Po krikšto leiskite į dangų helio balionus, dangaus žibintus, didžiulius muilo burbulus ar baltus balandžius. Lai svečiai pasako po vieną pažadą vaikui. Būkite iš anksto pasiruošę prisiminimų dėžutę ir į ją sudėkite su krikštu ir krikštynomis susijusius daiktus bei prisiminimus. Galima čia sudėti visų svečių palinkėjimus, skirtus krikštijamajam. Tegu susirinkusieji sudalyvauja jūsų surengtoje viktorinoje apie naująjį krikščionį ir jo šeimą. Visi kartu kurkite pasaką apie pakrikštytą mažylį. Tegu šventės dalyviai paeiliui pasako po vieną sakinį, kuris būtų prieš tai buvusio sakinio minties tęsinys. O vienas svečias šią pasaką tegu užrašo ir palieka vaikui - kada nors prisimins.

Vaiko garbei pasodinkite medį. Mergaitėms paprastai sodinama liepaitė, berniukams - ąžuoliukas. Sušokite bent kelis ratelius, „Jurgelį meistrelį“ ar „Šiaudų batus“. Tikėta, kad ratai ir rateliai - atskyrimo nuo praeito gyvenimo tarpsnio simbolis. Krikšto tėvas prieš važiuodamas į bažnyčią sudaužydavo molinį ąsotį: kuo daugiau šukių, tuo geriau - vaikelis augs laimingesnis. Prieš važiuodami į bažnyčią visi užlipdavo ant akmens, kad mažylio dantys (ir gyvenimas) būtų tvirti. Į bažnyčią visi stengdavosi važiuoti kuo tiesiau, kad mažylio gyvenimas būtų kaip tas kelias - tiesus ir sklandus, kad nenuklystų kokiais šunkeliais. Kūmai, važiuodami į bažnyčią, turėdavo pasisveikinti su kiekvienu sutiktu žmogumi, antraip mažylis išaugs nemandagus. O ir pavaišinti sutiktuosius reikėdavo, kad vaikelis išaugtų dosniu žmogumi. Po krikštynų kūma vaikelio mamai dovanodavo simbolinių dovanų: muilo gabalėlį, kruopų maišelį, cukraus. Kaip krikštynų atminimas prie namų būdavo sodinamas medelis: berniukui - ąžuolas, mergaitei - liepa.

Asmeniniai pasakojimai ir patarimai

O dabar pristatau mamytės Nijolės pasakojimą apie pirmosios dukrytės krikštą. Pirmasis svarbus darbelis buvo - nertos krikšto suknutės rašto išsirinkimas ir užsakymas. Pati vis išsiveždama dukrytę į laukutį, sėdėdama ant suoliuko nėriau skrybėlaitę, gėlytes suknytės papuošimui. Po to pradėjau galvoti kokius žaidimukus organizuosiu, kokios atributikos reikės, kaip turėtų atrodyti kvietimukai. Labai daug idėjų pasisėmiau iš supermamyčių forumo.

Kvietimukus darėme suknytės formos. Svečiams pagaminome tokius kaip ženklelius rugiagėlės formos - viduriukas - dukros nuotraukytė, o kitoje pusėje tekstelis „Ačiū..., kad atvyko į mano krikštynas“. Stalo kortelės buvo ružavų angeliukų formos - ant jų užklijuota po rugiagėlytę. Nuo kavinės liustro „nuleidome“ baltus angeliukus su gerųjų savybių užrašais „gerumas“, „tikėjimas“, „meilė“, „darštumas“, o sienas išpuošėme nuotraukyčių su spalvotais rėmeliais „debesėliais“ pagal mėnesius. Daug darbo teko įdėti renkant medžiagą laikraštukui, kurio norėjau nestandartinio. Į laikraštuką įdėjau pirmąjį dienoraščio laišką, kai tik pasijutau nėščia ir paskutinįjį laišką prieš pat gimdymą, kiekvieno mėnesio pasiekimų aprašymus, nuotaikingą mergaitės laukimo ir atėjimo istoriją. Vieną puslapį paskyriau mūsų šeimos šventėms. Kitame įdėjome šypsenėlių pilį, ir dar daug visokiausios info - iš laikraštuko gavosi visas žurnalas virš 20 psl.

Manau šis albumas turėtų būti kaip relikvija iš kartos į kartą, aišku, jei dukra vertins tai kaip vertybę. Pamiršau paminėti, kad pradžioje šventės paskaičiau eilėraštuką apie krikštą. Dar kalbant apie oficialiąją dalį skaičiau padėkos žodžius krikšto tėveliams. Taip pat padėkojau savais žodžiais svečiams už tai, kad atvyko į mūsų šventę. O svarbiausio dalyko tai ir neaprašiau - pačio krikšto. Žodžius, kuriuos reikės mums atsakyti, kunigas buvo davęs kai dar užsisakinėjome krikštą. O išėję iš bažnyčios išdalinome po baltą balioną kiekvienai šeimai ir reikėjo surašyti iš svečių pirmųjų vardo raidžių palinkėjimus dukrytei.

Deja, pas mus buvo ne ta liaudis, kurie susidomėję žiūrėtų skaidres ar klausytųsi skaitomų žodžių. Spalvota ir nepamirštama krikštynų šventė, tai mano darbo tikslas! Bus ką atsiminti. Po kelių savaičių ėjom patys krikšto tėvais - tai pasiruošiau gan greitai, nes jau turėjau patirties ir labai gražiai visus darbelius pasidalinome su krikštukės mamyte per pusę - tai vienas malonumas. Ir man šios krikštynos netgi buvo mielesnės nei savo, nes svečiai taip noriai viską darė ir tiesiog laukė, o kas dar bus. Linkiu išsirinkti tokius krikšto tėvelius, kad jums patiems reikėtų kuo mažiau ruoštis, o jūs tik sau džiaugtumėtės savo vaikelio švente bei krikšto tėvelių daromomis staigmenomis.

tags: #krikstynu #protu #musis

• Chriso Normano koncertinis turas
• ką daryti, jei vaikas įsikišo svetimkūnį į nosį?
• Teisinis pagrindas mokytojui palikti mokinius klasėje
• Patarimai, kaip padėti vaikui priprasti prie darželio
• Kritimo nėštumo metu pavojai ir požymiai