Principai, kaip užauginti laimingus vaikus
Visi vaikai gimsta nekalti, geri, nepakartojami ir ypatingi. Į šį pasaulį jie atsineša ir savo likimą. Iš obuolio sėklos išauga obelis. Tėvų pagrindinis vaidmuo yra pastebėti, gerbti ir puoselėti natūralų, nepakartojamą savo vaiko augimą.
Vaikai mokosi nevienodai. Svarbu tai suprasti ir nelyginti vaikų vieną su kitu. Lyginimas gali sugriauti vaiko pasitikėjimą savimi, kadangi vaikas nori būti geriausias savo tėvams, tačiau tėvų pabrėžimas, kad kitas yra geresnis, gali vaikui sukelti baimę, kad jis yra “nepilnai tinkamas”. Galima išskirti tris vaikų mokymosi rūšis: bėgikai, ėjikai ir šokliai. Bėgikai išmoksta labai greitai, jiems nereikia įdėti labai daug pastangų, užtenka tik kartą pabandyti atlikti užduotį patiems. Ėjikai mokosi ramiai, galima aiškiai matyti jų daroma pažangą. Šokliai yra lyg vėlai pražystantys augalai.
Visi vaikai klysta. Klysti natūralu, normalu ir tikėtina. Į šį pasaulį vaikai ateina mokėdami mylėti savo tėvus, bet savęs mylėti ir sau atleisti jie nesugeba. Mylėti save jie išmoksta matydami, kaip su jais elgiasi ir kaip į jų klaidas reaguoja tėvai. Už klaidas negėdijami ir nebaudžiami vaikai išsiugdo svarbiausius dalykus - gebėjimą mylėti save ir susitaikyti su savo trūkumais.
Tėvai turi padėti vaikams išmokti, kada, kur ir kokiu būdu išreikšti emocijas. Svarbiausias mokymosi valdyti neigiamas emocijas elementas yra jų pripažinimas. Nesumenkinti jų netekties jausmą. Rūpestingai ir supratingai parodyti vaikams, jog atjaučiate. Kai vaikas nusiminęs, nereikia stengtis jį pralinksminti. Padarykite penkių sekundžių pauzę ir paprasčiausiai pajuskite tai, ką, jūsų manymu, jaučia vaikas. (pvz., vietoj patarimo „Nesijaudink“ palaukę penkias sekundes pasakykite: „Tau sudėtinga.“)
Vaiko norai gali skirtis nuo Jūsų, tačiau skatinkite norėti. Norai ugdo sugebėjimą siekti tikslų, svajonių, moko mėgautis vidine ir išorine sėkme jų pasiekus. Leiskite vaikui norėti ir svajoti, o Jūs jam padėkite, susidėlioti planą, kaip būtų galima norą išpildyti. Nemanipuliuokite savo jausmais (pvz., „nelipk į medį, nes man baisu”).
Tėvus nuo vaikų skiria kartų linija. Tėvai yra virš kartų linijos, o vaikai - žemiau jos. Būdami virš kartų linijos, prisiimame atsakomybę ir kontroliuojame, o būdami žemiau, esame priklausomi ir kontroliuojami tėvų. Ramūs, susikaupę, mylintis, supratingi, pagarbūs, atjaučiantys ir paslaugūs tėvai yra virš kartos linijos. Kadangi vaikai priklauso nuo tėvų kontrolės, tai jie yra žemiau linijos. Būdami žemiau linijos, vaikai lieka vaikais. Kai tėvai yra virš linijos, vaikai gali išsiugdyti visus būtinus suaugusio žmogaus sugebėjimus. Pagarba žmonėmis, paslaugumas, atlaidumas, sugebėjimas prisitaikyti, bendrauti, mylėti, atkaklumas, mokėjimas prisitaikyti vaikams yra įgimtas, tačiau reikia, kad jiems vadovautų šiuos sugebėjimus turintis žmogus. Jeigu tėvai tarpusavyje, savo aplinkoje arba vaikų atžvilgiu elgiasi neatsakingai, vaikai negali pasikliauti jų parama. Nesivaldydami ir elgdamiesi kaip vaikai, tėvai nusmunka žemiau kartų linijos. Jeigu tėtis arba mama nesivaldo, paliktas sau vaikas staiga „persijungia“ į išlikimo režimą. Šitaip jis verčiamas pernelyg greitai suaugti. Jis turi tapti pats sau tėvu arba motina. Kad vaikai visiškai išsivystytų, reikia, kas aštuoniolika metų jie būtų žemiau kartų linijos ir jaustų tėvų kontrolę.
Danijos patirtis: laimės receptas vaikų auginime
Viena mažesnių Europos valstybių, negalinti pasigirti giedrų dienų skaičiumi per metus (čia jis - vienas mažiausių), jau daug metų garsėja kaip giedros nuotaikos „receptą“ atradusi šalis. Įvairiausi tyrimai Daniją dažniausiai mini pirmą tarp valstybių, kuriose gyvena daugiausia laimingais save laikančių piliečių. Tinkamai auginami vaikai tampa laimingais suaugusiaisiais - logiška, ar ne? Tai, kad danų auklėjimas yra ypatingas, pastebėjo, žinoma, ne jie patys (juk kiekvienai tautai sava kultūra yra savaime suprantamas dalykas, kaip, tarkime, žuvims vanduo). Tokia mintis atėjo amerikietei rašytojai ir psichologei Jessicai Joelle Alexander, ištekėjusiai už dano ir šioje šalyje susilaukusiai vaikų. Jos ir danės psichoterapeutės Iben Dissing Sandahl knyga „Daniškas būdas auklėti vaikus. Ką laimingiausi pasaulio žmonės žino apie tai, kaip užauga gebantys ir pasitikintys vaikai?“ („The Danish Way of Parenting. What the Happiest People in the World Know about Raising Confident, Capable Kids“) pamažu tampa ramios, lėtos ir kantrios daniškos tėvystės ambasadore pasaulyje.
