Neramūs vaikai: supratimas, auklėjimas ir skaitymo svarba

Daugelis mamų skundžiasi, kad vaikai nenori skaityti, rašyti, skaičiuoti, ir baiminasi, kad nuėję į mokyklą nenorės mokytis. Kyla klausimas, kas paskatina vaikus siekti žinių ir kaip ugdyti vaiko norą mokytis. Edukologė dr. Austėja Landsbergienė teigia, kad iš prigimties visi mažyliai yra smalsūs, tačiau vėliau kai kuriems ši savybė dingsta, sumažėja net ir noras tyrinėti pasaulį. Gimęs kūdikis liečia ir čiupinėja viską, ką tik gali pasiekti, nes kiekvienam mažam vaikui be galo svarbu pažinti pasaulį.

Neramumo priežastys ir vaiko smalsumo ugdymas

Mažylis nori patirti, atrasti, sužinoti, o tėvai, bijodami, kad jam kas nors gali nutikti (gali susižeisti, susitepti drabužį, nukristi ir pan.), tramdo. Štai tada ir pradeda mažėti noras tyrinėti pasaulį. Vaikas iš prigimties yra smalsus dėl to, kad įgūdžių įgyja tik ką nors darydamas, o mokytis vis naujų paskatina sėkmė. Mažylis, kuriam pasiseka kokia nors veikla, dar labiau stengiasi ką nors nuveikti. Tai ir yra natūrali motyvacija mokytis naujų įgūdžių, siekti žinių. Pravartu žinoti, kad ikimokyklinukai suformuoja savo požiūrį į mokymąsi, kuris vėliau išlieka visą gyvenimą.

Tad jeigu mes, suaugusieji, skatiname mažylį būti smalsų, remiame jo norą tyrinėti aplinką, jis taps kūrybišku nuotykių ieškotoju, besimokančiu visą gyvenimą. Na, o tų vaikų, kurie nesulaukia tėvų paramos, požiūris į mokslą jau kitoks - jiems jis neįdomus.

Tėvų parama ir laisvės suteikimas

Ką gi apima tėvų parama? Tai paskatinimas, pagyros, lavinamosios priemonės namuose? Taip, visa tai - ir dar laisvė, kurią neretai tėvai riboja. Pavyzdžių galime išvysti net ir vaikų žaidimų aikštelėse, kuriose tik ir girdėti: „Oi, čia nelipk, nekalbėk, nešok, palauk, nukelsiu…” Mamos nuolat bijo, kad mažyliui kas nors nenutiktų, ir tramdo jo norą lavinti kūną, protą, neleidžia tobulėti. Pagalvokime, kas nutiks, jeigu vaikas nušoks nuo kopėtėlių? Kiek vaikų susižaloja šokinėdami? Manau, vienetai. Juk daugelis užauga nesusižaloję, nesusilaužę. Labai mažas procentas vaikų patiria pavojingas traumas, tačiau tėvai vis tiek bijo ir neleidžia jiems džiaugtis savo laimėjimais.

Mokslininkai jau gerą dešimtmetį kalba, kad šiuolaikiniai tėvai yra lyg sraigtasparniai. Jie nuolatos tramdo savo vaikus ir neleidžia bandyti, lengvai susižeisti, patirti, augina bejėgius. Penkiametis, kuris kviečia mamą, kad ši duotų ranką, kai reikia nučiuožti nuo čiuožyklos, jaučiasi bejėgis, jo noras tobulėti smarkiai sumažėjęs. Vaikas jau yra psichologiškai neįgalus, nes nepasitiki savo jėgomis. Netrukus turės eiti į mokyklą, o jis nepasitiki savimi, kad krykštaudamas iš džiaugsmo nučiuožtų žemyn. Tad jam bus sunku savarankiškai spręsti užduotis, priimti sprendimus. Kai nebus šalia mamos, net nežinos, kas jam įdomu.

Neleisdami patirti nemalonaus jausmo padarome vaikui meškos paslaugą, nes neišmokęs to vaikystėje susidurs su labai dideliais sunkumais jau suaugęs. Tėvų užduotis - padėti vaikui būti sėkmingu, laimingu vaiku, vėliau paaugliu, o ne daryti bejėgį. Tad iki mokyklos tikrai yra ką veikti. Turime leisti vaikui domėtis, patirti sėkmę ir nesėkmę. Kai jam sekasi - pagirkime. Kai nepasiseka - paguoskime, apkabinkime, paaiškinkime, ką galėtų padaryti geriau. Toks auklėjimas veda į vieną tikslą - vaiko norą siekti, tobulėti, mokytis įveikti negandas.

