Vaizdingi posakiai vaikams: paaiškinimai ir pavyzdžiai

Literatūrinės išmonės tekstų kalba - tai rašytojų sukurtų kūrinių žodžiai, posakiai, sakiniai, iš kurių susidaro meniniai vaizdai ir prasmės. Vaizdingi, įtaigūs, originalūs tiesioginės ir perkeltinės reikšmės žodžiai ir posakiai yra vadinami kalbinės raiškos meninėmis priemonėmis. Vaikams suprasti šias priemones padeda aiškūs pavyzdžiai ir paaiškinimai.

Tiesioginės reikšmės žodžiai

Tiesioginės reikšmės žodžiai - tai žodžiai, suprantami įprastomis reikšmėmis. Tokie dažniau būna epitetai, vaizdingi veiksmažodžiai.

Epitetas

Epitetas - tai vaizdingai asmens, daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybę nusakantis žodis. Pavyzdžiui: Dar kitos žuvys girdavo šaltiniuotąsias rėvas, akmenuotus slenksčius, ant akmenų augančius pasvirusius gluosnius ir žalsvus, švelnius jų lajų šešėlius.

Vaizdingas veiksmažodis

Vaizdingas veiksmažodis - tai raiškiai, vaizdingai veiksmą nusakantis žodis. Pavyzdžiui: Kitados užplūdo žemę lietūs. Jie žliaugė dieną ir naktį.

Palyginimai

Palyginimas - tai vaizdingas dviejų panašių dalykų sugretinimas. Tai tarsi pereinamoji grandis tarp tiesioginės ir perkeltinės reikšmės posakių. Pavyzdžiui: Kadaise driežų karalius riaumodavo kaip liūtas.

Perkeltinės reikšmės posakiai

Perkeltinės reikšmės posakiai - tai „antrinės kilmės“ žodžių ar junginių reikšmės, susidariusios nubyrėjus palyginimui. Tokios kilmės yra frazeologizmai, įasmeninimai, metaforos ir kt. meninės priemonės, kurių reikšmes smagu „iššifruoti". Pavyzdžiui: O mes manome, kad kurmio ašaros - tai nakties rasa.

Frazeologizmai

Frazeologizmas - tai pastovus žodžių junginys, turintis vieno žodžio reikšmę. Pavyzdžiui: Priėjai liepto galą, šešėliuk: arba mesk savo išdaigas, arba mes tave sukarpysime.

Įasmeninimas (Personifikacija)

Įasmeninimas / personifikacija - tai vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, suteikiantis žmogaus savybių gamtos reiškiniams, gyvūnams, daiktams. Pavyzdžiui: Kitados virš tos šalies, kurioje gyveno vėžlys Geležinė varlė ir nykštukas Titas, vėjai besigrūsdami alkūnėmis dangų pratrynė.

Metafora

Metafora - tai paslėptas palyginimas - žodžio ar žodžių junginio vartojimas perkeltine reikšme, remiantis tam tikru išoriniu ar vidiniu panašumu. Pavyzdžiui: Saulė ateidama kaskart nuleisdavo švarutėlį auksinį spindulių taką.

Vaizdingumo svarba

Vaizdingas - tai išsiskiriantis vaizdumu, ryškus, gražus. Net ir dabar, kai ir arklas, ir dalgis jau neteko praktinės reikšmės, poetinėje ir šiaip vaizdingoje kalboje jie išliko gyvybinių žmogaus ir žemės santykių simboliais. Vienas ir svarbiausias dalykas yra tas, kad poetiški išsitarimai yra vaizdingi.

Situaciniai posakiai

Yra daug posakių, kurie yra vaizdingi, tradiciniai, kuriuos mes ir iš gyvenimo žinome, bet kurie nėra nei patarlės, nei priežodžiai. Sakykim, „už ką pirkau, už tą parduodu“, „ar nematei kiaulės su skambalėliu?“, „kieno šuo pasikorė?“ - tai beveik visoje Lietuvoje žinomi ir vartojami posakiai, bet jie neatitinka patarlių struktūros, idėjos. Šie posakiai yra vaizdingi ir ekspresyvūs, jų tokia daugybė. Didžiausią įspūdį daro tie posakiai, kurie yra ekspresyvūs arba kurie yra labai netikėtai gražiai sugalvoti.

Aukštaičiuose, nuo Pasvalio krašto, yra užrašytas atsakymas į klausimą „ką čia dirbi?“. Moteriškė, nenorėdama pasakyti, sako „jau padirbtiems akis dėlioju“. Tokie posakiai daro didelį įspūdį, lieka galvoje. Pats posakis jokios idėjos neturi - jis pritaikytas prie situacijos ir be situacijos nelabai vartojamas.