1. Žaidimas
Danija, būdama maža valstybė, yra pirmaujanti ir vidaus, ir lauko žaidimų gamintoja. Lego turbūt žinome visi, o kita didžiulė danų kompanija „Kompan“ pastato daugiausia lauko žaidimo aikštelių pasaulyje. Tai iliustruoja didžiulę laisvo žaidimo galimybę, o ne pirmenybę tėvų vadovaujamoms veikloms, laikui prie ekranų, būreliams ir kitiems „naudingiems“ vaikų užsiėmimams. Laisvas žaidimas laikomas rimtu ir vaikams privalomu „darbu“, o ne laiko gaišimu. Vis daugiau mokslinių tyrimų patvirtina danams savaime suprantamą tiesą, kad žaisdami vaikai lavina socialinius įgūdžius, kūrybiškumą, vaizduotę, o dūkdami lauke - ne tik kūno raumenis, koncentraciją ir judrumą, bet ir gebėjimą tyrinėti, analizuoti savo gyvenamąją aplinką. Taip ir tėvai turi galimybę augindami vaikus atsipalaiduoti. Juk įtempti „lavinimo“ ir „ugdymo“ grafikai neturi daug bendra nei su vaikų, nei su tėvų laimės jausmu.
2. Autentiškumas
Jei mėgstate kiną, tikriausiai pastebėjote, kad amerikiečių filmai paprastai atitinka pasakos scenarijus. Pagrindiniai veikėjai susiduria su negandomis, bet jas įveikia ir ilgai bei laimingai gyvena. Skandinavų kinas panašesnis į niūrų ir pilką šio regiono orą negu į pasaką. Arba prisiminkite Hanso Kristiano Anderseno kūrinius, daugelis jų baigiasi taip, kaip „Mergaitė su degtukais“… Atrodytų paradoksalu, bet nuolat matomi laime švytintys veidai ekranuose ir žurnalų ar knygų puslapiuose, kaip jaustis laimingam, visiškai neišmoko. O kalbėjimas apie tikras patirtis ir įvairius (taip pat ir sunkius, nemalonius) jausmus ugdo autentiškus žmones, vaikystėje ir vėliau gebančius lengviau įveikti gyvenimo iššūkius. Pasak knygos autorių, danų vaikams diegiamas autentiškas santykis su pasauliu išmoko jį ir save priimti tokius, kokie esame. Autentiškumas tiesiogiai susijęs su psichologiniu atsparumu. Jis taip pat suteikia gebėjimą kurti apčiuopiamus lūkesčius, o ne vaikytis nepasiekiamų tikslų ir bandyti atitikti popkultūros brukamus išvaizdos ir laimėjimų idealus, kurie yra ne laimės, o veikiau nuolatinio nusivylimo ir nepasitenkinimo savimi šaltinis.
3. Kitoks požiūris
Optimistai ignoruoja nemalonius gyvenimo faktus, pesimistai pastebi tik juos, o kur kas produktyvesnis būdas matyti pasaulį - tai realistinis optimizmas. Per jo akinius žiūrėdami į ne pačias maloniausias situacijas (sunkumus šeimoje) danai sugeba įžvelgti privalumus ten, kur jų, atrodo, net negali būti. Šlykštus oras? Danai ne dejuos ir skųsis, o pasidžiaugs, kad tai puiki proga jaukiam šeimyniniam vakarėliui namie, prie židinio (taip, netgi vasarą - o kodėl ne?), arba pasakys, kad nėra blogo oro, o tik netinkamai pasirinkta apranga. Danai taip pat nėra linkę zirzti ir bambėti dėl vaikų elgesio ar jų patiriamų nesėkmių, kad taip nejučia nepriklijuotų visą gyvenimą nenusilupančių etikečių. Vaikas užsispyręs? Pikta reakcija jį „užrakinsite“ su šiuo jausmu, elgesiu, nuotaika. Gal vertėtų pakeisti požiūrį? Juk atkaklumas, savo tikslo siekimas - dideli privalumai vėlesniame gyvenime. O gal tai - tik laikinas etapas, kai vaikas nuolat bando jūsų ribas (nes tai tikrai nesitęs amžinai…)? Bet kuriuo atveju vienas veiksmas ar viena savybė nenusako „kas aš esu“, o pozityvus kalbėjimas daro stebuklus, nes kalba - tai įrankis, kuriuo mes (ir vaikai) pažįstame ir kuriame pasaulį.