Kūdikių neramumas ir miego sutrikimai: priežastys ir sprendimai

Kiekvienam tėvui ramus vaiko miegas yra vienas svarbiausių prioritetų. Gerai pailsėjęs vaikas yra laimingas, energingas ir geriau vystosi. Tačiau, deja, daugelis tėvų susiduria su iššūkiais, susijusiais su vaiko miegu: nuo užmigimo sunkumų iki dažnų prabudimų naktį. Laimei, yra daugybė knygų, kuriose rasite patarimų, strategijų ir metodų, padedančių užtikrinti ramų ir kokybišką vaiko miegą.

Miego sutrikimų priežasčių identifikavimas

Prieš pradedant nagrinėti konkrečias knygas, svarbu suprasti, kodėl vaikai kartais patiria miego sunkumų. Priežastys gali būti įvairios: nuo fiziologinių (pavyzdžiui, dantų dygimas, pilvo diegliai) iki psichologinių (nerimas, stresas, baimės). Taip pat svarbų vaidmenį atlieka aplinkos veiksniai, tokie kaip triukšmas, šviesa ar netinkama temperatūra kambaryje.

Knygos, padedančios užtikrinti ramų vaiko miegą

Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą populiariausių ir efektyviausių knygų, skirtų vaiko miego problemoms spręsti:

1. „Ramus vaiko miegas: miego sutrikimo priežastys bei jų sprendimai“ - Christine Rankl

• Ši knyga yra puikus vadovas tėvams, norintiems suprasti miego sutrikimų priežastis ir rasti veiksmingus sprendimus.
• Autorė Christine Rankl, patyrusi psichologė ir psichoterapeutė, nagrinėja miego problemas, kylančias įvairaus amžiaus vaikams - nuo naujagimių iki pradinukų.
• Knygoje rasite praktinių patarimų, kaip sukurti raminančią miego rutiną, atpažinti ir pašalinti miego sutrikimų priežastis bei išmokyti vaiką savarankiškai užmigti.

2. „Kokybiškas miegas“ - Dr. Michaelis Mosley

• Nors ši knyga nėra skirta tik vaikams, joje pateikiama vertingos informacijos apie miego fiziologiją ir miego sutrikimų priežastis, kuri gali būti naudinga tėvams, norintiems geriau suprasti vaiko miego problemas.
• Dr. Michaelis Mosley aiškina, kas vyksta, kai mes miegame, kas sukelia įprastas miego problemas ir kodėl standartiniai patarimai retai kada padeda.
• Knygoje rasite mokslu pagrįstų patarimų, kaip pagerinti miego kokybę ir atsikratyti nemigos.

3. „Miegas“ - Marius Marcinkevičius ir Laura Tulaitė

• Ši poezijos paveikslėlių knyga yra puikus pasirinkimas prieš miegą mažiausiems skaitytojams.
• Knyga sukuria raminančią atmosferą ir padeda vaikams nusiteikti miegui.
• Gražūs paveikslėliai ir švelni poezija skatina atsipalaidavimą ir padeda vaikams užmigti.

Praktiniai patarimai ramiam miegui

Be knygų skaitymo, yra daugybė praktinių patarimų, kuriuos galite pritaikyti, kad užtikrintumėte ramų vaiko miegą:

• Sukurkite reguliarią miego rutiną: Eikite miegoti ir kelkitės tuo pačiu metu kiekvieną dieną, net ir savaitgaliais.
• Sukurkite raminančią aplinką: Užtikrinkite, kad vaiko kambarys būtų tamsus, tylus ir vėsus.
• Venkite ekranų prieš miegą: Mėlyna šviesa, sklindanti iš ekranų, gali slopinti melatonino gamybą.
• Sukurkite raminančius ritualus prieš miegą: Paskaitykite knygą, pasikalbėkite, apkabinkite vaiką.
• Ribokite kofeino vartojimą: Venkite duoti vaikui gėrimų, kuriuose yra kofeino, ypač po pietų.
• Užtikrinkite, kad vaikas gautų pakankamai fizinio aktyvumo: Fizinis aktyvumas dienos metu gali padėti vaikui geriau miegoti naktį.
• Stebėkite vaiko mitybą: Venkite sunkaus maisto prieš miegą.

Kada kreiptis į specialistus?

Kūdikių priežiūros konsultantė, viena iš bendruomenės „Sąmoningos mamos“ įkūrėja Giedrė Veličkienė sakė, kad pirmiausia reikia ieškoti, kodėl tas kūdikis neramus - gal tiesiog nori valgyti, miegoti, yra pavargęs, jam karšta arba šalta. Kai gimsta lėliukas, mes instrukcijos kartu su juo negauname, dėl to yra labai svarbu perprasti vaiko poreikius, o tas perpratimas ateina su laiku. Reikia stebėti, žiūrėti, kaip vaikas reaguoja į elementarius dalykus: kai jam šalta, kai šilta, kai jis alkanas, kai jo sauskelnės pilnos. Kūdikis kalbėti juk nemoka, tad galima pasakyti, kaip jis jaučiasi, stebint jo elgesį. Kalbant apie kūdikių neramumą, verkimą, jis atsiranda ne veltui. Yra to verkimo priežastys: gali būti nepatenkintas poreikis (jis nori valgyti, jo kelnės pilnos, jam skauda pilvą, jam karšta ar šalta, jis pasiilgo mamos ar tėčio, jis nori ant rankų) ir tuo verkimu kūdikis kažko prašo.