Labai daug posakių iš bendravimo srities, sakykim, parodant, kad nenori bendrauti. Kai klausia „kur tu eini?“, dažniausiai, jei nenori sakyti, pasako ką nors kita, be to, stengiasi pasakyti šauniai, pririmuojant, pavyzdžiui, „kur katinai raini“ arba tiesiog „einu į priekį“. Kai klausia „kur buvai, ar toli?“, sako „toli, iš čia nematyti“. Jei supykusi moteris kitą moterį išvadino kokiais nors žodžiais, ta atsikerta „iš tokios pat girdžiu, užtat ir nepykstu“. Daug posakių iš žmonių vertinimo srities. Kadangi anksčiau buvo labai svarbi, ypač prieš vedybas, turtinė padėtis, beturtį visaip pašiepdavo, sakykim, „o, kavalierius - klėtis ant pečių“. Tai reiškia, kad jis neturi jokio turto. Labai daug yra iš etiketo srities. Tarkim, įeina į kambarį vyriškis ir nenusiima kepurės. Tokiam sako „gryčia su lubom“. Yra posakių, kurie vartojami ir lietuvių, ir kitų tautų ir toje pačioje situacijoje. Kai vaikas užsigauna ar truputį susižeidžia, sakome „nieko, iki vestuvių užgis“. Jei kas nors sako „oi, nerandu“, lietuviai sako „ieškok kaip duonos, ir rasi“. Jei kas nors iš savų šeimininkės prašo mėsos, ji neturi ar nenori duoti, sako „eik pas vilką už berną“. Kai kambaryje vyriškis nenusiima kepurės, lietuviai sako „gryčia su lubomis“, latviai sako „jam kepurė prie galvos priaugo“, o vokiečiai sako įdomiau „jis po kepure turi paukščiuką“.

Šiuolaikiniai posakiai

Tačiau dabar kuriami nauji posakiai pagal poreikį, pagal temperamentą, situaciją ir žmonių santykius (pavyzdžiui, kai vienas nori kitą supeikti arba pagirti, kai susibara arba kai taikosi). Tarkim, sako „nuvažiavo kaip su burokais į malūną“ - vadinasi, šnekėjo niekus. Man labai įsiminė ir patiko posakis „papūsk dyglei į rankovę, būsi garnio žentas“. Vargu ar naujų posakių beatsiranda kalbant apie orus, todėl reikia tik džiaugtis, kad neužmirštami senieji. Tarkim, mama vaikui rodo rūką ir sako „kiškis pirtį kūrena“. Arba, kai griežlė griežia, sako „vaikams krės, krės varškės“. Yra gražus posakis, kai temsta, - „meška langą užgulė“.

Yra daug posakių, kurie yra vaizdingi, tradiciniai, kuriuos mes ir iš gyvenimo žinome, bet kurie nėra nei patarlės, nei priežodžiai. Sakykim, „už ką pirkau, už tą parduodu“, „ar nematei kiaulės su skambalėliu?“, „kieno šuo pasikorė?“ - tai beveik visoje Lietuvoje žinomi ir vartojami posakiai, bet jie neatitinka patarlių struktūros, idėjos. Šie posakiai yra vaizdingi ir ekspresyvūs, jų tokia daugybė. Didžiausią įspūdį daro tie posakiai, kurie yra ekspresyvūs arba kurie yra labai netikėtai gražiai sugalvoti. Aukštaičiuose, nuo Pasvalio krašto, yra užrašytas atsakymas į klausimą „ką čia dirbi?“. Moteriškė, nenorėdama pasakyti, sako „jau padirbtiems akis dėlioju“. Tokie posakiai daro didelį įspūdį, lieka galvoje, bet yra kitas dalykas - buvimas tarp tokių posakių, gilinimasis į juos tam tikra prasme pavojingas. Patarlė - tai kokia nors idėja, koks nors apibendrinimas. Tarkim, kai sako „kaip pasiklosi - taip išmiegosi“, idėja yra tokia: kaip pasidarysi - taip ir turėsi, kaip pasiruoši - taip tau ir seksis. Kai sako „negirk dienos be vakaro“, gali suprasti ir tiesioginę reikšmę - iš ryto nėra ko džiaugtis, kad graži diena, nes nežinia, kaip iki vakaro susiklostys. Panašiai ir su priežodžiais. Sakykim, „abu labu - viens jojamas, kits važiuojamas“ ar „pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina“. Čia pagal metaforą, pagal perkeltinę prasmę gali viską suprasti. Bet kai sako „karalius duonos pritrūko“, „kumelė kumeliui, kumelys uodegai“, jei nežinosi, kokia proga taip sakoma, tai ir nesuprasi. Pats posakis jokios idėjos neturi - jis pritaikytas prie situacijos ir be situacijos nelabai vartojamas. Kai karalius duonos pritrūksta, tai - ypatingas atvejis. O ypatingas atvejis būna, kai lyja lietus ir šiea saulė. Dirbdama Lietuvių literatūros ir tautosakos institute išleidote ir „Lietuvių patarles ir priežodžius“. Šio leidinio išėjo du tomai. Iš tikrųjų tai skirtingos apimties darbas, skirtingas objektas, o svarbiausia - skirtinga paskirtis. „Patarlių ir priežodžių“ leidimas žinomiausio Lietuvoje paremiologo velionio Kazio Grigo buvo labai iš anksto sumanytas dalykas: reikia išleisti tokį apibendrinantį leidinį, į kurį įeitų praktiškai visi gerai, tinkamai užrašyti priežodžiai ir patarlės. O mūsų situacinių posakių leidinys buvo sugalvotas kaip populiarus leidinys visuomenei. Šiuo atveju mes nesistengėme sudaryti kokios nors instrukcijos pačios sau - tiesiog pasidavėme medžiagai. Priklausomai nuo to, kokia medžiaga, darėme knygos struktūrą.