4. Empatija
Tai gebėjimas įlįsti į kito kailį, suvokti pasaulį iš kito perspektyvos, atpažinti ir suprasti kitų žmonių jausmus. Empatijos priešingybė, pasak knygos autorių, - tai „pasaulio bambos“ sindromas, arba narcisizmas, pastaraisiais metais nepaprastai paplitęs tarp JAV paauglių. Danų vaikai labai anksti pradedami mokyti atjautos, atvirumo ir emocinio raštingumo - atpažinti savo ir kito emocijas, į jas tinkamai reaguoti, kurti sveikus santykius, be baimės pasirodyti jautriems ir pažeidžiamiems. Visa tai labai prisideda prie sveikos emocinės atmosferos vaikų ir suaugusiųjų kolektyve. Empatijos vaikai geriausiai išmoksta šeimoje, kasdien stebėdami savo tėvus. O tai, kad danai yra empatiški ir išmintingi tėvai, rodo adekvatūs jų lūkesčiai vaikų atžvilgiu. Danai visiškai normaliu dalyku laiko nuolatinį vaikų mėginimą išbandyti ribas ir pernelyg nesitiki ramaus, pasyvaus, „niekam neužkliūvančio“ elgesio.
5. Jokių ultimatumų
Fizinės bausmės Danijoje uždraustos jau dvidešimt metų. Kitos autoritarinio auklėjimo priemonės (reikalavimas paklusti, kontrolė, pakeltas balsas) - visiškai nepopuliarios. Auklėjimo stilius, būdingas danams, gali būti pavadintas autoritetiniu. Tėvai ne tik reikalauja disciplinos, bet ir palaiko jos besimokančius vaikus, atsižvelgia į jų emocinius poreikius, nuolatos aiškina savo sprendimus. Jie iš vaikų siekia supratingo elgesio, o ne kad aklai vykdytų paliepimus, net jei dėl to kartais tenka pralaimėti vieną kitą mūšį (t. y. nusileisti vaikui) tam, kad laimėtum karą. Taip išvengiama nuolatinių ultimatumų („Jei neklausysi - negausi to, nevažiuosi ten…“) ir nesibaigiančių vaikų ir tėvų galios varžybų. Žinoma, tam reikia begalinės kantrybės, ramybės ir pagarbos vaikui, bet atrodo, kad taip auklėti danai viso to turi pakankamai.
6. Bendrystė ir Hygge (jaukumas)
Kopenhagoje nuo 2013 m. veikia „Laimės tyrimų institutas“. Jo vadovo Meiko Wikingo knyga apie danų jaukumo ir bendrystės kūrimo meną Hygge (tariama „hiuge“) išpopuliarėjo visame pasaulyje ir šį žodį pavertė atpažįstamu daugelyje šalių kaip laimingo gyvenimo būdo sinonimą. Taikūs, paprasti ir jaukūs pasibuvimai su šeima ar draugais vaikus išmoko būti „čia“ ir „dabar“, ramiai dalytis bendryste išjungus ekranus, atsisakius noro vyrauti, skųstis, kurti dramas. Užsidegus keletą žvakių, įsisupus į šiltą apklotą, gurkšnojant arbatą, vaišinantis saldumynais šnekučiuotis ar žaisti stalo žaidimus su pačiais brangiausiais.
Auklėjimo principai ir taisyklės
Vaikai kaip baltas popieriaus lapas, ant kurio bėgant laikui kuriamas piešinys. Viena svarbiausių tėvų užduočių yra pastebėti ir puoselėti natūralų, nepakartojamą savo vaiko augimą, taip padedant kurtis harmoningam ir spalvingam piešiniui.
Vaikai vystosi ir mokosi nevienodai. Tai svarbu suprasti ir nelyginti vaikų vieną su kitu.
Tėvai turi nubrėžti tinkamas ribas ir nustatyti taisykles. Visi kūdikiai tik atėję į šį pasaulį yra egoistai ir antisocialai, t.y. natūraliai pirmiausia galvoja apie savo poreikių patenkinimą. Ir jei tėvai negeba ar nenori nubrėžti tam tikrės taisykles ar ribų vaikai gali visą gyvenimą likti sutrikusio elgesio, negebėti prisitaikyti prie visuomenėje galiojančių normų. Ribos ir taisyklės vaikui padeda orientuotis šiame gyvenime, sukuria saugumą. Vaikams, kurie augo be taisyklių arba taisyklės buvo neaiškios, per dažnai kintančios dažniausiai yra sunku pritapti ugdymo įstaigose, susirasti draugų, mokytis.
Nuo penkerių metų vaikai jau geba tiesiogiai suprasti kokios elgesio taisyklės kokioje vietoje galioja ir kad jų laikytis reikia. Nuo tokio amžiaus vaikas labai jautriai reaguoja, jei jis pats ar kažkas kitas pažeidinėja taisykles, skundžia vieni kitus tėvams ir darželio auklėtojoms. Iki penkerių metų vaikai taisyklių nesupranta tiesiogiai ir savo elgesį reguliuoja pagal tai, kaip reaguoja arba seniau į tokį elgesį reaguodavo suaugęs žmogus. Tačiau jei iki penkerių metų mes vaikui nebrėšime jokių ribų ir auginsime be taisyklių, tada paaugęs jis greičiausiai negebės tų taisyklių laikytis. Tik pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais elgesio taisyklės nėra reikalingos, nes tuo periodu svarbiausia yra kuo greičiau patenkinti vaiko poreikius, taip užtikrinant jam fizinį ir psichologinį saugumą, o kai vaikas tampa vis labiau savarankiškas elgesio taisyklės turi atsirasti. Žinoma jos turi atitikti vaiko amžių.