Specialistė sako, jog yra vaikų, kurie yra dirglūs iš principo - gal mamai buvo ne pats lengviausias nėštumas, gal darbe ji patyrė stresą, gal gimdymas buvo ilgas ir sudėtingas, gal vaikas gimęs po cezario pjūvio - tad su tokiais mažyliais G. Veličkienė pataria elgtis švelniai, vengti pervargimo - hiperstimuliacijos. Dažnai matomi jauni, šviežiai iškepti tėvai, kurie galvoja, kad kuo labiau vaikas nuvargs, kuo jis patirs daugiau įspūdžių, tuo jis bus ramesnis, geriau miegos. Šitą nesąmonę reikia išmesti iš galvos, nes yra priešingai. Kadangi vaiko nervų sistema yra nebrandi, tai ta hiperstimuliacija veikia priešingai - jie pasidaro pikti ir išsibalansavę. Vaikams šiame pasaulyje viskas nauja, jie pažindinasi su viskuo. Tos stimuliacijos yra labai daug, dėl to kūdikiai dažnai pervargsta, jų bloga nuotaika dažnai pasireiškia antroje dienos pusėje. Todėl tėvai turėtų žinoti, kad vaikus reikia migdyti vaikišku laiku - tarp 19 ir 21 val. Tėvai dažnai būna šokiruoti, kaip galima vaiką migdyti nakčiai 19 val., bet ši praktika taikoma visame pasaulyje - tai padeda kūdikiui gerai pailsėti ir būti geros nuotaikos kitą dieną.

Akušerė, „Gandro lizdo“ mokyklos vadovė Ieva Girdvainienė nurodė, kad kiekvieni tėvai turi intuiciją, kas yra neramus kūdikis, tačiau vienas iš objektyvių neramumo požymių gali būti toks: kūdikis išvis nemiega dieną. Taip pat reikėtų sunerimti, jeigu vaikas miega labai trumpai, kaip mamos įvardina „faktiškai išvis nenori miego“. Natūraliai vaikas turėtų miegoti du-tris kartus per dieną ir naktį normaliai išmiegoti, keliantis tik pagal žindymo ritmą, jeigu jis gimdomas natūraliai. Pasak jos, jeigu kūdikis nerimauja ir verkia net ir patenkinant jo fiziologinius poreikius: šlapinimąsi, tuštinimąsi, glaudimą prie savęs, prie krūtinės, maitinimo poreikį, - tada reikia ieškoti skausmo priežasčių ir skausmo klinikų. Visgi pašnekovė taip pat nurodo, kad kai kurie tėvai kartais perdėtai jaudinasi ir pernelyg sureikšmina kūdikių verkimą: „Kūdikis turi verkti tam tikrais intervalais: jeigu jis pavargęs, jeigu nepaisoma jo ritmo. Jauni tėvai labai dažnai dėl to labai nerimauja, tačiau visuomet tai reikia išsakyti gydytojui. Normalus šeimos gydytojas, išklausęs jų dienotvarkę, susivoks, kame yra problema.“

Ieva Girdvainienė taip pat nurodė, kad žindomo vaiko nervinė būsena labai priklauso nuo mamos būsenos - tai, sako ji, yra mokslininkų įrodytas faktas. Jeigu mama yra be galo nerami, dirgli, nerimauja dėl pasikeitusios gyvenimo būsenos, ji pati dėl savęs liūdi, ją kankina pogimdyvinė melancholija, pereinanti į depresiją, tada vaikas irgi bus neramus. Tai vienareikšmiškai susiję, ir tai yra įrodyta mokslo. Tad reikia pirmiausia raminti mamą. Specialistė sakė, kad, jeigu vaikas, glaudžiamas prie mamos, yra ramus, o būdamas be tėvų pradeda verkti, dėl to nerimauti nereikia - tai, anot I. Girdvainienės, tiesiog rodo, kad vaikas nori tiesiog daugiau artumo. Ji pastebėjo, kad tėvams dėl kūdikių neramumo puikiai gali padėti ir žindymo specialistai, nes irzlumas ir problemos dažnai kyla dėl neteisingo kūdikių maitinimo. Mamoms kyla rūpestis, nes jos nėra įsitikinusios, kiek kūdikis suvalgo, tada nerimauja, kad jis gali būti alkanas ir taip kyla nereikalingo streso. Neišsiaiškinus problemų patiems tėvams, I. Girdvainienė sako, kad tuomet jie turi kreiptis į šeimos gydytoją, kuris jau nukreipia pas kūdikių neurologus, reabilitologus.

