Edmondo De Amičio „Širdis“: Nesenstanti Apysaka, Užkariavusi Vaikų Širdis

Apysaka „Širdis“ italų rašytojui De Amičiui atnešė pasaulinę šlovę. Ji išversta į dvidešimt penkias kalbas. Kūrinys parašytas mokinio dienoraščio forma. Jame daugiausia dėmesio skiriama kilniems, didvyriškiems poelgiams, tauriam žmonių bendravimui. Romanas vaikams „Širdis“, parašytas kaip berniuko Enriko dienoraštis, pasaulio ir Lietuvos vaikų širdis užkariavo prieš daugiau nei šimtą metų. Juk yra nesenstančių temų, nemirštančių jausmų ir bėgant šimtmečiams nesikeičiančios išminties.

Autorius Edmondo De Amicis: Gyvenimas ir Kūryba

Edmondo De Amičis (Edmondo De Amicis, 1846-1908) - italų rašytojas, žurnalistas ir poetas. Jo gyvenimo ir kūrybos raidai didelę įtaką darė nacionalinis išsivadavimo judėjimas Italijoje, vykęs būtent tuo metu, kai jis augo. Rašytojas baigė Modenos karo mokyklą ir dalyvavo paskutiniuosiuose Italijos išsilaisvinimo karuose. Nemažai rašė apie kareivių gyvenimą, redagavo leidinį Italia militare („Karinė Italija“), o išėjęs į atsargą užsiėmė tik rašymu.

Pasaulinės šlovės sulaukė parašęs romaną „Širdis“, per kelis mėnesius vien Italijoje išėjo 40 knygos leidimų, ji iškart buvo išversta bent į tuziną kalbų. Edmondo De Amicis, gimęs 1846 m. spalio 21 d. Oneglijoje ir miręs 1908 m. kovo 11 d. Bordigheroje, buvo karininkas, dalyvavęs Austrijos-Italijos kare. Be „Širdies“, jis parašė patriotinių didaktinių pasakojimų Italijos istorijos temomis, kelionių įspūdžių, apysakų, tokių kaip „Karmela“ (lietuvių kalba 1926, 1988) ir „Skaudus nesusipratimas“ (1936).

Jo kūryboje ypač svarbios ugdymo problemos, kurias nagrinėjo tokiuose kūriniuose kaip „Mokytojo romanas“ (Il romanzo di un maestro 1890) ir „Darbininkų mokytoja“ (La maestrina degli operai 1895). Miriam Mosso savo knygoje „Širdies“ laikai. Edmondo de Amicio ir Emilio Treveso gyvenimas ir kūryba“ (I tempi del „Cuore“. Vita e letteredi Edmondo De Amicis ed Emilio Treves) rašo, kad De Amičio parašyti „Širdį“ paprašė jo draugas ir leidėjas Emilio Trevesas. Jis Italijoje įkūrė vieną pirmųjų didelių leidyklų, besidominčių vaikų literatūra. Šį Treveso pageidavimą lėmė socialinės ir kultūrinės priežastys, nes tuo metu Italijoje gyveno 25 mln. žmonių, iš kurių 17 mln. buvo neraštingi.

Knygos „Širdis“ Turinys ir Struktūra

Italų rašytojo Edmondo De Amičio apysaka „Širdis“ yra pradinės mokyklos mokinio dienoraštis. Jį kartais papildo mokytojo pasakojimai, pamokantys, kaip derėtų elgtis tam tikrose situacijose, ir tėvų laiškai. Kūrinys parašytas mokinio dienoraščio forma, o į berniuko įspūdžius vis įterpiami tėvų laiškai ir mokytojo pasakojimai. Romanas parašytas berniuko Enriko dienoraščio forma, ištisinio siužeto beveik nėra. Knygą sudaro atskiri pasakojimai apie Enriko klasės draugus, jų tėvus ir kilnius žmonių poelgius.

Enrikas mokosi, svarsto ir ieško atsakymų bendraudamas su vaikais savo mokykloje, su suaugusiaisiais - tėvais, mokytojais. Jam svarbu suprasti, kaip derėtų elgtis ir kokie pavyzdžiai yra tinkami. Enrikas susiduria ir su neigiamu veikėju, piktuoju Frančiu, kuriam apibūdinti pasitelkiamas epitetas - beširdis. Tačiau yra ir teigiamų pavyzdžių, pavyzdžiui, Enrikas šiame kūrinyje stengiasi imti pavyzdį iš nuostabaus jo klasės draugo - Garonės. Jis visada užstoja silpnesnius, jiems padeda, labai gerai mokosi. Bet jei jį supykdo koks neklaužada, tai saugokis - jis nepakęs, jei skriaudžiamas silpnas. Enrikas svajoja tapti toks geras ir teisingas kaip Garonė.