Pirmiausia reikia atsiminti, kad ribos ir taisyklės turi atitikti vaiko amžių ir prigimtį. Prieš nubrėžiant vaikui ribas, būtų gerai susėsti abiems tėvams ir apgalvoti tokius tris dalykus: kokio vaiko elgesio niekada negalėsite toleruoti (pvz.: toks elgesys, kuris yra pavojingas pačiam vaikui ar aplinkiniams - mušimasis, žaidimas su peiliais ir pan.), dėl kokio vaiko elgesio galima vaikui derėtis (pvz.: Jūsų vaiko apetitas yra geras ir Jūs galite kartais leisti jam prieš pietus suvalgyti saldumyną ) ir kokių taisyklių ar ribų laikymasis Jums nėra svarbus (pvz.: Jums nėra labai svarbu, kad namuose būtų ideali tvarka ir Jūsų nelabai erzina vaiko išmėtyti daiktai). Taigi pagal tokius pamąstymus ir nubrėžiate vaikui ribas: labai griežtas, kur nėra kompromisų, kur galima pasiderėti ir į ką nekreipsite dėmesio, nes jei augindami vaiką bandysime sukontroliuoti viską, greitai pavargsite ir Jūs ir vaikas. Be to, taisyklės vaikui turi būti paaiškinamos tada, kai ir tėvai, ir vaikas yra ramūs ir geros nuotaikos.
Kaip ir minėjau elgesio taisyklės ir ribos turi atitikti vaiko prigimtį, o vaikai priešingai nei suaugę žmonės pavargsta ramiai sėdėdami, o ne aktyviai judėdami. Todėl būtų efektyviau vaikui suteikti galimybę saugiai, tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku patenkinti savo poreikius, o ne tuos poreikius ignoruoti ir bandyti visaip tramdyti „neklaužadą“, pvz.: jei atėjo laikas miegoti pietų miego, bet vaikas dar nėra pakankamai fiziškai pavargęs, galime arba mėginti jį per prievartą migdyti, arba liepti dar pabėgioti, padaryti pritupimų, pašokinėti, taip vaikas greičiau fiziškai pavargs, „išsikraus“ ir lengviau užmigs.
Pirmiausia ką reikėtų padaryti, kai vaikas tampa paaugliu, tai susėsti su juo ir iš naujo aptarti taisykles, nes tai kas tinka trimečiui ar septynmečiui nebetinka keturiolikos ar šešiolikos metų paaugliui. Vaikui augant taisyklės turi keistis, o ribos platėti. Turime paaugliui suteikti daugiau laisvės ir atsakomybės už savo elgesį, o tėvai dažnai tą pamiršta padaryti, kas paskatina paauglių maištavimą. Kitas dalykas ką tėvai turi aptarti su paaugliu, tai kokios jo laukia drausminimo priemonės, jei jis nesilaikys nustatytų elgesio taisyklių. Drausminimo priemonės turi būti iš anksto aptartos ir gerai žinomos paaugliui. Skirtingam vaikui kaip ir paaugliui tinkamos yra skirtingos drausminimo priemonės, vienus labiau veikia dienpinigių sumažinimas, o kitus kompiuterio ar telefono apribojimas.
Kartais taisyklių sulaužymas nėra labai blogas dalykas, jei tai nevyksta nuolatos, kai tėvai pavargę. Tarkim, jei vaikas serga ar yra pervargęs, tai tėvai didelės žalos jam nepadarys už jį sutvarkydami žaislus ar leisdami ilgiau pažiūrėti filmuką. Neretai tėvai vaikams taisykles ir bausmes sugalvoja apimti emocijų, pykčio ar beviltiškumo, o taisyklės ir ribos kaip tik turi būti aptartos iš anksto ir gerai apgalvotos. Būna ir tokių dienų, kai dėl savo nuovargio neturime jėgų ir kantrybės iš vaiko kažko išreikalauti iki galo, tokiu atveju geriau iš vis nereikalauti, nei pareikalavus, nusileisti.
Jei vaikas nesilaiko taisyklių, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti priežastis: ar vaikas supranta taisykles ar jis yra pajėgus tų taisyklių laikytis, kas paskatina jį tų taisyklių nesilaikyti ir kokią naudą vaikas gauna iš to, kad sulaužo vieną ar kitą taisyklę, pvz.: gauna dėmesio iš tėvų. Kai žinome šią informaciją, tada galime veikti toliau: aiškinti vaikui taisykles, jas koreguoti pagal vaiko poreikius ir galimybes, užkirsti kelią taisyklės pažeidimui arba netinkamu elgesiu siekiamo vaiko tikslą patenkinti kitais būdais(pvz.: kasdien vaikui skirti dėmesio nelaukiant kol jis pasielgs netinkamai).