VUL Santaros klinikų Vaikų ligoninės neurologė Laimutė Strupienė nurodė, kad pirmaisiais vaikučių gyvenimo metais dažniausiai nustatomi tokie neurologiniai sutrikimai: raidos sutrikimai, raumenų tonuso pakitimai, padidėjęs dirglumas; vaikų cerebrinis paralyžius; įvairios kilmės paroksizmai: karštiniai traukuliai, epilepsija, neepileptiniai paroksizmai; genetiniai sindromai. Specialistė išskyrė tokias priežastis, lemiančias neurotinių sutrikimų atsiradimą vaikuose: įgimtos ir paveldimos ligos, infekciniai susirgimai pažeidžiantys galvos smegenis (meningitas, encefalitas), neišnešiotumas (naujagimiai gimę ypač mažos gestacijos), įvairios traumos (galvos, nugaros smegenų, galūnių). Tad mieli tėveliai: jeigu vaikas neramus, pirmiausia stebėkite jį ir žiūrėkite, koks jo poreikis yra nepatenkintas. Jeigu niekas nesikeičia, kad ir ką bedarytumėte, kreipkitės į specialistus.

Skaitymo įtaka vaiko raidai ir mokymosi motyvacijai

Kada vaikui patartumėte pradėti skaityti knygutes, kad ateityje jas pamėgtų? Ar tiesa, kad mėgstantieji skaityti ir mokosi geriau, kad knyga motyvuoja? Vaikui knygas patarčiau skaityti jau ankstyvoje kūdikystėje, tarkime, nuo 6 mėn. amžiaus, kai ima gebėti sėdėti mamai ant kelių (arba savo kėdutėje) ir vartyti puslapius, žiūrėti paveikslėlius. Derėtų įsigyti tinkamų knygelių - kietais puslapiais arba vadinamųjų vonios knygelių. Pasisodinus ant kelių kūdikiui galima ne tik skaityti, bet ir su juo aptarinėti, ką matote, rodyti paveikslėlius. Skaitymas yra kur kas daugiau už perskaitytas eilutes - skaitydamos knygutę savo vaikui užmezgame su juo emocinį ryšį, jaučiame kūno kontaktą, būname kartu. Mažylis girdi mamos balsą, kuris sklinda iš giliai, kai ši yra prie savęs jį priglaudusi. Tuomet vaikutis jaučia mamos kūno šilumą, kuri jam teikia saugumo, jis auga ir emociškai tvirtesnis, laimingesnis, jaučia didesnį prieraišumą prie savo mamos. Tad skaitymas svarbus ne tik akademiniu, bet ir emociniu požiūriu.

Ankstyvasis skaitymas ir emocinis ryšys

Be to, knygos gausina vaiko žodyną, o kartu tai raktas į sėkmę mokykloje. Mokslininkai stebėjo antrokus ir padarė išvadą, kad tie vaikai, kuriems tėvai kas vakarą bent 20 min. skaitė knygas, yra kur kas labiau išprusę už bendraamžius. Maža to, juos lenkia maždaug dvejais metais. Tad įsivaizduokime, kokią pažangą gali pasiekti mažas vaikas, jei vakarais jam nepatingėtume paskaityti knygutę. Kadangi jo žodynas gausus, mokykloje lengviau supranta, ką sako mokytoja, knygoje užrašytą tekstą, ar jis būtų pasaulio pažinimo, lietuvių kalbos ar matematikos. Tad kartu toks vaikas ir lengviau atlieka užduotis, už kurias būna geriau įvertintas. Tada jaučia didžiulį pasitenkinimą savimi, malonumą mokytis ir taip yra užsukama motyvacijos siekti žinių spiralė.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka įgyvendina tarptautine patirtimi paremtą ankstyvojo skaitymo skatinimo projektą „Knygų startas“. Pagrindinis projekto tikslas - užauginti pirmąją Lietuvoje vaikų kartą, kurios skaitymo patirtis būtų prasidėjusi nuo pat pirmų dienų. Skaityti vaikams ir su vaikais yra vertinga, tad nekyla abejonių, jog tėvai gali ir turi skaityti vaikui, kuris pats to dar nemoka. Esama patikimų mokslinių įrodymų, kad pirmąją knygą savo mažyliui pradėti skaityti verta jau septintą mėnesį nuo nėštumo pradžios. Dar 1986 m. Šiaurės Karolinos universiteto mokslininkai Anthony’is J. DeCasperas ir Melanie J. Spence paprašė besilaukiančių moterų paskutiniais nėštumo mėnesiais kasdien garsiai skaityti savo negimusiems mažyliams tą pačią vaikišką knygelę. Praėjus vos porai dienų po gimimo, mokslininkai davė naujagimiams žįsti čiulptuką, prijungtą prie specialios aparatūros, leidžiančios fiksuoti kūdikių žindimo judesių intensyvumą bei dažnį. Tuomet už jiems neįprastus žindimo judesius kūdikius apdovanodavo per ausines leidžiamu istorijos įrašu. Naujagimiai greitai perprato ryšį tarp žindimo ir garsų ir stengdavosi žinduką žįsti taip, kad ausinėse skambėtų pažįstama istorija, o ne kita, panašių sąskambių, taip pat skaitoma mamos. O kontrolinės grupės naujagimiai, kuriems mamos prieš gimimą neskaitė, vienodai mielai klausėsi abiejų istorijų. Mamos skaitymo patirtį turėję naujagimiai ne tik atpažino mamos įsčiose girdėtą istoriją, bet ir aiškiai pademonstravo, kad ją mėgsta labiau nei kitas ir yra pasiryžę padirbėti, kad galėtų klausytis jos vėl ir vėl!