Pagrindinės Moralės Pamokos ir Vertės

Kiekviena knygoje pasakojama istorija kalba apie vis kitą moralinę vertybę, iš kurių svarbiausios yra susijusios su pagalba tiems, kuriems ji reikalinga, su meile ir pagarba šeimai bei draugams, su patriotizmu. Jau knygos pavadinimas nurodo į širdį, o jos puslapiuose apstu šviesių pamokymų apie kilnius jausmus, kurie vienodai svarbūs visų šalių jaunuoliams. Autoriaus padedami šias pamokas kasdien, visus dešimt mokslo metų mėnesių, veda patyrę meistrai. Ir tai meilės, pagarbos tėvams, užuojautos, moralinės drąsos, patriotizmo ir demokratijos pamokos. Jos pateikiamos istorijose apie narsą ir pasiaukojimą, herojiškumą, draugystę bei išmintinguose tėvų ir mokytojų patarimuose. Kūrinyje aukštinami nacionalizmas ir patriotizmas, jautrumas ir užuojauta, vaizduojama šio istorijos tarpsnio visuomenė, kurioje nacionalizmas reiškė tarpkultūriškumą, o užuojauta - modernumą. Viena didžiausių šios knygos pamokų - skatinimas diskutuoti.

Knygos Leidybos Istorija ir Recepcija

„Širdis“ (it. Cuore) - italų rašytojo Edmondo De Amičio romanas vaikams, pirmą kartą išleistas Italijoje 1886 m. Knyga išversta į daugelį pasaulio kalbų. Lietuviškai „Širdis“ pirmą kartą pasirodė 1915 m., o jos vertėjas buvo Matas Grigonis. Vėliau pasirodė ir kiti vertimai. Širdis, išleista 1886 m., yra viena pirmųjų itališkų vaikų knygų, ir ji vis dar leidžiama.

Žemiau pateikiama knygos „Širdis“ leidybos chronologija lietuvių kalba:

Knyga buvo ir tebėra vertinama prieštaringai. Nors autorius siekė parašyti mokyklinį vadovėlį, šis kūrinys laikomas romanu. Neretai apie „Širdį“ atsiliepiama kaip apie istoriją, kupiną savigailos ir nacionalizmo. Italų filosofas Croce rėmėsi šia knyga, aiškindamas, kodėl vaikų literatūros negalima laikyti tikra literatūra, teigdamas, kad pamokomų istorijų negalima laikyti menu. Pasak Croce’s, De Amicis rašė trumpas didaktines alegorijas, vaizdavo paviršutiniškas gyvenimo situacijas, pasitelkė paprastus stilizuotus aprašymus. Kritikai, tokie kaip Umberto Eco, pažymėjo, jog kūrinyje pernelyg dramatizuojamos moralinės normos ir taisyklės.

Naratyvinė Struktūra ir Pasakojimo Ypatybės

Romanui būdinga emocingumas ir novatoriška struktūra. Pasakojimą sudaro berniuko vienų mokslo metų dienoraštis, į kurį įterpti pamokomi tėvų laiškai ir vadinamieji mėnesiniai apsakymai, lemiantys kūrinio meniškumą. Romanas „Širdis“ - tai keleto pasakotojų balsų rinkinys, parašytas dienoraščio forma ir apimantis 1881 m. spalio 17-1882 m. liepos 10 d. laikotarpį.

Jo autorius - Enrikas Botinis, paauglys iš buržua šeimos, kuris aprašo mokyklos gyvenimą: mokyklos draugus, jų šeimas, mokytojus, kontrolinius ir namų darbus, pamokas, metų kaitą, valstybines šventes, mokyklines išvykas ir t.t. Širdies pradžia panaši į garsiojo Manzoni’o romano „Sužadėtiniai“ (I promessi sposi) pradžią, leidžiančią tirti De Amičio autoriteto aspektą. Autorius tėra tarpininkas tarp jaunojo Enriko užrašų ir skaitytojo. De Amičio sprendimas pasirinkti intradiegetinę, heterodiegetinę naraciją puikiai įtraukia skaitytoją į siužetą, sukuriant ganėtinai tikroviško pasaulio vaizdą.

Pagrindiniai pasakotojai yra bent trys: De Amicis, Enrikas ir Enriko tėvas. Kartais pasigirsta ir Enriko mamos bei sesers balsai, be to, jaučiamas dar vieno anoniminio asmens buvimas. Dažniausiai šie pasakotojai analizuoja kitų žmonių (taip pat ir Enriko) elgesį, perteikdami stiprius moralinius principus ir autoriaus norą aprašyti, kaip dera elgtis. De Amicis stengiasi pateikti šiuos dienoraščio užrašus kaip atskirų gyvenimo situacijų gabalėlius, panašius į nedidelius portretus, kuriuose veiksmas nueina į antrąjį planą. Enrikas aprašo ir turtuolius, ir vargšus, taip pat stereotipinius personažus (Enriko mokytojus ir bendraklasius), kurie kartu sukuria mikrokosmą. Šiame mikrokosmose atspindimas mokyklinis gyvenimas ir socialinis istorinis kontekstas.

