Beatričė Grincevičiūtė: kamerinio dainavimo pradininkė ir dvasios stiprybės simbolis

Lapkritis svarbus istorijos ir meno mylėtojams: šį mėnesį gimė dvi mūsų krašto lakštingalos - poetė Salomėja Nėris ir dainininkė Beatričė Grincevičiūtė. Beatričė Grincevičiūtė, kamerinio dainavimo pradininkė, lietuvių liaudies dainų atlikėja ir populiarintoja, gimė prieš 110 metų, 1911 m. lapkričio 28 d., Stolaukėlio dvare. Jos gyvenimo istorija - tai pasakojimas apie sunkaus likimo ir dieviško balso dainininkę, kurios biografija tiek pat sudėtinga, kiek ir turtinga.

Ankstyvieji metai ir muzikos pasaulio atradimas

Dainininkės tėvai Vanda ir Andrius Grincevičiai neturėjo savo dvaro, todėl nuomojo ar prižiūrėjo svetimus - iš pradžių Stolaukėlio, paskui Didvyžių, vėliau grįžo į Ilguvą. Trims Grincevičių vaikams - viduriniesiesiems: Vaitiekui, Beatričei, Stasiui - prieblanda neišsisklaido: jie iš prigimties labai silpno regėjimo. 1921 m. motina su savo pusakliais vaikais išvyko pas seserį į Varšuvą, kur buvo aukštesnio lygio akių ligų gydymas. Kelerius metus ji gyveno lenkų orkestro įkūrėjo, pianisto ir kompozitoriaus Emilio Mlynarskio, gimusio Kybartuose, šeimoje.

Dėdė Emilis buvo įsitikinęs, jog jo dukterėčia labai muzikali, norėjo, kad ji mokytųsi groti smuiku. Tačiau Beatričė, paklusdama dėdės valiai, institute metus laiko lankė smuiko pamokas, bet stygų džeržgėjimas vedė ją į neviltį. Įsidrąsinusi ji maldavo dėdės, kad ją perkeltų į fortepijono klasę, apie kurį seniai svajojo. Be to, ji dainavo chore, o choro vadovas Z. Bilinskis atkreipė dėmesį į jos balsą ir nepaprastą muzikalumą.

Kelias į sceną ir dainavimo karjera

1937 m. lapkritį Beatričė pirmą kartą dainavo per Kauno radiją. Nuo tada ir prasidėjo jos, kaip dainininkės, solinė karjera, atvedusi į visų mylimos liaudies artistės aukštumas. Jos repertuaras leido ją vadinti lietuvių kamerinio dainavimo pradininke. Beatričė viena pirmųjų dainavo neprisidengusi kostiumais, dekoracijomis, šviesomis, orkestro skambesiu, be judesio, mimikos. Prabilo į klausytoją grynu balsu.

B. Grincevičiūtė visada pabrėždavo, kad akliesiems reikia pasitikėti visuomene, į ją integruotis, realiai suprasti savo ribotumą, kiek įmanoma, siekti savarankiškumo ir savo tikslų. Nereikia per didelio gailesčio, nes jis neįgalų žmogų daro nevisaverčiu. Pati Beatričė niekada nesiskųsdavo savo negalia, šiltai bendravo su žmonėmis, turėjo daug draugų. Ji labai mylėjo vaikus, parengė jiems skirtų dainų repertuarą, noriai koncertuodavo vaikų darželiuose ir mokyklose.

Palikimas ir atminimo įamžinimas

Dainininkė 50 metų dirbo soliste Lietuvos radijuje ir filharmonijoje, koncertavo įvairioms auditorijoms visoje šalyje, įrašė daugiau kaip tūkstantį vokalinių kūrinių. Ji atgaivino ir išpopuliarino liaudies dainas, įrodė, kad kamerinis dainavimas yra lygiavertis operiniam. Atsigulusi į ligoninę „patvarkyti mažą nepatogumą“, B. Grincevičiūtė netikėtai mirė 1988 m. lapkričio 18 d.

„Ji rado auksinį raktelį į senąją lietuvių liaudies dainų skrynelę, perprato liaudies dainų dvasią, sušildė ją ypatinga, jaudinančiai subtilia ir pagarbia savo meile“, - sakoma atminimo žodžiuose. Nuo 1991 m. vyksta dainininkės B. Grincevičiūtės kamerinio dainavimo konkursai. Šio konkurso tikslas - populiarinti dainininkės vardą ir skatinti jaunuosius dainininkus tęsti kamerinio dainavimo tradicijas.

tags: #beatrice #grinceviciute #vaikai

• Atraskite Britton Hip kėdutės privalumus
• „Passat B6“ praktiškumas šeimos išvykoms
• Veiksmingumas „Escapelle“ po ovuliacijos
• Atraskite žaislinių įrankių naudą vaikų ugdymui.
• Globos nustatymo tvarka