Nėra teigiama, kad mažyliai suprato istorijos prasmę, tačiau akivaizdu, kad mamos skaitomo teksto patyrimas paliko ženklą jų itin sparčiai besivystančiose smegenyse. Jei skaitomą knygelę įsidėmėjo ir pamėgo net negimę kūdikiai, juo labiau tą geba gimę mažyliai, net jei skaitantiems tėvams tuo metu atrodo, kad jie labiau domisi savo kumštukais ar knygos „skoninėmis savybėmis“. Daugiausia mokslinių duomenų sukaupta apie skaitymo kūdikiams ir mažiems vaikams poveikį jų kalbinių gebėjimų raidai. Kalbos raida tiesiogiai susijusi su kalbine patirtimi: kuo daugiau kalbame su kūdikiais ir kūdikiams, tuo sparčiau gerėja jų kalbos garsų suvokimas, kalbos supratimas, plečiasi žodynas. Kuo anksčiau pradedama skaityti ir kuo dažniau skaitoma, tuo didesnė nauda kalbos raidai. Svarbu pažymėti, kad ryšys tarp skaitymo ir kalbos raidos nėra paaiškinamas tėvų išsilavinimu ar kitais šeiminiais ar socioekonominiais veiksniais. Patiems mažiausiesiems svarbu tiesiog girdėti skaitančius ar pasakojančius suaugusiuosius, o ūgtelėjusiems mažyliams, gebantiems sutelkti dėmesį į paveikslėlius, knygelės suteikia galimybę tiesiogiai plėsti žodyną, visą platų pasaulį „sutraukdamos“ į saugų tėčio ar mamos glėbį. Realybėje nesutiktume tigro ar krokodilo ir neturėtume progos jų mažyliui parodyti ir pavadinti, o knygelėje jie ranka pasiekiami.

Esama įrodymų, kad skaitymas mažiems vaikams siejasi su įvairiais pažintinės raidos rodikliais. Pavyzdžiui, Aislinga Murray ir Suzanne’a M. Egan (2014) nustatė, kad devynių mėnesių kūdikių, kurių tėvai jiems skaitydavo, problemų sprendimo įgūdžiai yra geresni. Vaikiškose knygelėse dažnai vaizduojamos įvairios socialinės ir emocinės patirtys suteikia galimybę vystyti ir mažųjų socialines bei emocines kompetencijas. Bet svarbiausia, kad skaitymas vaikams ir su vaikais - nesvarbu, visai mažais ar jau ūgtelėjusiais, - yra maloni, suartinanti patirtis. Skaitymo ritualai, kuriuos susikuriame, tokie kaip skaitymas prieš miegą susirangius šalia vaiko jo lovelėje, stiprina mažylio saugumo jausmą. Knygos suteikia galimybę kartu išgyvenant pačias įvairiausias situacijas, tiek jaudinančias ir džiugias, tiek graudžias ar gąsdinančias, geriau pažinti savo vaiką, o jam geriau pažinti mus. Dažnai girdime sakant, kad skaitydami savo vaikui stipriname ryšį su juo, tačiau yra ne visai taip - jis taip pat stiprina ryšį su mumis, nes vaiko ir suaugusiojo sąveika yra abipusė ir skaitymas kartu yra tarsi dviejų partnerių šokis.

Tėvų pavyzdys ir raidžių pažinimas

Ar vaikai norės skaityti, jeigu tėvų namuose nėra knygų, jie neskaito? Tikrai nenorės. Matydamas, kad tėvai žiūri televizorių, ir vaikas norės žiūrėti į ekraną, o ne skaityti knygą. Mažylis nori daryti tai, ką daro jo artimiausi ir mylimiausi žmonės. Pratinti prie knygos geriausiai savo pavyzdžiu, tuomet ir sakyti nieko nereikia, vaikas pats pasiims knygą. Pirmiausia turime mokyti vaikus savo pavyzdžiu. Daugelis mano, kad knygos pomėgis yra įgimtas. Nieko panašaus. Tai išugdomas gebėjimas. Tikrai nepažįstu nė vieno vaiko, kuris nekęstų knygų, jeigu buvo nuo mažens prie jų pratinamas. Nekenčia knygų tie vaikai, kuriuos tėvai arba pedagogai vertė skaityti, jomis nesudomino. Dažniausiai taip elgiasi patys knygų nemėgstantys tėvai.