Tam, kad vaiką išmokytume laikytis nubrėžtų ribų yra svarbūs 3 dalykai. Pirma mes patys turime laikytis sutartų taisyklių ir ribų, t.y. rodyti vaikams tinkamą pavyzdį (pvz.: vaiką mokiname nemeluoti, o kai nusiperkame brangius batus, vaikui sakome: „tu tik tėčiui nieko nesakyk), antra - už tinkamą elgesį vaikai turi būti apdovanojami, o už netinkamą - sudrausminami. Vien skatinimas be drausminimo ar vien drausminimas be apdovanojimo nebus veiksmingas. Trečia - užsitarnauti apdovanojimai negali būti atimti dėl netinkamo elgesio, t.y. skatiname vienais dalykais, o drausminame kitais (pvz.: jei vaikui už tam tikrų taisyklių laikymąsi duodame saldainį, jo atimti negalime, kai jis padaro kokį prasižengimą. Už prasižengimus galime taikyti kitokias nuobodas, tarkim neleidžiame tą vakarą žiūrėti filmuko). Maži prizai už taisyklių laikymąsi geriau, kad būtų nematerialūs daiktai, o smagus laiko leidimas su vaiku, pvz.: pasivaikščiojimas, apsilankymas baseine ir pan. Tačiau piktnaudžiauti prizais nereikėtų. Kai tėvai persistengia vaiką skatindami daiktais, dažnai sulaukia klausimo „O kas man už tai?“ arba „Nedarysiu tol, kol...“. Prizai reikalingi tada, kai įvedame vaikui naują taisyklę arba kai kažko vaikui laikytis yra labai sunku.
Didžiausios tėvų daromos klaidos, susijusios su taisyklėmis ir ribomis vaikui: tėvas ir mama naudoja skirtingas taisykles, tai ką leidžia vienas tėvas, kitas draudžia. Tokiu atveju vaikui labai sunku susigaudyti, kaip jis turėtų elgtis. Būna ir taip, kada tėvai laikosi vienodų taisyklių, bet seneliai išreguliuoja ribas, pvz.: namuose galioja taisyklė pačiam susitvarkyti savo kambarį, vaikas to nedaro, tai močiutė gailėdama anūkėlio sutvarko kambarį už jį. Kai tėvai nustato pernelyg griežtas ribas, tada vaikas išgyvena bejėgiškumo ir suvaržymo jausmą. Gali netgi atsirasti baimė suklysti. Tačiau kai taisyklių ir ribų namuose visai nėra, tada vyrauja chaosas ir nesusipratimai. Taigi patarčiau tėvams įvesti protingas ribas ir taisykles tiek vaikams, tiek sau. Būti tėvais - tikras menas.
Vaikas gimsta visiškai nepasiruošęs gyvenimui tarp žmonių, mūsų pasaulyje, todėl jam labai svarbu matyti ir pažinti kas ir kaip čia vyksta. Pirmieji 2-3 metai yra patys svarbiausi vaiko gyvenime ir skaudu matyti, kad nemaža dalis tėvų tą laikotarpį laiko bereikšmiu, neva vaikas per mažas suprasti ribas, dėsnius, taisykles. Tačiau net ir kūdikiai yra sąmoningi žmonės, tik mažame kūne. Jie tam ir gimsta kaip balti popieriaus lapai, kad nuo pirmųjų dienų įgautų įgūdžius, reikalingus išgyventi. Ir to apmokyti turime geriausiu atveju 5-6 metus. Vėliau tėvų įtaka su metais vis blės ir bus sunku ,,mokyti” tikro gyvenimo. Todėl svarbus požiūris į vaikus.
Yra toks posakis: „Nesijaudink dėl to, kad vaikai tavęs niekada nesiklauso; jaudinkis dėl to, kad jie visuomet tave stebi…“ (Robert Fulghum). Ir tai vyksta nuo pirmųjų vaiko gyvenimo metų. Pavyzdys svarbus visose srityse: tiek šeimoje, tiek santykiuose su kitais, tiek visuomenėje. Mano rodomas pavyzdys motyvuoja vaikus mokytis, užsiimti veikla. Kartais, kai vaikai išsisukinėja nuo užsiėmimų, aš tiesiog atsisėdu prie stalo ir nieko nesakydama imu pati atlikinėti užduotis. Nieko nereikia sakyti, jie iškart prisijungia. Ir manau tai suveikia dėl to, kad šeimoje nuolatos kalbama ir rodoma pagarba mokslui, tobulėjimui ir savo pareigų vykdymui.
Mažiems vaikams darome įvairias nuolaidas, o kai jų elgesys paaugus pradeda neatitikti visuomenėje priimtų normų, norime juos bausti, riboti. Tada vaikai nesupranta kodėl anksčiau buvo galima, o dabar nebe. Ribos brėžiamos kiekvieną kartą susidūrus su nauju reiškiniu. Jeigu nepriimtina kelti kojas ant stalo - tai neleidžiame jų kelti net kūdikiams!
Vaikų problemos kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. „Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“. Sunku tai priimti, bet toks susierzinimas kyla tik iš mūsų egoizmo. Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“, kaip sako poetas ir filosofas.
„Kaip teisingai auklėti vaikus?“ - dažnas ir tėvams labai svarbus klausimas. Atsiradusius sunkumus rūpestingi tėvai sprendžia šiais laikais populiariausiu būdu: mokosi naujų, veiksmingesnių auklėjimo būdų, skaito specialią literatūrą, vaikšto į kursus, seminarus tėvams. Dabar labai daug kur galima gauti patarimų, ką daryti, kai vaikas nebeteikia tėvams malonumo arba ima kelti rūpesčių. Savo santykius su vaiku paramstę intelektiniais sprendimais, pakliūvate į didelius spąstus, kurie vadinami santykiu TAI-TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai arba kuris teikia materialinę naudą. O vaikas jums taip pat tampa TAI - teisingai, be klaidų veikiančiu organizmu, nekeliančiu didelių reikalavimų ir rūpesčių. Šeimoje įsivyrauja taika ir ramybė, su kurios pasekmėmis nuolat susiduriu savo kabinete, t. y. Kitas santykis tarp dviejų žmonių AŠ-TU (asmeniškas dviejų žmonių santykis). Šiuo atveju jau įmanoma pagarba, o jei pavyks - ir meilė.