Knygą pradėjome nuo darbo tematikos posakių. Labai daug posakių iš bendravimo srities, sakykim, parodant, kad nenori bendrauti. Kai klausia „kur tu eini?“, dažniausiai, jei nenori sakyti, pasako ką nors kita, be to, stengiasi pasakyti šauniai, pririmuojant, pavyzdžiui, „kur katinai raini“ arba tiesiog „einu į priekį“. Kai klausia „kur buvai, ar toli?“, sako „toli, iš čia nematyti“. Jei supykusi moteris kitą moterį išvadino kokiais nors žodžiais, ta atsikerta „iš tokios pat girdžiu, užtat ir nepykstu“. Daug posakių iš žmonių vertinimo srities. Kadangi anksčiau buvo labai svarbi, ypač prieš vedybas, turtinė padėtis, beturtį visaip pašiepdavo, sakykim, „o, kavalierius - klėtis ant pečių“. Tai reiškia, kad jis neturi jokio turto. Labai daug yra iš etiketo srities. Tarkim, įeina į kambarį vyriškis ir nenusiima kepurės. Tokiam sako „gryčia su lubom“. Keista būtų manyti, kad kitos tautos tokių posakių nekuria. Yra posakių, kurie vartojami ir lietuvių, ir kitų tautų ir toje pačioje situacijoje. Kai vaikas užsigauna ar truputį susižeidžia, sakome „nieko, iki vestuvių užgis“. Taip sako ir rusai, ir latviai. Jei kas nors sako „oi, nerandu“, lietuviai sako „ieškok kaip duonos, ir rasi“. Taip sako ir latviai, rusai. Jei kas nors iš savų šeimininkės prašo mėsos, ji neturi ar nenori duoti, sako „eik pas vilką už berną“. Kai kambaryje vyriškis nenusiima kepurės, lietuviai sako „gryčia su lubomis“, latviai sako „jam kepurė prie galvos priaugo“, o vokiečiai sako įdomiau „jis po kepure turi paukšiuką“.

Kalbėjote apie posakius, kurie buvo sukurti prieš 100 metų ir seniau. Ar XXI a. - Taip, gali kilti klausimas, kad čia viskas surinkta iš praeities ir sudėta į knygą, kad nežūtų - lietuviai nemėgsta, kad geras daiktas pražūtų. Bet kaip yra dabar ir kam dabar to reikia? Iš tikrųjų yra labai nevienodai. Posakiai, kurie yra iš darbų srities, iš tikrųjų jau istorija ir mažai kas juos bežino, nes ir darbai, ir žmonių gyvenimas pasikeitė. Kas dabar besuka sviestą medinėje muštukėje? O kadaise eini pro moteriškę, mušančią sviestą, ir sakai „atvažiuoja su moliu“. Tai - maginis linkėjimas, kad sviesto kruopelės kaip molis susiklijuotų, be to, net mandagumas reikalavo tą sakyti. O dabar reikia tik neužmiršti, kad buvo tokie darbai ir tokie posakiai. Jeigu audėja baigė viską suausti ir velenas, ant kurio buvo metmenys apvynioti, liko be siūlų, plikas, šeimyna džiaugėsi „mama plikį parvedė“. Vargu ar naujų posakių beatsiranda kalbant apie orus, todėl reikia tik džiaugtis, kad neužmirštami senieji. Tarkim, mama vaikui rodo rūką ir sako „kiškis pirtį kūrena“. Arba, kai griežlė griežia, sako „vaikams krės, krės varškės“. Yra gražus posakis, kai temsta, - „meška langą užgulė“. Dabar niekas turbūt nebesako, kad viduržemis, pasako paprasčiausiai - vidurys žiemos. Taip pat nebesako „meška apsivertė ant kito šono“, kas reiškė žiemos vidurį. Arba pamiršo posakį „meška kitą leteną pradėjo žįsti“ - vadinasi, jau į pavasario pusę. Tačiau dabar kuriami nauji posakiai pagal poreikį, pagal temperamentą, situaciją ir žmonių santykius (pavyzdžiui, kai vienas nori kitą supeikti arba pagirti, kai susibara arba kai taikosi). Tarkim, sako „nuvažiavo kaip su burokais į malūną“ - vadinasi, šnekėjo niekus. Man labai įsiminė ir patiko posakis „papūsk dyglei į rankovę, būsi garnio žentas“. Tai reiškia, kad aš nenoriu su tavimi šnekėti, vis tiek nesąmones kalbi.

tags: #vaizdingi #posakiai #vaikams

• Sveikesnis pasirinkimas jūsų mažyliams
• Dantų gydymas nėštumo metu
• Baba Dosos Ramas: Dvasinis Vadovas
• Visas vadovas apie motinystės atostogas Lietuvoje
• Priežastys ir gydymas