Vladas Didžiokas: Tapytojo, Grafiko ir Scenografo Kelias
Vladas Didžiokas (1889-1942) - ryški ir talentinga asmenybė, palikusi pastebimą pėdsaką Lietuvos meno istorijoje. Jis buvo ne tik tapytojas ir grafikas, bet ir novatoriškas scenografas, ilgametis Kauno meno mokyklos dėstytojas. Menininko talentas atsiskleidė įvairiose srityse: nuo lyrinių ir epinių peizažų tapybos iki sudėtingų scenografijos sprendimų teatre.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Vladas Didžiokas gimė 1889 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje. Jo tėvas buvo kariškis, kilęs nuo Ukmergės, o motina - valstietė, gimusi ir augusi Baltarusijoje. Būsimasis dailininkas pradinį išsilavinimą įgijo privačioje realinėje gimnazijoje, vėliau tęsė mokslus Ivano Trutnevo piešimo mokykloje Vilniuje. Šią mokyklą baigę mokiniai dažnai tapdavo piešimo mokytojais.
1910 m. Vladas Didžiokas išvyko į Sankt Peterburgą. 1911 m. jis įstojo į Centrinę A. Štiglico techninio piešimo mokyklą, kurioje studijavo dekoratyvinės tapybos klasę, gilinosi į stilių ir ornamento istoriją (1911-1915 m.). 1915 m. menininkas buvo pašauktas į kariuomenę, tačiau vėliau grįžo į A. Štiglico mokyklą ir tęsė mokslus iki 1917 m. Nuo 1917 iki 1918 m. jis studijavo prestižinėje Peterburgo dailės akademijoje, profesoriaus D. Kardovskio tapybos klasėje. Šio profesoriaus dėstymo metodas buvo artimas peredvižnikų tradicijoms.
Karjera ir indėlis į Lietuvos meną
1918 m. pradžioje Vladas Didžiokas su žmona, dailininke Barbora Didžiokiene, apsigyveno Vitebske, kur dirbo dekoratoriaus padėjėju sezoniniame dramos teatre. Tų pačių metų rudenį menininkas grįžo į Vilnių ir įsidarbino teatre. Tuo metu jis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, važinėjo po nacionalizuotus dvarus ir inventorizavo juose sukauptus dailės kūrinius.
1919 m. Vladas Didžiokas persikėlė į Kauną. Iš pradžių jis dirbo braižytoju, o vėliau, įkūrus Tautos teatrą, tapo jo dekoratoriumi. Per dešimtmetį menininkas apipavidalino daugiau nei dvidešimt spektaklių. Jo scenografija buvo novatoriška ir ryški, todėl jis laikomas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos scenografu profesionalu. Nė vienas dailininkas nebuvo taip suaugęs su mūsų teatru kaip V. Didžiokas. Jis piešė dekoracijas dramai, operai, baletui.
1920 m. dailininkas išvyko į Rusiją, kur buvo suimtas. Po sugrįžimo į Lietuvą, 1921 m., jis pradėjo dirbti scenografu Kauno teatruose. Nuo 1922 m. iki pat mirties Vladas Didžiokas dirbo Kauno meno mokykloje, kur dėstė piešimą, kompoziciją ir vadovavo dekoratyvinės tapybos skyriui. Pedagoginį darbą jis tęsė net 18 metų.
1922 m. menininkas išvyko tobulintis į Vokietiją. Grįžęs, jis išbandė linograviūros ir litografijos technikas. 1923-1930 m. laikotarpis laikomas ypatingu pakilimu jo kūryboje. Grįžęs iš Berlyno, dailininkas kasmet kūrė dekoracijas spektakliams, aktyviai dalyvavo dailės parodose ir dėstė Kauno meno mokykloje. Dvidešimt metų jis dirbo įvairiuose kūrybos ir visuomeninės veiklos baruose.
Kūrybos bruožai ir svarbiausi darbai
Vlado Didžioko kūrybai būdingas tapybiškumas, realistinis piešinys ir santūrios, harmoningos spalvos. Daugiausia jėgų dailininkas skyrė tapybai, todėl didžiąją jo palikimo dalį sudaro molbertinė tapyba: portretai, peizažai ir figūrinės kompozicijos. Jis tapė įvairių žanrų kūrinius, subtiliai gaudydamas peizažo nuotaikas, imdavosi natiurmorto.
Tarp ryškiausių jo peizažų yra „Ronžė“ (1926 m.), nutapytas Palangoje, kuriame išryškinti esminiai peizažo bruožai ir apibendrintos gamtos nuotaikos. Kiti nuostabūs kūriniai - „Bitynas“ (1938 m.), „Kapitoniškių miškas žiemą“ (1939 m.), „Dovainonys“ (1930 m.), „Skardis“ (1930 m.) - tai artimiausių apylinkių peizažai, atspindintys gamtos grožį. Po 1930-ųjų, kai Vladas Didžiokas paliko teatrą ir įsigijo namą Dovainonyse, kaimo gyvenimas darė įtaką jo kūrybai - dailininkas daugiau tapė apylinkių peizažus.
Vladas Didžiokas mėgo portreto žanrą. Jis yra nutapęs keletą savo autoportretų, „Merginos portretą“ (1921 m.), „Žmonos portretą“ (1925 m.) ir kitų įžymių žmonių portretų. Ypatingai meistriškai nupiešti režisieriaus A. Sutkaus, kalbininko J. Jablonskio ir J. Basanavičiaus portretai. Taip pat išliko anglimi piešti „Studentės“ ir P. Vaičiūno portretai. Vilniaus rašytojų muziejaus fonduose saugomas V. Didžioko tapytas dramaturgo, poeto, vertėjo P. Vaičiūno portretas. P. Vaičiūnas savo atsiminimų knygoje rašė: „P. Vaičiūnas labai mėgo V. Didžioką kaip atvirą originalų žmogų, talentingą menininką ir visą gyvenimą su juo nuoširdžiai draugavo.“ Abu menininkus siejo bendras darbas teatre, kadangi P. Vaičiūnas prieškario Lietuvoje dirbo vienu iš Kauno valstybės teatro vadovų.
Dailininko talentas atsiskleidė ne tik scenografijoje, grafikoje, bet ir tapyboje. V. Didžioko sukurti ryškūs peizažai, psichologiniai portretai buvo aukštai vertinami to meto parodų recenzijose ir amžininkų prisiminimuose. Iki šių dienų išlikęs tapybos darbų palikimas yra negausus. Manoma, kad tam įtakos turėjo dailininko dvasinės traumos ir silpna sveikata.
Asmeninis gyvenimas ir paskutiniai metai
1940 m. Vlado Didžioko šeimą ištiko skaudi nelaimė - mirė 18-metis sūnus Jurgis. Šios tragedijos sukrėstas menininkas vėliau, 1941 m., buvo priimtas į LTSR dailininkų sąjungą ir bandė tęsti tapybą. Tačiau prasidėjęs karas ir okupacija nutraukė jo kūrybinį darbą. Dvasinės traumos ir materialiniai sunkumai pakirto dailininko sveikatą.
Vladas Didžiokas mirė 1942 m. spalio 7 d. Kaune. Jo palaikai, kartu su žmonos Barboros Didžiokienės ir sūnaus Jurgio palaikais, palaidoti Kruonio kapinėse. Vlado Didžioko kapas yra respublikinės reikšmės istorinis paminklas, 1975 m. pastatytas antkapinis paminklas.
Paroda „Prisiekęs: Vlado Daumanto re/kolekcijos“
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