Kaip pasiekti santykį AŠ-TU su savo vaiku? Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Atlikite testą: jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas. Pasitaiko atvejų, kai kreipiasi kultūringi, inteligentiški sutuoktiniai su tokiais nusiskundimais: „Mūsų vaikas nevaldo savo neigiamų emocijų, mes nežinome, kaip kovoti su jo įniršio priepuoliais.“ Vaikui, tarkim, 4-5 metai. Tėvų „užsakymas“ psichologui skamba maždaug taip: „Pataisykite mūsų vaiką. Jis sugedo ir nebeveikia taip, kad nekeltų mums rūpesčių.“ Tačiau „taisyti“ reikia tėvų santykius, kurie tiesiog pritvinkę gerai užmaskuotos įtampos ir tarpusavio nepasitenkinimo! Vaikas tokioje aplinkoje tik išreiškia tai, kas vyksta tarp tėvų. Gaila, kad labai dažnai tėvai to nenori suprasti: „Mums viskas gerai, blogai elgiasi vaikas.“
Kitas pavyzdys iš praktikos. Mama skundžiasi, kad dukra jos negerbia, grubiai su ja kalba, neklauso. Betgi čia vėl pasekmės. Problemą spręsti reikėtų ne reikalaujant iš dukros gražaus ir pagarbaus elgesio, o savęs klausiant: ką dukra išmoko iš mano elgesio? Kokiais žodžiais ir kokiu tonu kalbu su ja, savo mama ar su savo vyru? Ar gerbiu juos, ar klausau jų patarimų, atsižvelgiu į jų nuomonę? Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam. Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, kad mandagiai kalbėtų, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą.
Kaip „duoti vaikui sparnus“ jo neauklėjant? Atsakymas ir labai paprastas, ir labai sudėtingas: tėvai turi leisti vaikui augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų. Įsivaizduokite, kad auginate namie gėlę. Jūs leidžiate jai augti, sudarydami tam tinkamas sąlygas, palaistote, jei reikia, patręšiate, perstatote į tinkamesnę vietą. Bet juk nepuoselėjate gėltei jokių lūkesčių? Neribojate gėlės aukščio pavoždami ją po kibiru, bausdami už per mažą žiedą nesustojate jos laistyti. Panašiai ir su vaikais. Tačiau leisti vaikui augti - gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti. Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Kokios yra mūsų vertybės? Kaip mes bendraujame tarpusavyje? Ką veikiame laisvalaikiu? Kaip rūpinamės vienas kitu? Kiek vienas kitą gerbiame? Visa tai bus „šviesa ir vanduo“ vaikui augti.
Ką sau leidžiame ir ko neleidžiame? Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl jus nuliūdinti - vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje. Šią tiesą dažnai patvirtina mūsų draugai ir pažįstami, kai ima stebėtis blogu vaiku: „Iš tokios geros šeimos, o taip baisiai elgiasi.“ Kartais ir patys tėvai gyvena apgaubti saviapgaulės: „Mes prie vaiko nesibarame.“ Tačiau koks skirtumas, ar baratės prie vaiko, ar ne. Vaikas vis tiek auklėjasi savitarpio nepasitenkinimo aplinkoje, papildomai dar išmokdamas, kad reikia nuo kitų slėpti savo jausmus ir apsimesti, kad nėra to, kas iš tiesų yra.
Labai dažnai tėvai klysta manydami, kad vaikai nežino apie jų neištikimybę, skyrybų planus ar finansines problemas. Vaikai gal ir nežino (nors dažniausiai žino), bet jie jaučia emocinę atmosferą namie ir ima atitinkamai reaguoti: pykčiu, neklausymu, nepagarba ar kitokiu destruktyviu elgesiu.
Net jei atkrinta auklėjimo misija, vaikus auginti vis tiek sunku, nes turime būti atviri, sąžiningi, reiklūs sau ir gebantys tinkamai reaguoti į vaiko augimo poreikius. Kuo tai skiriasi nuo įprasto auklėjimo? Tuo, kad auklėdami įsivaizduojame, koks vaikas turi būti: kaip jis turi elgtis, kaip rengtis, su kuo draugauti, kaip mokytis, kur studijuoti ir pan. Leisti vaikui augti reiškia, kad tėvai turi vadovautis visai kitomis nuostatomis ir visai kitaip elgtis. Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako, jaučia, kaip jis jaučiasi ir labai savikritiškai vertina neigiamą vaiko elgesį. Geriausia, kai tėvai yra laisvi nuo savo savanaudiškų lūkesčių vaiko atžvilgiu, tačiau tai beveik neįmanoma! Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti.
