Konstitucinis Teismas ir embriono gyvybė
Moterų išsilaisvinimo simboliu tapo moteriškumo esmę neigianti kova - kova už teisę į abortą.
LR Konstitucijos 18 str. skelbia, kad „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. Mūsų Konstitucija remiasi prigimtinių žmogaus teisių teorija.
Ši teorija teigia, kad žmogaus teisės kyla ne iš valstybės ar valdžios valios, bet iš žmogaus prigimties. Prigimtinės teisės priklauso visiems žmonėms, yra neatimamos ir nesiejamos nei su valstybe, nei jos teritorija.
Biomedicinos mokslas aiškiai rodo, kad žmogaus gyvybė prasideda apvaisinimo metu, kai susijungia kiaušialąstė ir spermatozoidas: susiformuoja naujas žmogaus organizmas, kuris toliau auga, bręsta, o vėliau sensta ir miršta.
Žiūrint iš gamtos mokslų perspektyvos, akivaizdu, kad nuo pat apvaisinimo momento atsiranda naujas homo sapiens individas. Šis individas turi ne šuns, ne paukščio, ne žuvies, bet būtent žmogaus prigimtį, kuri augimo, vystymosi metu po truputį skleidžiasi.
Regis, neturėtų kilti abejonių, kad tol, kol yra gyvas (nuo apvaisinimo momento iki mirties), žmogus turi ir prigimtinę teisę į gyvybę.
LR Konstitucijos 19 str. skelbia, kad “Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas teigia, kad „kiekvienam vaikui, tiek iki gimimo, tiek jam gimus, turi būti garantuota galimybė sveikai ir normaliai vystytis“.
Kaip rašo D.Reardon, „Neįmanoma sužaloti vaiko motinos įsčiose, nesužalojant jo motinos, ir neįmanoma pasirūpinti vaiku, nesirūpinant jo mama. Tik motina gali pasirūpint jos įsčiose augančiu kūdikiu.
Laisvos visuomenės institutas, įvertinęs Lietuvos Respublikos pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto Nr. XVP-1315 atitiktį prigimtinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, tarptautiniams Lietuvos Respublikos įsipareigojimams, įstatymams ir teisėkūros principams, pateikė pastabas ir pasiūlymus LR ministrei pirmininkei, Sveikatos apsaugos ministrei, Sveikatos reikalų komitetui bei Seimo nariams.
Institutas pažymi, kad projekto rengėjai nepagrįstai išplečia 2025 m. balandžio 10 d. Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimą. Konstitucinis Teismas pasisakė tik dėl diskriminacijos tarp susituokusių ir nesusituokusių skirtingų lyčių porų, tačiau nesprendė klausimo, ar teisės į pagalbinį apvaisinimą nesuteikimas moteriai, nesančiai poroje, atitinka Konstituciją. Todėl siūlymas suteikti teisę vienišai moteriai naudotis pagalbinio apvaisinimo paslaugomis turi būti laikomas nepagrįstu ir neatitinkančiu Konstitucijos.
Primintina, kad vieno vienišo asmens lytinių ląstelių nepakanka pradėti naujam žmogui, atitinkamai pagalbinio apvaisinimo procedūra visada susijusi su konkrečios poros, o ne pavienio žmogaus reprodukcinės sistemos prigimtinio veiksmingumo atstatymu.
Analizuojamame projekte yra šiurkščiai ir sistemingai paneigiama prigimtinė negimusio vaiko teisė į gyvybę, taip pat ignoruojamas vaiko interesų pirmumo principas, įtvirtintas tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje. Pabrėžtina, kad vaiko teisės turi būti saugomos ne tik po gimimo, bet ir iki jo.
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme (4 str. 1 d. 4 p.) ir tarptautinėje teisėje įtvirtintos negimusio vaiko teisės sveikai vystytis iki gimimo: „kiekvienam vaikui - tiek iki gimimo, tiek ir po jo - turi būti garantuota galimybė būti sveikam ir normaliai vystytis fiziškai bei protiškai <...>”.Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d.
PA įstatymo projekte yra sistemingai žeminamas embriono teisinis statusas, traktuojant jį ne kaip žmogų, turintį prigimtinę teisę į gyvybę ir orumą, o kaip disponuojamą biologinę medžiagą, kurią galimakurti „atsargai“, ,,importuoti“, ,,konservuoti“, donuoti, „atsisakyti“ ir sunaikinti. Toks požiūris, Instituto vertinimu, prieštarauja Konstitucijos nuostatoms, įtvirtinančioms prigimtines žmogaus teises, teisę į gyvybę ir orumą.
Kaip savo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas: „Žmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro asmenybės vientisumą, reiškia žmogaus esmę. Gyvybė ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai“ ir „Kaip buvo pažymėta anksčiau, teisė į gyvybę yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė. Ji yra nedaloma.