Yra daug teorijų, kada geriausias metas mokyti vaiką raidžių. Paskaičius vienas, negerai per anksti, nes mažylis praras susidomėjimą, kitos teigia priešingai - skatina su raidėmis supažindinti kuo anksčiau. Raidės ir skaičiai yra įdomūs, tačiau kartu ir abstraktūs, todėl jeigu mokysime nuobodžiai, mažylį tik suerzinsime. Raidėmis mažylis susidomi, kai pastebi, kad jo vardas susideda iš raidžių, o vardas jam yra bene svarbiausias žodis. Tuomet jis ieško užrašytuose žodžiuose raidės, kuria prasideda jo vardas, ir suradęs ją patiria daug džiaugsmo. Paskui „atranda” kitų žodžių, kurie prasideda tokia pat raide kaip ir jo vardas, sąsajas. Tokia patirtis labai motyvuoja mokytis raidelių. Galime taip ir mokyti vaiką - ieškoti raidžių, kuriomis prasideda šeimos narių, gyvūnų vardai. Nemanau, kad reikia laikytis kokios nors teorijos ir matant susidomėjusį raidėmis vaiką sakyti: „Ne, dar palauksime iki 6 m., dar nesimokysime.“ Kiekvienas vaikas kitoks ir kai parodo susidomėjimą raidėmis, vadinasi, atėjo metas su jomis supažindinti. Aišku, neperspaudžiant, nemokant per prievartą, o žaidimu. Mūsų darželių tinkle „Vaikystės sodas“ yra vykdoma stipri raštingumo programa, tad mes stebėdavome, kada vaikai susidomi raidėmis. Išvados tokios, kad jeigu namuose tėvai vaikui skaito, jeigu jis mato knygą, raštą, maždaug 2,5-3 m. amžiaus jau ima domėtis raidėmis ir klausia: „Kas čia?“ Ir jeigu pedagogas arba tėvai šios akimirkos „nepraleidžia“, nenumoja ranka: „Ai, dar suspės“, o paklausia: „Tau įdomu? Čia „t“ raidė, „tėtė““, tokie vaikai sulaukę penkerių jau skaito. Vaikai, su kuriais tėvai ar pedagogai žaidžia raidelių žaidimus, būdami penkiamečiai-šešiamečiai jau skaito savarankiškai.

Knygų pasirinkimas pagal amžių ir ugdymosi galimybes

Nuo gimimo iki šešių mėnesių. Šiuo laikotarpiu svarbu, kad kūdikis kuo daugiau girdėtų jus kalbant. Vienas iš būdų užtikrinti, kad pokalbių temos neišsektų, - pasitelkti knygas. Nors tokiems mažiukams skaitoma retai, iš tiesų prarandama gera proga praturtinti kūdikio kalbinį patyrimą, kol jo motorinės galimybės dar labai ribotos, tad nereikia rūpintis, kad knyga bus išplėšta Jums iš rankų arba klausytojas viduryje puslapio pabėgs. Kūdikiui dar mažai svarbus knygos siužetas, todėl jis neprieštaraus, jei skaitysite balsu ir savo knygą ar žurnalą. Vis dėlto mažiems vaikams skirtų knygų kalba paprastai būna panašesnė į tokią, kuria mes patys kalbame su kūdikiais: jai būdingas melodingumas, trumpi sakiniai, paprasti žodžiai, aiškūs sąskambiai, ritmai, todėl kūdikiui lengviau sutelkti dėmesį į tokį tekstą. Taip pat verta pradėti pažintį su paveikslėliais, mažiausiesiems tinkamiausi kontrastingų spalvų, aiškių ir paprastų formų, tai stimuliuos kūdikio regimąjį suvokimą.