Nustatykite dienotvarkę. Nustačius dienos tvarką savo namuose, išvengti chaoso ir konfliktų bus paprasčiau. Nubrėžkite aiškias ribas. Ribų nustatymas - svarbi auklėjimo proceso dalis. Jūsų nubrėžtos ribos turi atitikti jūsų šeimos vertybes bei būti realios ir racionalios, tokios, kurių vaikas iš tiesų galėtų laikytis. Taisyklės yra būtinos. Nustačius taisykles, laikytis jų reikia nuosekliai. Jeigu įvesite taisyklę, o kitą dieną ją atšauksite, vaikas jausis nesaugiai, pasimetęs.
Atidžiai klausykitės, ką sako jūsų vaikas. Pokalbiai apie tai, kaip sekėsi darželyje ar mokykloje, žinoma, yra gerai, tačiau vien to nepakanka. Domėkitės vaiko jausmais. Daugelis tėvų domisi vaiko veikla ir jos rezultatais, pavyzdžiui, nori išgirsti išmoktą eilėraštį ar pamatyti į vartus įspiriamą kamuolį, tačiau tarpusavio ryšį sutvirtinsite ir pasitikėjimą auginsite kalbėdami apie jausmus.
Nebijokite pasakyti „atsiprašau“. Jei pasielgėte netinkamai ir sąžinė dėl to neduoda jums ramybės, pripažinkite savo klaidas, pasakykite, kad gailitės. Nemeluokite vaikams. Mes galime juos apgauti, tačiau už tai teks brangiai sumokėti prarastu pasitikėjimu arba bauginančio pasaulio paveikslo sukūrimu. Nepamirškite pažadų. Užmaršumas - tai apgaulės atmaina. Vaikas prisimins ir įsižeis. Jei žadate - laikykitės savo žodžio. Jei nežinote, ką atsakyti, geriau patylėkite ir pamąstykite. Nieko baisaus, jei atsakymą vaikui duosite ne tą pačią, o kitą dieną.
Jei nenorite atsakyti, pagalvokite, kodėl: ar jūs bijote dėl vaiko, ar baiminatės, kad tiesa sugriaus jūsų pačių gyvenimą? Atminkite, kad vaikai gali priimti bet kurią tiesą, jei ją normaliai priima suaugusysis.
Pažvelkite į pasaulį vaiko akimis. Tai - raktas, leisiantis geriau pažinti savo sūnelį ar dukrytę bei suprasti vaiko elgesį. Prisiminkite, kaip jautėtės, kai buvote maži.
Suderinkite auklėjimo principus - nekonkuruokite ir prie vaiko neabejokite vienas kito sprendimais. Vaikams reikia aiškumo ir saugumo, todėl svarbu, kad abu tėvai laikytųsi vieningos linijos ir gerbtų vienas kito autoritetą.
Nepamirškite savęs ir savo asmeninių poreikių! Suprantama, vaikas - turbūt brangiausia, ką turite, tačiau jei viską atiduosite tik jam, jums neliks nieko. Jeigu vaiko priežiūra tampa labai sunkiu ir varginančiu darbu, o kantrybė pamažu senka ir jaučiatės vis irzlesni, skirkite šiek tiek laiko vien tik sau.
Vaikų auklėjimas yra viena iš svarbiausių tėvų pareigų, kuri yra susijusi su vaikų ugdymu ir vystymusi. Tėvams tenka ne tik suteikti savo vaikams meilę, bet ir padėti jiems tapti atsakingais ir dorais piliečiais. Vaikų auklėjimo patarimai gali būti labai naudingi tėvams, norintiems užtikrinti savo vaikų gerovę ir sėkmę. Patarimai gali apimti įvairius aspektus, pradedant nuo vaikų bendravimo su kitais žmonėmis, tęsiant mokymosi procesu ir baigiant vaikų sveikata. Vis dėlto, reikia atsiminti, kad nėra vienintelio teisingo būdo auklėti vaikus. Kiekviena šeima yra unikali ir turi savo požiūrį į vaikų auklėjimą. Vaikų auklėjimas yra sudėtingas procesas, kuris reikalauja nuolatinio dėmesio ir pastangų.
Svarbiausias vaiko auklėjimo principas yra meilė ir tėvystė. Vaikui reikia jausti, kad jis yra mylimas, vertinamas ir priimtas. Tėvai turėtų skatinti vaiką, parodyti jam, kad jie yra jo palaikymo ir paramos šaltinis.
Elgesys ir taisyklės yra svarbios vaiko auklėjimo dalys. Tėvai turėtų nustatyti aiškias taisykles, kurias vaikas turėtų laikytis, ir aiškiai apibrėžti, kokie elgesio modeliai yra tinkami ir netinkami. Vaikas turėtų būti skatinamas elgtis gerai, o ne būti baustas už blogą elgesį. Tėvai taip pat turėtų parodyti gerą elgesį savo vaikams. Jie turėtų būti pavyzdžiu, kurio vaikas galėtų sekti.
Bendravimas yra vienas iš svarbiausių dalykų, kai kalbama apie vaikų auklėjimą. Tai padeda vaikams ir paaugliams išmokti socialinių įgūdžių, bendrauti su kitais žmonėmis, išreikšti savo mintis ir jausmus. Vaikų ir paauglių bendravimas yra labai svarbus jų socialinei raidai. Jie turi mokytis bendrauti su kitais vaikais ir paaugliais, kaip ir su suaugusiaisiais.