Siūlomas įstatymo projektas taip pat išplečia atvejų skaičių, kada leidžiama sunaikinti gyvybingus žmogaus embrionus, o tai silpnina negimusio vaiko apsaugą.
PA įstatymo projektas įpareigoja Valstybę plačiau subsidijuoti sistemą, kurioje žmogaus gyvybė (embrionai) būtų sistemingai konstruojama ir naikinama, kuri verstų nepaisyti prigimtinių tėvų pareigų ir vaiko teisių.
Mes, Seimo nariai, kuriems brangios konstitucinės vertybės, ginančios žmogaus orumą ir teisę į gyvybę bei sveiką nuo pradėjimo iki natūralios mirties, šiandien negalime abejingai žiūrėti į kai kurių interesų grupių bandymus šias žmogaus teises silpninti įvairiomis teisėkūros iniciatyvomis. Prie tokių iniciatyvų neabejotinai priskirtinas ir dabar Seime svarstomas Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimo projektas Nr. XIVP-879 (2).
Pabrėžtina, kad su žmogaus sveikata susiję klausimai yra itin jautrūs, ypač tais atvejais, kai tai liečia žmogaus gyvybės pradžios ir pabaigos momentus.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „gyvybė ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai. [...] žmogaus gyvybė ir orumas, kaip išreiškiantys žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę, yra aukščiau įstatymo. Atsižvelgiant į tai žmogaus gyvybė ir orumas vertintini kaip ypatingos vertybės. Konstitucijos paskirtis tokiu atveju yra užtikrinti šių vertybių gynimą ir gerbimą. Šie reikalavimai keliami visų pirma pačiai valstybei“.
Su Pagalbinio apvaisinimo įstatymo tikslu ir tinkamu žmogaus teisių balansu nesuderinamas siūlymas iš galiojančio įstatymo 10 straipsnio 7 dalies išbraukti nuostatą, kad „pagalbinio apvaisinimo metu sukurtas embrionas gali būti naudojamas tik moters pagalbiniam apvaisinimui“. Įstatymo projektu taip pat siūloma atsisakyti pagalbinio apvaisinimo metu sukurtų, bet jam nepanaudotų žmogaus embrionų saugojimo.
Lietuvos teisės normos, skirtos apsaugoti žmogaus gyvybę genezės (vystymosi) stadijoje, yra susijusios tarpusavyje ir sąveikaudamos sudaro vieningą ir logišką žmogaus gyvybės genezės (vystymosi) stadijoje apsaugos sistemą, kurią šis siūlomas pakeitimas ardytų. Nacionalinė teisė turi garantuoti pakankamą žmogaus embriono apsaugos lygį, kuris priklauso nuo šalyje įtvirtintos teisinės embriono sampratos. Lietuvos teisėje embriono sąvoka yra apibrėžta kaip žmogaus gyvybė genezės stadijoje.
Projekto iniciatoriai siekia silpninti kompromisines galiojančio Pagalbinio apvaisinimo įstatymo nuostatas, kuriomis siekiama užtikrinti žmogaus gyvybės apsaugą. Jie teigia, kad „neretai poros embrionų donaciją grindžia ne noru padėti kitoms nuo nevaisingumo kenčiančioms poroms, bet vienintele likusia galimybe išvengti priverstinio „amžino“ embrionų saugojimo ir mokėjimo už tai“. Toks teiginys implikuoja, kad priėmus šį pakeitimą ir atsisakius neterminuoto embrionų saugojimo, tikimasi sumažinti embrionų donavimo atvejų skaičių.
Todėl mes nepritariame ir kitus raginame nepritarti Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimo projektui Nr. Mob. Mob. 8 650 80 275, el. p. [1] 1998 m. gruodžio 9 d. [2] Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo 2 str.
Taip pat, nei vienas Lietuvos įstatymas nenumato teisės į abortą. Tačiau mūsų šalyje galioja 1994 m. sausio 28 d. įsakymas Nr. 50., kuris reglamentuoja nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarką. Ir vis dėlto toks įsakymas negali atimti iš dar negimusio žmogaus prigimtinės teisės į gyvybę.
Kaip ne kartą konstatavo Konstitucinis Teismas, žmogaus teisių apimtis gali būti nustatoma tik įstatymu, o ne poįstatyminiais teisės aktais. Svarbi problema, susijusi su nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarka Lietuvoje, yra ta, kad ji reguliuojama ne įstatymu, o poįstatyminiu teisės aktu - ministro įsakymu. Vengrijos Konstitucinis teismas yra pripažinęs, kad aborto tvarkos reguliavimas poįstatyminiu aktu, o ne įstatymu, prieštarauja Konstitucijai. Lietuvoje tokiai problemos sprendimo eigai trukdo formalios kliūtys - ministrų įsakymai nepatenka į Konstitucinio Teismo jurisdikciją.
