Kazys Inčiūra: gyvenimas ir kūryba

Kazys Inčiūra gimė 1906 m. rugsėjo 25 d. Vidugiriuose, Kupiškio valsčiuje. Jo tėvai buvo Petras Inčiūra (apie 1851-1916), žemdirbys ūkininkas, ir Eleonora Rimavičiūtė-Inčiūrienė (1869-1953), kilusi iš Bylėnų, žemdirbė, dainininkė ir pasakorė. Kazys augo septynių vaikų šeimoje, buvo priešpaskutinis, šeštas vaikas. Jo broliai ir seserys buvo Juozas Inčiūra (1895-1949), žemdirbys, ir kiti.

Nuo 1913-1915 m. mokėsi Troškūnų (Anykščių r.) pradžios mokykloje, 1915-1916 m. tęsė mokslą Vašuokėnų (Anykščių r.) pradžios mokykloje. 1916-1925 m. baigė Panevėžio gimnaziją. Ten jis buvo klasės seniūnas, jį mokė žinomi XX a. pradžios pedagogai, rašytojai Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Julijonas Lindė-Dobilas, Matas Grigonis, skulptorius Juozas Zikaras. Būdamas gimnazistas, K. Inčiūra spausdino savo kūrybą moksleivių laikraštukuose ir jaunimo laikraščiuose, dalyvaudavo gimnazijos ruošiamuose spektakliuose.

1925-1933 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete lituanistiką. 1926-1930 m. lankė ir baigė Valstybės teatro vaidybos studijas pas Antaną Sutkų. Studijuodamas 1929-1930 m. K. Inčiūra dirbo savaitraščio "Vienybė" redaktoriumi. 1930-1931 m. buvo šio teatro aktorius. 1934-1939 m. jis buvo Kauno radiofono diktorius, 1939-1940 m. dirbo radiofono diktoriumi Vilniuje. 1944-1951 m. buvo Vilniaus Vaidilos ir Valstybinio dramos teatrų aktorius, suvaidino daugiau kaip 30 vaidmenų.

Nuo 1925 m. jis aktyviai bendradarbiavo spaudoje - rašė grožinius kūrinius, teatro recenzijas ir visuomeninius straipsnius "Krivulėje" ir "Iliustruotoje Lietuvoje", "Vaire", "Naujojoje Romuvoje", "Mūsų Vilniuje".

Kūrybinis kelias

Kazys Inčiūra pradėjo rašyti besimokydamas Panevėžio gimnazijoje. Rašyti jį skatino mokytojai J. Lindė-Dobilas, G. Petkevičaitė-Bitė, bet labiausiai - motina Eleonora Rimavičiūtė-Inčiūrienė, kuri ir pati kūrė eiles. K. Inčiūra nuo pat vaikystės pamilo knygą ir teatrą.

Eilėraščiuose (rinkiniai „Su jaunyste“ 1928, „Tyliųjų saulėlydžių žemėj“ 1930, „Padavimai“ 1936, „Baltieji raiteliai“ 1938) vyrauja romantiški tėviškės, gamtos vaizdai, liaudies sakmių ir padavimų, asmeninių išgyvenimų ir patriotiniai motyvai. Eilėraščių rinkiniams būdingas muzikalumas, liaudies dainų poetinės priemonės. Tik poezijos rinkinyje „Prie Kauno marių“ (1962) vyrauja sovietinės ideologijos požiūriu parašyti kūriniai. Romane „Ant ežerėlio rymojau“ (1930) idiliškai vaizduojamas kaimo gyvenimas, poetizuojami darnūs žmonių santykiai. Apsakymuose (rinkiniai „Fatima burtininkė“ 1929, „Mylinčios moterys“ 1931, „Obelys žydi“ 1937) daugiausia vaizduojamas teatralų gyvenimas. Prozai būdingas sentimentalumas, puošnus, egzaltuotas stilius.