Kaip padėti vaikams ir paaugliams geriau bendrauti su kitais žmonėmis? Klausykitės jų: Suteikite jiems laiko išreikšti savo mintis ir jausmus. Būkite pavyzdys: Vaikai ir paaugliai dažnai mokosi iš suaugusiųjų elgesio. Skatinkite draugystę: Skatinkite vaikus ir paauglius bendrauti su kitais vaikais ir paaugliais. Mokykite konfliktų sprendimo: Mokykite vaikus ir paauglius, kaip susidoroti su konfliktais ir ieškoti kompromisų. Skatinkite savarankiškumą: Skatinkite vaikus ir paauglius išreikšti savo nuomonę ir jausmus.
Vaikų elgesio ribų nustatymas yra svarbus auklėjimo aspektas, kuris padeda vaikams suprasti, kas yra priimtina, o kas ne. Ribų nustatymas turi būti atliekamas su pagarba vaiko asmenybei ir jo poreikiams. Tėvai turėtų būti aiškūs ir nuoseklūs, nustatydami ribas, ir laikytis jų. Tėvai turėtų nustatyti ribas, kurios yra pagrįstos amžiaus, gebėjimų ir elgesio lygiu. Pavyzdžiui, mažiems vaikams galima nustatyti ribas dėl saugumo, tokių kaip neleisti vaikams lipti ant aukštų daiktų ar neleisti jiems bėgti gatvėje. Ribų nustatymas taip pat turėtų būti susijęs su teigiamais elgesio modeliais ir skatinimu. Tėvai turėtų parodyti vaikams, kaip elgtis teisingai ir skatinti juos tai daryti, o ne vien tik drausti elgtis neteisingai.
Vaikai yra savarankiški asmenys, turintys savo teises, kurias turi gerbti ir užtikrinti visi kiti asmenys, įskaitant jų tėvus ar globėjus. Vaikai turi teisę į apsaugą nuo bet kokio smurto, įskaitant fizinį, psichologinį ar seksualinį smurtą. Vaikai turi teisę į švietimą. Vaikai turi teisę į sveikatą. Vaikai turi teisę į šeimos gyvenimą. Vaikai turi teisę į laisvę ir asmens orumą. Tėvai turi suprasti, kad vaikai yra savarankiški asmenys, turintys savo teises.
Vaikų auklėjimo metu dažnai kyla įvairių problemų, su kuriomis tėvai turi susidurti. Dažnai vaikai verkia dėl įvairių priežasčių, ir tai gali būti sunku valdyti. Norint sumažinti verkiančio vaiko stresą, svarbu jam suteikti reikiamą dėmesį ir emocinę paramą. Kai vaikas griauna daiktus arba elgiasi agresyviai, tai gali sukelti daug streso ir nerimo. Svarbu suprasti, kad agresyvus elgesys gali būti reakcija į stresą arba netinkamą auklėjimą. Netvarka namuose gali sukelti daug streso ir nerimo visai šeimai. Svarbu nustatyti aiškius ir nuoseklius taisykles, kad vaikai suprastų, ką galima daryti ir ko negalima daryti.
Auklėjimo knygos yra puiki priemonė, kuria galima mokyti vaikus naujų dalykų ir ugdyti jų kūrybiškumą. Kompiuteris gali būti naudojamas mokyti vaikus skaičiuoti, rašyti, spalvoti ir kurti. Naujienos gali padėti vaikams išmokti apie naujus dalykus ir pasaulio įvykius.
Auklėjimas yra sudėtingas procesas, kurio metu tėvai moko savo vaikus doros ir atsakingos pilietinės visuomenės narių. Vaiko augimas yra suskirstytas į skirtingas stadijas, kurios turi savo specifinius iššūkius ir reikalavimus. Tėvų vaidmuo auklėjimo procese yra labai svarbus. Tėvai turi būti pavyzdžiu savo vaikams ir skatinti jų dorovinę bei intelektualinę raidą. Be to, tėvai turi nustatyti tam tikras taisykles ir ribas, kurių laikantis vaikai mokysis atsakomybės ir doros. Galų gale, svarbu suprasti, kad auklėjimo procesas yra nuolatinis ir reikalauja pastangų ir kantrybės.
Jei vaikas neklauso, geriausia yra nustatyti aiškias taisykles ir ribas, kurios turi būti laikomos. Svarbu būti nuosekliems ir tvirtais, tačiau kartu ir supratingais ir kantriais. Vaikai gali neklausyti tėvų dėl įvairių priežasčių, įskaitant per daug laisvųjų rankų, per daug griežtų taisyklių, per mažai dėmesio ar per mažai laiko su tėvais.
Vaikams darželyje svarbu mokytis bendrauti, dalintis ir gerbti kitų nuomonę. Taip pat svarbu išmokti laikytis taisyklių, būti atsakingais už savo veiksmus ir suprasti, kad yra tam tikri veiksmai, kurių negalima daryti. Svarbu skatinti vaiko kūrybiškumą, domėjimąsi pasauliu ir mokytis bendrauti su kitais.
Vaikų gerbimas kitų yra svarbus vertybė, kurią reikia mokyti nuo pat mažumės. Svarbu skatinti vaiką atsakingai elgtis su kitais ir mokytis bendrauti.
Kaip užauginti emociškai protingus vaikus | Lael Stone | TEDxDocklands
tags: #koks #vaiko #auklejimas #priartina #laime
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