Kaip ir LR Konstitucijoje, taip ir Lietuvai privalomose tarptautinėse žmogaus teisių konvencijose randame teisę į gyvybę. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 2 str. teigia, kad kiekvieno asmens teisė į gyvybę saugoma įstatymu. Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencija palieka laisvę pačioms valstybėms apsispręsti, nuo kada ginti žmogaus teisę į gyvybę ir kokį teisinį statusą suteikti žmogaus vaisiui.
Pavyzdžiui, 2004 m. liepos 8 d. sprendime byloje Vo prieš Prancūziją Nr. 53924/00 EŽTT pripažino, kad nesant tarp Europos valstybių konsensuso, atsakymas į klausimą, nuo kada žmogaus gyvybė turi būti saugoma, yra paliekamas pačių valstybių nuožiūrai. Šis sprendimas priklauso nuo valstybėse egzistuojančių etinių vertinimų, filosofinių teorijų ir nacionalinių tradicijų skirtumų. Taigi nors Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija įsakmiai neįpareigoja saugoti negimusio žmogaus gyvybės, ji to ir nedraudžia. EŽTT pabrėžia, kad tokia apsauga gali būti reikalinga. Juolab, kad Konvencija nustato tik minimalius žmogaus teisių apsaugos standartus, o didesni teisių apsaugos standartai atskirose valstybėse yra galimi. Todėl, netgi jei EŽTT išaiškintų, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 2 str.
Nors teisėje yra tam tikras neapibrėžtumas dėl teisės į gyvybę iki gimimo apsaugos, vienareikšmiškai galima pasakyti, kad nei viena Lietuvai privaloma tarptautinė sutartis nenumato teisės į abortą.
Šioje vietoje aborto šalininkai atsako, kad teisė į abortą yra teisės į privatų gyvenimą dalis, kurią saugo, pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 8 straipsnis. Tačiau tokią interpretaciją paneigia EŽTT praktika. Byloje Bruggemann and Scheuten v Germany EŽTT pasisakė, kad „8.1 straipsnis negali būti interpretuojamas taip, esą nėštumas ir jo nutraukimas iš esmės yra tik moters privataus gyvenimo dalykas“; byloje A.,B., and C. v. Ireland EŽTT nurodė, kad „Konvencijos 8 str.
Teisė pasirinkti abortą skamba gražiai tik feminizmo teorijoje ir reklaminiuose lankstinukuose. Iš tiesų dažniausiai moterys priima sprendimą nutraukti pradėto vaiko gyvybę ne todėl, jog taip nori realizuoti savo laisvę, bet todėl, kad nemato kitos išeities; nes yra suparalyžiuotos sudėtingų aplinkybių ir priešiškai nusiteikusių aplinkinių (Lundell ir kt., 2013; Chae ir kt., 2017).
Sudėtingoje situacijoje atsidūrusi nėščia moteris yra linkusi užsimerkti prieš šokdama į ugnį - aklai ir greitai nuspręsti, kaip pasielgti su savo ir ne savo gyvenimu. Tačiau jeigu ji gali pasirinkti vien abortą, tai nėra laisvė. Moterys vertos daugiau ir geresnių pasirinkimų, kurie suteiktų galimybę išpildyti prigimtinį pašaukimą motinystei.
Todėl vietoj aršių kovų tarp teisės į gyvybė ir teisės į abortą šalininkų, verčiau telktume jėgas tam, kad iš tiesų pagerintume moterų padėti: suteikiant joms reikalingas psichologo konsultacijas; nustatant, ar nėra agresoriaus, kuris verčia darytis abortą; informuojant apie krizinio nėštumo centrus, teikiančius materialine ir kitokią pagalbą; užtikrinant aiškų, pilną, teisingą ir tikrai laisvą informuotą sutikimą ir kt.
Mama ir dar negimęs kūdikis yra neatsiejami. Neatsiejamos ir jų prigimtinės teisės - jos negali viena kitai prieštarauti. Valstybė neapsaugos mamos per „teisę“ sunaikinti jos įsčiose augantį vaiką. Valstybė neapsaugos mamos įsčiose augančio vaiko teisės į gyvybę, saugodama ją prieš mamos valią.
Moterys gali pasiekti ir pralenkti vyrus įvairiose profesinėse ir visuomeninėse srityse. Tačiau vyrai niekada negalės to, ką gali moteris - savo kūne išnešioti ir pagimdyti pasauliui naują žmogų.
Kas yra visuotinės žmogaus teisės? - Benedetta Berti
tags: #konstitucinis #teismas #embriono #gyvybe
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