Dramose (Painiava, Savanorio duktė, abi 1929, Vincas Kudirka, pastatyta 1934, 1940, išleista 1944, Gimtoji žemė, pastatyta 1936, pavadinimu Gimtojoj žemėj pastatyta 1942) nagrinėjamos istorinės ir dorovinės temos, ryšku tautiniai patriotiniai motyvai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę išleista K. Inčiūros eilėraščių ciklas „Nelaisvės psalmės“ (parašytas 1956, išleistas 1990), poemos „Motulės sakmės“ (išleista 1995), „Kūčių kelionė“ (parašyta 1946, išleista 1999), eilėraščių rinkinys „Akmenys verkia“ (parašytas 1939-46, išleistas 1996). Šiuose kūriniuose apmąstoma sovietinės okupacijos padariniai, laisvės ir vergijos, gyvybės ir mirties temos.

K. Inčiūra taip pat sukūrė libretus operoms Jurgio Karnavičiaus "Gražina" (1932 m.) ir Antano Račiūno "Trys talismanai" (1936 m.), yra Juozo Tallat-Kelpšos operos "Vilmantė" ("Tėvūno duktė") libreto bendraautoris, parašė Joninių papročių inscenizaciją "Nemunas teka" liaudies meno ansambliui. Jis sukūrė poetinių dramų Lietuvos istorijos ir liaudies pasakų motyvais: "Margiris" (1946 m.), "Eglė žalčių karalienė" (1964 m.), "Broliai juodvarniai" (1968 m.), parašė pjesę "Žemaitė" (1964 m.) ir poetinę dramą "Gulbės giesmė" (1974 m.).

Represija ir grįžimas

1951 m. K. Inčiūra buvo suimtas, nuteistas 25 metams nelaisvės ir 1951-1956 m. buvo įkalintas Tavdos lageryje (Sverdlovsko sritis, Rusija). Grįžęs į Lietuvą, jis ėmėsi naujų kūrybinių darbų ir 1967 m. vėl buvo priimtas į Rašytojų sąjungą.

Poeto Eugenijaus Matuzevičiaus rūpesčiu K. Inčiūros kūryba, likusi rankraščiuose, buvo išleista tik po jo mirties: poezijos rinktinė "Stirnų šaltinis" (1979 m.), dramų rinkinys "Gulbės giesmė" (1981 m.), dramaturgijos, apsakymų ir atsiminimų rinkinys "Beržai už sodo" (1985 m.), pasakos "Eglės žiedas" (1985 m.), alegorinė poema "Motulės staklės" (1995 m.). Tik Nepriklausomoje Lietuvoje buvo išspausdinti Antrojo pasaulinio karo ir pokario metų K. Inčiūros eilėraščiai ir psalmės rinkiniuose: "Akmenys verkia" (1996 m.), "Trupiniai nuo Viešpaties skobnių" (1997 m.). "Nelaisvės psalmės" (1998 m.), "Meilės posmai" (1999 m.), poema "Kūčių kelionė" (1999 m.).

Atminimas

1999 m. kovo 6 d. Anykščių rajono Troškūnų vidurinei mokyklai suteiktas rašytojo Kazio Inčiūros vardas (nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. - Anykščių rajono Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazija). Gimnazijoje įrengtas K. Inčiūros atminimo kambarys, į kurį po Irenos ir Albino Uzdrų mirties buvo perkelta ir dauguma Vidugiriuose sukauptų K. Inčiūros fondų.

2006 m. Vašuokėnų bendruomenės iniciatyva ant šios bendruomenės namų Vašuokėnuose (Anykščių r.) įrengta memorialinė lenta su išdrožtu portretiniu atvaizdu ir įrašais: "...nuo visų užmačių nutolęs / žydėsiu prigimtim sava. / K. Inčiūra. / Šiame krašte gimė / lietuvių poetas, dra- / maturgas ir aktorius / Kazys Inčiūra.

Kazys Inčiūra mirė 1974 m. lapkričio 30 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. Jo kapas nuo 2007 m. yra kultūros paminklas.

Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomas Kazio Inčiūros dokumentų asmeninis fondas (F. 125), viename jo apyraše yra 229 saugomi vienetai, gauti 1969 m., pildyti iki 1999 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus saugo K. Inčiūros fondą.

tags: #kazimieras #inciuras #gime

• Kaip išsirinkti vaikiškus slidinėjimo batus?
• Šalčininkų darželių vasaros atostogos
• Teisinis pagrindas mokytojui palikti mokinius klasėje
• Saugumas laukiantis
• Apie alimentų priteisimą