Nuo šešių mėnesių iki pusantrų metų. Tokio amžiaus kūdikiai jau yra aktyvūs knygų tyrinėtojai ir „ragautojai“. Nuolatiniai mažylio bandymai išplėšti knygą iš rankų tėvų dažnai klaidingai interpretuojama kaip nepasirengimas leisti laiką su knyga, nors iš tiesų terodo smalsumą ir norą būti aktyviu veiksmo dalyviu. Neverta užsibrėžti būtinai perskaityti knygelę nuo pradžios iki galo, nepatirsite frustracijos, jei nusiteiksite knygas tiesiog kartu vartyti, neprisirišdami prie išspausdintos istorijos. Taip pat visi bus labiau atsipalaidavę, jei neteks rūpintis dėl knygos saugumo, todėl geriau rinktis atsparesnes knygas (pavyzdžiui, storais kartoniniais puslapiais ar pagamintas iš tekstilės). Maždaug nuo šešių mėnesių kūdikiai demonstruoja vadinamąjį jungtinį dėmesį, kai supranta, kad savo dėmesio objektu galima dalytis su kitu žmogumi, todėl kuo nors susidomėję rodo piršteliu ir seka akimis, kur rodote jūs. Tai reiškia, kad nuo šiol jau skaitote kartu su vaiku, o ne tik jam (net jei skaitymas reiškia tik penktame puslapyje pavaizduoto traktoriuko aptarinėjimą). Kartu vartydami knygelę vardykite, ką matote, būtinai atkreipkite dėmesį į jo pažįstamus ir mėgstamus objektus, rodykite pirštu, įtraukite vaiką į dialogą - užduokite klausimų ir atliepkite vaiko reakcijas, taip pat patys į tuos klausimus atsakykite („Kas čia miega? Matai, katė miega!“), kurkite trumpus siužetus apie viename puslapyje vykstantį veiksmą. Kadangi šio amžiaus skaitytojas „skaito“ vaizdus, svarbu atkreipti dėmesį į knygos iliustracijas. Reikėtų vengti itin gausiai piešiniais, spalvomis, blizgučiais išmargintų puslapių, nes tokiame margumyne sunkiau sutelkti dėmesį į konkretų objektą, išskirti jį iš fono. Apskritai, kalbant apie mažų vaikų knygų estetiką verta vadovautis principu „mažiau yra daugiau“. Taip pat mažiau vertingos ir itin stilizuotos, abstrakčios iliustracijos, kurias kūdikiui būtų sunku susieti su realaus pasaulio objektais. Kita vertus, nereikia pulti ir į kitą kraštutinumą ir ieškoti vien tik itin realistiškų paveikslėlių, mažiesiems vertinga patirti, kad yra įvairiausių būdų pavaizduoti, tarkim, šuniuką.

Nuo pusantrų iki dvejų metų. Daugelis tokio amžiaus vaikų, jau turėjusių patirties su knygomis, geba būti pakankamai atsargūs, kad galėtų su tėvais skaityti knygeles įprastais, popieriniais puslapiais. Tai labai išplečia knygų pasirinkimo galimybes, galite rinktis tarp daugybės autorinių Lietuvos ir užsienio kūrėjų knygų. Tokio amžiaus vaikui patiks knygos apie jam pažįstamus objektus ir reiškinius, kasdienius ritualus ar paprastus nuotykius, pavyzdžiui, gyvūnus, maudynes vonioje ar kelionę traukiniu. Tinka eiliuoti tekstai, tekstai su atsikartojimais. Jei teksto nedaug, vos po vieną ar porą eilučių puslapyje, galite pastebėti, kad mažylis jau geba jį atidžiai išklausyti. Kadangi parašytas tekstas perskaitomas kiekvieną kartą vienodai, vaikas skatinamas jį įsidėmėti, lavinama jo girdimoji atmintis. Jaunesnis nei dvejų vaikas dar, ko gero, nemokės versti knygos puslapių po vieną, tačiau tai nereiškia, kad turėtumėte tai daryti už jį. Galima paėmus už viršutinio kampo atskirti verčiamą puslapį nuo kitų, o mažylį paskatinti versti puslapį laikant už apatinio kampo. Jei dažnai tai darysite, tikėtina, kad dvejų metų jau gebės tvarkingai versti knygos puslapius savarankiškai, be to, tai puikios smulkiosios motorikos pratybos.

Dvejų-trejų metų. Šio amžiaus vaikai - jau visai rimti skaitytojai, kuriems įkandami kiek ilgesni, sudėtingesni siužetai. Kartu vartojant knygelę verta aptarti ir tai, kas lieka tarp eilučių: kodėl ežiukas liūdi, kas supykdė varną, ko nori mergaitė. Tokios diskusijos apie veikėjų vidines psichines būsenas, įrodyta, skatina vaikų socioemocinę raidą. Jei jaučiate, kad vaikas neblogai sutelkia dėmesį klausydamasis, pabandykite paskaityti kiek ilgesnę istoriją be iliustracijų. Nors paveikslėlių knygos labai vertingos dėl to, kad leidžia mažyliui pačiam „skaityti“ ir įsitraukti į aktyvią sąveiką su suaugusiuoju, klausydamasis skaitomos istorijos be iš anksto paruoštų vaizdų jis turi galimybę susikurti savo paties vaizdinius. Jei to dar nepadarėte, būtinai pradėkite skaityti ar, dar geriau, sekti liaudies pasakas. Mažiausiesiems geriausiai tinka gyvulinės, ritminės pasakos su atsikartojimais - „Dangus griūva“, „Senelio pirštinė“, „Vištytė ir gaidelis“ ir kitos. Nenustebkite, jei iš visos knygų gausos vaikas rinksis ir prašys skaityti vis tą pačią - jam smagu ir vertinga vėl ir vėl girdėti, matyti ir patirti tą pačią knygelę.