Tarpkultūrinės Problemų Analizė

Knygoje nemažai dėmesio skiriama tarpkultūrinėms temoms. Siužetas sudarytas taip, kad knygos pasakotojas atskiria tekstą ir kontekstą, norėdamas perteikti įvairių žmonių nuomones. Širdis yra tarsi simbolis, ypatingas veidrodis, atspindintis italų jausmus ir požiūrį į tarpkultūriškumą. Naratyvas pasitelkiamas ir tarpkultūrinėms problemoms analizuoti. Ši koncepcija būtina tam, ką Wayne’as Boothas vadina numanomuoju identitetu, kurį De Amicis ir bando perteikti, galbūt net primesti savo skaitytojams.

Filosofijoje vyravus pozityvizmui, o literatūroje - natūralizmui, po didžiulės sėkmės sulaukusios stebuklinės Pinokio istorijos, Italijai reikėjo dar vieno išgalvoto pasaulio, kuriame vaikai atpažintų save. Pirmasis De Amicio tarpkultūrinis žygis - šio sudėtingo reiškinio aprašymas pasitelkiant optimistiškai nuteikiantį mokyklos gyvenimą, kad būtų lengviau suprasti vaikams. Tuometinė padėtis daug tikroviškiau pavaizduota suaugusiesiems skirtose autoriaus knygose.

„Mėnesiniai Apsakymai“ ir jų Reikšmė

Svarbi romano dalis - vadinamieji mėnesiniai apsakymai, kuriuos Enrikui ir jo klasės draugams kiekvieną mėnesį duoda nusirašyti jų mokytojas. Mėnesinių apsakymų pasakotojas nežinomas, nes Enrikas istoriją tik užrašo, bet ji visuomet būna skirta tarpkultūrinėms problemoms analizuoti. Kiekviena istorija vyksta kokiame nors Italijos regione, turi savo herojų. Tai rodo, jog kiekvienas italas turi ypatingų jausmų ir noriai susiduria su gyvenimo sunkumais.

De Amicis nesistengia visiškai tiksliai aprašyti gyvuojančių tradicijų. Kiekvienas pasakojimas - tai nedidelė geografijos pamokėlė ir būdas sutelkti dėmesį į pagrindinius įvairių tapatybių ir asmenybių bruožus bei išmokti juos atpažinti. Vienas žymiausių apsakymų - „Nuo Apeninų iki Andų“. Tai istorija apie Marką, trylikos metų berniuką, gyvenantį Genujoje. Jo tėtis darbininkas, o mama emigravo į Argentiną uždirbti pinigų skoloms grąžinti.

Po metų šeima pameta mamos pėdsakus, todėl Markas įtikina tėtį išleisti jį ieškoti mamos. Kelionė bus ilga ir varginanti. Argentiniečių šeima, kurioje dirbo Marko mama, persikėlė gyventi kitur, o mama susirgo. Markas tikisi ją surasti Buenos Airėse, bet vėliau sužino, kad ji Kordoboje, o galiausiai - name ant Saladiljo upės kranto. Iš Buenos Airių jis nukeliauja į Andus, laiku spėja surasti mamą ir įtikinti ją ryžtis operacijai. Mama buvo taip išsiilgusi namų, jog buvo bepasiduodanti.

Istorija apie Marką yra pavyzdys, kaip De Amicis išplečia naratyvą, papildydamas kūrinį įvairiais pasakojimais. Pats buvęs keliautojas ir karo korespondentas, De Amicis puikiai geba vaizduoti moralines vertybes ir negaili išsamių aprašymų. Markas mums parodo, ką reiškia keliauti į svetimą šalį, į kitą pasaulio kraštą, nelengvą ir drąsų sprendimą išvykti, nesibaigiančios kelionės vandenynu kančias, namų ilgesį, nežinomybės baimę, laukinės gamtos grožį ir įvairių miestų papročius. Šiame pavyzdyje matyti aiškus perėjimas nuo vienos kultūros prie kitos, pabrėžiant šalių skirtumus, didžiulius atstumus, drąsą, smalsumą, vienatvę, netikėtus susitikimus ir draugystę.

tags: #e #de #amicio #knyga #vaikams #s

• Animatoriai vaikams Vilniuje: burbulų šou ir dar daugiau
• Pokalbis su Snieguole Bastakiene
• kodėl verta mėgautis karšta vonia
• Filmavimo kameros siuntimas į Londoną: svarbiausi reikalavimai
• Apie globos centrų sujungimą