Kompiuterio vaidmuo ugdyme

Jeigu vaikas mieliau laiką leidžia prie kompiuterio, galbūt galime tai išnaudoti ir leisti per jį mokytis raidžių, kad ir skaityti elektronines knygas? Kompiuteris yra papildas, bet ne mokytojo, tėvų, natūralių, tikrų priemonių pakaitalas. Vaikas gali mokytis skaičiuoti žaisdamas kompiuterinius žaidimus, bet geriau matematikos pradmenis įsisavins suskaičiuodamas, kiek lėkščių, šakučių ir peilių yra ant pietų stalo. Geriau, nes tai natūralesnis būdas mokytis.

Ikimokyklinis ir pradinis ugdymas turi būti sutelktas ne į gylį, o plotį, tad vaikas turi turėti galimybę save išbandyti daugelyje sričių. Tėvams patarčiau stebėti, kuo mažylis domisi, ir leisti jam rinktis būrelius. Būtų gerai iš anksto nuspręsti, kiek laiko juos lankys, nes negerai leisti būrelius kaitalioti kas kelias savaites - vaikas nesimoko atsakomybės. Jeigu nepatinka būrelis, vis tiek turėtų lankyti jį sutartą laiką (tarkime, pusę metų) paprasčiausiai dėl to, kad išmoktų daryti ir tai, kas nemalonu arba nelabai malonu.

Vaikų kūrybiškumas ir knygų niokojimas

Vaikas plėšo knygas ir paišo ant jų? Nieko keisto, nes taip elgiasi dauguma mažylių, tačiau nereikėtų skubėti bausti vaiko už tokias išdaigas. Knygos naikinimas - tai tarsi savos kūrybos aktas, vienas iš vaiko vystymosi etapų. 1-2-jų metų vaikas išgyvena svarbų atradimo jausmą: jis gali palikti savo pėdsaką knygoje. Bet kokio popieriaus plėšymas gali prasidėti dar 6 mėn. Paišymas ant knygos leidžia jam palyginti savo šedevrą su tuo, kuris atspausdintas knygoje. Tolimesnis jo kūrybiškumas vaikystės, paauglystės ir suaugusio žmogaus etapuose priklausys būtent nuo atsakymo į klausimą “Ką aš galiu?”. Pirmieji pusmetinuko popieriaus plėšymo bandymai - tai viso labo popieriaus savybių pažinimas. Kaip lengvai jis plyšta, kokį skleidžia garsą, kokio jis skonio ir t.t. Plėšymas vyresniame amžiuje (~1,5 metų) - tai jau ne tik pažinimas. Mažylis pradeda suvokti, kad jis gali keisti pasaulį. Vystosi jo logiškas mąstymas - visumos padalinimas į dalis. Knygučių personažų apipaišymai, jų veidų užtušavimai - tai ženklas, kad galbūt šie personažai vaikui nepatinka. Jis nori juos pakeisti ar visai pašalinti iš knygos. Tokia vaiko kūryba vis tik turi turėti ribas.

Kaip elgtis, kai vaikas niokoja knygas?

Vaikui būtina paaiškinti, kad paišyti galima ne ant visų knygų. Jokiu būdu nebarkite vaiko, aiškinkite ramiai, kad ši knyga labai graži ir jums ji labai svarbi. Mainais pasiūlykite vaikui spalvinimo knygutę ar tiesiog balto popieriaus lapą. Visa tai sudėkite į atskirą vietą. Panašiai elkitės su pusmetinuku jo pirmojo popieriaus plėšymo metu. Kai kurie vaikai gali užsispyrusiai reikalauti to, kas jiems uždrausta. Psichologai rekomenduoja nusileisti ir duoti vaikui knyga, kurios jis taip nori. Ji tikrai gali būti jam labai svarbi. Suplėšytos knygos klijavimas išmokins vaiką ne tik rūpintis knyga, bet ir įsisavinti naują pažinimo procesą kaip iš atskirų dalių pasidaro visuma. Suklijuoti visą knygą vaikui gali neužtekti kantrybės, todėl pakaks jeigu jis suklijuos nors vieną puslapį. Tačiau nesitikėkit, kad po šios knygos vaikui nebekils noras „kūrybiškai naikinti“ ir kitą. Jeigu vaikas niokoja knygas, reiškia jis vystosi. Padėkite jam, nukreipdama šį procesą intelektualinių ir kūrybinių procesų vystymo link.

tags: #knyga #bockemuhl #j #neramus #vaikas #patarimai

• Patarimai po IVF procedūros: pirmasis laikotarpis
• skaitykite apie Ugnės Usevičiūtės gyvenimo pokyčius
• Kakavos nauda ir atsargumo priemonės laukiantis
• Patarimai mamoms dėl hemorojaus po gimdymo
• Noros Žaliūkės stiprybės ir meilės istorija